Grožio kultas visuomeneje
5 (100%) 1 vote

Grožio kultas visuomeneje

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS 1

1.GROŽIO SUVOKIMAS 2

1.1Tas nekeičiamai besikeičiantis idealas 2

1.1.1 Lietuvos žurnalistikos į taka jaunimui 3

1.1.2. Požiūris į save 4

1.2. Grožio estetika skirtingomis epochomis 5

1.2.1. Senovės Graikijos ir Senovės Romos grožio samprata 7

1.2.2. Grožio kanonai nuo Viduramžio iki XIX amžiaus 8

1.2.3. Moterims, kad taptų gražesnėmis ir protingesnėmis reikėjo prieštarauti gamtai 12

1.3. Patrauklumas 12

1.3.1. Patrauklumo svarba žmogaus gyvenime 13

1.4. Plastinė chirurgija. Už ir Prieš 13

1.4.1. Ar plastinės operacijos kelia grėsmę sveikatai? 14

1.4.3. Galimų plastinių operacijų sąrašas 15

1.4.4 Plastinių operacijų kainos 16

2. GROŽIO KULTAS VYRAUJANTIS VISUOMENĖJE 18

2.1 Atlikto tyrimo analizė 18

IŠVADOS 26

INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 27

PRIEDAS 28

ĮVADAS

Grožis – tai labiausiai nepastoviausias reiškinys pasaulyje, jis keičiasi, transformuojasi įtakojamas įvairiausiu faktorių. Grožis nuolat reikalauja pastangų ir netgi aukų. Jam reikalingas pastovus dėmesys ir puoselėjimas Tai pat jis nuolat balansuoja ant ribos, kuria peržengus grožis atgimsta bjaurumo pavidale. Jis atsiranda savaime užimdamas taip ilgai saugojama grožio vieta. Bet dažnai grožis pats užleidžia vieta bjaurumui, tam kad bjaurumo akivaizdoje žmones pradėtu iš naujo vertinti, puoselėti ir branginti groži. „Grožis susijęs su dvasine sveikata. Jei žmogus sutaria su savimi, jaučiasi ramus, jis yra ir gražus, ir sveikas. Darna, ramybė, vidinė harmonija – siekiamybė. Be to, svarbu jausti saiko jausmą. Man patinka laikytis tam tikro asketizmo, mūsų namuose mažai daiktų. Kai kažko yra labai daug, aplanko sumaištis, o ji sielą apsunkina.”

Amžiais žmonės bandė pasiekti tobulo grožio viršūnę, tam kad pajausti pilnavertį estetinį pasitenkinimą.

Aklas pasiaukojimas siekiant priartėti prie grožio etalono, neretai įtakojo fetišo atsiradimą, idealų garbinimą, sudievinimą, asmenybes praradimą, destrukciją, galų gale toks apsėdimas mintimi apie grožį pagimdydavo tikru tikriausią bjaurumą. Grožio transformacija į bjaurumą galima pastebėti kiekvienoje epochoje, kiekvienoje gyvenimo srityje: mene, madoje, literatūroje ir t.t .

Turbūt kiekvienas žmogus jaučiasi daugiau ar mažiau laimingas ir lydimas sėkmės, atsižvelgiant į tai, kaip klostosi jo santykiai su kitais žmonėmis, kokių įspūdžių tenka daugiau patirti bendraujant su priešingos lyties individais. Šioje gyvenimo srityje daug ką lemia tokia individualybės pusė kaip išvaizda, veido ir kūno grožis, nuo to priklausantis išorinis patrauklumas.

Kasdien „po grožio peiliu“ savanoriškai gulasi tūkstančiai žmonių. Daugiausia tam, kad ramiau galėtų žiūrėti į kasdien besikeičiančias dienos gražuoles iš savaitinių žurnalų viršelių ir kad nugalėtų gaižią širdperšą dėl nepasitikėjimo savimi, artimo išdavystės, nepavykusios karjeros, ir dar tūkstantis ir viena priežastis. Kiekviena jų unikali ir nepakartojama.

Šio kursinio darbo tikslas: yra atskleisti grožio svarbą žmonių gyvenime.

