Gyvenimas nesusituokus – argumentai pro ir contra atvejo analizė
5 (100%) 1 vote

Gyvenimas nesusituokus – argumentai pro ir contra atvejo analizė

1121314151

Turinys

1.Metodologinė tyrimo dalis ………………………………………………………..2

1.1 Literatūros analizė ………………………………………………..2

1.2 Tyrimo problema ………………………………………………….6

1.3 Tyrimo objekto ir dalyko nustatymas ………………………13

1.4 Tyrimo tikslai ir uždaviniai …………………………………….13

1.5 Išankstinis tiriamojo objekto aprašymas …………………..14

1.6 Hipotezių formulavimas …………………………………………15

2.Procedūrinė tyrimo dalis …………………………………………………………….16

2.1 Duomenų surinkimo metodas …………………………………..16

2.2 Tyrimo duomenų analizė …………………………………………17

3.Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………..21

4.Klausimynas ……………………………………………………………………………..22

LITERATŪROS ANALIZĖ

Aušra Maslauskaitė savo straipsnyje “Apie iššūkius šeimos stabilumui Lietuvoje” teigia,kad išgyvename šeimos destabilizacijos laikotarpį.Tiesa,iš pradžių verta aptarti,kaip suprantamas šeimos stabilumas.Juolab,kad sociologiniame,taip pat ir politiniame diskurse neretai kyla ginčų dėl “stabilumo” sąvokos.

Rašydama apie stabilumą autorė suvokia jį “kaip tam tikrą gyvenimo šeimoje kokybės vertinimą.Šeima gali būti vadinama stabilia,jei ji sugeba išlikti sudėtingame šių dienų pasaulyje bei atlieka pagrindines savo funkcijas:patenkina visų narių emocinius,psichologinius,dvasinius,bendruomeniškumo poreikius bei užtikrina veiksmingą vaikų socializaciją . Stabili šeima taip pat yra tokia,kurios nariai yra patenkinti gyvenimu kartu ir nori jį išlaikyti,suvokia kaip svarbią vertybę”.

PANČIAI AR SAITAI?

Keista: vis daugiau sociologų prieina prie išvados, kad tradicinė santuoka atgyveno, o poros vis tiek tuokiasi. Vyrui svarbu darbas, karjera, sėkmė, moterims – šeimyninės pareigos. Moterų egzistavimo tikslas – namai, šeima, vaikai. Prioritetai skirtingi, todėl požiūris į santuoką – taip pat.

Anot šeimos tyrinėtojų, vyrai rečiau pareiškia norą tuoktis. Todėl, kad nori išsaugoti laisvės iliuziją ir išvengti atsakomybės. Tik ar nesusituokusių, tačiau kartu gyvenančių žmonių laisvė nėra mitas? Juk gyvenimas kartu – tai bendras reikalas.

Pasak nenorinčių susituokti vyrų filosofijos, išeitų, kad vedybų sutartis, metrikacijos pažymos, notaro tvirtinimai vyrą neva įpareigoja net labiau nei jausmai, kuriuos jis mylimajai išpažino ir puoselėja? Labiau nei prisipažinimai, pažadai mylėti amžinai? Dar galima suprasti vyro siekį „išsaugoti laisvės iliuziją“, tačiau „išvengti atsakomybės“… Tai nelogiška – neįteisinti santykių su moterimi tik todėl, kad bijo atsakomybės. Jei jau santykiai yra tokie, kad kalbama apie ilgesnį ryšį, bendrus vaikus – vadinasi, atsakomybė jau seniausiai prisiimta, jos jau neišvengta. Taigi, viena vertus, ir iš tiesų, kam tie „popieriai“; kita vertus – jei jau pasirašyta „širdimi“, tai ko bijoti pasirašyti dar ir popieriuje? Nebent todėl, kad naujoji Šeimos teisė dabar labai paiso. Nebent todėl, kad vyras bijo ne atsakomybę prisiimti, o turtą, jei kas, perpus dalintis.

