Graikų pasaulis
Senovės Graikijoje, Atėnų mieste, apie 470-399 m. prieš Kristų gyveno filosofas Sokratas. Nors buvo laikomas išmintingiausiu savo laikų žmogumi, jis nieko nežinojo apie Ameriką nei apie elektrą ar mikrobus. Iš ryto apsisiausdavo audeklo atraiža — ir keliaudavo į turgaus aikštę.
Daugeliu atžvilgių senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena.
Daugelis šiuolaikinių valstybių yra demokratinės ir laikosi principo „liaudies valdžia — liaudies labui“. Ši valstybės valdymo forma išsirutuliojo Graikijoje. Žodis „demokratija“ susideda iš dviejų graikiškų žodžių: demos („tauta, liaudis“) ir kratos („valdžia“).
Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikišku žodžiu philosophos vadiname žmogų, kuris nori būti išmintingas. Iš senovės Graikijos atėjo daugelis mūsų patarlių. Pavyzdžiui, graikų posakis: „Toks su tokiu, kaip varnas su varnu“, — lietuviškai gal skambėtų taip: „Kas su varna gyvena, varna ir krankia“; „Varnas varnui akies nekerta“.
Žodis „idėja“ taip pat graikiškas. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija. Graikų architektūros pavyzdžiu suprojektuota daug namų ir visuomeninių pastatų.
Graikai sugalvojo ir sporto varžybas. Šiuolaikinės Olimpinės žaidynės tęsia tradiciją tų varžybų, kurios kas ketveri metai vykdavo pietų Graikijos mieste Olimpijoje. Tokie žodžiai, kaip „atletika“, „stadionas“ ir „maratonas“, yra kilę iš graikų kalbos.
Dar graikai sukūrė dramą. Žodžiai „teatras“, „komedija“, „tragedija“ taip pat yra graikiški.
Pirmieji graikai
Niekas gerai nežino, iš kur graikai kilę. Istorikai mano, kad ši tauta susidarė iš genčių, atėjusių iš Indijos ir Centrinės Europos. O istorikas Martinas Bernadas knygoje „Juodoji Atėnė“ tvirtina, kad graikai atsikėlė iš Egipto ir Afrikos.
Graikai nebuvo pirmoji civilizuota tauta. Kretoje, didelėje saloje į pietus nuo žemyno Graikijos, archeologai atkasė prabangių rūmų griuvėsius, datuojamus apie 2000 m. pr. Kr. Ten gyveno vadinamieji Mino kultūros žmonės. Apie 1600 m. pr. Kr. panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne — Mikėnuose. Šie žmonės turėjo raštą, istorikų vadinamą linijiniu B raštu. Beje, Vidurio Rytuose raštas buvo žinomas dar prieš 3000 m. pr. Kr. ir visu tūkstantmečiu anksčiau įsikūrė pirmieji miestai.
Apie 1200 m. pr. Kr. Mikėnai buvo sugriauti. Tolesnius keturis šimtmečius istorikai pavadino „tamsiaisiais amžiais“ (graikų viduramžiais). Tai buvęs karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metas. Paskui, po 800 m. pr. Kr., palengva ėmė skleistis graikų civilizacija. Išplito geležies gavyba ir apdirbimas. Graikai išmoko rašyti naudodamiesi finikiečių raidynu. Pradėjo žiesti puikius molio indus, išpuoštus ornamentais ir žmonių figūromis. Gyventojų ėmė gausėti.
Miestai-valstybės
Graikai save laikė viena tauta — helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais). Kitataučius jie niekino ir vadino barbarais (svetimos kalbos graikų ausiai skambėjo juokingai — „bar-bar“).
Tačiau Graikija senovėje niekada nebuvo vientisas kraštas. Pusiasalį skaido akmenuoti kalnagūbriai. Pietų Graikija nuo šiaurinės beveik atkirsta Korinto įlankos. Egėjo jūroje kyšo gausybė mažų salelių. Taigi senovės Graikija buvo suskilusi į daugybę nykštukinių valstybėlių, kurių kiekvieną sudarė miestas ir apylinkių kaimai. Bene didžiausias miestas buvo Atėnai. Tokie pat svarbūs buvo Korintas, Tėbai ir Sparta, o kiti — kur kas mažesni. Miestai-valstybės nuolat kariavo tarpusavy.
Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savitą valdymo tvarką. Mūsų vartojamas žodis „politika“ yra kilęs iš graikiško žodžio polis, reiškiančio „miestą“. Kai kuriuose miestuose klestėjo demokratija. Kituose valdžią buvo paveržę ir viešpatavo Tiranai. O Spartą valdė du karaliai, tardamiesi su seniūnų taryba, kurią sudarė 60 metų sulaukę vyrai. Tačiau dauguma miestų-valstybių paklusdavo turtingiems žemvaldžiams ir didikams — aristokratams. Žodis „aristokratas“ susideda iš graikiškų žodžių aristos („geriausias“) ir kratos („valdžia“). Buvo manoma, kad aristokratai geriausiai moka tvarkyti valstybės reikalus.
Maždaug nuo 593 m. pr. Kr. atėniečiai savo visuomenėje skyrė keturias žemvaldžių klases. Patys viršiausi buvo penktakosiomedimnai, turtingieji didikai. Toliau ėjo hipėjai, pakankamai pasiturintys, kad galėtų išlaikyti arklius. Paskui — dzeugitai, turėję arklą ir jaučių jungą, ir galiausiai — tetai, neturtingi valstiečiai.
Tačiau net ir tetų padėtis, atėniečių nuomone, buvo aukštesnė negu moterų bei metoikų (graikų, atvykusių iš kitų miestų ir apsigyvenusių Atėnuose). Moterys ir metoikai negalėjo dalyvauti tautos susirinkime ar valdyti žemę — jie nebuvo laikomi piliečiais. Filosofas Platonas sakėsi didžiai dėkingas už tai, kad „pirma, esu žmogus, o ne gyvulys; antra, kad esu vyras, o ne moteris; trečia, kad esu graikas,
o ne svetimtautis; bet svarbiausia — kad gyvenu Atėnuose“.Kelios senovės graikų civilizacijos apraiškos. Iš kairės: filosofo Sokrato skulptūrėlė; dvi teatro kaukės ; kovojantis graikų karys.