Uždaviniai:

 Išsiaiškinti kas yra grožis;

 Sužynoti kas įtakoja žmones atrodyti gražiai;

 Kas yra plastinė hirurgija;

 Koks Lietuvoje vyrauja grožio kultas.1. GROŽIO SUVOKIMAS

1.1 Tas nekeičiamai besikeičiantis idealas

Geriausiai parodantis grožio evoliucija ir transformacija amžiams bėgant – tai moters kūnas. Nes

O, tas idealas per amžius keitėsi labai kardinaliai.Įvairių tautų grožio kanonai galėjo skirtis, kaip diena ir naktis , kaip juoda ir balta. Storos ir laibos, aukštos ir žemos. Skirtingu kūno sudėjimu moterys egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Tačiau jos visos turi šansą būti gražiomis ir patraukliomis.

Ir tie keli “amžino grožio etalonai” greičiausia priskiriami ne grožiui o sveikatai: simetriški bruožai, švari oda, žaižaruojančios akys.

Jaunystės ir grožio kultas egzistuoja kiekviename iš mūsų – kaip vertybė, siekiamybė, galų gale kaip estetinio pasitenkinimo šaltinis. Kol esi jauna, natūraliai jautiesi šito pasaulio dalis, todėl ir bandymai apibrėžti tai kaip kažkokį socialinį reiškinį atrodo juokingi ir beprasmiški. Bet su amžium pradeda kitaip atrodyti… Tarkime, kai Tau 38, kai gyveni tokį gyvenimą, kokio visada ir norėjai. Turi mėgstamą darbą, šeimą, pinigų, ir, kas labai svarbu, finansiškai užtikrintą ateitį. Ir vis tiek jauti, kaip pamažu atsėlina senatvės baimė… pradedi suprasti, kad visi anksčiau išvardinti dalykai negali kompensuoti nei blėstančio grožio, nei siautulingo, gaivališko požiūrio į gyvenimą. Tiesiog prieš savo valią tampi nuobodi, kantri ir išmintinga. Nežina, ar tai vertingos savybės šiandieniame dinamiškame pasaulyje, kai kiekvieną dieną gyvenimą pradedi tarsi iš naujo – tokia nepastovi ta realybė…Pats keisčiausias yra kankinantis virsmas – kai iš aktyvios kasdienybės scenos artistės tampi veiksmų planuotoja ir stebėtoja. Gyvenimas priverčia atlikti vaidmenis, atitinkančius amžių, norime mes to, ar ne. Tas neišvengiamybės jausmas ir yra baisiausias, ir nezinia,ar pajegsi su juo susitaikyti…

1.1.1 Lietuvos žurnalistikos į taka jaunimui

Pavarčius keletą Lietuvos žurnalų, skirtų jaunoms merginoms bei moterims, neįmanoma nesusidaryti įspūdžio, jog visi jie
stengiasi primesti savo skaitytojoms seksualios blondinės idealą.

Išėjus į miestą dargi tenka pripažinti, jog tai jiems kuo puikiausiai pavyksta. Jaunos merginos Lietuvoje iš tikrųjų atrodo įspūdingai, tačiau ne visada gerąja šio žodžio prasme. Per daug kosmetikos, aptempti rūbai, daugybę kartų keista plaukų spalva… Tai tampa kasdienybe.

Savaime iškyla klausimas – kur veda toks Lietuvos žurnalistikoje formuojamas moters idealas? Ar mes tampame „prostitučių“ šalimi? Kam naudingas toks „prostitutiškas“ jaunos lietuvaitės įvaizdis?

Egzistuoja mada, kuriai grožis – išlikimo klausimas. Jos pagrindinis siekis – išlikti, todėl ji kuria ir verčia žmones tikėti tuo, ką ji kuria. Mada kuria grožį, ji pasako, kas yra gražu, o kas ne, taip savotiškai sutalpindama grožį į tam tikrus rėmus, bei paversdama jį vienu iš daugelio daiktų, kuriuos galima nusipirkti. Tokia konvencinė grožio sąvoka yra taip įsitvirtinusi Lietuvos žmonių sąmonėje, jog neretai susidaro įspūdis tarytum svarbiausia yra grožis (ir būtent toks, kaip kaip kažkas jį apibrėžia), nes su juo ateina visa kita. Grožis yra toks aktualus, jog net maža mergaitė, paklausta, kuo užaugusi norėtų tapti, greičiausiai atsakys, kad „lėle Barbe“.