O moteris? Ji dažniausiai prisitaiko prie mylimojo požiūrio ir nereikalauja įteisinti santykius. Nuolat aplinkiniams kartoja: “Mums ir taip gerai”. O ar pati tuo tiki? Ar širdies gilumoje nenori būti teisėta jo gyvenimo palydove? Netiesa, kad dabar laikai Lietuvoje pasikeitė tiek, kad žmonių nebejaudina žodžiai, „kol mirtis mus išskirs“. Tebėra gajus požiūris, kad teisėta žmona yra viršesnė „institucija“ nei, tarkime, sugyventinė. Tik čia ne socialinio prestižo esmė. Čia širdies reikalai. Jei kuri moteris norėtų būti žmona, tačiau žino, kad iki „grabo“ lentos taip ir liks sugyventine, ji greičiausiai yra nelaiminga. Nes pati pasirinko ir gyvena su tokiu vyru, kuriam santuoka su ja būtų pančiai, o ne meilę sutvirtinantys saitai.

Pasak N. Oželytės “ manęs niekas neįtikins, kad moterys nenori ištekėti. Mums visoms santuoka yra laisvė. Vyrams yra kitaip. Santuoka moterys siekia santykių legalumo, kad būtų garantuota jos ir vaikų ateitis visuomenėje.

Bet yra ir kitokių porų. Jei dviems gera nesusituokus, tai gal jie tiki, kad tarp jų ir be popierinių liudijimų – viskas iš tikrųjų.

Dauguma kartu gyvenančių porų Santuoką aiškina kaip itin asmeninio pobūdžio ryšį, kuriam kitų žmonių ar institucijų pritarimas nereikalingas; kaip galimybę lengvai nutraukti šį ryšį; kaip būdą geriau pažinti vienas kitą iki santuokos. Tokios nuostatos grindžiamos vedybų kaip varžančio iš šalies primetamo įpareigojimo, romantikai priešingos kasdienybės, šeiminių buitinių rūpesčių vaizdiniais, kurie vienpusiškai atskleidžia šeimos santykius. Bendro gyvenimo patirtis “ neregistruotoje” santuokoje gyvenančiai porai įrodo, jog ir juridiškai nepatvirtinus santuokos tenka rūpintis buitimi, o norint palaikyti artimus, nuoširdžius ryšius – varžyti save. Tokia pora taip pat įsitikina, kad “neregistruotas” sugyvenimas nėra stipresnių romantiškų
jausmų sąlyga.

Santuoka rutinos priežastis, o rutina laidoja meilę teigia žurnalistė V. Rimkuvienė savo straipsnyje “Aukso viduriukas vietoj aukso žiedų” Taip mano dažna šiuolaikinė pora. Pasak jų, žinojimas, kad partneris bet kada gali trenkti durimis ir išeiti, verčia pasitempti ir puoselėti santykius. Su tokia nuomone sutinka ir psichologai. Gyvenimas nesusituokus skatina stengtis dėl partnerio. Santuokoje dažnesni atvejai, kai žmonės kartu tebegyvena iš įpročio. Sugyventiniai neretai linkę ieškoti kitų atramų, ne tik šeimos. O tai saugo santykius nuo nuobodulio.

A. Maslauskaitė savo straipsnyje “Apie iššūkius šeimos stabilumui Lietuvoje” pastebi kad, porų gyvenančių kartu plitimas yra susijęs su skyrybų kultūra – tai vienas kitą maitinantys dalykai.

Išsamūs užsienio šalių šios srities tyrimai rodo, kad susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginti su tais, kurie niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje, jų partnerystė ne tokia stabili. Sutuoktiniai, kurie iki santuokos gyveno kartu nesusituokę, mažiau įsipareigoja tęsti santuokinius ryšius. Jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirtį, tikimybė, jog santuoka iširs, išauga net 50 nuošimčių.

Įvairūs sociologiniai tyrimai leidžia teigti, kad gyventi kartu nesusituokus apsisprendžia tam tikras socialinis psichologinis tipas žmonių, kurie turi labiau abejoja partnerystės stabilumu. Kitaip tariant, gyventi kartu nesusituokus dažniau nusprendžia tie, kurie nėra tvirtai nutarę ilgam laikui įsipareigoti partnerystei. Dar kiti tyrimai rodo, kad ir gyvenimas ne santuokoje keičia žmonių įsipareigojimo tęsti santykius nuostatas. Pagyvenę ne santuokoje žmones lengvabūdiškiau vertina skyrybas, o tai savo ruožtu vėliau gali jas ir paskatinti.

