Įvadas
Tikriausiai nuo pat vaikystės žmogus turi mokytis pažinti save, analizuoti savo žvalumo ir vangumo, skausmo ir geros savijautos priežastis. Pažinti save – tiek pat svarbu, kaip ir pažinti, pavyzdžiui, savo profesiją, grožinę literatūrą, artimų žmonių charakterius. Kiekvienas kultūringas žmogus turi gerai suprasti ne tik savo dvasines savybes, nervinę-psichinę struktūrą, bet ir iki smulkmenų – visus savo fizinės būklės niuansus. Savęs pažinimas trunka visą gyvenimą, todėl reikia nuo pat vaikystės ugdyti žmogui įprotį ir norą sportuoti, bei grūdintis. Deja, daugelis buvom auklėjami visiškai netausojančiais savo sveikatos pavyzdžiais. Tai apmaudi klaida. Netausoti savęs leistina tik tada, kai susidaro ypatingos aplinkybės. Paversti tai kasdienybe, įpročiu – reiškia rodyti vangų charakterį, nenorą arba nemokėjimą dėti valios pastangų, dar daugiau – būti egoistu, rūpinimąsi savo sveikata perkelti nuo savo ant artimųjų pečių. Tikras žmogus pats rūpinasi savimi, o ne verčia tai daryti kitus Žmogiškumas ir yra siekimas, įveikus tinginystę ir apatiją, savo paties pastangomis tausoti sveikatą ir būti naudingu, visapusišku visuomenės nariu.
Senatvė! Kaip niūriai nuteikia šis žodis. Jis primena susiraukšlėjusį veidą, žilus plaukus, sulinkusią nugarą, sunkiai judančias kojas. Jauni žmonės, kol sveiki ir žvalūs, negalvoja apie senatvę. Jaunam atrodo, kad jis nesensta ir niekada nesens. Suprantama, tai apgaulinga. Senatvė – natūrali biologinė kiekvieno gyvo organizmo būsena. Todėl dar jaunam reikia pradėti ruoštis senatvei. Jeigu Būsite abejingi nepermaldaujamam organizmo senėjimo dėsniui, tai sąmoningai trumpinsite gyvenimą. Sulaukus 45-50 metų, jau reikia rimtai pagalvoti, kaip atitolinti senatvę ir nugalėti jos neatskiriamus palydovus – įvairius negalavimus bei ligas. Senatvė – tai viso organizmo ir visų pirma nervų sistemos nusilpimas, vykstančių procesų sulėtėjimas. Nuo nervų sistemos būklės priklauso darni visų žmogaus organų veikla, tad ir sveikata. Jei nenorite anksti pasenti, privalote nuolatos rūpintis savo sveikata, tai yra daug judėti, laikytis dienos režimo, nevengti vandens ir oro procedūrų, grūdintis, visada būti geros nuotaikos, aktyviai ilsėtis ir tinkamai maitintis.
Tik ką gimęs naujagimis patenka į naują aplinką. Tolesnė jo sveikatos būklė priklauso nuo to, kaip kūdikis sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Kaip žinia, neretai sveiki naujagimiai, patekę į blogas sąlygas, užauga silpni, ligoti. Ir priešingai, silpni naujagimiai, patekę į geras sąlygas, užauga sveiki ir stiprūs. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: kūdikių priežiūros, maitinimo, grūdinimo, persirgtų ligų ir kiti.
Grūdinimas – tai visa sistema priemonių, skirtų organizmo atsparumui didinti. Užgrūdintas organizmas yra atsparesnis ne tik nepalankiems aplinkos veiksniams, bet ir mažiau imlus įvairioms ligoms (viršutinių kvėpavimo takų katarui, gripui ir kitas). Be to< užsigrūdinę vaikai serga lengviau negu neužsigrūdinę.
Grūdinimo esmę sudaro organizmo termoreguliacijos mechanizmo treniruotė įvairiems temperatūros poveikiams.
Žmogaus kūno paviršiuje yra daugybė galinių nervų atsišakojimų, kurie vadinami receptoriais. Jie, veikiami aplinkos temperatūros, perduoda impulsus į centrinę nervų sistemą. Nuo šalčio odos kraujagyslės susitraukia, ir dėl to mažiau išskiria mažiau šilumos. Ir priešingai, kai receptorius veikia aukšta temperatūra, odos kraujagyslės išsiplečia ir daugiau šilumos išskiria daugiau šilumos išskiria į aplinką, -kūnas atšąla. Be to, prisideda prakaitavimas, nuo kurio dar labiau sustiprėja šilumos išskyrimas į aplinką.
Sistemingai veikiant įvairiems temperatūros dirgikliams, sustiprėja galvos žievės ryšys su odos receptoriais, ir organizmas pradeda greičiau reaguoti į oro temperatūros svyravimus. Kuo geriau funkcionuoja odos kraujagyslės, tai yra susitraukia nuo šalčio ir išsiplečia nuo šilumos, tuo geriau organizmas prisitaiko prie netikėtai pasikeitusios aplinkos temperatūros poveikio.
