Grozines literaturos savybes
5 (100%) 1 vote

Grozines literaturos savybes

Pagrindinės grožinės literatūros savybės 

Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas.

Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitas

vaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminė

visuomeninė funkcija – estetinė funkcija.

Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas,

jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios –

šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra ir

t.t.

Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniai

ieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojas

bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus,

aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybos

procesų, technikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos,

archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų

(arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažinti

žmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtos

pasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduoti

asmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojami

žmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos,

emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarp

kūrinių ir skaitytojų.

Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apie

gyvenimą kalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apie

jį mąsto, jį „atkuria“ vaizdais. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis,

kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai,

poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t.t. Dažnu atveju

(tačiau ne visada) meninis vaizdas – gyvenimo paveikslas – panašus į mūsų

gyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudina

skaitytojus, traukia imti knygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protą

veikia per jausmus.

Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindines

Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdo linijas.

Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas:

Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetima

ir nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkreti

veiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžta

namo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančios

mamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos

„čiulbėjimą“, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytės

laukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t.t.) ir yra

pagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija.

Visi įvykiai, scenos, judesiai, gestai įtraukiami į vieningą Irkos

gyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildo

įvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis,

skrybėlaitė su „kokarda“ ir t.t.).

Taigi aptariamo Šatrijos Raganos apsakymo meninis vaizdas –

konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimo

paveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis,

pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkos

tragedija“ vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus.

Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjos

vaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai.

Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tik

keli gamtos, kosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimo

akimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome“ kiekviename

grožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme.

Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas“)

susideda iš daugybės smulkesnių vaizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų.

Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų ir

kitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas“),

santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma.

Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojams

estetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti pavaizdavimo grožį, malonų

dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant,

apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams).

Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija.

Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos,

kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas

-pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tik

atlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuoti

ir visas kitas funkcijas.

Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikį

skaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems.

Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų –

dailės, skulptūros, baleto ir t.t. Kitų
meno šakų, išskyrus muzikos,

vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimo

priemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos –

molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis,

skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia ją

kuria nors linkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės

pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus,

gyvenimo istoriją.

Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijos

apskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamas

įprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės normų. Mokslui ar

kitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės,

netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai“.

Literatūrinio vaizdavimo įvairovė

Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas

nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą,

dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą.

Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra

vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai

gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis

pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje

gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose

vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vyksta

taip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai,

veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai

vaizduoja rašytojai realistai.

Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai,

ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą,

veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe,

kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto

kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų

charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo,

egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitės

novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią

kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita –

miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi

seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir

pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų

mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės

vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina

viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.

Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės

formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg.

A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau

romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti.

Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie

adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš

kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į

senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei,

polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai

laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų

viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti

jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil.

„Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam

vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio

„Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi

su sąlygišku.

Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai

netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į

alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse.

Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo

lygtis“), apsakymų.

Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų

perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė

– lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos

tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami,

nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro

pobūdžio linijomis.

Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai

apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno

„Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti

žanrai.

Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos

menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai,

biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX

a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti

pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo
palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-

parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse

pievose“.

Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai

vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių

vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės:

vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų

reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties

simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės,

rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t.

Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės

nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip

kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas

nusako pagrindinis herojus Laurynas):

                              Ak, Motiejau,

Ne apie pastatą aš tau kalbu –

Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą,

Apie harmoniją, teisybę, grožį,

Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau,

Apie tėvynę pasakoju tau.

Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos

simbolinės katedros reikšmės.

Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais

(pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes).

Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės

individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.

Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį

vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų

forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir

gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro

ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys.

Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai

suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai

hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra

nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę

K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų medžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo

protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J.

Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.

Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės

„Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka.

Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina,

bijodami pavėluoti … nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo,

kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda

katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške,

pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir

kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų

trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas

jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai

gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių

žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis

buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną

mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad

neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami

gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad

nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota

pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).

Spalva ir garsas vaizdo struktūroje

Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro

jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį.

Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje

„Vasaros vaišės“: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš

vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be

jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę

visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų

pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo.

Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir

pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš.

Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai

vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai

rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt,

kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais.

Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso“.

Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra

platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau“,

„iš vieno aplinkui“), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos

susitikusios“), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų

permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva,
mėlyna“). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai,

trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas

ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo“, „ėmė dabar

griausti, trinksėti“, „Kad pleška, kad dunda“), įspūdingais palyginimais

(„Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas

patrankas“) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo

patrankos“). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį,

kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų,

ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į

stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!“

Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant

tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokius

garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos

garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:

Ąžuolai galingi

Kužda ąžuolams čia. –

Girgžda beržo lingė,

Ir lopšinė šlamščia.

Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo

pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje

„Rugiagėlės“ impresionistiškai (lot. impressio -įspūdis) vaizduojamas

rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis:

Vien tik mėlyna akyse, –

Žemėj, ore ir danguj.

Daugiau nieko nebmatysi, –

Vien tik mėlyna akyse…

Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio

„Mėlynės“ vaizdą:

Mėlyna, mėlyna, kur tik eini –

Miškas nūnai – uogienojai vieni.

Mėlynas miškas, melsvas dangus,

Miškas mėlynėmis šaukia vaikus…

Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip

visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos,

simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio

„Motinai“ vaizdus:

Pro langą saulė leidos                                       Kad

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2625 žodžiai iš 8679 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.