Greitumas jo samprata ir lavinimo pagrindai
5 (100%) 1 vote

Greitumas jo samprata ir lavinimo pagrindai

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………. 3

Greitumo samprata…………………………………………………………………………………………………………. 4

Greitumo treniruotės priemonės……………………………………………………………………………………….. 10

Greitumo lavinimo pagrindai…………………………………………………………………………………………… 15

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………….. 20

Literatūra………………………………………………………………………………………………………………………. 21

Įvadas

Svarbiausia sportininkų rengimo problema yra pagrindinių fizinių ypatybių ugdymas. Tai raumenų jėgos, judesių greitumo, ištvermės, vikrumo, lankstumo ypatybių ugdymas bendrojo ir specialiojo fizinio rengimo procese. Sportinių judesių veiksmui yra būdingas tam tikras nuoseklumas, intensyvumas, tempas, trukmė, kryptis, amplitudė.

Fizinių ypatybių ugdymo savitumas – tai sąlyginiai refleksai. Buvo įrodyta, kad pagrindinės fizinės ypatybės, jų išugdymas priklauso nuo laikinų nervinių ryšių susidarymo, nuo diferenciacijos ir slopinimo dėsnių.

Bendrojo fizinio rengimo tikslas – harmoningas sportininko ugdymas. Tikslui įgyvendinti būtina sistemingai fiziniais pratimais veikti visas organizmo sistemas. Atsižvelgiant į pasirinktą sporto šaką bei rungtį, bendrasis fizinis rengimas turi būti specifinis.

Specialusis fizinis rengimas turi vystyti tas organizmo sistemas, nuo kurių priklauso rungties rezultatas.

Sąvoka „ fizinė ypatybė“ apima žmogaus motorikos ypatumus, kurie, pirma, pasireiškia vienodais judėjimo parametrais ir matuojami tuo pačiu matavimo vienetu (pvz., maksimalus greitis), antra, turi analogiškus fiziologinius ir biocheminius mechanizmus ir reikalauja panašių psichikos ypatybių pasireiškimo. Todėl fizinių ypatybių ugdymo metodika turi bendrų bruožų, nepriklausomai nuo konkretaus judesio pobūdžio. Judėjimo įgūdžiai ir fizinės ypatybės yra du judėjimo funkcijos požymiai, todėl sportinę treniruotę sudaro dvi pagrindinės dalys: fizinių ypatybių ugdymas (fizinis rengimas) ir fizinių pratimų mokymas (techninis rengimas ).

Sportuodamas ir apskritai fiziškai dirbdamas žmogus atlieka labai daug judesių, kurie gali skirtis ne tik kiekybiniais, bet ir tam tikrais kokybiniais rodikliais. Faktiškai nėra jokių judesių, kurie būtų apibūdinami tik viena kuria nors ypatybe. Visos fizinės ypatybės yra labai artimai tarp savęs susijusios ir todėl sunku išskirti vieną gryną. Daugumos specialistų nuomone, viena žmogaus fizinė ypatybė skiriasi nuo kitos tik tada, kai skiriasi ir jų fiziologinis turinys.

Ši tema yra aktuali sporto treneriams, besimokantiems būsimiems sporto šakų specialistams, galų gale patiems sportininkams ir sporto mėgėjams, nes tai susiję su jų judėjimo galimybėmis, realizuojamais atitinkamais judesiais, kurie skiriasi tarpusavyje daugeliu kiekybinių ir kokybinių charakteristikų.

Referato tikslas – išanalizuoti greitumo sampratą bei jo lavinimo pagrindus.

Referato uždaviniai:

1. susipažinti su greitumo sąvoka;

2. pateikti greitumo lavinimo pagrindus.

Greitumo samprata

Greitumas ir greitis – dvi skirtingos sąvokos. Greitis – vektorinis dydis, reiškiantis materialaus taško (kūno) judėjimo spartumą ir kryptį bet kuriuo momentu arba per tam tikrą laiką, tai nuotolio ir sugaišto tame nuotolyje laiko santykis. Matavimo vienetas – metrai per sekundę. Greitis apskaičiuojamas nutolio ilgį dalijant iš laiko, per kurį įveikiamas tas nuotolis. Yra šios greičio formos: maksimalusis greitis (sportininko pasiektas didžiausias greitis kurioje nors nuotolio dalyje arba visame nuotolyje, metimo įrankio arba smūgiuojamo kamuoliuko didžiausias greitis), planuotasis greitis (viso nuotolio arba jo dalių įveikimas iš anksto nustatytu greičiu, sudarančiu, pvz., 90 proc. didžiausio greičio), pradinis greitis (bėgiko, čiuožėjo pirmojo žingsnio po starto ženklo greitis, šuolininko į aukštį greitis tik atitrūkus nuo žemės, metimo įrankio (ieties, disko) lėkimo tik atitrūkus nuo rankos greitis), vidutinis greitis (per pratybas arba varžybas įveikto nuotolio, jo dalių ilgio ir sugaišto laiko santykis).

