Pagrindinės grožinės literatūros savybės
Grožinė literatūra (toliau tiesiog literatūra) yra žodžio menas.
Iš kitų raštijos sričių ją išskiria ir su menu suartina 1) savitas
vaizdavimo objektas, 2) gyvenimo atspindėjimas vaizdais, 3) esminė
visuomeninė funkcija – estetinė funkcija.
Pagrindinis literatūros vaizdavimo objektas yra žmogaus gyvenimas,
jo dvasios pasaulis. Dvasinio gyvenimo pasireiškimo sritys įvairios –
šeima, artimieji, draugų ratas, gamta, tautos, tėvynės istorija, kultūra ir
t.t.
Literatūroje vaizduojamas žmogaus darbas, moksliniai ir meniniai
ieškojimai, atradimai, išradimai ir kt. Kurią gyvenimo sritį rašytojas
bevaizduotų, jis kreipia dėmesį į žmogaus mintis, jausmus, išgyvenimus,
aistras, siekius, reagavimą į aplinką, į pasaulį. Detalūs pačių gamybos
procesų, technikos bandymų aprašymai, ekonomikos aktualijos, medicinos,
archeologijos ieškojimai, politinės problemos ir pan. nedomintų skaitytojų
(arba domintų nedaugelį), nepaliestų suvokėjo jausmų, nepadėtų pažinti
žmogaus, drauge ir savęs. Gamybos procesai, ekonomikos aktualijos, gamtos
pasaulio reiškiniai atspindimi tiek, kiek yra reikalingi pavaizduoti
asmenybei, žmogaus būdui, likimui, – tam, kas domina visus. Tik vaizduojami
žmogaus santykiai su pasauliu, jo egzistencija, bendražmogiškos problemos,
emocijos nutiesia dvasinius ryšius per įvairiausias istorines epochas tarp
kūrinių ir skaitytojų.
Meninis vaizdas – tai gyvenimo paveikslas. Mokslininkas apie
gyvenimą kalba teiginiais, tezėmis, loginėmis sąvokomis, o rašytojas apie
jį mąsto, jį „atkuria“ vaizdais. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis,
kurį sudaro rašytojo pavaizduoti žmonės, vienokie ar kitokie jų santykiai,
poelgiai, veiksmai, įvykiai, istorija, aplinka, gamta ir t.t. Dažnu atveju
(tačiau ne visada) meninis vaizdas – gyvenimo paveikslas – panašus į mūsų
gyvenimo tikrovę, į realybę. O konkretus žmonių gyvenimas domina ir jaudina
skaitytojus, traukia imti knygą į rankas. Grožinė literatūra žmogaus protą
veikia per jausmus.
Kad geriau suprastume vaizdine formą, aptarsime pagrindines
Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ vaizdo linijas.
Kūrinyje vaizduojamas svarbus mažos mergaitės gyvenimo momentas:
Irka suvokia, kad ji nėra nei mamytės, nei tėvelio mylima, kad ji svetima
ir nereikalinga naujose išsiskyrusių tėvų kuriamose šeimose. Konkreti
veiksmo eiga (saulei leidžiantis, iš sodo, kur žaidė su Džimu, Irka grįžta
namo į tuščius kambarius, kalbasi su žvaigždelėmis, laukia parvažiuojančios
mamytės, puola jos pasitikti, nori išsikalbėti, bet mamytė nutraukia jos
„čiulbėjimą“, ragina greičiau valgyti vakarienę ir gulti. Pasirodo mamytės
laukiamas ponas Gurskis, stiprėja Irkos nemeilė svečiui ir t.t.) ir yra
pagrindinė apsakymo meninio vaizdo linija.
Visi įvykiai, scenos, judesiai, gestai įtraukiami į vieningą Irkos
gyvenimo, trukusio keletą dienų, paveikslą. Proceso vaizdavimą papildo
įvairūs aprašomieji vaizdai (saulėlydis, Irkos kambarys, krepšelis,
skrybėlaitė su „kokarda“ ir t.t.).
Taigi aptariamo Šatrijos Raganos apsakymo meninis vaizdas –
konkretus, individualus, nepakartojamas mažos mergaitės – Irkos – gyvenimo
paveikslas. Jam savitumo teikia pasaulio stebėjimas vaiko akimis,
pasakojimo stilizacija vaikiškomis intonacijomis. Apsakymo „Irkos
tragedija“ vaizdas nesudėtingas ir palyginti neplatus.
