Gyvenimo lygio rodikliai
5 (100%) 1 vote

Gyvenimo lygio rodikliai

GYVENIMO LYGIO RODIKLIAI.

PASAULINĖ APŽVALGA.

Ekonomikos referatas

ĮVADAS

Šiame darbe trumpai apžvelgsiu:

• gyvenimo lygio sampratą;

• pateiksiu jo vertinimą;

• analizuosiu svarbiausius gyvenimo lygio rodiklius (namų ūkio pajamas (jų nelygybę), vartojimą (ilgalaikį vartojimą), perkamąją galią, skurdą (nuskurdinimo priežastis, tokias kaip: nedarbo didėjimas, užimtumo mažėjimas, nekitimas darbo užmokesčio, kainų kylimas, tame tarpe, nedidėjančios pajamos));

• nagrinėsiu miesto ir kaimo gyvenimo lygio skirtumus, pabaigoje – palyginimui svarbesnieji 2001 m. Europos šalių rodikliai ir subjektyvus gyvenimo lygio vertinimas.

• daugiau išskirsiu Lietuvą, Europos šalių kontekste, nes svarbiausia žinoti savo šalies gyventojų socialinę raidą.

Mano tema yra aktuali, nes svarbu žinoti ne tik savo šalies ekonominę ir socialinę raidą, bet ir palyginimui pažvelgti į stiprias, išsivysčiusias pasaulio šalis.

Mano darbo tikslas – išanalizuoti gyvenimo lygio situaciją, jos rodiklius, kurie yra gyvybiškai reikšmingi kiekvienai valstybei, pateikti rodiklių rezultatus lyginant su kitomis šalimis.

Darbo pabaigoje pateikiu išsamias išvadas, kurios padės suprasti gyvenimo lygį, nuo kokių aplinkybių jis priklauso ir kokia jo reikšmė šiuolaikiniam individui.

1. GYVENIMO LYGIO SAMPRATA

Gyventojų gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo bendrų šalies socialinių – ekonominių rodiklių, bet ir nuo konkretaus regiono specifikos. Todėl analizuojant ir vertinant vidutinius gyvenimo lygio rodiklius tik šalies mastu, gali likti nepastebėtos problemos, kurias atskleidžia regioninė (miesto, kaimo, savivaldybių, apskričių) gyvenimo lygio analizė.

Nesusiformavusi regiono samprata sąlygoja ir statistinės informacijos, taip pat ir gyvenimo lygį apibūdinančių rodiklių, ypatumus. Statistikos departamento kasmet atliekamas namų ūkių biudžetų tyrimas reprezentuoja gyvenimo lygį tik pagal tris sąlyginius regionus: didžiuosius miestus, kitus miestus ir kaimo vietoves. Namų ūkių biudžetų tyrimų skaičiuojami rodikliai – disponuojamų pajamų bei vartojimo išlaidų dydis ir struktūra, jų kitimo dinamika yra svarbūs grindžiant šalies regioninės politikos įgyvendinimo būtinumą. Gyvenimo lygio rodikliai, analizuojant juos regioniniu aspektu, integruotai atspindi regiono išsivystymo lygį: pramonės ir paslaugų sferos išvystymą, gyventojų užimtumą, nedarbo lygį, gyventojų galimybes naudotis švietimo, kultūros, sveikatos paslaugomis ir t.t. Europos Sąjungos pateikiamoje metodikoje vienas kriterijų, pagal kuriuos siūloma nustatyti regionus, kuriems reikia pagalbos, yra toks – pragyvenimo lygis, išreikštas bendro vidaus produkto (BVP) dalimi, tenkančia vienam gyventojui tame regione. Analizuojant gyvenimo lygį, remiamasi namų ūkių pajamomis ir vartojimu. Išlaidos maisto produktams, palyginti su vidutinėmis namų ūkių išlaidomis, bei pajamų pasiskirstymas – ypač svarbūs rodikliai. Jų analizė rodo, kad Lietuvoje vyksta teigiami gyvenimo standartų pokyčiai ir jie ryškesni nei kitose Europos šalyse.

