KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ mokslų fakultetas
FILOSOFIJOS IR KULTŪROLOGIJOS katedra
GRAIKŲ MITOLOGIJOS REIKŠMĖ ANTIKOS KULTŪRAI
Referatas
Atliko
……… gr.stud.
……………………….
Vadovė
Docentė
Janina JanuškevičiūtėKAUNAS, 2004
TURINYSĮžanga 3
1. Mitai ir mitologija 4
2. Mitai ir dievai senovės graikų gyvenime 6
2.1.Mitų realumas 6
2.2. Mitai ir dievai žmogaus gyvenime 6
3. Graikų mitologijos reikšmė Antikos kultūrai 8
3.1. Mitų reikšmė literatūrai ir dramai 8
3.2. Mitologijos įtaka dailei, skulptūrai, architektūrai 9
3.3. Graikų kultūros įtaka Helenizmo epohoje ir vėliau 10
Išvados 12
Literatūra 13
ĮŽANGA
Graikija, Elada… Šie žodžiai žinomi visam pasauliui. Jie tarsi
civilizacijos, demokratijos, kultūros, meno ir filosofijos sinonimai.
Homero epai, Eshilo, Sofoklio, Euripido tragedijos ir dramos, istoriko
Herodoto, filosofų Demokrito, Platono, Aristotelio veikalai, davę pradžią
jaunai besiformuojančiai Vakarų Europos kultūrai, nepradingo be pėdsakų,
nepasimetė amžių ir tūkstantmečių sandūrose ir, laimėję laiko išbandymus,
vis dar džiugina ir stebina pasaulį.
Graikų kultūrą formavo jų pasaulėžiūra, pagrįsta mitais. Mitinis
pasaulėvaizdis buvo pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu, su jo
slėpininga būtimi. Senieji Elados gyventojai visas gamtos jėgas ir
reiškinius priskyrė dievams, kuriuos jie įsivaizdavo kaip idealius žmones
su visais žmogiškais jausmais (džiaugsmu, liūdesiu, pykčiu, pavydu,
neapykanta ir t.t.). Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus be
didesnių sunkumų aiškino pasaulį ir savo gyvenimą.
Šiame darbe pasistengsiu apžvelgti graikų mitologijos reikšmę ne tik
Graikijos, bet ir visos Antikos kultūrai.
1. MITAI IR MITOLOGIJAPrieš pradedant nagrinėti mitologijos reikšmę, reikia išsiaiškinti,
kas tai yra mitai, kaip ir kada jie atsirado Graikijoje.
Mitus kūrė ne tik senovė graikai. Tai daugelio pasaulio tautų
fenomenas. Įvairių tautų mitologijos tyrinėjimas rodo, kad labai panašių
mitų galima rasti daugelyje kultūrų. Be to, ir mitų temos beveik visada
vienodos: pasaulio ir žmogaus atsiradimas, gimimo ir mirties paslaptis,
moralinės vertybės.
Mokslininkai mitologiją aiškina labai įvairiai. Prancūzų švietėjai
(D.Didro, Volteras, Š.Monteskjė) ją laikė tamsusmo ir apgaulės produktu,
italas Dž.Vikas (XVII a.), vadindamas mitologiją „dieviškąja poezija“,
pabrėžė jos jausminį konkretumą, emocionalumą, vaizduotės turtingumą. XVIII
a. vokiečių klasicizmas mitus laiko nuostabios poezijos dvasios kupinais
kūriniais, filosofijos ir istorijos priešaušriu, kiekvienos tautos
vaikystės atributu. Romantinį požiūrį į mitus įvertino ir F.Šelingas (XIX
a.), traktavęs juos kaip estetikos fenomeną: mitas esąs ne alegorija, o
poetinis simbolis.
Visų šių ir kitų mitologijos aiškinimo teorijų šalininkai sutinka, kad
mitai nėra tik „atgyvena“ ir naivus nepažintų gamtos jėgų paaiškinimas, o
būdami susieti su magija ir ritualais, yra gamtos bei socialinės tvarkos
kontrolės išraiška. Mitologinis mąstymas, turėdamas ypatingą loginį ir
psichologinį pobūdį, yra taip pat tam tikrų simbolių kalba, kurios
terminais žmonės modeliavo ir aiškino pasaulį, visuomenę ir pačius save.
Mitologinio mąstymo bruožai randami įvairiose istorinėse epochose,
kultūrose, o ypač jų gausu literatūroje ir mene.
Mitologija yra žodinė kūryba, mitus kūrė ir pasakojo daugybė žmonių
visais laikais. Tačiau ji nebūtų pasiekusi mūsų laikų, jeigu kas nors,
labai seniai, nebūtų jos užrašęs. O užrašė ją graikų, romėnų, kai kurių
Rytų tautų poetai, istorikai, filosofai. Daugiausia jų randama antikinės
Gaikijos epuose, poemose, lyrikų darbuose, tragedijose ir komedijose.
Mitas buvo žodis, pasakojimas apie dievus, pusdievius (dievų ir žmonių
vaikus), jų santykius su žmonėmis. Atskiruose poliuose gyvenę graikai
turėjo bendrų mitų, bet dažnai mitas buvo tik to polio, tos vietovės
nuosavybė. Už miesto-valstybės ribų jis galėjo būti ir nežinomas arba
pasakojamas kitaip. Dėl šios priežasties yra keli to paties mito variantai
ir daugybė vietinių mitų.
Graikai į Balkanų pusiasalį atsikraustė III tūkstantmetyje pr. Kr.
Keliaudami jie turėjo kontaktų su Senąja Europa, tačiau apsistoję vienoje
vietoje galėjo geriau įsižiūrėti ir pažinti klestinčią Egėjo kultūrą ir
perimti jos elementus – pasistatė milžiniškas pilis, puošė namų sienas
piešiniais, savo vazas ir kitus indus
dekoravo panašiais motyvais. Taip pat
išmoko rašto, pradėjo garbinti kai kuriuos dievus, perėmė apeigų papročius.
XII a. pr. Kr. į Balkanus atplūdo nauja graikų atėjūnų banga,
nušlavusi Mikėnų kultūrą. Tris šimtmečius tęsėsi vadinamieji tamsieji
amžiai – graikų viduramžiai. Tik IX a. pr. Kr. vėl po truputį pradėjo busti
graikų kultūra.
Dauguma mitų, padavimų bei legendų sukurta II tūkstantmečio pr. Kr.
pabaigoje – I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūros
baseino gyventojus dalinai išstūmė, o kai kur visai sunaikino į Graikiją
įsiveržusios gretimos gentys. Šiuos pasakojimus skleidė klajojantys dainiai
– aoidai.
Graikų mitologija paprastai skirstoma į archajinę ir klasikinę.
Archajiniais graikų mitologijos laikais laikoma II tūkstm. pr. Kr. antroji
pusė, o klasikinė Olimpo mitologija susiformavo XI-IX a. pr. Kr. Archajinis
laikotarpis apibūdinamas kaip atgrasių, baisių chtoninių (graikiškai chton
(χσών) – žemė) pabaisų viešpatavimas, o Olimpo dievų klasika laikoma grožio
ir harmonijos pergale prieš negražius ir pavojingus chtoniškuosius
monstrus.
2. MITAI IR DIEVAI SENOVĖS GRAIKŲ GYVENIME
2.1. MITŲ REALUMASIlgą laiką niekas net neabejojo – tikėti ar netikėti tuo, kas
pasakojama mituose, kuriuose žmonės matė kolektyvinės patirties ir daugelio
kartų sukauptų žinių sintezę. Tais, seniausiais, laikais žmonės mitais