Vaizdo platumas, didumas priklauso nuo žanro. Romano, epopėjos
vaizdas apima daug veikėjų, situacijų, į jį įsiterpia įvairūs aprašymai.
Apysakos, poemos, dramos vaizdas siauresnis. Eilėraščiuose nubrėžti tik
keli gamtos, kosmoso ar aplinkos brūkšniai, fiksuojamos kelios išgyvenimo
akimirkos. Tačiau platesnį ar siauresnį vaizdą „matome“ kiekviename
grožinės literatūros kūrinyje, kiekvienoje miniatiūroje, mįslėje, aforizme.
Savo rėžtu bendras, didysis, kūrinio vaizdas („makrovaizdas“)
susideda iš daugybės smulkesnių vaizdų – bendrojo kūrinio vaizdo fragmentų.
Iš kūrinio galima išskirti poelgių, veiksmų, aplinkos, gamtos, daiktų ir
kitokius vaizdus. Kiekvienas, kad ir smulkiausias vaizdas („mikrovaizdas“),
santykiauja su bendruoju kūrinio vaizdu kaip dalis su visuma.
Literatūros, kaip meno apskritai, ypatybė yra teikti skaitytojams
estetinių išgyvenimų, t. y. leisti pajausti pavaizdavimo grožį, malonų
dvasinį nusiteikimą, susidomėjimą, giedrą, palaimingą būseną skaitant,
apmąstant tai, kas perskaityta (gr. aisthetikos – prieinamas jutimams).
Literatūros ypatybė teikti estetinių išgyvenimų yra jos estetinė funkcija.
Ši funkcija specifinė: ji išskiria literatūrą iš mokslo, publicistikos,
kitų kultūros sričių. Literatūra atlieka ir kitas visuomenines funkcijas
-pažintinę, auklėjamąją, hedonistinę (pramoginę), komunikacinę. Tačiau tik
atlikdamas estetinę funkciją, menas (taigi ir literatūra) gali realizuoti
ir visas kitas funkcijas.
Literatūra ugdo žmogaus, ypač vaiko, meninį skonį, poreikį
skaityti, žadina kūrybines galias, norą kurti patiems.
Literatūra – žodinė kūryba. Kalba ją skiria nuo kitų meno šakų –
dailės, skulptūros, baleto ir t.t. Kitų
meno šakų, išskyrus muzikos,
vaizdai yra materialesni, apčiuopiamesni, nes materialesnės yra jų kūrimo
priemonės – spalvos, garsai, gyvas žmogaus judesys, įvairios medžiagos –
molis, akmuo, marmuras ir kt. Literatūros kūrinių vaizdas abstraktesnis,
skaitytojų skirtingiau suvokiamas; jis tik pažadina vaizduotę, pakreipia ją
kuria nors linkme. Tačiau žodinei kūrybai atsiveria didesnės galimybės
pavaizduoti žmogaus vidaus pasaulį, minčių tėkmę, įvairius atsitikimus,
gyvenimo istoriją.
Kalba iš dalies skiria grožinę literatūrą iš mokslo ir raštijos
apskritai. Grožinė kalba vaizdinga, raiški, žodis ne visada vartojamas
įprasta reikšme, atsisakoma gramatikos, ypač sintaksės normų. Mokslui ar
kitai objektyviai informacijai nereikalingos poetinės kalbos priemonės,
netinka netaisyklingi sakiniai ir kitokie stilistiniai „iškraipymai“.
Literatūrinio vaizdavimo įvairovė
Literatūrinis vaizdavimas turi savo logiką, savo tiesą. Rašytojas
nekelia sau uždavinio tiksliai atkurti istorinio įvykio vyksmą,
dokumentiškai pavaizduoti vienokį ar kitokį visuomenės gyvenimo faktą.
Kūrinyje daug kas pramanyta, menininko vaizduotės sukurta. Literatūra
vaizduoja ne tai, kas iš tikrųjų buvo, bet kas gali būti, kas apskritai
gyvenime esti. Rašytojas kuria savąjį pasaulio regėjimą, savąją viziją. Jis
pasirenka vaizduojamojo pasaulio formas, pavidalus, pobūdį. Literatūroje
gyvenimas vaizduojamas ir tikroviškai, ir sąlygiškai. Tikroviškuose
vaizduose kuriama realaus gyvenimo iliuzija, t.y. kūrinyje viskas vyksta
taip „kaip gyvenime“: tikroviški personažai, tikroviški jų santykiai,
veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai
vaizduoja rašytojai realistai.