Lietuvoje egzistuoja grožio kultas. Moterims įkalta į galvą, kad taip, kaip jos atrodo atsikėlusios ryte, išeiti į gatvę jokiu būdu negalima. Merginos tiesinasi natūraliai garbanotus plaukus, jei žurnalistikoje parašyta, jog šį sezoną madingi tiesūs plaukai. Jos visos vaikšto nusidažiusios juos raudonai, jei tame pačiame žurnale parašyta, jog būtent raudona spalva madingiausia. Nebelieka klausimo, kas tinka, o kas netinka? Žurnalai masiškai gamina vienodą moters idealo modelį, primesdami jį visuomenei.Kartu galima pastebėti akivaizdžią nuogo kūno kulto įsigalėjimo tendenciją. Tarytum egzistuotų šūkis: „Kuo atviriau, tuo seksualiau, kuo seksualiau, tuo patraukliau, kuo patraukliau, tuo tau pačiam (nors tai iš esmės taikoma tik moterims), geriau gyventi“.Dr. D. Marcinkevičienės išsakyta mintis, jog „nei viename Vakarų Europos ar Amerikos universitete nepamatysi tokių studenčių kaip Lietuvoje“, verčia susimąstyti apie tokio reiškinio priežastis. Kodėl jaunos lietuvaitės įvaizdis darosi „prostitutiškas“? Ar galima šią tendenciją paaiškinti vien tik žurnalistikos įtaka? Moteris Lietuvoje tapo preke, tačiau ne todėl, kad ją tokia būtų pavertusi pasaulyje ar Lietuvoje vyraujanti mados tendencija. Ir ne todėl, kad Vakarai primetė jai tokį vaidmenį, vadovaudamiesi pragmatiniais sumetimais. „Moterys puošiasi prieš moteris, nes vyksta nuožmi konkurencija… dėl vyrų, pinigų, šypsenos, darbo, ir t.t. Aš asmeniškai nesu patenkinta savimi, tačiau į tai nekreipiu pernelyg daug dėmesio. Puošiuosi ir dažausi tam, kad sau atrodyčiau patraukli. Taip įgaunu pasitikėjimo savimi.“ Bet kodėl lietuvaitės ypatingai įdomiai „kovoja“ dėl dėmesio, pristatydamos save kaip prekę, kurią galima nusipirkti? Viena iš priežasčių greičiausiai yra ta, jog Lietuvos vyrai nevertina lietuvių moterų. „Šiuo metu moteris verta tiek, kiek ji turi ant savo kūno, kiek kilogramų numetė, kaip atrodo, kiek kremų naudoja, ar padarė karjerą, kiek turi meilužių. “Moterys Lietuvoje yra įsitikinusios, jog „jeigu panelė nesusitvarkiusi, turiu omenyje, nepasidažiusi, gerai neapsirengusi, tai jai kaip ir nėra šansų susirasti vaikiną. Nebent tas vaikinas – „lodaris“, kuris gyvenime buvo pažinojęs vos kelias moteris“. Galima daryti vieną išvadą – Lietuvos periodika nėra pagrindinis šaltinis, formuojantis dabar įsitvirtinusį lietuvaičių įvaizdį. Tai pagrįsti nėra sunku dar kelias faktais. Mada atkeliauja į Lietuvą iš tolimų pasaulio kampelių. Iš to tiesiogiai galima daryti išvadą, jog ta pati mados tendencija perskrieja visą pasaulį (arba didelę jo dalį). Tai jeigu spauda bei televizija iš tiesų daro tokią didelę įtaką moterų išvaizdai bei elgesiui, tuomet visos pasaulio moterys turėtų atrodyti panašiai. Jeigu teigtumėme, jog Lietuvos jaunos merginos „prostitutėja“, turėtumėme taip pat teigti, jog viso pasaulio jaunos merginos „prostitutėja“. Čia ir iškyla keblumų, nes paskutiniojo sakinio teiginys yra aiškiai neteisingas. Mes iš esmės negalėtumėme lyginti JAV, Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir kitų valstybių rengimosi stiliaus, nes jis per daug stipriai skiriasi. Tai kodėl tuomet Lietuva pasižymi savo „fifočkomis“? Kas sąlygoja, jog būtent Lietuvos jaunos merginos yra vienos iš tų, kurios mano, kad tik rodydamos kuo daugiau nuogo kūno, kuo daugiau dažydamosis, avėdamos kuo aukštesnius aukštakulnius, kuo dažniau keisdamos savo plaukų spalvą ir apskritai kiekvieną sekundę tik ir besirūpindamos savo išvaizda, sugebės ko nors pasiekti gyvenime? Lietuvoje vyrauja savęs puoselėjimo kultas. Merginos yra mokomos, jog be veidrodėlio, pudros ir tušo į gatvę verčiau neiti. Išlieka tas pats opus klausimas, į kurį, deja, ,,aš“ nesugeba atsakyti. Kodėl lietuvės yra tokios imlios žurnalų kuriamiems įvaizdžiams? Kodėl tokia didelė dauguma jų save pateikia kaip prekę? Kodėl daugelis kitų valstybių, kuriose yra platinami tie patys žurnalai, nepasižymi tokiomis „fifačkomis“, kokiomis pasižymi Lietuva? Kas tai sąlygoja?
bandyti ieškoti priežasčių, suradus kitas valstybes, kuriose skatinamas kūniškumas. Greičiausiai vienos iš tokių yra Rusija, Lenkija. Iškyla tik viena idėja – pokomunistinėse valstybėse, kuriose moteris niekada nebuvo vertinama taip, kaip turėtų būti, žmonių pasąmonėje išliko toks savotiškas moters stereotipas, t.y., kad moteris nelabai ko verta, kad ji tėra silpnoji lytis.Greičiausiai šiose valstybėse moterys dar nejaučia tikrosios savo vertės, nesupranta savo vaidmens. Jos netiki, jog pačios gali ir turi kažkam vadovauti, jog pačios gali siekti karjeros. Tuomet išaiškėtų priežastys, kodėl išsivysčiusiose Vakarų valstybėse moterys, eidamos į parduotuvę nusipirkti pieno, nesipuošia, tarytum eitų į draugo gimimo dieną, ir nesidažo taip, tarytum jos lauktų fotosesija žurnalo viršeliui (o visa tai, kas be ko, vyksta Lietuvoje). Ekonomiškai turtingų Vakarų valstybių moterys žino savo vertę. Jos nesigadina sau gyvenimo dėl iškilusio spuogo ir neslepia savęs po daugybe sluoksnių pudros. Jos nesistengia rodyti visko, ką joms suteikė gamta, nes jų vertybių hierarchija skiriasi. Ir jos yra laimingos, sveikos, gražios. Galbūt kažkada ir Lietuvoje pasikeis požiūris į moterį. Pačios moters požiūris į save.

