Grožio ir meno samprata nyčės ir šopenhauerio filisofijoje
5 (100%) 1 vote

Grožio ir meno samprata nyčės ir šopenhauerio filisofijoje

Artūras Šopenhaueris (1788 – 1860), XIX a. vokiečių filosofas, kurio “meno filosofija tarsi simbolizuoja Vakarų Europos filosofinės minties posūkį į naujas iracionalistines meno filosofijos koncepcijas”. A. Šopenhaueris reprezentuoja negatyvią reakciją į G. Hėgelio racionalizmą ir idealizmą. Svarbiausiu savo filosofinės sistemos principu Šopenhaueris skelbia aklą, iracionalią valią.Jis iškelia valią kaip vienintelę tikrą realybę, aiškindamas visus būties reiškinius kaip neprotingus, iracionalius, ”alogiškos valios veiklos rezultatą”. Šią valią Šopenhaueris traktuoja kaip pirminį gyvenimo impulsą, besireiškiantį gamtoje, visuomenėje, žmogaus gyvenime. Jis atsisako vokiečių filosofijai būdingų abstrakčių racionalistinių konstrukcijų, linksta į naujas, ”neklasikines” ontologines meno filosofijos koncepcijas, daug dėmesio skiriama žmogaus vidiniam pasauliui, būties, kūrybos problemoms.Šopenhaueriui svetimas tikėjimas žmogaus galimybėmis. Siekia pateisinti pasaulėžiūros pesimizmą, individualumą, aktyvios visuomeninės veiklos vengimą. Visuomenę laiko visų individo kančių prižastimi, orientuojasi į intravertišką, užsidariusią savyje asmenybę. Vidinio pasaulio turtingumą laiko atsvara išoriniam, netobulam pasauliui. A. Šopenhaueris, nagrinėdamas filosofijos santykį su mokslu ir menu prioritetu laikė meną. Menas Šopenhauerio koncepcijoje išskirtinis reiškinys, nulemiantis žmogaus būties prasmę – meną laikė aukščiausiu būties įsikūnijimu.

Jis nagrinėjo menininko ir aplinkos santykį – teigė, kad tarp ir menininko t. y. genijaus ir jį supančios aplinkos negali būti prasmingo kontakto, nes, pasak jo genijus savo kūryboje ir veikloje vadovaujasi visai kitais principais negu dauguma žmonių, gyvenančių pagal valios diktuojamus įstatymus. A. Šopenhauerio vaizduotės sukurtame iracionaliame pasaulyje genijai, iškilę virš masės , igauna metafizinę prasmę – jų misija – suteikti žmogui trumpalaikį laimės ir gyvenimo prasmės jausmą. Savo koncepcijoje Šopenhaueris iteisino jau romantikų skelbtą genijaus priešpriešą paprastam žmogui ir iškėlė jį į nepaprastas aukštumas. Neigiama genijaus kontakto su jį supančiu pasauliu galimybė motyvuojant jo išskirtinumu. Keičiamas iki tol vyravęs harmoningas santykis tarp menininko ir aplinkos. Nepripažindamas išorinės veiklos formų, genialumas Šopenhauerio nuomone, sukelia neišvengiamą menininko konfrontaciją su vyraujančiomis visuomenėje politinėmis bei ideologinėmis normomis. Kalbėdamas apie genijaus ir masių poliarizaciją, Šopenhaueris teigė, jog pasaulyje egzistuoja ir tokie talentingi žmonės, kurie, nors ir ne genijai, yra kupini genijaus nuotaikos. Tai talentai, kurie visuomet gimsta laiku, gerai žino savo poreikius ir jaučia epochos dvasią. Kurdami tai, kas neišeina už jų epochos ribų, jie nesunkiai sulaukia oficialaus pripažinimo, materialinės gerovės, bet jų kūryba greit netenka aktualumo. Genijų Šopenhaueris laikė savotišku nukrypimu nuo normos – anomalija, netgi tegė, kad tarp beprotybės ir genialumo esanti riba susilieja ir pereina viena į kitą.Toks sugretinimas būdingas romantikams. Filosofo įsitikinimu menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų.

Šopenhaueris vertina meną kaip aukščiausią žmogus sielos išraišką ir tobuliausią pažinimo formą. Tad jo filosofijose “kaip priešybė racionaliam pažinimui vis dažniau iškeliamas iracionalusis pažinimas, kuris turėjo kompensuoti šviečiamojo racionalizmo ribotumą”. Todėl nenuostabu, kad jis atsisakė sisteminio mąstymo principų, akademinės filosofijos stiliui būdingo kalbėjimo stiliaus, o pasirinko “kupiną intuicijos bei ironijos filosofavimo manierą”, kuri panašesnė į meną, nei į mokslą. Ir čia jis gvildendamas meno ir mokslo santykius išliko romantizmo šalininku, nes būtent meną jis laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu, galinga jėga, sugebančia išaukštinti visa, kas žmogiška. Meninį (“tikrąjį”) pažinimą jis atribojo nuo mokslinio (praktinio), nes pirmasis, būdamas “genialus”, nepriklauso nuo logikos dėsnių, o antrasis – “protingas”, besąlygiškai paklūsta jiems.

Šopenhaueris aukština intuityvųji pradą pervertindamas fiziologinių instinktų ir nesąmoningos žmogaus psichikos vaidmenį. Genialiam menininkui, jo nuomone, būdinga galinga biologinė energija, aistringas temperamentas. Vertinant tokiu požiūriu, meninė kūryba yra fiziologinių reiškinių atmaina. Menininko instinktai ir temperamentas čia yra svarbiausi meninės kūrybos motyvai,nuo jų priklauso bendroji gimstančio meno kūrinio kryptis, 0 tik vėliau isijungęs intelektas formuoja bei koreguoja atskiras kūrinio detales.

Nuvertindamas racionalaus mąstymo ir abstrakčių sąvokų vaidmenį kūryboje, Šopenhaueris teigė,jog genialiu gali būti Iaikomas tik visiškai spontaniškas, be jokių minčių meno kūrinys. Aukščiausioje kūrybinio proceso stadijoje sąvokos praranda bet kokią reikšmę, nes menininkas atskleidžia vidinę pasaulio esmę tokia kalba, kurios jo protas nesupranta,išreiškia tai ypatingoje būsenoje. Tokie kūriniai įkūnija Iaisvą genijaus kūrybinio ikvėpimo polėkį. Geriausiais Šopenhaueris laikė eskiziškus, neišsakytus meno kūrinius, sukurtus laisvos improvizacijos metu. Savo meninės kūrybos
koncepcijoje Šopenhaueris gvildeno ir svarbią – meninio kūrinio neišsakymo, nebaigtumo problemą. Čia jo idėjos artimos rytų estetikai ir filosofijai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 777 žodžiai iš 2469 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.