Gynybos politika Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Gynybos politika Lietuvoje

Turinys

Įvadas 2

Saugumo ir gynybos politika 3

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo problema 4

Vidaus saugumo tikslų pavyzdžiai 5

Išorės saugumo tikslai: 5

Nacionalinio saugumo objektas 5

Nacionalinio saugumo objektas – tai kas vykdo nacionalinio saugumo funkcionavimo palaikymą: 6

Svarbus Lietuvos nacionalinio saugumo veiksnys 6

Geopolinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai. 6

Galimi vidaus rizikos veiksniai ir vidinės krizės 7

Lietuvos gynybinė galia grindžiama: 10

Nacionalinis saugumas 11

Demokratinės ginkluotojų pajėgų kontrolės principai 11

Gynybos politikos uždaviniai 12

Gynybos politikos uždaviniai yra užtikrinti: 12

Kolektyvinė gynyba ir kitos saugumo ir gynybos užtikrinimo priemonės 12

Pagrindiniai kariuomenės plėtros principai 13

Nacionalinio saugumo strategija 14

BENDROSIOS NUOSTATOS 14

Lietuvos Respublikos NACIONALINIO saugumo politika 15

Nacionalinio saugumo strategijos nuostatos ir įgyvendinimo kryptys: 15

Vidaus saugumas ir gerovė. 15

Viešasis saugumas. 15

Žmogaus ir piliečio teisės 15

Stabilus ekonomikos augimas 16

Socialinis saugumas ir stabilumas 16

Karinė gynyba. 16

Euroatlantinė integracija ir stabilumas 16

Įstatymų leidyba 17

Bendrieji išteklių prioritetai. 17

Išvados 18

Įvadas

Lietuvoje vykdoma užsienio politika – tai visuma prioritetų ir priesakų, kurias nustato valstybės prezidentas. Jais remiamasi renkantis reikiamus veiksmus bei tarptautinių santykių formavimo būdus, siekiant atitinkamų valstybės tikslų. Kitaip sakant, užsienio politika yra aukščiausia valdžios strategija, kuri lemia Lietuvos veiksmus tarptautinėje arenoje. Ta strategija nėra tiksliai apibrėžiama, todėl užsienio politika paprastai apibūdinama valstybės prioritetais bei siekiais atskirose tarptautinių santykių srityse, pavyzdžiui, politiniuose bei ekonominiuose santykiuose su artimiausiomis kaimyninėmis valstybėmis, dalyvavimu tarptautinėse organizacijose bei valstybių sąjungose ir kt. Neretai iš visų tų sričių pasirenkama kuri nors dominuojanti kryptis, ir užsienio politika orientuojama norimiems tikslams toje srityje pasiekti. Lietuvoje pagrindiniai užsienio politikos prioritetai bei siekiai yra: integracija į Europos Sąjungą, saugumo politika, geros kaimynystės plėtra ir regioninis bendradarbiavimas, bei ekonominė ir kultūrinė diplomatija .

Ši tema buvo pasirinkta norint susipažinti su pagrindiniais Lietuvos užsienio politikos tikslais ir siekiais. Kokia užsienio politika yra vykdoma Lietuvoje? Kas yra daroma norint užtikrinti saugumą Lietuvoje?

Saugumo ir gynybos politika

Tai tokia vyriausybės gynybos sritis, kuri visa yra išimtinai vyriausybės tvarkoma ir reguliuojama. Tik viduramžiais netgi vietinės reikšmės didikai galėjo turėti privačias ginkluotąsias pajėgas, jeigu tik pajėgdavo jas išlaikyti. Tai buvo visiškai įmanoma, nes tuo laiku ginkluotė, palyginus su šiuolaikine, buvo primityvi ir nebrangi. Tobulėjant ir brangstant ginklams, karinių pajėgų išlaikymą tapo per brangus net pačiam didžiausiam turtuoliui, todėl visi šios rūšies reikalai atiteko susiorganizavusiai i valstybę visuomenei. Šiais laikais nebeįsivaizduojama, kad piliečiai patys, be vyriausybės pagalbos užsiimtų valstybės gynybos reikalais. Be to, nė už ką nesutiktų, kad valstybės teritorijoje veiktų privačios ginkluotosios pajėgos, kaip veikia privačios mokyklos ir privatūs verslininkai.