1.1.2. Požiūris į save

Keista, bet moteriškuose žurnaluose sunku surasti tokių temų, kurių nesietų moters karjera, grožis ar mada. Vyrauja banalios išorinės žmogaus vertybės, nesigilinama į moters vidinius jausmus. Ten, kur geras seksas ar daug pinigų, daugiau nieko nereikia. Vadinamosios žvaigždės demonstruoja prabangius drabužius, diktuodamos skaitytojų madą. Netgi parduotuvių savininkai naudojasi parodytais jų drabužiais. Kai praeini pro keletą parduotuvių vitrinų, gali atpažinti konkrečią „žvaigždę“, kuri vilkėjo tokius drabužius. Žurnalo skaitytoja net negalvodama griebia už šios aprangos ir siekia tapti panašia į vadinamąją žvaigždę.Taigi aiškėja, kodėl lietuvių moterys seka elito pėdomis. Viena vertus, išlikęs sovietinis požiūris – visada ir visur atrodyti nepriekaištingai, todėl mums nesuvokiama kaip užsienio kurortų restoranuose italės ar portugalės gali pietauti tik su bikiniu ir skraiste ant klubų. Kita vertus, siekiama būti gražiai visuomenei ir pamirštama, jog turi būti patraukli sau, o ne masei, bet ar tik išorinės kūniškos vertybės sudaro tikros moters įvaizdį. Ko gero, vadinamosios žvaigždės sunkiai papasakotų, kokia moteris yra grožinėje literatūroje, o ne moteriškų žurnalų viršeliuose, kokios vidinės vertybės suteikia gyvenimo džiaugsmą.