Būdinga realistinio vaizdavimo ypatybė – dėmesio sutelkimas į tai,
ką vadiname kasdienybe. Veikėjai gyvena įprastą kasdieninį gyvenimą,
veiksmas vyksta įprastose, kasdieniškose aplinkybėse – namie, darbe,
kelionėje, svečiuose, tarnyboje, gamtoje, o jeigu kokios – fronto
kasdienybėje ir kitur. Realistui pakanka kasdieniškų situacijų
charakteriams atskleisti, įdomiam siužetui sukurti, visuomenės gyvenimo,
egzistencinėms ar filosofinėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, B.Vilimaitės
novelės „Trys seserys“ veiksmas vyksta ligoninės palatoje, kur susirgusią
kaimietę lanko seserys: viena – gyvenanti kartu tėviškėje, kita –
miestietė. Keliose trumpose jų apsilankymo scenose atsiskleidžia skirtingi
seserų charakteriai, skirtingi jų santykiai su nuosavu daiktu (siūlais) ir
pagalbos reikalingu žmogumi: darbas – mezgimas – stiprintų ligones, tolintų
mirtį, tačiau iš kaimo atsiųstus siūlus miestietė pasilieka sau. Novelės
vaizdą persmelkia egzistencinė tiesa: gyvenimas neamžinas, laikas naikina
viską ir nėra prasmės kaupti nelabai reikalingas materialines vertybes.
Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės
formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (plg.
A. Mickevičiaus „Gražiną“ ar Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“). Tačiau
romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti.
Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga; jie
adoruoja laisvę, asmenybės kilnumą, dvasios jėgą. Romantikai veržiasi iš
kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažniausiai perkeliamas į
senus laikus ar tolimus kraštus. Vaizduose daug vietos skiriama svajonei,
polėkiui. Poetiniai įvaizdžiai, simboliai impozantiški, viliojantys (vėjai
laisvūnai, aukštas dangus, žvaigždynai, saulė, beribis kosmosas, kalnų
viršūnės, okeanai, gelmės ir pan.). Romantinių vaizdų šaltinis gali būti
jaunystė, gamtos stichija, meilė, kova (plg. V. Mykolaičio-Putino eil.
„Margi sakalai“, S. Nėries „Gyvenimo giesmė“, „Jaunystė“). Romantiniam
vaizdavimui būdinga didesnė ar mažesnė hiperbolizacija (plg. E. Mieželaičio
„Žmogų“), fantastika, simbolika, vadinasi, tikroviškas vaizdavimas jungiasi
su sąlygišku.
Fantastiniai, alegoriniai, simboliniai, groteskiniai vaizdai – tai
netikroviškas, sąlygiškas gyvenimo vaizdavimas. Fantastika įeina į
alegorinius, groteskinius vaizdus; ji dominuoja pasakose, sakmėse.
Literatūroje yra ir fantastinių romanų (pvz., P. Norbuto „Nemirtingumo
lygtis“), apsakymų.
Alegorinio vaizdavimo reikšmės yra perkeltinės. Alegorijų
perkėlimas vienaženklis (vienareikšmis). Loginis turinys – tikroji reikšmė
– lengvai suvokiamas, aiškus (plg. V. Kudirkos satyrinį apsakymą „Lietuvos
tilto atsiminimai“). Alegoriniai vaizdai neindividualizuojami,
nekonkretinami, veikėjai – schemiški, fabula (įvykių raida) nužymėta bendro
pobūdžio linijomis.
Alegoriški yra pasakėčių vaizdai. Tačiau galimi ir alegoriniai
apsakymai (minėtas V. Kudirkos kūrinys), ir pasakos (H.K. Anderseno
„Bjaurusis ančiukas“ – autoriaus gyvenimo momentų alegorija), ir kiti
žanrai.
