Z.Froido gynybos mechanizmai ir jų reikšmė asmenybei
Primityvūs gynybos mechanizmai
Psichoterapeutai, o ypač psichoanalitikai dažnai vartoja terminą „gynybos mechanizmai“, trumpiau „gynybos“. Šis terminas prigijo nuo psichoanalizės pradininko Z.Froido (Z.Freud) laikų. Plačiausiai gynybos mechanizmus ištyrė ir aprašė jo dukra Anna Freud
Gynybos mechanizmais vadiname individo veiksmų visumą, kuria siekiama sumažinti ar pašalinti bet kurį individo biopsichologiniam vientisumui gersiantį pasikeitimą.
Gynybos mechanizmų funkcijos
• Apsaugoti asmenybę (psichologinėje literatūroje „Aš“, „Ego“) nuo vidinės įtampos (potraukių) ir ypač nuo iškylančių vaizdinių (prisiminimų, fantazijų).
• Apsaugoti nuo tokią įtampą ir vaizdinius provokuojančių bei sutrikdančių dvasinę pusiausvyrą išorinių situacijų, subjektyviai apibūdinamų kaip „nemalonios situacijos“.
• Išskiriama ir gynyba nuo nemalonių emocijų, kurios atlieka signalinę signalinę funkciją, t.y. kyla anksčiau už „pavojingą“ situaciją (pvz., signalinis nerimas).
Apibūdinant paprasčiau, gynybos mechanizmais siekiama apsaugoti „Aš“ nuo bet kokios grėsmės – tiek vidinės, tiek išorinės, tiek realios, tiek įsivaizduojamos. Gynybos apsaugo asmenybę nuo nerimo ir liūdesio, ir bet koks žmogaus elgesys, kai jis pajaučia nerimą ar liūdesį, iš esmės yra gynybinis. Pagal Z.Froidą, pagrindinė gynybos mechanizmų funkcija yra išvengti ankstesnės skausmingos patirties pasikartojimo.
Kadangi gynybos mechanizmų atsiradimą ir išlikimą lemia nesąmoningi potraukiai, gynybos yra linkusios pačios greitai tapti nesąmoningos (t.y. žmogus pats apie jas nežino) ir įkyriai besikartojančios. Tai reiškia, kad ir suaugę galim „gintis“ nuo to, kas vaikystėje mums atrodė pavojinga ir vengtina, nesuvokdami, kad situacija pasikeitė.
Kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jo psichologinė pusiausvyra sutrikus, ar ne, naudoja vienokiu ar kitokiu gynybos mechanizmus. Sveiko suaugusio žmogaus gynybomis vadiname adaptyvų, visuminį, dėsningą pasaulio suvokimą. Dėl to išskiriama dar viena gynybos mechanizmų funkcija – sveikas kūrybingas prisitaikymas gyvenime. Adaptyvūs gynybos mechanizmai dar vadinami „tvarkymosi“, arba „įveikimo“, mechanizmais.
Jei dalis pacientų kenčia nuo pernelyg stiprių ie neadaptyvių gynybų ir psichoterapijos metu siekiama sumažinti jų intensyvumą, tai didelė dalis pacientų (visų pirma psichoze sergantys pacienatai ir tie, kurių būklę galima apbūdinti kaip „netoli psichozinės dekompensacijos“) turi nepakankamą gynybų arsenalą, ir psichoterapija turi padėti jį sustiprinti ir patobulinti. Gynybų paskirtis yra padėti išlaikyti savigarbą. Dėl to gynybos jokiu būdu negali būti suprantamos kaip kažkas patologiško.
Gynybai gali būti panaudojamas ne tik veiksmas, bet ir idėja (pvz., prisidengimas tam tikra pasauležiūra) arba jausmas, kuris sukelia nemažiau skausmo, bet mažiau subjektyvaus nemalonumo. Reiškia bet kuris pasikartojantis elgesio, mąstmo ar pasaulio jautimo būdas gali būti vertinamas kaip gynyba. Dėl to įvairūs autoriai aprašo kiek skirtingus gynybos mechanizmus. Tačiau pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių būtent todėl, kad mes visi naudojame skirtingus gynybos mechanizmus. Tai, kiek sėkmingai šie mechanizmai padeda prisitaikyti prie tikrovės, rodo asmenybės funkcionavimo efektyvumą.
Kaip atsiranda gynybos mechanizmai,
Tai lemia mažiausiai 4 faktorių sąveika:
• Įgimtas temperamentas
• Ankstyvoje vaikystėje patirtos psichologinės traumos
• Tėvų ir kitų vaikystėje reikšmingų asmenų naudoti gynybos mechanizmai
• Tam tikro elgesio skatinimas („įtvirtinimo efektas“)
Gynybos mechanizmu klasifikacija
Gynybos mechanizmai gali būti klasifikuojami pagal žmogaus vystymosi stadijas, kada jie atsirado, tačiau yra gynybos mechanizmų (pvz., regresija), kurie gali būti naudojami įvairiose vystymosi stadijose.
Kita klasifikacija išskiria tam tikrai patalogijai būdingus gynybos mechanizmus. Pvz., isterijai būdinga konversija, išstūmimas, somatizacija ir disociacija.