Greitumas apibūdinamas kaip:

 koordinacinių gebėjimų požymis – judesių, veiksmų ir jų derinių atlikimas laiku (kokybinė savybė) ir greitis (kiekybinė savybė);

 žmogaus ypatybė atlikti judesius, veiksmus tam tikromis sąlygomis per trumpiausią laiką.

Greitumo požymiai: vienetinis judesio greitis, judesių dažnumas, reakcijos laikas. Yra šios greitumo formos:

 ciklinių judesių greitumas (gebėjimas sparčiai daryti ciklinius judesius);

 reakcijos greitumas (ypatybė reaguoti į dirgiklį sparčiu judesiu);

 specialusis greitumas (gebėjimas greitai reaguoti į dirgiklius, judėti, atlikti technikos veiksmus, bendrauti tarpusavyje bei keisti vieną veiklos sritį kita, pvz., pereiti iš puolimo į gynybą.

Raumens susitraukimo greitis teigiamai veikia žmogaus
judėjimo greitį, t. y. kuo didesnė jėga, tuo greitesni judesiai. Raumenų susitraukimo greitis priklauso nuo greitųjų ir lėtųjų raumens skaidulų. Greitosios skaidulos atlieka greitus (sprintas), o lėtosios – lėtus judesius (ištvermė). Todėl vienos raumens skaidulos dalyvauja greituose judesiuose, o kitos -lėtuose. Greitųjų ir lėtųjų skaidulų pavadinimai yra sąlyginiai. Šiose skaidulose gausu mitochondrijų, didelis oksidacinių fermentų aktyvumas, tankus kapiliarų tinklas, didelės glikogeno kaupimo galimybės. Todėl šios skaidulos pasižymi didele ištverme ilgai susitraukinėti. Jos hipertrofuojasi storėjant miofibrilėms ir didėjant mitochondrijų skaičiui. Greito susitraukimo skaidulos yra šviesesnės, jos vadinamos baltosiomis. Baltosios raumens skaidulos gali išvystyti daug didesnę jėgą, greičiau pasiekti maksimaliąją įtampą negu rausvosios raumenų skaidulos. Šių skaidulų didelės glikolitinės galimybės, didelis glikolizės fermentų aktyvumas, didelis susitraukimo greitis, jos turi daug ATF-azės fermento, kuris greit skaldo ATF. Hipertrofuojantis šioms skaiduloms, gerėja raumens greičio savybės, bet mažėja ilgo darbo ištvermė. Vienkartinis judesys su dominuojančiomis rausvosiomis raumenų skaidulomis jungia santykinai mažai nervinių šakelių ir nedidelį kiekį raumenų skaidulų, o judesys su dominuojančiomis baltosiomis skaidulomis sudarytas iš daug nervinių šakelių ir didelio raumenų skaidulų kiekio.

GREITUMAS

Psichomotorinės reakcijos greitis Raumenų susitraukimo greitis Judesių dažnis

1. Receptoriaus padirginimas 1. Raumenų kompozicija, t.y. greitai susitraukiančių skaidulų kiekis 1. Centrinės nervų sistemos paslankumas

2. Nervinių impulsų tekėjimo greitis nuo receptoriaus iki smegenų sensorinės zonos 2. ATF ir KF kiekis raumenyse 2. Nervinių impulsų tekėjimo greitis

3. Impulsų priėmimas ir perdavimas į motorinę zoną 3. Anaerobinių alaktatinių reakcijų fermentų kiekis ir aktyvumas 3. Raumenų kompozicija

4. Impulsų kelias iš sensorinės zonos į motorinę 4. Nervinių impulsų, siunčiamų į raumenis, stiprumas ir dažnis 4. Tarpraumeninė koordinacija

5. Impulsų priėmimas motorinėje zonoje ir jų siuntimas į raumenis 5. Tarpraumeninė koordinacija 5. Vidinė raumenų koordinacija

6. Impulsų kelias motoriniais nervais iki raumenų 6. Vidinė raumenų koordinacija 6. Raumenų gebėjimas priimti nervinius padirginimus