Pažymėta, kad tvarkydamos valstybės gynybos ir saugumo reikalus vyriausybės naudojasi tiek įstatymais, tiek tiesioginiu organizavimu. Gynybai organizuoti reikalingi specialūs įstatymai, reguliuojantys piliečių karinę prievolę ( paprastai šiuolaikinių valstybių armijos yra profesionalios, formuojamos arba savanoriškumo, arba visuotinės karinės prievolės principu. Kai kuriose valstybėse derinami abu principai). Kitas svarbus gynybos organizavimo uždavinys yra specialistų – karininkų- galinčių tiesiogiai vadovauti karo veiksmams, parengimas ir išlaikymas. Karo mokykloms išlaikyti, armijoje tarnaujančių karininkų, armijoje tarnaujančių karininkų atlyginimams, pagaliau visoms karinėms išlaidoms reikalingos nemažos lėšos paprastai imamos iš valstybės biudžeto.

Tačiau dar daugiau lėšų reikia šiuolaikiniai ginkluotei įsigyti. Pavyzdžiui, šiuolaikiniai tankai ir naikintuvai kainuoja jau ne tūkstančius, o milijonus ar net dešimtis milijonų dolerių ir toli gražu ne kiekviena valstybė, net pati turtingiausia, yra pajėgi vardan savo saugumo išleisti tokias milžiniškas pinigų sumas, užuot skyręs jas kitoms valstybės reikmėms, kaip antai švietimui, socialiniai apsaugai, mokslo plėtotei ir t.t. Tokios išlaidos dar galėtų būti pateisinamos, jeigu jos tikrai užtikrintų saugumą. Tačiau, tobulėjant šiuolaikinei ginkluotei, sukurta tokių masinio naikinimo ginklų, nuo kurių praktiškai neįmanoma apsiginti. Todėl valstybės, nusprendusios remti savo saugumą, stiprinamos gynybinę galią, anksčiau ar vėliau susiduria su vadinamąja gynybos dilema ( gr. dilema – problema, alternatyva, padėtis reikalaujanti rinktis vieną iš dviejų galimybių):
vyriausybės skiriamos išlaidos gynybai, užuot stiprinusios valstybės saugumą, priešingai, padeda jam vis labiau kenkti.

Akivaizdžios gynybos dilemos aukos pavyzdys yra buvusioji Sovietų Sąjunga. Metai po metų pernelyg daug lėšų skirdama kariniam saugumui, Sovietų Sąjunga patyrė tokią didelę ekonominę ir politinę krizę, jog pagaliau iš viso suiro kaip vientisa valstybė. Didelės karinės išlaidos silpnino ir Jungtinių Amerikos Valstijų pramonės konkurentabilumą ir užkrovė ekonomikai sunkią nuolatinę deficito naštą. Pagrindinis šios šalies rūpestis yra jos technologinio ir finansinio konkurentabilumo, palyginti su Japonija, kuri gynybai teišleisdavo ketvirtį to, ką išleisdavo JAV, praradimas. Pažymėta , kad gynybos dilema yra aktuali ne tik didelėms ir turtingoms valstybėms, bet ir mažoms neturtingoms šalims. Riboti šių šalių ištekliai bei ribotos jų galimybės savarankiškai užtikrinti saugumą skatina tų šalių vyriausybės, užuot skyrus lėšų moderniai ginkluotei įsigyti, ieškoti kitokių saugumo užtikrinimo būdų ir nesieti savo šalies gynybos vien su savo menkomis karinėmis pajėgomis, kurios vis tiek nepajėgtų atremti daug kartų galingesnio agresoriaus. Tokiais atvejais ypač reikalinga ir subalansuota vyriausybės politika.

Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo problema

1990 – jaisiais atkūrus nepriklausomybę Lietuvai reikėjo pasirinkti savo valstybės ir nacionalinio saugumo politiką. Lietuvos nacionalinis saugumas tapo ypatingai svarbia ir kartu sunkiai sprendžiama problema. Nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjams teko praktiškai naujai formuoti valstybės saugumo tikslus ir priemones.

Valstybės nacionalinio saugumo koncepcija – tai išplėsta sąvokų sistema apie gyvybiškai svarbias šalies interesų gynimo nuo išorės ir vidinės grėsmės sąlyga, priemones ir būdus. Mūsų valstybės politinis kelias galėjo pasukti keliomis kryptimis..

Neutralitetas arba individuali šalies gynyba Lietuvai buvo nepriimtina. Neutralumo politika yra tinkama valstybei, kuri ekonomiškai stipri ir pajėgi išlaikyti savo karines pajėgas sugebančias be kitų šalių pagalbos atgrasinti priešą, o agresijos atveju apginti šalį. Lietuva šiuo metu nėra tokia stipri ir tokia turtinga valstybė, kad galėtų sukurti gynybines pajėgas, kurios savarankiškai užtikrintų Lietuvos saugumą. Europoje tik Austrija, Suomija, Švedija ir Šveicarija – vienos turtingiausių Vakarų valstybių – yra neutralios. Įgyvendindamos neutraliteto politiką šios šalys stiprina savo karines pajėgas – joms skiria daug lėšų negu kai kurios NATO valstybės.

Kitas nacionalinio saugumo kelias – dalyvavimas kolektyvinėje saugumo sistemoje. Lietuvai tai yra patikimiausias ir pigiausias saugumo užtikrinimo būdas. Mūsų nedidelės valstybės saugumą gali garantuoti tik kolektyvinė gynyba. Tokias saugumo garantijas, saugumo patikimumą ir tvirtumą Lietuva įgytų tapusi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nare. Ši organizacija ( dar vadinama Aljansu) veikia daugiau kaip 50 metų, ir narystės joje siekia vis daugiau valstybių. Siekdamos patikimų saugumo garantijų 1999 metais į šią organizaciją įstojo buvusio Varšuvos pakto šalys – Lenkija, Čekija, ir Vengrija.

Vienas iš esminių NATO siekių – užtikrinti ir išsaugoti taiką. Šio tikslo Aljansas siekia remdamas demokratiją, pirmenybę teikdamas žmogaus laisvėms, ekonominiam suklestėjimui. Kylančius konfliktus NATO stengiasi išspręsti pirmiausia taikiomis priemonėmis. Tačiau prieš kurią nors organizacijos narę iškilus karinei agresijai, naudojamos Aljanso valstybės ginkluotos pajėgos. Pagal NATO sutarties penktą straipsnį ,,… vienos ar kelių šalių ginkluotas užpuolimas Europoje ir Šiaurės Amerikoje bus laikomas visų jų užpuolimu…“ ( ,, Šiaurės Atlanto sutartis ‘‘, 5 straipsnis Vašingtonas, 1949m. balandžio 4 d.), ir Aljanso narės įsipareigoja besąlygiškai ginti vienas kitą. bendras šių šalių gyventojų skaičius viršija 700 milijonų.

NATO nėra organizacija, kam nors kelianti pavojų. Per visą Aljanso gyvavimo laiką ši organizacija nuosekliai siekia užtikrinti demokratiją ir taiką. Aljansas sprendžia konfliktus pirmiausia taikiomis priemonėmis ir dialogu, o visos jo narės savo karines pajėgas kuria pagal gynybinės, o ne puolamosios taktikos ir strategijos modelį. NATO niekada neketino ir neketina pulti Rusiją ar kelti kokią nors jai grėsmę. Jau nuo 1949 metų Rusija turi bendro su NATO sieną sausumoje ir jūroje – sieną su Norvegija. Rytuose Rusija turi sieną su NATO kita nare – JAV. 1999 metais Lenkijai tapus NATO nare šios organizacijos siena priartėjo prie Rusijos Kaliningrado srities. Tačiau tai Rusijai netrukdo naudingai bendradarbiauti su kaimynais ir visu likusiu pasauliu.