Akivaizdu, kokia moters vidinė pusė, nusako jos elgesys ir požiūris į gyvenimą. Merginos, kaip išalkusios žinių, griebia lietuviškuosius žurnalus ir ieško patirties. Nors tikros, kitokios moters paveikslų galima rasti ir grožinėje literatūroje. Čia retai aprašomos moters išorinė išvaizda, gilinamasi į vidinius išgyvenimus ir supratimą. Kad ir Paulo Coelho knygose vaizduojama moteris nėra tik įrankis, kurį reikia išoriškai papuošti. Romano „Vienuolika minučių“ veikėja yra prostitutė, jauna mergina, nuobodžiai stumianti dienas neperspektyviame provincijos užkampyje ir vieną dieną paplūdimyje pastebėta turtingo pono, ieškančio šokėjų naktiniam klubui, ryžtasi nuotykiui vykti į išsvajotąjį didmiestį, kur, dirbdama prostitute, sukaupia ne tik nemažai pinigų, bet ir atranda didžiąją gyvenimo meilę, be kita ko, žinoma, turtingą ir gražų. Banalus siužetas, tačiau autorius atskleidžia visiškai kitokią moterį, kantrią, protingą, be kaltės jausmo, su didelėmis ir nemirštančiomis vertybėmis. Jos ėjimo iki gyvenimo laimės nė vienas žingsnis nebuvo žengtas be priežasties. Tokias knygas perskaičius supranti, kad bet kokia tamsi gatvėje vaikštanti moteris gali savo viduje nešiotis daug kartų stipresnes vertybes nei puošni elito ponia.

Iš romano veikėjų dažnai reikia pasimokyti vidinių žmogaus savybių, požiūrio į išorinio kūno pavidalą.Gal iš tiesų grožio kultas egzistuoja ne žmogaus išvaizdoje. Nors kūno dalykai visais laikais nurodė individo priklausomybę tam tikrai socialinei grupei: pradedant antikos laikų prostitučių tatuiruotėmis bei makiažu ir baigiant šių laikų brangiai kainuojančiomis grožio procedūromis ir operacijomis.

1.2. Grožio estetika skirtingomis epochomis

Daugybė protingų žmonių vis svarstė ir svarstė apie grožio paslaptis ir dėsningumus, apie atsiradimo priežastis viso kas nuostabu. Pavyzdžiui, Bodleris rašė, kad ji sudaryta iš dviejų sudedamųjų dalių – iš nesikeičiančios per amžius vienos paslaptingos, neturinčios tikslaus paaiškinimo, dalies, o kitos, priklausančios nuo laiko diktuojamų kanonų, madų, skonių, aistrų, dalies. Būtina sąlyga “nesikeičiančios grožio dalies” – simetrija, harmonija – kažkas vienijančio įvairovėje. Tai užbaigtumo vieningas vaizdas, atitinkamumas visų bruožų proporcijoms ir gyvybingumo jausmas tuose bruožuose.

Estetinio idealo kitimas liečia ir vieną iš pagrindinių grožio dalių – harmoniją. Nepakartojamos bet skirtingos: egiptiečių valdovė Nefertitė, antikinė Venera, nuostabioji Florencijos gražuole Simoneta, Gogeno gražuolės iš Taiti ir joga užsiimanti, sportiško kūno sudėjimo šiuolaikiška gražuolė – visos jos savo išvaizdoje turi
harmoniją, tokius kiekvienai būdingus proporcingus bruožus, kurie ir sudaro vieningą vaizdą. Natūralu, kad moteriško grožio vertintojais buvo vyrai, ir pirmasis toks vertintojas buvo Trojos valdovo sūnus Parisas (iš graikų mitologijos), Dzeusas jam patikėjo išspręsti Heros, Afines ir Afrodites ginčą dėl grožio. „Ginčo obuolį“ su užrašu „Nuostabiausiai“ – Paris atidavę Afroditei, kuri paskui buvo pagauta naudojant pudra ir lupu dažus.