Lyginant 10 metų kartu gyvenančių nesusituokusių ir sutuoktinių santykių kokybę, nustatyta, kad nesusituokusieji mažiau patenkinti savo tarpusavio santykiais nei sutuoktiniai, jie taip pat mažiau įsipareigoję partnerystei. Nesiskiria tik tarpusavio konfliktų dažnumas tarp gyvenančiųjų santuokoje ir ne santuokoje. Tačiau santuokinių konfliktai daug rečiau perauga į skyrybas.

SKYRYBŲ MITAI

Panašu, kad skyrybas laikome lengviausiu ir patogiausiu būdu išvengti nemalonių tarpusavio santykių jausmų ir susikurti asmeninę laimę.Toks klaidingas įsitikinimas apie skyrybas – ne vienintelis.Rutgerso universiteto (Jav) mokslininkas D.Popenoe nurodo tokius populiariausius skyrybų mitus:

Mitas:Žmonės linkę pasimokyti iš neigiamos patirties ,todėl antrosios santuokos būna laimingesnės už pirmąsias.

Tiesa:Nemažai išsiskyrusiųjų sėkmingai sukuria antrą šeimą.Vis dėlto antrosios santuokos išyra dažniau negu pirmosios.

Mitas:Gyvenimas drauge iki santuokos yra neblogas būdas užbėgti už akių skyryboms.

Tiesa:Tyrimai rodo,kad žmonės kurie gyvena nesusituokę,iš tiesų labiau rizikuoja vėliau išsiskirti negu tikri sutuoktiniai.Šio reiškinio priežastys nėra visiškai aiškios.Gali būti, kad žmonės,kurie linkę gyventi “susimetę”, taip pat linkę tarpusavio problemas spręsti skyrybomis. Kita vertus, pats gyvenimo nesusituokus faktas skatina tokius žmones manyti,kad santykiai yra laikini ir juos galima bet kada lengvai nutraukti.

Psichologė Aurelija Markevičienė skiria 2 sugyventinių grupes. Vieną jų sudaro jauni žmonės, kurie pagyvena nesusituokę bandydami vienas kitą pažinti, kitą – tie kurie jau yra išbandę santuoką ir bijo vėl suklysti. Pastrieji laikosi nuostatos, kad antroji santuoka turi būti ideali.

ŠEIMOS TEISĖ. Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos

LR civiliniame kodekse (toliau – CK) yra įtvirtintas naujas institutas Lietuvos teisinėje sistemoje – partnerystė, tačiau šis institutas reglamentuoja tik partnerių turtinius klausimus.

Asmenys, galintys įregistruoti partnerystę

Visų pirma, CK įtvirtinta, kad partnerystė gali būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties atstovų. Mūsų valstybėje, skirtingai nuo kai kurių Europos valstybių, yra draudžiama įregistruoti partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų.

Antras reikalavimas, keliamas būsimiems sugyventiniams – jie negali būti artimi giminaičiai.

Trečia, asmenys, ketinantys įregistruoti partnerystę, privalo būti pilnamečiai, tai yra tiek vyras, tiek moteris negali būti jaunesni nei 18 metų.

Ketvirtoji sąlyga, taikoma ketinant įregistruoti partnerystę – būsimieji sugyventiniai turi būti veiksnūs.

Penkta, nei vienas iš būsimų sugyventinių negali būti santuokoje ar jau įregistravęs partnerystės su kitais asmenimis. Nors tokia nuostata konkrečiai nėra įtvirtinta CK, tačiau šio kodekso III knygoje yra įtvirtintas bendrasis šeimos teisės principas – monogamija. Šis principas yra privalomas ir taikomas be jokių išlygų.

Šešta, tik tie asmenys gali įregistruoti partnerystę, kurie kartu jau gyvena ne mažiau kaip vienus metus neįregistravę santuokos.

Ir septinta, būsimuosius sugyventinius turi vienyti bendras tikslas – ateityje sukurti šeimos santykius.

Anot advokato Renaldo Baliūčio, šis teisinis dokumentas reikalingas tam, kad sugyventiniai, praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams po partnerystės įregistravimo, galėtų
įteisinti savo turtinius santykius. Santuokoje tokio pereinamojo laikotarpio nėra.

