Granauskas
5 (100%) 1 vote

Granauskas

Romuldas Granauskas

Literatūrinis kontekstas

R.Granauskas – žymus apysakų ir apsakymą autorius. Rašytojas tęsia realizmo idėjas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Galbūt todėl R.Granauskas kaip ir jo herojai žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų: „Niekur nėra tuštumos. visur yra daiktai, ir net danguje kabo apvali ir akinanti saulė. Daiktai tam ir yra, kad žmonės jų norėtų ir jais galėtų kažką patys sau paaiškinti. Tik saulė netelpa į jų norus…“ Rašytojo kuriamas vaizdas yra paprastas, bet jame slepiama gili prasmė: būties fatališkumas ir mitologijos atgarsiai, gamtos sakralumas ir žmogaus laikinumo nuojauta, praeities ir dabarties sandūra. Pagrindinė R.Granausko kūrybos tema – praeities ir dabarties priešprieša. Praeitis harmoninga, dvasinga, o dabartis chaotiška, bedvasė. Jaunoji karta atitrūkusi nuo turtingos praeities, morališkai degraduoja. Žymiausi autoriaus kūriniai – „Duonos valgytojai“,“Gyvenimas po klevu“. „Bružas“. „Jaučio aukojimas“. Naujieji kūriniai- apysaką knyga „Gyvulėlių dainavimas“, „Raudona ant balto“ ir „Švento Lozoriaus diena“.

„Duonos valgytojai”

R.Granausko „Duonos valgytojai“ – labai būdinga rašvtojo novelė, kurioje atskleidžiama mūsų epochos kaimo žmonių, o kartu ir visos tautos tragedija. Senieji miršta, nusinešdami į kapus tradicijas, papročius, tikėjimą – visa tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunieji, dabartinė karta, jau atsisakė praeities, pripažįsta kitus idealus, o tiksliau sakant, jų visai neturi. Taigi tautos moralinė degradacija – tokia galėtų būti šio apsakymo problema.

Kūrinio centre – keturi veikėjai, atstovaujantys dviems kartoms: senieji Rimkai – ramybės, tiesos, šviesos saugotojai, o jaunieji Marytė ir žentas – chaotiško, nestabilaus gyvenimo atstovai. Beje, žentas yra visai svetimas, nes net vardo neturi.

Vaizduojamas vienas įvykis: duonos, keptos iš naujo derliaus, valgymas ir su tuo susijusios apeigos. Duoną galima būtų laikyti ir pačiu svarbiausiu R. Granausko „Duonos valgvtojų“ veikėju. suskilusiu j du vaizdinius: naminę, savo duoną ir nupirktą girto žento už suglamžytą rublį ir parneštą į namus. Jau pirmoji pastraipa skaitytoją supažindina su kūrinio laiku ir erdve. Veiksmas vyksta kaime, sekmadienį, ankstyvą vasaros rytą, kai „dar neaišku, kurioje pusėje saulė tekės“. Taip pat didelę reikšmę „Duonos valgytojuose“ turi opozicija tarp senosios ir jaunosios kartų. Senoji karta susikuria būties prasmės iliuziją ( augina rugius, kepa duoną), o jaunoji karta, priešingai, gyvena šia akimirka. dirba kasdieninius darbus, jaučiasi nusivylusi gyvenimu. Senieji sutaria tarpusavyje. užjaučia vienas kitą, bet kokiose situacijose. Tačiau jaunieji nei meilės, nei pasitikėjimo – jokių švelnių jausmų vienas kitam nejaučia. Senoji Rimkienė išsaugoja ryšį su mitologija (varnas – nelaimės simbolis). Jaunieji neturi nieko švento, ką galėtų gerbti ir mylėti. Žentas žino tik banalios dainos žodžius. Jaučiame. kad seniesiems Rimkams kaimas – šventa vieta. Tačiau Marytė su savo vyru ruošiasi kelti sparnus. Jie nori palikti kaimą. ketina statyti nama netoli Skuodo. Seniems kai kurie daiktai turi simboline prasmę(duona, pienas ). Jaunieji to nesupranta, Žentas vertina tik cigaretes ir “ rašalą”. Jie nesureikšmina naminės duonos kepimo, jos valgymo ritualo. Jie mano, kad duonos galima nusipirkti ir parduotuvėje už sudilusį rublį. Tai yra tik kelios priešpriešos. Tačiau daug opozicijų galima įžvelgti kiekvienoje senosios ir jaunosios kartos mintyje, veiksme bei žodyje.