Taip, beveik su žmogaus atsiradimu, atsirado ir kosmetika, išsauganti groži, pagriežianti gamtos grožybes ir slepianti įvairiais netobulybes. Nuo pat pradžių žmonijai buvo svarbu siekti švaraus gyvenimo budo ir kūno papuošimo gudrybių. Nes papuošalai padėdavo paliepti akivaizdžius kūno defektus.

Grožio etalonu senovės Egipte buvo laikomas lieknas ir gracingas moters kūnas. Riškus veidas su putliom lupom ir didelėmis akimis kurios būdavo paryškintos specialelis kontūrais. Buvo madingos specialios masyvios šukuosenos, kurios kontrastuodamos su lieknu ir plonu kūnu sudarydavo vaizdą primenanti egzotiška augalą.

Tam, kad padidinti akių vyzdžius ir suteikti joms blizgesio, egiptietes įlašindavo į akis specialius lašus išgautus iš augalo pavadinimu „Beladona“.

Gražiausia akių spalva tu laiku egiptiečiams būdavo žalia, todėl daugelis moterų paryškindavo akis žalio kontūro pagalba (vėliau žalia spalva pakeitę juoda). Akiu kontūrai būdavo prailginti iki smilkiniu, antakiai irgi būdavo paryškindami storu sluoksniu juodu dažu. Žaliais dažais padarytais iš malachito dažydavo nagus ir kojų padus. Dar Egipte buvo išrasti ypatingi balinamieji milteliai kurie tamsia Egipto moterų oda paversdavo šviesiai – geltona. Ta ypatinga odos spalva simbolizuodavo žemes pavirši sušildyta saulės spinduliais. Nuodingas sultis išgautas iš iriso geliu, naudodavo skruostu paryškinimui, nes įtrintos į oda sultis sukeldavo sudirgimą ir parausima, kuris ilgai nepraeidavo.

1.2.1. Senovės Graikijos ir Senovės Romos grožio samprata

Senovės Graikijoje labai svarbu vaidmenį žmogaus auklėjime vaidino fizinis tobulėjimas, šalį buvo apimes teneroto kūno kultas. Tobulo grožio idealų buvo laikoma vienybe, kūno ir sielos harmonija. Graikai didybe, tvarka ir simetrija vertino, kaip grožio simboli. Idealaus grožio žmogus turėjo turėti harmoningai derančias viena prie kitos kūno ir veido dalis.

Dailininkai ir mokslininkai po savęs paliko tu laiku grožio matą – tai vadinamus tobulo grožio kanonus. Kūnas turėjo turėti apvalias ir minkštas formas. Grožio etalonu pas Graikijos žmonės buvo laikoma Afrodites (Veneros) skulptūrą. Šis grožis bylojo apie tokius išmatavimus: ūgis – 164 cm., krūtines apimtis – 86 cm., juosmens apimtis – 69 cm., klubu apimtis – 93 cm. Tobulu buvo laikomas veidas kuri buvo galima padalinti į keturias lygias dalis. Dalinančios veidą linijos turėjo praeiti per smakro viršų, per lupu viršutine linija, per vyzdžius ir per viršugalvi. Tobulas veidas turėjo turėti tiesia nosį, didėles akis, tarpas tarp akių turėjo būti nemažesnis nei venos akies ilgio, lupu ilgis turėjo būti pusantro akies ilgio. Dideles akis būdavo paryškinamos išlenktais antakiais. Apie ypatinga veido grakštumą bylojo lygios nosies linijos ir smakro, neaukšta kakta, garbanoti plaukai. Gražia šukuosena senovės Graikijoje buvo laikomi garbanoti plaukai surišti kaspinu šita šukuosena iki šiol turi savo gerbėjus ir vadinasi „Antikinis mazgas“.

