TURINYS
ĮVADAS
1. Geometrinis menas
2. Graikija ir Rytų bei Egipto menas
3. Archajinis graikų menas
4. Klasikinė skulptūra ir architektūra
IŠVADOS
ĮVADAS
Senovės graikų menas pradėjo formuotis II t-mečio pr. Kr. pabaigoje, nykstant Kretos – Mikėnų kultūrai. Pirmuosius kelis šimtmečius Graikijoje menas buvo grubus ir gana primityvus.Vėlesnė architektūros ir dailės raida skirstoma į archaikos, klasikos ir helenizmo laikotarpius.
Pasistenkime suprasti graikų meną tokį, koks jis buvo sukurtas, nepaisydami , kaip pasikeitė jo paskirtis nuo Antikos laikų.
Pirmasis “Graikų meno” leidimas parašytas 7 dešimtmečio pradžioje, vėliau tik truputi papildytas, pritaikant naujas iliustracijas.
Kad suprastume jau seniai mirusius žmones ir įvertintume jų sukurtą meną, reikia pažinti jų aplinką bei kasdienybę: kaip jie rengėsi, ką valgė, koks buvo jų tikėjimas, tarpusavio santykiai, ko siekė politikai bei karvedžiai sau ir savo tautai. Nors kiekvienas amžius formuoja savo požiūrį į istoriją, turim tikėti, kad mes įstengsime deramai įvertinti Graikų meną, nematuosime Antikos XX a. sąvokomis.
Tyrinėjant antikinį meną, ypač svarbu matyti ar įsivaizduoti daiktus tokius, kokie jie buvo sumanyti: atminti, kad skulptūros ir statiniai buvo spalvoti, kad aplinka, kurioje stovėjo statulos, visai nepanaši į dabartines meno galerijas, kad net brangiausi kūriniai turėjo paskirtį ir niekada nebuvo eksponuojami kaip dabar muziejuose.
Senovės graikams menas turėjo visiškai kitokią reikšmę nei šiandien mums.Tada nebuvo nei to, ką pavadintume meno rinka, nei kolekcininkų. Kiekviena meno rūšis turėjo savo paskirtį, taigi menininkai buvo prekių tiekėjai. Senojoje graikų kalboje nėra net atskiro žodžio “menas”, kurio reikšmė atitiktų dabartinę, yra tik tichne, kuris reiškia ir amatą, ir meną. Senovęs mūzos įkvėpdavo rašytijus, bet ne dailininkus.
Didžioji graikų meno dalis atkurdavo praeities vaizdinius – tai, ką mes vadiname mitologija, bet patys graikai laikė istorija.
Iki V a. pr. Kr. Graikų menas nebuvo kuo nors ypatingas.VIII-VI a. pr. Kr. Graikijos skulptūra ir tapyba iš esmės nesiskiria nuo Anatolijos, Mesopotamijos ar Egipto meno. Tačiau atėjus penktam šimtmečiui meno pasaulyje įvyko klasikos perversmas. Žmogus visiškai kitaip nei lig šiol ėmė vaizduoti save patį, savo dievus ir pasaulį.Ši saviraiška iš esmės rėmėsi idealizuotu, bet drauge tikrovišku žmogaus kūno pateikimu.Tikrovė rodoma ne kokia yra, bet kokia turėtų būti. V a. pr. Kr. Idealizuojama žmogaus kūno anatomija derinama su tobulos simetrijos reikalavimais. Vaizduojamo asmens individualumas, amžius, nuotaika – neakcentuojami. Tikroviškumas ir buvo naujovė – pirmą kartą meno istorijoje menininkas parodo nepriekaištingą išmanymą, kaip sudėtas žmogaus kūnas, įstengia išreikšti judesio ir – tai dar sunkiau – rimties niuansus. Toks tikrovės įkūnijimas glumino graikų filosofus, ypač Platoną, kuris vadino meną apgaule bei kaltino nesugebejimu išreikšti absoliučias idėjas.