Į alegoriją panašios parabolės (daugeliu atvejų nuo alegorijų jos
menkai skiriasi). Paraboliniai yra šventraščių, biblijų siužetai,
biblijinių pasakojimų vaizdai. Parabolės įsitvirtino intelektualizuotoje XX
a. literatūroje. Tai sapnai, vizijos, perkeltiniai, neretai sufantastinti
pasakojimai – vaizduojamojo gyvenimo
palyginimai; pvz., S.Šaltenio apysaka-
parabolė „Kalės vaikai“, A. Žukausko eil. „Jauni žirgai kultūrinėse
pievose“.
Alegoriniam vaizdavimui artimas ir simbolinis. Simboliniai
vaizdai, kaip ir alegoriniai, nekonkretūs, abstraktūs. Didelė simbolinių
vaizdų apibendrinamoji jėga. Pažymėtinos dvi simbolinių vaizdų grupės:
vienų reikšmė pastovi, kitų – neapibrėžia, individuali, kintanti. Pirmųjų
reikšmės įprastos, žinomos: kryžius – kančios, tikėjimo ir vilties
simbolis, balandis, alyvos šakelė – taikos ir meilės, ąžuolas – stiprybės,
rūta, lelija – nekaltybės simboliai ir t.t.
Įdomesni nauji individualūs simboliai. Paprastai jų reikšmės
nepastovios, kintančios, – jos kinta net tame pačiame kūrinyje. Antai taip
kinta katedros reikšmės Just. Marcinkevičiaus kūrinyje „Katedra“ (jas
nusako pagrindinis herojus Laurynas):
Ak, Motiejau,
Ne apie pastatą aš tau kalbu –
Kalbu apie lygybę, laisvę, šviesą,
Apie harmoniją, teisybę, grožį,
Aš apie žmogų tau kalbu, Motiejau,
Apie tėvynę pasakoju tau.
Kūrinio veiksmo tėkmėje kuriasi naujos, šiame monologe neminėtos
simbolinės katedros reikšmės.
Simbolių reikšmės sunkiai nusakomos lopiniais sakiniais
(pavyzdžiui, sunku nusakyti J. Biliūno „Laimės žiburio“ logines prasmes).
Jas galima spėti, intuityviai justi. Simbolinis vaizdas teikia daug erdvės
individualiam suvokimui, savitoms įvairioms interpretacijoms.
Gyvenimas gali būti vaizduojamas ir groteskiškai. Groteskinį
vaizdavimą yra pamėgę satyrikai. Groteskas – būdinga tragikomiškų veikalų
forma. Grotesko pasaulis deformuotas, keistas. Jame susipina žmogaus ir
gyvulio, žmogaus ir augalo motyvai. Groteskuose skamba juokas (juokas pro
ašaras), blykčioja pajuoka, neretai ir panieka, drauge sklando liūdesys.
Situacijos neįprastos, dažnai fantastiškos. Siužetas supainiotas, sunkiai
suvokiama jo logika. Tikrovės spalvos sutirštintos, gestai, poelgiai
hiperbolizuoti. Grotesku paprastai atskleidžiama tai, kas gyvenime yra
nenormalu, absurdiška. Lietuvių literatūroje groteskinių dramų yra sukūrę
K. Saja („Abstinentas“, „Mamutų medžioklė“), J. Grušas („Pijus nebuvo
protingas“, iš dalies „Meilė, džiazas ir velnias“) ir kiti autoriai. J.
Grušas, V. Žilinskaitė, kiti kūrėjai yra parašę apsakymų groteskų.
Suprasti groteskinį vaizdavimą galbūt padėtų J. Apučio novelės
„Tylėdami važiavo greitai“ komentaras ir ištrauka.
Trys draugai nuolat didindami greitį lekia, skrieja mašina,
bijodami pavėluoti … nežinia kur ir į ką. Staiga paplentėje pasimaišo,
kelią perbėga katinas. Mašina akimirksniu sustoja, iššokę keleiviai pradeda
katiną gaudyti. Pagrindinis kūrinio veiksmas – katino gaudynės miške,
pelkėje. Vyrus gena nežmoniškas įniršis ir inercija. Kliūdami už medžių ir
kelmų, apsidraskę, išsipurvinę pelkėje, pagaliau išsimuša į plentą: „Visų
trijų širdys, nusivariusios, pavargusios, ėmė skaudėti nuo įtampos. Katinas
jau išlėkė į iškirstą paplentės ruožą; kad ir prietemoj, dabar jį galėjai
gerai matyti, jo šonai buvo pliki, plaukai išpešioti šakų ir visokių dygių
žolių pelkėje, galva bjauriai perskelta ir viena akis užtinusi. Galbūt jis
buvo vertas pasigailėjimo. Galbūt kažkas yra vertas pasigailėjimo kiekvieną
mūsų gyvenimo valandą, o dažniausiai – mes palys, tačiau niekad
neatvėstanti lava mums degina kojų padus, mes lekiam tolyn, nespėdami
gailėtis nei savęs, nei kitų. O gal mes visi nesąmoningai suvokiame, kad
nieko negalima gailesčiu pateisinti“. Citatos pabaigoje sukoncentruota
pagrindinė filosofinė kūrinio mintis (groteskas dažniausiai filosofinis).