Santuoka ir partnerystė savo turiniu yra visiškai skirtingos sąvokos. Partnerystė nėra santuoka, o santuoka jau nebe partnerystė. Partnerystės įstatymą padiktavo gyvenimo realybės pokyčiai. Tiek vyrai, tiek moterys tapo savarankiški ir nepriklausomi. Jie nori savo turtinius klausimus įteisinti teisiškai ir civilizuotai. Įregistravusieji partnerystę nepraranda galimybės susituokti.

Apžvelgus literatūrą galima daryti sias išvadas, jog gyvenimo kartu nesusituokus privalumai yra šie:

· Gyvendami kartu nesusituokę partneriai išvengia rutinos;

· Gyvendami kartu partneriai jaučia daugiau nepriklausomybės vienas nuo kito;

· Skyrybų atveju nėra jokių juridinių formalumų;

· Lengva pradėti santykius ,jų nereikia įteisinti;

Trūkumai:

· Tokie santykiai nesuteikia partneriams emocinio stabilumo;

· Išryškėja neigiamas požiūris gyvenančių kartu porų atžvilgiu;

· Nuvertinama šeima;

· Nukenčia vaikai;

TYRIMO PROBLEMA

Jei skyrybos Lietuvoje pradėjo dažnėti dar sovietmečiu, tai gyvenimas kartu nesusituokus yra paskutinio XX a. dešimtmečio reiškinys.Nors akivaizdu ,kad Lietuvoje daugėja porų ,gyvenančių nesusituokus,kurios tokią gyvenimo formą renkasi kaip alternatyvą arba “ įžangą” į registruotą santuoką,tačiau iliustruoti šį reiškinį statistiniais duomenimis nėra galimybių.Vienintelis informacijos šaltinis – 1995 metų sociologinio tyrimo “Lietuvos šeima ir gimstamumas” (LSG) duomenys.Jie rodo,kad hohabitacijų (sugyventinių porų) plitimas prasidėjo 10 – to dešimtmečio pradžioje. 20 proc.1971 – 73 metais gimusios kartos vyrų ir 14 – 19 proc. moterų ,sulaukę 22 metų turėjo gyvenimo kartu neregistravus santuokos patirtį, o kiek jaunesnėje , 1965 – 70 metais gimusioje,kartoje šie rodikliai buvo 4 proc. ir 7 proc. ,kai tuo tarpu 1946 – 49 metais gimusioje kartoje – 0,4 proc. ir 3 proc.Lygindama hohabitacijų plitimą Lietuvoje ir užsienio šalyse, demografė V.Stankūnienė daro išvadą,jog Lietuvoje stebimos tik šio reiškinio užuomazgos.

Plinta požiūris į santuoką kaip atgyvenantį institutą (ir tai labiausiai palaiko jaunesnio amžiaus žmonės). Vis labiau pateisinamos skyrybos, noras turėti vaikų vis mažiau siejamas su šeimos sudarymu. Nors Santuoka daug kam atrodo atgyvena, bet vienatvė irgi slegia. Todėl vis populiaresnis tampa gyvenimas kartu nesusituokus – lyg aukso viduriukas tarp įsipareigojimų ir laisvės.

A. Maslauskaitė savo straipsnyje “Apie iššūkius šeimos stabilumui Lietuvoje” pastebi kad, porų gyvenančių kartu plitimas yra susijęs su skyrybų kultūra – tai vienas kitą maitinantys dalykai.

Išsamūs užsienio šalių šios srities tyrimai rodo, kad susituokę partneriai, kurie anksčiau kartu gyveno ne santuokoje, palyginti su tais, kurie niekada negyveno ne santuokoje, dažniau konfliktuoja, mažiau bendrauja tarpusavyje, jų partnerystė ne tokia stabili. Sutuoktiniai, kurie iki santuokos gyveno kartu nesusituokę, mažiau įsipareigoja tęsti santuokinius ryšius. Jei nors vienas iš sutuoktinių turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirtį, tikimybė, jog santuoka iširs, išauga net 50 nuošimčių.