Pastaruoju metu vis daugiau vis daugiau reikšmės NATO teikia politinėms, socialinėms ir ekonominėms priemonėms, padedančioms siekti saugumo. Stengiamasi sukurti krizių valdymo ir konfliktų mažinimo sistemą, didinti valstybių savitarpio pasitikėjimą.

Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis kelias yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, piliečių priimta 1992 metų spalio 25 d. Referendume. Šalies nacionalinis saugumas taip pat grindžiamas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo
įstatimu ( 1996 m. gruodžio 19 d. ), Jungtinių Tautų chartija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ( ESBO) dokumentais, Žmogaus teisių apsaugos ir kitais tarptautinės teisės aktais, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi ir prie kurių prisijungusi, taip pat visuotinai pripažintais tarptautiniais teisės principais, branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi, cheminio ir biologinio ginklo nenaudojimo konvencijomis. 1998m. sausio 16 d. buvo pasirašyta Jungtinių Amerikos Valstijų, Estijos respublikos, Latvijos Respublikos bei Lietuvos Respublikos Partnerystės chartija.

Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatime svarbiausias dėmesys skiriamas išorės saugumui. Nors ir vidaus saugumo grėsmių minimalizavimas yra labai reikšmingas, nes šalies ekonominės, socialinės ir politinės raidos stabilumo užtikrinimas sudarytų palankias sąlygas įsijungti į transatlantines institucija, jų veiklą, padedančią išvengti konfliktų.

Vidaus saugumo tikslų pavyzdžiais gali būti:

• Demokratijos plėtojimas ir stiprinimas;

• Piliečių ir valstybės gynimas nuo korupcijos bei organizuoto nusikalstamumo;

• Alternatyvų, nuo monopolinio tiekėjo nepriklausomų kuro ir žaliavų įgijimo šaltinių užtikrinimas;

• Stabilios pilietinės visuomenės formavimosi skatinimas;

• Rūpinimasis šeimos padėtimi ir kt.

Išorės saugumo tikslai:

• Integracijos į europines bei transantlinę institucijas plėtojimas;

• Tarptautinių saugumo garantijų užtikrinimas;

• Integracija į Europos Sąjungą ir NATO bei narystė šiose organizacijose ir kt.

Nacionalinio saugumo objektas – tai nacionalinių subjektų saugomi materialiniai, dvasiniai informaciniai objektai bei reiškiniai, susiję su piliečio, tautos ir valstybės interesais bei galimomis grėsmėmis.

Pagrindiniai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo objektai yra:

• Žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas;

• Tautos puoselėjimo vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos;

• Valstybės nepriklausomybė;

• Konstitucinė santvarka;

• Valstybės teritorijos vientisumas;

• Aplinka ir kultūros paveldas;

Nacionalinio saugumo objektas – tai kas vykdo nacionalinio saugumo funkcionavimo palaikymą:

• Valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos;

• Piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos;

Svarbus Lietuvos nacionalinio saugumo veiksnys – specifinė geopolinė aplinka, sunkiai Lietuvos kaimynystėje prognozuojama dėl joje esančių militarizuotų teritorijų ir netvirtos demokratijos valstybių. Lietuvos šiuolaikinės geopolinės padėties savitumą lemia tiek jos geografinė padėtis, tiek ją supančių valstybių pobūdis ir interesai Lietuvos atžvilgiu. Geopolinė Lietuvos padėtis yra tokia, kad nuo Rusijoje vykstančių procesų visada priklausys, ar mūsų iškovotos laisvės netemdys netikrumo ir baimės atmosfera. Šiuo požiūriu Lietuva neturi ir neturės patikimesnių laisvės garantijų kaip narystė NATO bei Europos Sąjungoje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1880 žodžiai iš 6127 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.