Vaikinai švariai nuskusdavo veidus ir nešiodavo ilgus garbanotus plaukus ir palaikanti jos lankeli. Vyrai nešiodavo trumpus plaukus, apvalia barzdą ir ūsus. Madoje buvo griežtas ir kilmingas grožis. Labai buvo vertinamos žydros akis, šviesus auksiniai plaukai, spindinti oda. Tam kad veidas atrodytu šviesesnis, Graikijos moteris naudodavo specialias balinamas priemones, skruostus ir lupas paryškindavo karmynu – tai specialus raudonos spalvos dažai pagaminti iš košenilio. Tai pat grožio tobulinimui buvo naudojama pudra ir lupu dažai. Akiu paryškinimui naudojo – degėsius nuo specialiu esencijų.

Senovės Romoje viešpatavo šviesios odos ir aukso spalvos plauku kultas. Apuliejus mane jog, vargu Ugnikalnis vestu Venerą, o Marsas ją pamiltų jai ji nebūtu auksaplaukė. Romėnų žmonos, balinant odą, naudojo ne tik augalinius balzamus ir tepalus bet ir pieną, grietinėlę, ir rūgpienio produktus tam nuo sausos odos, raukšlių ir strazdanų. Kelionių metų jas lydėdavo ne tik palydos bet ir banda asilų, kurių piene jos maudydavosi. Romėnes jau žinojo plaukų balinimo būdą. Jos tepdavo plaukus kempinėle su sviestu iš ožkos pieno.ir buko medžio pelenais, o paskui leisdavo plaukams išblukti saulėje. Šviesūs ir garbanoti plaukai skaitėsi grožio idealu, todėl romėnų kyrpėjai sumastydavo įvairiausius garbanotų plaukų sušukavimus. Madoi būdavo tai graikinės, tai egiptitiškos šukuosenos a – la Kleopatra. Imperijos laikais jas pakeičia aukštai sušukuotos šukuosenos kurios būdavo surištos ant vieduoklių formos karkasų su uždeamais “šanjonais” iš netikrų plaukų. Vyrų puošmena buvo tiesūs, sušukuoti ant kaktos trumpi plaukai, nuskūstas veidas arba mažyte barzdelė. Istorija tapo šukuosena “Tito galva” iš trumpu plaukų su bakenbardais, pavadinta taip romėnų imperatoriaus Tito vardu.

Kosmetikos priemonės kasdieniniam
turtingoms romėnų damoms būdavo pagaminamos naminėmis sąlygomis, o plaukų ir odos priežiūros seansus atlikdavo specialiai apmokyti jauni vergai, prižiūrint pagyvenusiom moterim su patirtimi.

Romėnai buvo higienos žinovai, jie plačiai praktikavo masažą ir dažnus maudimus pirtyse (termose), kur buvo ir karšto ir šalto vandens, vonias, poilsio kambarius ir gimnastikos sales.

1.2.2. Grožio kanonai nuo Viduramžio iki XIX amžiaus

Romai žlugus , epocha vadinama dar kaip grožio epocha pasikeitė asketizmo kultu, visa ko kas džiugino akį paneigimu. Viduramžio laikais žemiškas grožis skaitėsi nuodėmingu, o pasitenkinimą juo – neleistinu. Kūną slėpdavo po sunkiais medžiagos gabalais, kurie kaip didelis maišas slėpė figūrą. Plaukai buvo visiškai slepiami po kepuraite ir visokiausios kosmetikos naudojimas buvo uždraustas, apie dekoratyvinę kosmetiką iš vis moteris nieko net žinoti negalėjo. Kenterberijos archiepiskopas Anselmas viešai paskelbė plaukų balinimą nešvankiu užsiėmimu.

Grožio idealu tuomet buvo panašumas į Šventosios Marijos bruožus – ovalios formos veidas, aukšta kakta, milžiniškos akys ir maža burna.

Reikšmingu tapo grožio supratime momentas XII-XIII amžių vidurys, kada kultūra perima šviesuomenės charakterį. Prasidėjo turto kaupimo ir riterių laikai, kai visi žmonės siekė aukščiausio lygio. Gimė nauji idealai. XIII amžius – tai “žavios damos” amžius.Dainininkai išdainuoja riterių dvikovų karalaites, jų ploną, grakščią figūrą, šviesius plaukus, pailgąjį veidą, lygųjį ploną nosį, šviesias bei linksmas akis, odą ,lyg persiko, lupas raudonesnes už vyšnaites arba rožes vasaros metų. Moteris yra sulyginama rožei – ji švelni, grakšti ir lengva.