Skyrybos 100 santuokų Lietuvoje

1946 – 1950 m. 1,6%

1956 – 1960 m. 6,7%

1966 – 1970 m. 20,9%

1971 – 1975 m. 27,4%

1976 – 1980 m. 33,6%

1986 – 1990 m. 34,2%

1992 – 46,4%

1993 – 58,6%

2001 m. Estijoje buvo užregistruotos 76,4% skyrybos,kiekvienam šimtui santuokų Rusijoje tais pačiais metais šis rodiklis sudarė 76,2%, Lietuvoje – 69,9% , Latvijoje – 62% ir Čekijoje – 60,3% ,Tadžikistane – 7,9% ir Uzbekistane – 9,2% .(Lietuvos statistikos metraštis)

Įvairūs sociologiniai tyrimai leidžia teigti, kad gyventi kartu nesusituokus apsisprendžia tam tikras socialinis psichologinis tipas žmonių, kurie labiau abejoja partnerystės stabilumu. Kitaip tariant, gyventi kartu nesusituokus dažniau nusprendžia tie, kurie nėra tvirtai nutarę ilgam laikui įsipareigoti partnerystei. Dar kiti tyrimai rodo, kad ir gyvenimas ne santuokoje keičia žmonių įsipareigojimo tęsti santykius nuostatas. Pagyvenę ne santuokoje žmones lengvabūdiškiau vertina skyrybas, o tai savo ruožtu vėliau gali jas ir paskatinti.

Statistiniai duomenys rodo, jog kas keturiolikta pora Lietuvoje – sugyventiniai. 2001m. šalyje buvo 55,2 tūkst. Sugyventinių porų. 52,2 proc. Visų sugyventinių yra 24- 44 metų. Jauni žmonės mieste dažniau negu kaime pasirenka bendrą gyvenimą be santuokos. Mieste sugyventinių vyrų amžius – 25-29 m., kaime – 40- 44 m. Didelė dalis sugyventinių – 48 proc. Vyrų ir 43 proc. Moterų – išsiskyrę. Beveik penktadalis sugyventinių moterų – našlės. Estijoje iš 1000 gyventojų 90 gyvena kartu nesusituokę, Lietuvoje – 32, Latvijoje – 28.

Apklausa „Šeimos . modeliai ir jų pokyčiai“

Tačiau nepaisant požiūrio, kad santuoka yra nepasenusi, tik labai maža dalis – 15 % – smerkia gyvenimą kartu nesusituokus. Likusiems atrodo, kad toks gyvenimo būdas yra visai moralus. Jauniausi respondentai visiškai nesutinka su šiuo teiginiu; tuo tarpu kartu su amžiumi didėja dalis žmonių, manančių, kad gyvenimas nesusituokus – nemoralus. Taip pat pastebėtas skirtumas tarp lietuvaičių ir
užsieniečių – užsienio piliečiai daug tolerantiškesni tokio gyvenimo būdo atžvilgiu.

Su šiuo teiginiu linkę sutikti net 77 % respondentų. Šiai nuomonei vyrai pritaria labiau, nei moterys. Užsieniečiai daug labiau, nei lietuvaičiai, linkę manyti, kad gyvenimas kartu yra naudingas prieš susituokiant.

VJRT (Valstybinė Jaunimo reikalų tarnyba) atliko “Jaunimo situacijos tyrimą” 2004 metų kovo – gegužės mėnesiais.Šiame tyrime buvo apklausta daugiau kaip tūkstantis šimtas 14 – 29 metų amžiaus Lietuvos gyventojų.Išsakyti savo nuomonę dėl jaunimo problemų buvo prašomi ir vyresnio nei 30 metų amžiaus respondentai.

Kuris iš žemiau pateiktų teiginių geriausiai atspindi Jūsų nuomonę apie santuoką? Pusė (50,2 proc.) respondentų mano, kad santuoka yra reikalinga, tačiau prieš tuokiantis verta pagyventi kurį laiką kartu. 26,7 proc. laikosi nuomonės, kad santuoka yra būtina, jeigu pora nusprendė gyventi kartu. 15,2 proc. apklaustųjų išreiškė nuomonę, kad santuoka visiškai nereikalinga. 5,8 proc. respondentų mano, kad santuoką verta registruoti tik laukiantis (turint) vaikų.

