Grigaliskasis choralas giedojimas
5 (100%) 1 vote

Grigaliskasis choralas giedojimas

Nuo IV a. Vakarų bažnytinę muziką galima laikyti savarankiška krikščioniškosios muzikos atšaka. Po imperijos žlugimo Rytų Romos valstybė, virtusi Bizantijos imperija, gyvavo dar apie tūkstantį metų, kol ją 1453 m. galutinai sutriuškino turkai. Valstybės remiama bažnytinė tradicija Rytuose išliko labai vientisa. Vakarų Europa atrodė kur kas margesnė ir formaliai vieningos bažnyčios liturgija kai kuriose srityse smarkiai skyrėsi. Kelis šimtmečius Vakaruose buvo naudojama daugybė skirtingų liturgijos tipų su skirtingais tekstais ir giesmėmis. Netrūko jų net Italijoje – ten daugelis didesnių miestų turėjo savo liturgiją, taigi nesunku įsivaizduoti, kiek jų buvo visoje Vakarų Europoje.

Vakarų bažnytinės muzikos atsiradimas simboliškai siejamas su šventuoju Ambraziejumi (apie 340 – 397). Jo beribį autoritetą rodo jau tai, kad 374 m. buvo išrinktas svarbiausio Vakarų Romos valstybės miesto – Milano vyskupu, pats dar nebūdamas pakrikštytas. Milane tikriausiai išliko seniausias Vakarų bažnytinio giedojimo dialektas, vadinamas ambraziejiškuoju giedojimu, nors tiksliai nežinoma, kiek su tuo tiesiogiai susijęs pats Ambraziejus. Jis tikrai yra sukūręs nemažai himnų tekstų, giedamų iki šių laikų.

Vienas pirmųjų krikščionių filosofų, išsamiai tyrinėjusių ir muziką, buvo šventasis Augustinas (354 – 430). Šis helenizmo filosofas priėmė krikščionybę jau būdamas brandus mąstytojas, tad jo mokymas susiejo graikų – romėnų kultūrą su krikščioniškąja Europa. Atsivertimo metais (387 – 389) jis parašė šešių tomų veikalą „De musica”, iš kurio išaugo viduramžių muzikos teorija. Sekdamas Pitagoro ir Platono pavyzdžiu, jis rašė apie matematinę muzikos tvarką ir lygino muziką su „bekūniu skaičiumi”. Jau būdamas krikščionis, šv. Augustinas labiau mąstė apie dievišką muzikos prigimtį ir jos reikšmę, apie giedojimo funkciją pamaldose ir krikščioniškajame auklėjime.

Roma, kurios pirmasis vyskupas buvo apaštalas Petras, virto Vakarų bažnyčios simboliniu centru. Nors imperijos sostinėje krikščionių veiklai pirmaisiais amžiais buvo labiausiai trukdoma, vis dėlto jų čia susirinkdavo daugiausia. Po krikščionybės legalizavimo 313 m. vis platesnį pripažinimą įgavo Romos vyskupų (popiežių) , kaip bažnyčios vadovų, autoritetas. Reali Romos reikšmė Vakarų Europoje ypač išaugo pradedant popiežium Grigalium I, arba Grigalium Didžiuoju (540 – 604, popiežium išrinktas 590). Jis vadovavo Vakarų bažnyčios suvienijimo politikai ir ėmė naudoti naują liturgiją, pamažu prigijusią visoje Vakarų Europoje. Pasak legendos, Grigalius I atnaujino bažnytinį giedojimą, todėl viduramžių paveiksluose jis vaizduojamas užrašinėjantis giesmes, kurias jam į ausį šnabžda baltas balandis – Šventosios Dvasios simbolis.

Grigalius nebuvo tiesiogiai susijęs su giedojimu, tačiau jis suvienodino ir atnaujino liturginius tekstus, tapusius Vakarų bažnytinio giedojimo pagrindu. Jo parinktos giesmės vadinamos girgališkuoju choralu. Šis choralas buvo monodinis, t.y. vienbalsis, ir giedamas tik lotynų kalba (gimtąja kalba giedoti choralą buvo leista tik 1963 m.).

Grigališkasis choralas – Katalikų bažnyčios tradicinio giedojimo būdas ir forma. Tai gana sudėtingas muzikinis reiškinys, įdomus dar ir tuo, kad jis formavosi siedamas daugelio amžių patyrimą bei giedojimo tradicijų plėtotę. Grigališkasis choralas pradėjo formuotis dar IV a. dabartinės Prancūzijos, Šveicarijos, Pietų Vokietijos ir Šiaurės Italijos teritorijose. Chorale atsispindėjo ir kito seniausios Rytų bei Viduržemio jūros regionų muzikinės kultūros intonacijos, bizantiškojo, ambroziškojo, gališkojo giedojimo, germanų ir keltų folkloro elementai.

Grigališkąjį choralą giedodavo dažniausiai vyrai, jis buvo vienbalsis, atliekamas antifoniškai (giedodavo pakaitomis du chorai) arba responsoriškai (giedodavo pakaitomis solistas ir choras, atliekantis refreno funkciją), be pritarimo. Tačiau IX a. choralo melodijos jau buvo pradėtos taikyti ir daugiabalsėje bažnytinėje muzikoje.

Giesmių tipai ir stiliai. Grigališkasis choralas yra bendrinis pavadinimas, apimantis daug įvairių atlikimo stilių, žanrų ir giesmių formų. Paprasčiausias teksto atlikimo būdas yra rečitavimas. Giedotojas, dažniausiai kunigas, šiuo atveju gieda ilgus prozinius tekstus (maldas ir ištraukas iš Šventojo Rašto) daugiausia vienu – rečituojamuoju – tonu. Nuo jo nukrypstama tik per keletą tonų: frazės pradedamos kylančia pradžios formule ir baigiamos nusileidžiančia pabaigos formule. Pagal teksto vietą pamaldose rečitavimui skiriamos įvairios melodinės formulės, tačiau jos niekada neužrašomos kartu su tekstu: formules mokantis giedotojas jas visada gali pritaikyti bet kokiam tekstui.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 718 žodžiai iš 2139 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.