Bendros grūdinimo taisyklės.
Į grūdinimo priemonių kompleksą įeina grynas oras, saulės vonios, vandens procedūros, tinkama apranga, fizinis organizmo lavinimas ir pirties procedūros.
Pradedant vaikus grūdinti, svarbu laikytis šių taisyklių.
1. Grūdinti reikia sistemingai, ištisus metus, nepaisant metų laiko, be pertraukų. Nereguliarus grūdinimas neefektyvus, nes ilgos pertraukos tarp procedūrų nesustiprina pasiekto rezultato ir viską tenka pradėti iš pradžių. Grūdinimo pertraukos susilpnina adaptacinius mechanizmus, kurie susidaro į šaltį veikiant grūdinimo procedūroms. Net suaugusiems žmonėms nutraukus grūdinimo procedūras 3-4 savaitėms, ryškiai susilpnėja susidaręs atsparumas šalčio poveikiui. Vaikams šis adaptacijos efektas dar greičiau išnyksta (pirmais gyvenimo metais per 5-7 dienas). Atsižvelgiant į metų laiką ir kintančias aplinkos
sąlygas, tam tikras procedūras galima keisti, varijuoti, bet jokiu būdu visai jų neatsisakyti. Pavyzdžiui, dušą arba viso kūno apipylimą vandeniu, kurį vaikai gerai toleruoja vasarą, žiemą galima pakeisti kojų apipylimu šaltu vandeniu arba viso kūno aptrinimu drėgnu rankšluosčiu, suvilgytu kambario temperatūros vandeniu. Ištisus metus sistemingai grūdinti vaikus galima tik tuomet, kai jų dienos režime grūdinimo procedūroms bus skirtas konkretus laikas kaip ir maitinimui, miegui, žaidimams.
2. Grūdinti reikia laipsniškai. Labai staigūs aplinkos pakitimai netreniruotam kūdikio organizmui gali būti žalingi. Todėl vaikams nereikia kelti didelių reikalavimų ir skubėti juos užgrūdinti. Atsimintina, kad vaiko organizmas į aplinką kūno šilumą atiduoda greičiau negu suaugusiojo. Todėl pavasarėjant vaiką reikia rengti ne taip šiltai pamažu, o darant vandens procedūras, labai palaipsniui mažinti vandens temperatūrą. Svarbu gerai įsisąmoninti, kad grūdinimo pagrindą sudaro organizmo ypatybė pamažu prisitaikyti prie neįprastų sąlygų. Prie šalčio organizmas turi pratintis laipsniškai ir nuolat. Palengva pereinama nuo silpnesnių grūdinimo procedūrų prie stipresnių. Ypač šis laipsniškumas svarbus kūdikiams ir nusilpusiems vaikams (neišnešiotiems, sergantiems hipotrofija, rachitu, ir alerginėmis ligomis). Pradedant bet kokia grūdinimo procedūrą, reikia atsižvelgti į vaiko amžių, sveikatos būklę ir individualias jo organizmo ypatybes.
3. Viską reikia pradėti grūdinti nuo pirmųjų gyvenimo dienų ir tai daryti visais amžiaus laikotarpiais. Ypač grūdintini kūdikiai, nes jie linkę sirgti įvairiomis kvėpavimo organų ligomis. Grūdinant kūdikius ir mažus vaikus (ypač fiziškai silpnus), reikia stebėti jų elgesį procedūrų, kaip jas pakelia, nes jie patys skųstis negali. Pastebėję nors mažiausius sutrikimus, reikia mažinti grūdinimo intensyvumą.
4. Visas grūdinimo procedūras reikia atlikti tik tada, kai vaikas esti sveikas, geros nuotaikos, normalios kūno temperatūros. Jei vaikas mirguliuoja, verkšlena, būna susierzinęs, blogos nuotaikos, jam pakyla kūno temperatūra, pašiurpinta oda, visas procedūras reikia atidėti, nes tada nuo grūdinimo teigiamo efekto nebus.
5. Didesniems vaikams svarbu sukelti norą grūdintis, kad užaugtų sveiki, stiprūs ir ištvermingi. Tam geriausiai padeda asmeninis tėvų pavyzdys. Taip formuojamas pastovus grūdinimosi įprotis.
Efektyviausi ir populiariausi grūdinimosi būdai:
Grynas oras. Visiems vaikams reikia gryno oro. Todėl kūdikiai nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų prie jo pratinami. Neretai bijodami, kad vaikai neperšaltų, tėvai mažai vėdina kambarius, nevaikšto du jais lauke. Ypač saugomi vaikai, kurie linkę sloguoti, kosėti. Jie visai nevedami į lauką, o jei išvedami, tai per šiltai aprengti. Be to, nebūdami gryname ore, vaikai praranda apetitą, išblykšta, atsiranda mažakraujystė, jie pasidaro vangūs. Auginamieji „šiltnamio“ sąlygomis yra labai neatsparūs ir nuolat serga įvairiomis kvėpavimo organų ligomis.