Kaip rodo STI atlikti tyrimai, kuo jaunesnė karta, tuo vis didesnė jos dalis šeimą pradeda kurti santuokos neregistravusi. Šeimos transformacijos požymiai ne tik plinta mūsų visuomenėje, bet ir visuomenė vis labiau jiems pritaria. Kai kurie šeimos demografinių pokyčių požymiai, kaip antai: gyvenimas kartu neregistravus santuokos, nesantuokiniai vaikai, mūsų šalyje dar iki XX a. paskutinio dešimtmečio buvę nepriimtini, tampa vis labiau įprastu socialiniu reiškiniu ir į juos žiūrima vis tolerantiškiau.Beveik pusė (46 proc.) visų respondentų neregistruotų šeimų daugėjimą vertina neutraliai (tai yra “nei gerai, nei blogai”). Ir nors dar didelė dalis (40%) respondentų tokio šeimos tipo plitimą vertina „blogai“ ar net „labai blogai“, jau nemaža dalis (16%) į tai žiūri palankiai (mano, kad tai yra „gerai“ ar „labai gerai“) (1 pav.). Vis dėlto respondentų, išreiškusių labiausiai kraštutines nuomones dėl šeimos tipo ,kai gyvenama kartu santuokos neregistravus, yra labai nedaug ( kad tai yra “ labai gerai”, atsakė 2 proc., “labai blogai” – 6 proc.). Galima teigti, kad konservatyvios pažiūros į šį reiškinį, kaip labai prieštaraujanti mūsų gyvenimo normoms, jau yra nusilpusios, . Tarptautinį palyginamąjį tyrimą „Gyventoju politikos vertinimas“ Lietuvoje 2001 m. atliko STI Demografinių tyrimų centras. Apklausta 1400 18–75 metu amžiaus gyventojų. Ne santuokoje gimusių vaikų dalis padidėjo nuo 7% 1990 m. iki 30% 2003 m. Ne tik sparčiai daugėja porų, kurios gyvena neregistravusios santuokos, bet ir visuomenė joms vis labiau pritaria: neutraliai („nei gerai“, nei „blogai“) jas vertina 46% visų respondentų ir net beveik 60% 18–39 metų respondentų.

Šis tyrimas parodė, kad kuo jaunesnė karta, tuo labiau stiprėja neutralus ir palankus požiūris į neregistruotų šeimų plitimą ir silpnėja neigiamas. Nors į neregistruotas šeimas jau žiūrima gana neutraliai, dauguma tiek moterų, tiek ir vyrų pirmenybę atiduotų vedybų keliu kuriamai šeimai (77% moterų ir 74% vyrų). Vis dėlto net kiek daugiau nei dešimtadalis respondentų (14%) pirmenybę atiduotų šeimai, kuri prasideda gyvenimu kartu nesusituokus, nors ir turint tikslą vėliau susituokti. Gyvenimui kartu su partneriu(- e), neturint ketinimų susituokti pirmenybę atiduotų dar nedidelė mūsų visuomenės dalis: 5% vyrų ir 3% moterų. Tačiau kuo jaunesnė karta, tuo dažniau jos atstovai pasisako už šeimos kūrimą per neregistruotą santuoką (2. pav.). Net beveik pusė (44%) 18–24 metų amžiaus respondentų pirmenybę atiduotų šeimai, kuriamai per neregistruotą santuoką, 42% – vedybomis kuriamai šeimai ir 4% būtų linkę visą laiką gyventi neregistruotoje šeimoje. Dar daugiau, nemaža dalis respondentų (14% vyrų, 12% moterų) mano, kad šeima, kuriama vedybomis, yra „pasenęs dalykas“, o tarp 18–24 metu amžiaus respondentų taip manančių yra net penktadalis (20%).

priedai:

1. pav.

2.pav.

TYRIMO OBJEKTAS

Poros, gyvenančios kartu nesusituokusios, kurių amžius nuo 20 iki 35 metų. Tyrimo objektu pasirinktos poros, kurias skirstysime į 2 grupes.Viena jų sudaro jauni žmonės, kurie jau buvo susituokę ir bijo vėl suklysti.Kita grupė, kurią sudaro jauni žmonės neišbandę santuokos ir ,kurie gyvena kartu bandydami vienas kitą pažinti.

TIRIAMAS DALYKAS

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2812 žodžiai iš 5604 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.