7. Impulsų priėmimas raumenyje 7. Raumens elastinės savybės Mechaninės energijos gamybos raumenyje greitis

8. Mechaninės energijos gamyba raumenyje ir raumenų susitraukimo pradžia 8. Tempimo reflekso panaudojimas

Koncentruotos pratybos aktyvina tik vienos grupės raumenis (baltąsias arba rausvąsias raumens skaidulas), vyksta hipertrofija (organo arba audinio padidėjimas). Padidėjus sarkoplazmos (sarkoplazmoje yra būtino mioglobino, mioalbumino, glikogeno, riebalų, ATF, kreatinfosfato, fermentų, mineralinių druskų ir kt.), baltymų, miozino ir aktino kiekiui, keičiasi baltųjų ir rausvųjų raumens skaidulų tūrio santykis. Baltosiose skaidulose yra daugiau kreatinfosfato (KF), fermentų, aktyvinančių adenozintrifosforo (ATF) resintezę iš KF anaerobinės glikolizės būdu.

Vidinė raumenų koordinacija didina judesių greitį, nes koordinuota raumenų veikla, jų sutelktomis pastangomis didesniu greičiu įveikiamas išorinis pasipriešinimas. Raumenų antagonistų atsipalaidavimo greitis yra svarbus veiksnys didinant judesio greitį. Norint didinti judesių atlikimo greitį, per pratybas, būtina atlikti specifinius judesius, kurie viršytų varžybų judesių greitį (sprinte -bėgimas į pakalnę didžiausiuoju greičiu, smūgiuojant kamuolį ir pan.).

Greitumo jėgos pratybose fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai.

Sportininko jėgos, greitumo ir ištvermės tarpusavio ryšys

Greitumas yra žmogaus gebėjimas greitai atlikti judesius laiko ir erdvės atžvilgiu. 100 m bėgimas yra tipiška greitumo rungtis, apimanti visas greitumo rūšis. 100 m bėgimo rezultatą lemia ne vien tik bėgimo greitumas. Startuodamas bėgikas turi būti labai greitos reakcijos. Vėliau greitumo jėgą jis didina judesiais pasiekdamas didžiausią greitį. Tačiau didžiausias greitis gali būti išlaikytas tik 30-60 m atkarpoje, paskui ima reikštis pirmieji nuovargio požymiai, ir greitis mažėja. Taigi sprinteris turi būti ne tik greitas, bet gebėti priešintis nuovargiui.

Greitumui ugdyti labai svarbi yra raumenų morfologinė struktūra, raumenų grupių, kurios dalyvauja atliekant judesį, treniruotumas. Greitumas ugdomas cikliniais bėgimo pratimais, todėl būtina nuodugniai analizuoti bėgimo žingsnimorfologinę struktūrą, nuoseklią kojų raumenų veiklą norint tikslingai taikyti tuos specialiuosius pratimus, kurie atitinka raumenų darbą bėgant didžiausiuoju greičiu.

Raumenų grupių veiklos režimas bėgant yra toks:

 dubens raumenų užpakalinė grupė (pagrindiniai – didysis, vidurinis ir mažasis sėdmens raumenys) tiesia į priekį palenktą liemenį ir šlaunį;

 šlaunies raumenų priekinė grupė (siuvėjo raumuo ir keturgalvis šlaunies raumuo, į kurį įeina tiesusis šlaunies raumuo; platieji – vidinė grupė – ilgasis pritraukiamasis, trumpasis pritraukiamasis ir didysis pritraukiamasis) tvirtinasi prie dviejų sąnarių – klubo ir kelio ir dalyvauja
šlaunį ir tiesiant blauzdą;

 šlaunies raumenų užpakalinė grupė (pusgyslis, puspleivis ir dvigalvis) tiesia šlaunį ir lenkia blauzdą;

 blauzdos raumenų priekinė grupė (pagrindiniai – priekinis blauzdos raumuo, ilgasis pirštų tiesiamasis raumuo, ilgasis nykščio tiesiamasis raumuo) tiesia pėdą, kelia ją aukštyn;

 blauzdos raumenų užpakalinė grupė (pagrindiniai – dvilypis raumuo ir plekšninis raumuo) lenkia blauzdą per kelio sąnarį ir pėdą.