Spalva ir garsas vaizdo struktūroje
Spalvos ir garsai konkretina vaizduojamo gyvenimo paveikslą, daro
jį pilnesnį, išsamesnį, vaizdingesnį.
Žvilgterėkime į perkūnijos vaizdavimą I. Šeiniaus apysakoje
„Vasaros vaišės“: „Kad pliaukšterėjo, net ausyse suskambėjo. Nušvietė iš
vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau, be
jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę
visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų
pajėgos susitikusios; tartum kalnai kitas ant kito griuvo.
Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir
pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš.
Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai
vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai
rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsiliepsnos vinkšnos. Matyt,
kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; sužiba ilgais siaurais liežuviukais.
Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso“.
Vaizduodamas perkūniją (bendras audros vaizdas apysakoje yra
platesnis), autorius į viena supina erdvių realybę („ir toliau, ir arčiau“,
„iš vieno aplinkui“), gaivališkus vaizdinius („lyg tai būtų kalnų pajėgos
susitikusios“), taip pat šviesos ir tamsos sankirtas, žaibų spalvų
permainingumą („Tai žalia ugnim viską aplinkui uždega, tai rausva,
mėlyna“). Tačiau svarbiausia šiame epizode – perkūnijos garsai,
trenksmų stiprumas, grumėjimo įvairovė. Akustinis (girdimasis) vaizdas
ryškinamas sinoniminiais veiksmažodžiais („pliaukšterėjo“, „ėmė dabar
griausti, trinksėti“, „Kad pleška, kad dunda“), įspūdingais palyginimais
(„Lyg būtų su didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas
patrankas“) metaforomis, fonetiniu žodžių skambėjimu („šaudo, ardo
patrankos“). Perkeltiniai vaizdai tikslina, konkretina perkūnijos įspūdį,
kurio siekia pasakotojas – pagrindinis apysakos veikėjas. Raiškų,
ekspresyvų vaizdą turtina ir savaip konkretina pasakotojo reakcija į
stichijos šėlsmą: „Gražu! Tikras mūšis!“
Akustinė (girdimoji) vaizdo pusė dažnai sustiprinama vartojant
tikrovės garsų pamėgdžiojimus, tendencingai kartojant vienokius ar kitokius
garsus, jų derinius. Antai S. Nėris, sutankindama, kartodama kai kuriuos
garsus, imituoja miško ošima, medžių girgždėjimą:
Ąžuolai galingi
Kužda ąžuolams čia. –
Girgžda beržo lingė,
Ir lopšinė šlamščia.
Neretai grožinėje literatūroje fiksuojamos ne pačios vaizduojamo
pasaulio spalvos, o jų keliamas įspūdis. Pavyzdžiui, K. Binkio eilėraštyje
„Rugiagėlės“ impresionistiškai (lot. impressio -įspūdis) vaizduojamas
rugiagėlių žydėjimas, jo keliamas įspūdis:
Vien tik mėlyna akyse, –
Žemėj, ore ir danguj.
Daugiau nieko nebmatysi, –
Vien tik mėlyna akyse…
Mėlynas dažas nuspalvina vaikiško E. Selelionio eilėraščio
„Mėlynės“ vaizdą:
Mėlyna, mėlyna, kur tik eini –
Miškas nūnai – uogienojai vieni.
Mėlynas miškas, melsvas dangus,
Miškas mėlynėmis šaukia vaikus…
Spalvos ir garsai vartojami ir perkeltinėmis reikšmėmis, kaip
visuomenės ar žmogaus gyvenimo, dvasinės būsenos, nuotaikos metaforos,
simboliai ar paralelės. Palyginkime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio
„Motinai“ vaizdus:
Pro langą saulė leidos Kad