Labai svarbus paskutinis apsakymo epizodas – vaišės. Vienos – Rimkų duonos valgymas, kitos – po ąžuolu. Rimkų vaišės labai prasmingos. Stalas, užtiestas rankšluosčiu, primena ir šventų mišių auką, Dievo stalą. Moterys vilki juodomis bažnytinėmis suknelėmis, tačiau visi „sustojo tokie balti, baltai aptaisyti“.Juoda spalva šiuo atveju reiškia iškilmingumą, susikaupimą, o susirinkusiųjų siela švari, skaisti, balta- – jie jau niekam negali padaryti bloga. Atrodytų, kad tokie dori ir geri žmonės turėtų gyventi amžinai. Deja, juodasis varnas,pasivaidenęs senajai Rimkienei, matyt, yra kažkur netoli. Žento vaišės po ąžuolu – kontrastas. Beprasmė žento daina apie oži dainuojama tik todėl, kad žmogus bijo tylos ir vengia mąstyti. Nieko gero nežada ir paskutinysis apsakymo sakinys: „… savo duona, pirkta už suglamžytą rubį, įnešama i trobą.“

„Bružas“.

R. Granauskas apysakoje „Bružas“ ir toliau tęsia tą pačią temą – seno ir jauno opoziciją. Tėvai ir vaikai – tolstantys pasauliai. Pagrindinis šios novelių apysakos asmuo- kuklus fermos darbininkas, pašarų išvežiotojas Bružas. Bužas ir Bružienė – senosios kartos atstovai, o Juzis – jaunosios kartos. Senasis Bružas – tai ne herojiška asmenybė. todėl apsakyme nėra šventumo, pakilių intonaciją. Veikėjū charakteriuose išrvškėja stačiokiška kalba, grubokas humoras.

Apsakymo ivykiai tarsi monotoniški. Aštuoniolikmetis Bružo sūnus pagaliau gauna darbą- vairuoja kolūkio pienvežį. Netrukus girtas jį sudaužo. Suremontavęs dirba toliau, kol gauna šaukimą į kariuomenę. “ Bružė“ matome antagonizmą kiekviename epizode. Juzis bėga nuo tėvų meilės, jos gėdijasi prie draugų, o tėvai Juzį be galo myli, juo rūpinasi. Bružas ir Bružienė
yra akivaizdūs nepritapėliai tame pasaulyje, kuriame stengiasi įsitvirtinti Juzis. Tai yra dabartinis pasaulis – kolūkio pirmininkas, zootechnikas, fermos moterys, sėklintojas, Juzis su savo draugais ir pienvežiu, kariuomenė, į kurią reikia išeiti trejiems metams. Bružas su žmona gyvena praeities laike. Iš ten jų elgesys, dvasios turinys ir moralinės nuostatos.

Praeities ir dabarties sankirta šioje apysakoje eina per seno valstiečio sąmonę. negailestingai aižydama jos vientisumą, skaudžiai žeidžia žemdirbio prigimti ir jo žmogišką orumą. Nauji laikai laužia Bružą ir jis linksta neąalėdamas atsitiesti. Asmenybės vertei neužtenka gerumo. padorumo ir sugebėjimo atsitiesti. Bet Bružas, be abejonės, išlieka lietuviškas tipas, nepraradęs tradicinių žemdirbio bruožų.

“Gyvenimas po klevu”.