XV amžiuje gotikos periodo laikais buvo madoj S – formos figūros siluetas. Jo pasiekti buvo dedamos ir pririšamos pagalvėlės – bosai. Siauri drabužiai, suveržiantys judesius, tempėsi ilgai iš paskos, o galvas puošė įdomios aukštos, konuso formos, kepuraitės.

Ankstyvais Atgimimo epochos laikais išblyškęs veidas ir ilgi šviesūs šilkiniai plaukai tapo.Florencijos moterų. Grožio kanonais.Tokie rašytojai kaip Dante, Petrarkas ir kiti žavėjosi savo darbuose balta kaip sniegas moterų oda. Idealus buvo “grakštus kaip gulbės” kaklas ir aukšta švari kakta. Tam, kad veido ovalas butų ilgesnis moteris skusdavo priekinius galvos plaukus ir pešiodavo antakius, o tam, kad kaklas atrodytų ilgesnis – skusdavo plaukus virš smakro.

Viduramžio grožio idealas Europoj – suveržtas korsetais liesumas ir išblyškęs veidas, tokia turėjo būti “žavi moteris”, negailestingai siekianti tokio idealo – mergaitės – paauglės(todėl, kad tais laikais merginas ištekėdavo labai anksti, gimdydavo, dažnai nesulaukdavo net 20-ties metų)su siaurais klubais ir mažom krūtim. Akis būtinai turėjo būti su išplėstais vyzdžiais. Tam, kad akių vyzdžiai išsiplėstu į akis įlašindavo vieno augalo sultis kuriu sudėtyje būdavo didelis kiekis atropino. Nuo tu laiku ir kilo šiuolaikinis šio augalo pavadinimas – „Beladona“, kurio pavadinimas išvertus reiškia „Graži moteris“. Moteris būdavo labai religingos ir visapusiškai tarnavo dievui, pagrindine moters užduotis tais laikais buvo – padėti vyrui nenuklysti nuo doros kelio.

Aukštasis atgimimas (Renesansas): atneša visiškai kita grožio samprata. Vietoj smailu, judriu ir lieknu figūrų į mada ateina dideliu ir apkūniu formų žmones su plačiais klubais ir storu ir didingu kaklu ir raumeningais pečiais.

Taipogi į mada įeina mėgstamiausia Venecijos moterų plauku spalva – auksiniai raudona. Vėliau šita spalva pradėjo vadinti – „Ticiano spalva“.

Valombrozaro ordino vienuolis Aniolo Firencuola savo traktate „Apie moters groži“ rašė apie savo moters grožio suvokimą Renesanso epochoje: „Plauku grožis yra ant tiek svarbus, kad, jai moteris pasipuoš auksu, perlais ir apsirengę į brangiausius ir puošniausius rūbus, bet jos plaukai butu nesušukuoti. Tai ji nebūtu nei graži nei puošni. Nes moters plaukai turėtu būti švelniais, puriais, ilgais, garbanuotais, jų spalva turėtu priminti apie auksą arba medų, arba saulės spindulius. Kūno sudėjimas turėtu būti stiprus, didingu formų, bet gracingas. Labai apkūnus ir raumeningas kūnas irgi ne buvo laikomas gražiu tai pat kaip ir smulkus ir trapus.

Balta veido spalva buvo laikoma ligos požymiu ir buvo smerkiama, oda turėjo būti rausvo atspalvio tai geros kraujo apykaitos požymis…Pečiai turėjo būti platus ir putlus… Krūtine turėjo būti ko įspūdingiausių formų ir atrodyti minkšta, kad nei vienas kaulas nesimatytu po oda. Tobulos kojos ilgos ir tiesios su dideles viršuje ir plonos pačioje. Moters pėda turėtu būti maža, grakšti bet ne plona…“.Būtent toks moters grožis buvo vaizduojamas ant dailininko Ticiano drobių: „Žemes ir dangaus meile“, “ Moters apsirengusios baltai portretas“.

Baroko epochos gražuolių atvaizdus mes galime matyti Venecijos dailės mokyklos meistrųportretuose XVI amžiaus, tai Rubenso, Rembranto, Galso ir kitų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4181 žodžiai iš 8302 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.