Kuo stipresni pėdos lenkiamieji ir tiesiamieji raumenys, tuo mažiau traumų, tuo efektyviau galima atsispirti. Pratimus kojų raumenims stiprinti reikia derinti su koordinacijos ugdymo pratimais. Gerinant raumenų koordinaciją, turi puikiai veikti judesius žadinantys nervų centrai. Judesio greitumą lemia nervinių impulsų sparta, kuri verčia raumenis susitraukti per trumpiausią reakcijos laiką. Kad judesiai būtų itin dažni (greita judesių seka), nervų sistemą vienas po kito turi veikti vis nauji impulsai. Judesių dažnumas priklauso nuo nervinių procesų paslankumo, gebėjimo greitai pereiti iš sujaudinimo į slopinimo būseną, ir atvirkščiai. Toks nervinių procesų paslankumas sudaro sąlygas raumenims greitai susitraukti ir atsipalaiduoti. Be to, atliekant judesį, raumenys dirba pakaitomis: jeigu vienas raumuo susitraukia, kitas atsipalaiduoja, ir atvirkščiai. Kuo geriau raumuo atsipalaiduoja, tuo mažiau priešinasi ir tuo greitesnis ir didesnis esti amplitudės judesys. Taigi labai svarbu gerai išmokti atlikti sportinius judesius ir ugdyti susitraukiančių raumenų gebėjimą atsipalaiduoti. Atsipalaidavę raumenys geriau aprūpinami krauju, geriau pailsi. Vadinasi, gerai atsipalaiduojantys raumenys gali ilgiau dirbti maksimaliuoju greičiu. Būtina atpalaiduoti ne tik raumenis, bet ir centrinę nervų sistemą. Poilsio pauzės tarp pratimų trukmė priklauso nuo darbo trukmės, pasirengimo laiko kitam pratimui atlikti. Judesių dažnumas priklauso nuo išorinio pasipriešinimo dydžio. Didžiausias judesių dažnumas pasiekiamas, kai išorinis pasipriešinimas yra mažas. Be to, judesių dažnumas priklauso nuo sinergetinių ir antagonistinių raumenų koordinacijos, jų susitraukimo ir atsipalaidavimo greičio, pratimo specifikos, centrinės nervų sistemos jaudinimo ir slopinimo pusiausvyros. Ritmiškų judesių tempą reguliuoja stuburo smegenyse esantis vadinamasis centrinis impulsų generatorius, kuris nustato didžiausias judesių dažnumo ribas.

Svarbus greitumo rodiklis yra psichomotorinės reakcijos greitis, kuris didinamas per pratybas. Psichomotorinės reakcijos greitis susideda iš penkių komponentų:

 receptorių dirginimo;

 jaudinimo perdavimo į centrinės nervų sistemos sensorinius centrus įcentriniais nervais;

Judesio greičiui lemiamos reikšmės turi galvos smegenų didžiųjų pusrutulių veikla, nervinių impulsų, duodančių signalą raumeniui susitraukti, greitis. Psichomotorikos esmę sudaro judėjimo, arba motorinė, atmintis. Tai sportininko paties atliktų judesių įsiminimas ir vėlesnis atgaminimas. Psichinės veiklos mechanizmai yra galvos smegenyse, kur gaunama iš receptorių informacija turi būti suprantama, sutvarkoma ir įsimenama. Reakcijos greitis priklauso ir nuo gebėjimo sutelkti dėmesį, kuris lemia motorinio sprendimo priėmimą ir judesio atlikimo tikslumą.

Reakcijos greitumas – tai minimalus sensorinės reakcijos laikas (trukmė nuo padirginimo iki judesio pradžios), kuris rodo, kaip greitai judesys pradedamas. Reakcijos būna paprastosios ir sudėtingosios. Jos skiriasi latentinio (paslėpto) periodo trukme. Paprastosios reakcijos pavyzdžiu gali būti startinė reakcija. Bėgant trumpuosius nuotolius svarbi yra bėgiko reakcija į starterio šūvį. Ji trunka 0,3-0,4 sek. Svarbiausi reakcijos parametrai – judesių amplitudė ir reakcijos trukmė, startinių veiksmų nuoseklumas ir vidutinis laikas (didelio meistriškumo sportininkų), kurį sugaišta bėgikas juos atlikdamas, yra tokie: šūvis -latentinis (latentinis laikotarpis – laikas nuo sportininko organizmo padirginimo pradžios iki atsako pradžios); judėjimo reakcijos periodas-0,14 sek.; rankų atitraukimas nuo bėgimo takelio – 0,15 sek.; atsispyrimas koja nuo tolimesnės kaladėlės -0,25 sek.; atsispyrimas koja nuo artimesnės kaladėlės – 0,38 sek. Šie rodikliai priklauso nuo pratybų metodikos, sportininko būsenos ir keičiasi atitinkamai nuo metų laikotarpio. Patobulinus starto techniką, rezultatą galima pagerinti 0,05-0,08 sek. Tobulinant reakcijos greitį, būtina per pratybas modeliuoti varžybinėje veikloje pasitaikančius stimulus, jų atpažinimą, sprendimo priėmimą ir motorinio judesio techniką.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1993 žodžiai iš 6480 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.