Pats Z.Froidas gynybos mechanizmus skirstė pagal patologijos sunkumą. Jo nuomone, psichozėms būdingi mechanizmai yra neigimas, tikrovės iškreipimas ir projekcija, neurozinės gynybos yra išstūmimas, izoliacija, anuliavimas, perstūmimas ir reakcijos formavimas; brandžios gynybos: sublimacija, altruizmas, humoras ir slopinimas. Šiuo principu paremta klasifikacija naudojama ir dabar.
Čia pateikti gynybos mechanizmai suskirstyti į primityvius ir geros adaptacijos gynybos mechanizmus.
Primityvūs gynybos mechanizmai
Visi primityvūs gynybos mechanizmai atitinka šiuos kriterijus:
1. susiję su ikiverbaline raidos stadija (ankstyviausia raidos stadija, trunkančia nuo gimimo iki 2,5 – 3 metų amžiaus). Jiems būdinga:
• nepakankamas ryšys su realybe (nepakankamas tikrovės suvokimas).
• Nepakankamas objektų atskirumo ir pastovumo suvokimas. „Objektu“ filosofijoje ir psichologijoje vadinama tai, ką pažįsta „subjektas“: tai, kieno egzistavimas nepriklauso nuo „subjekto“ ir kas pasižymi nekintamomis savybėmis.psichologijoje dažniausiai tai yra kitas žmogus.
2. yra tarp „Aš“ ir išorinio pasaulio (tuo tarpu brandžios gynybos – tarp atskirų asmenybės dalių).
3. nediferencijuoti, veikia vienu
metu, kognityviniu, afektiniu ir elgesio lygiu.
Primityviais gynybos mechanizmais neabejotinai laikomi neigimas, projekcija, skėlimas, primityvi idealizacija ir nuvertinimas, visagalybė, izoliacija.
Primityvios gynybos būdingos visiems žmonėms, tik psichozinių ir ribinių asmenybių problema – pakankamai brandžių gynybos mechanizmų neturėjimas.
Neigimas (angl. denial) – tai būdas išgyventi nemalonumus, paprasčiausiai atsisakant priimti faktą. Klasikinis neigimo pavyzdys – pasakojimas apie strutį, kuris ištikus pavojui, slepia galvą smėlyje. Neigdami sakome: „To nebuvo“ arba „To nebus“. Maži vaikai „atranda“, kad išorinis pasaulis „nustoja egzistuoti“ užmerkus akis. Mąstoma magiškai: „Jei aš to nepažįstu, reiškia to nėra“. Taip pat ir dauguma suagusių žmonių, sužinoję apie netikėtą artimo žmogaus mirtį, sako: „Ne to negali būti!“. Taip laimima laiko, kol pradeda veikti bandesni gynybos mechanizmai. Neigiant pavojų gyvybei (pvz., katastrofų, karo metu) atliekami žygdarbiai. Ilgai pasakojamos istorijos apie žmones, kurie pavojingose situacijose „nepametė galvos“ ir išgelbėjo save bei draugus.
Tačiau neigimas, būdamas primityvia gynyba, paprastai silpnina tikrovės suvokimą ir yra žalingas asmenybei. Pavyzdžiui, alkoholikas, teigiantis, kad nekyla jokių problemų dėl alkoholio; žmona, neigianti, kad ją mušantis vyras yra pavojingas; moteris, atsisakanti kasmet profilaktiškai lankytis pas ginekologą ir ignoruojanti onkologinių ligų riziką, lyg tokiu būdu magiškai jų išvengtų.
Neigimo komponentas yra daugelyje brandžių gynybų, tik jose paneigiama mažesnė realybės dalis (pvz., tam tikras jausmas).
Pagrindinė psichopatologija, kurios metu pasireiškia neigimas – manija. Maniakinės būsenos žmogus neigia savo fiziologiniu poreikiu (poilsio, miego, valgymo), finansinius sunkumus, savo silpnybes ir net mirtingumą. Jei tokia gynyba vyrauja visą gyvenimą, asmenybė vadinama hipomaniakine. Šie žmonės aplinkiniams gali atrodyti žavūs, visada energingi, veiklūs, iškalbingi, užkrečiantys kitus, bet artimieji ir draugai dažnai mato ir kitą asmenybės pusę – sunkią ir depresišką, kuri ir yra „maniakinio šarmo“ kaina. Ciklotimijos metu po ilgalaikio neigimo naudojimo (kliniškai – hipomanijos) periodiškai pasireiškia „išsekimas“ (subdepresija).
Efektyvaus darbo su neigimu pavyzdys yra „Dvylikos žingsnių“ programos, paplitusios gydant priklausomybes.
Skėlimas (angl. splitting). Tai priešingų jausmų atskyrimas, nes nesugebama į vientisą vaizdą integruoti savo ar kitų žmonių pozityvių ir negatyvių savybių vienu metu. Asmuo viską skirsto į kategorijas „viskas gerai“ ir „viskas blogai“ (skirtingi objektai ar tas pats objektas skirtinu laiku). Skėlimas – tai vienas iš pirmųjų vaiko bandymų struktūruoti iš aplinkinio pasaulio gaunamą patirtį, kai objektai dar nėra suvokiami kaip nekintami. Skėlimą naudojanti asmenybė aplinkinius apibūdina arba kaip „gerus“, arba kaip „blogus“, arba apie tą patį asmenį vienu metu kalba kaip apie „gerą“, paskui – kaip apie „blogą“ (arba atvirkščiai). Mitologijoje taip pat gausu pasakojimų apie gėrį ir blogį, Dievą ir velnią, o šiais laikais – apie „geras“ ir „blogas“ partijas bei politikus.