”Gyvenimas po klevu“ – pats svarbiausias ir idomiausias R. Granausko kūrinys, kuriame apmąstomas lietuvių tautos likimas po sovietinės valdžios reformų.“Gyvenimas po klevu“-nedidelės apimties, tačiau labai gilus kūrinys. Apysakoje “Gyvenimas po klevu” (1988) R. Granauskas kalba apie tautos tęstinumo problemą. Klevas apysakoje – pasaulio medžio Įvaizdis. Gyvenimas po klevu – tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai žmogui skirtas laikas po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.Autorius primena: kiekviena tauta kuriasi savo gyvenimą (savo namą), o forma ir turinys skiria tautas vien nuo kitos. Kaip ta savita pasaulėjauta funkcionuoja, kai tauta stovi ant pražūties slenksčio? Pradėjęs nuo konkretaus buitinio vaizdo (senosios Kairienės sodybos po klevu), rašytojas pereina į abstrakčią plotmę, kur “gyvenimą po klevu” suvokiame kaip mitologinį: visų trijų sferų (požemio, žemės ir dangaus) tarpusavio ryšį, priklausomybę ir amžinumą. Tai nedidelė apysaka, kur veiksmas vyksta vos vieną dieną ir apima senosios Kairienės kelionę iš kaimo į gyvenvietę. Bet tai tik paviršius, o apysaka turi giluminį, mitologinį klodą. Todėl tai ne tik dramatiška vienos žemaitės ar jos artimųjų gyvenimo istorija, bet ir ištisos lietuvių tautos likimo apibendrinimo. Senoji Kairienė – tarpininkas, nueinantis kelią nuo senojo iki naujojo pasaulio, ji vertybių atskaitos taškas. Kartu su atgimstančia pavasarį žeme ji išeina iš savo sutvarkytų namų į svetimą, chaotišką erdvę – gyvenvietę, kuri net vardo neturi… Išeidama Monika apžvelgia savo gyvenimą: kiekvienas daiktas turi savo vietą, nieko nėra nereikalingo. Garbingiausioje vietoje – kiemo viduryje – svirtis. Senų namų sienose tarsi gyvena artimų žmonių atmintis, jų darbai, likimai. Net vienišas žmogus, jeigu jis savo namuose, – dar ne vienišas. Todėl lietuviui svarbiausia – išėjimas iš namų. Visai kitokia gyvenvietė – bevardė, svetima, beveidė, nejauki ir maloni. Žmonės taip pat tapo beveidţiai kaip ir jų namai (Kairienė niekaip neatsimena buvusios marčios veido, kuri taip ir nesukūrė savo namų). Kairienė prisimena buvusį, dabar jau išdraskytą Budrių kaimą. Bet baisiausia – pasekmės: jaunoji karta jau nebeturi tikrųjų namų sampratos. Apysakoje tik viena pagrindinė veikėja – senutė Kairienė. Senosios Kairienės sodyboje atpažįstame baltiškąjį gyvenimo (net pasaulio) modelį: namas – žmogaus gyvenimo vieta – stovi pačiame visatos centre, ant klevo šaknų, po klevo šakomis… Nors apysakos pavadinimas deklaruoja gyvenimą, aplink tvyro mirties slogutis. Mirtis nebuvo blogybė mūsų senojoje pasaulėžiūroje. Kairienė užsuka į kapinių kalnelį. Tai ne tik mirusiųjų aplankymas (nes jie gyvi stovi tol, kol juos kas nors atsimena), bet ir dvasinis apsivalymas. Kairienė pralinksmėja, kai nuo kalnelio pamato sodresnių rugių laiko vietas – tai buvę kaimynų gyvenimai. Jos kaimas nugalėjo mirtį! Nauja gyvybės forma žaliuoja pats žmonių gyvenimas. Žemė saugo atmintį. Kodėl išsigimė žmogus? Todėl, kad buvo pasikėsinta į žemdirbio gyvenimo būdą, į save įprasminantį darbą – žemės dirbimą. Žemė – pastovumo ir saugumo garantija. Išplėšus ją iš žmogaus, jis neteko stiprybės, gyvenimo pamato, išseko kūrybinės galios, darbštumas. Atimta žemė. Ar begali kas būti baisiau: “plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo, viso likimo pamatą”. Atimta darbo prasmė. Kairienės žmogus, mėgęs kiekvieną darbą, kolūkyje nenorėjo dirbti: “Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali, žmogus, talkininkais eiti?..”. Darbas tapo sunkia, varginančia baudžiauninko prievole. Senoji stebi vaikaičio darbą: “Dabar jis suprato. Jis nekentė paties darbo: tų bulvių, tų maišų, tos purvinos žemės aplinkui, to visko. Greičiau, greičiau! – tartum pats save ragino. Dantis sukandus, jėgas įtempus, – kad tiktai greičiau tas darbas pasibaigtų!”. Senoji Kairienė prisimena savo gyvenimo kelią: savo žmogų ir jo mirtį, nenusisekusį sūnaus Stepono gyvenimą ir mirtį, anūką Darių. Tai lyg trys nuopuolio ratai. Visų žlugimų priežastys išorinės, tačiau vis giliau prasiskverbiama prie žmogaus dvasios. Toliau eiti nebėra kur: Ignelis, proanūkis, jau įkūnija protinį nepilnavertiškumą. Todėl Kairienei baisu, kad nebebus kam palikti buvusio gyvenimo atminties. Požiūris
į moterį – svarbus tautinės kultūros rodiklis, nes motina – dvasinės gyvybės simbolis. Apysakoje matome, vienišą, apleistą, paniekintą seną moterį- Kairienę. Praradusi artimiausius žmones, ji užsirišo seną skarelę ir po šiai dienai nenusiėmė. Tai siejama su ištikimybės tema. Išblėsęs ne tik ištikimybės vyrui, tėvui, bet ir tėvynei jausmas. Kairienė dar gyvena senajame pasaulyje, bet jos ėjimas nenutiesia tilto tarp seno ir naujo. Nors Kairienė pasirengusi aukotis, atgailauti už visų nuodėmes, Prisikėlimo, Atgimimo vilties mums beveik nepalikta. Apysakos pabaiga sukrečianti, šaukianti: “Sustokime, tuo keliu nebėra kur eiti – toliau žūtis!”. Paguosti gali senesnė – mitinė pasaulėžiūra, kurios atšvaitai visada pulsuoja R.Granausko prozos potekstėje. Mitinė sąmonė nepripažįsta baigiamumo: kiekviena mirtis slepia prisikėlimo daigą.

Naudota literatūta:

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 1782 žodžiai iš 4347 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.