Geometrinis menas
Geometrinis menas,- pačių graikų savarankiškai Graikijoje subrandintas menas, kurio raidą tik išoriškai veikė kitų kultūrų įtaka bei meno taisyklės. Geometrinio meno laikotarpiu Atėnai buvo svarbiausias ir žymiausias miestas. Atėnų akropolis išvengė nelaimių, o jo apylinkės tapo prieglobsčiu iš gimtųjų vietų pasitraukusiems graikams. Kaip tik Atėnų molinėse tapytose vazose geriausiai matyti įvykę pokyčiai, todėl kad molinės vazos su gerai išdegtu piešinių yra beveik nesunaikinamos. Anais laikais moliniai indai naudoti daug plačiau nei šiandien. Graikijos menininkai, puošdami molinius indus piešiniais, lavindavo ranką.
Ant vazų, pagamintų Atėnuose X a. pr. Kr., matome paprasčiausius mikėniškuosius raštus – lankelius, apskritimus, kurie iš esmės yra supaprastinti augaliniai motyvai, perkurti naudojant skriestuvus bei sudėtinius, į šukas panašius teptukus. Jais būdavo tiksliai išvedžiojami ornamentai, pakeitę laisvai ranka tapytus ankstesniojo stiliaus piešinius. Šis laikotarpis vadinasi protogeometriniu. Dailininkai neužmiršo, kaip išgauti gražiai blizgančią juodą spalvą, naudotą bronzos amžiaus keramikoje. Ir rutuliuojantis protogeometriniam stiliui, vis daugiau indo paviršiaus padengiama juoda spalva. Dauguma mus pasiekusių indų rasta kapuose. Kitokių šio laikotarpio radinių išliko nedaug.
Tikrasis geometrinis periodas apima IX – VIII a. pr. Kr. Jis po truputį išsirutulioja iš santykinės protogeometrinio laikotarpio tamsumos ir baigiasi tuomet, kai Graikijoje jau klesti nauji stiprūs miestai, kurių pirkliai ir ištisos šeimos nukeliaudavo toli nuo gimtųjų Egėjo jūros vandenų, o kilmingieji jau dairėsi prabangių daiktų ir dvaro puošmenų.
Vazose greta ištobulintų senųjų ornamentų pasirodo nauji raštai. Indai apjuosiami ištisinėmis meandrų, zigzagų ar trikampių juostomis. Vis rečiau piešiami apskritimai ir pusapskritimai. Frizus vieną nuo kito skiria aiški triguba linija, o patys raštai apvesti kontūrine linija ir užbrūkšniuoti. Atsiranda keletas naujų indo formų.
Protogeometrinio laikotarpio meistrai apsiribodavo tapytais raštais tik tam tikrose vazos vietose, o geometrinio stiliaus dailininkai padengia zigzagų bei meandrų frizais visą indą, anksčiau buvusias tuščias vietas užpildydami paprastų piešinių ruožais.
Kartais atrodo, kad menininkui labiau rūpi patys raštai bei jų varijavimas, ir dėl to nukenčia bendras įspūdis, kurį turėtų sudaryti vaza. Vazos forma ir puošyba nukryosta nuo bendro tikslo.
VIII a. pr. Kr. pradžioje dailininkai jau buvo pradėję puošti indus ir gyvų būtybių figūromis. Taip atsiranda svarbiausias vėlesnio – klasikos meno elementas, žmonių , dievų bei gyvūnų vaizdavimas. Ši naujovė ypač išryškina geometrinio graikų meno savitumą. Iš pradžiu pasirodo pavienių gyvūnų ir net žmogaus atvaizdai, išbarstyti geometriniuose raštuose. Tačiau netrukus žvėrys, atsikartojantys lygiai ta pačia poza, užpildo visą juostą, kurioje anksčiau rangėsi meandras ar zigzagas. Amžiaus viduryje žmonių figūros komponuojamos į sudėtingesnes scenas. Gražiausios iš jų aptinkamos ant didelių, maždaug pusantro metro aukščio vazų, kurias kaip antkapius statydavo Atenų kapinėse. Jose geriausiai matyti, kaip dailininkas vaizdavo atskiras kūno dalis, kurios pavaizduotos kampuotomis linijomis ir trikampiais, vietoj galvos – rutuliukas, šlaunys bei blauzdos išsipūtusios lyg dešros. Šitaip pabrėžiamos svarbiausios kūno dalys, rodančios jėgą ir miklumą, taigi visa figūra supaprastinama iki geometrinio rašto. Iš pradžių vaizduojamas vien siluetas ir tik vėliau galvos siluete išryškinama akis,brėžiamos plaukų sruogos, taip pat smakras, nosis, pirštai ir krūtys.