Kaip jau buvo minėta, bendras vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, apskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą, ir Gini koeficientas, kuris išreiškia pajamų nelygybės laipsnį, yra svarbiausi gyvenimo lygio vertinimo rodikliai, leidžiantys atlikti tarptautinius palyginimus. Pvz., 1998 m. Lietuvoje vienam gyventojui teko 6200 ekiu pagal perkamosios galios paritetą perskaičiuoto BVP. Lietuva pagal šį rodiklį kol kas smarkiai atsilieka nuo ES šalių, tačiau lenkia kai kurias kitas Europos valstybes, pvz., Latviją, Bulgariją, Rumuniją.

Pagal perkamosios galios paritetą perskaičiuotas BVP vienam gyventojui 1999 m. Lietuvoje kol kas siekė tik 31% ES šalių vidurkio, tačiau jo augimas, palyginti su 1995 m., spartesnis nei kitose Europos šalyse. Lietuvoje BVP vienam gyventojui 1995 – 1998 m. padidėjo net 29%, t.y. gerokai daugiau nei kurioje nors kitoje ES, Centrinės ar Rytų Europos šalyse. 2001 m. Lietuva BVP vienam gyventojui pasiekė 37% ES lygio. Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkia kaimyninę Latviją, Bulgariją, Rumuniją ir Turkiją ir gerokai atsilieka šiuo požiūriu nuo Kipro, Slovėnijos, Čekijos ir Maltos. Nors 2002 m. BVP augimo tempai kiek sulėtėjo, tačiau jie išlieka gerokai spartesni negu ES šalyse, kur tempų lėtėjimas tebesitęsia nuo 2000 m. trečiojo ketvirčio.

Didėjantis bendras vidaus produktas turi teigiamos įtakos gyventojų pajamoms. Pvz., 1998 m. Lietuvoje pajamos didėjo, mažėjo pajamų nelygybė ir skurdo lygis. Pajamų nelygybė matuojama Gini koeficientu. Šis koeficientas gali svyruoti nuo 0 (visiška lygybė) iki 1 (visiška nelygybė): kuo šis koeficientas didesnis, tuo didesnė nelygybė. Gini koeficientas, skaičiuojant pagal vartojimo išlaidas, Lietuvoje 1996 – 1998 m. sumažėjo nuo 0,32 iki 0,31. Daugelyje Europos šalių pastebimas pajamų nelygybės didėjimas. 1996 m. duomenimis, Gini koeficientas ES šalyse svyravo nuo 0,18 Suomijoje iki 0,48 Portugalijoje. Šis nelygybės matas Lietuvoje gerokai didesnis nei Šiaurės šalyse Suomijoje ar Švedijoje, bet mažesnis nei pietinėse Europos Sąjungos šalyse Ispanijoje, Graikijoje. Lietuvoje pajamų nelygybė 1997 m. buvo panaši, kaip ir
Centrinės Europos šalyse Vokietijoje, Olandijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, kur koeficientas svyruoja nuo 0,28 iki 0,31. Lenkijoje, Rusijoje, Estijoje pajamų nelygybė didesnė nei Lietuvoje.

Mažėjant pajamų nelygybės matui – Gini koeficientui – mažėja ir skurdas. Skurdo riba laikoma 50% vidutinių vartojimo išlaidų, skurdo lygis pvz., 1998 m. Lietuvoje buvo šiek tiek didesnis nei vidutinis skurdo lygis Europos Sąjungoje 1994 m. – 15,3%.

1998 m. Lietuvoje (kaip ir Vengrijoje) BVP padidėjo 5,1%. Tai didžiausias BVP augimas iš visų šalių kandidačių į ES. BVP kilimo tempai Lietuvoje pralenkė ES šalių BVP didėjimą, kuris sudarė 2,8%. Vartojimo prekių ir paslaugų kainos didėjo labai nežymiai – tik 2,4%. Tai sudarė sąlygas didėti realioms gyventojų pajamoms.

Pvz., neigiamą poveikį gyvenimo lygio gerėjimui Lietuvoje turėjo Rusijos finansų ir ekonominė krizė, kilusi 1998 m. rugpjūčio mėn. Daugelis įmonių, eksportuojančių produkciją į NVS šalis, pradėjo mažinti gamybos apimtis, nepilnai panaudoti darbo jėgą. Lietuvoje esant žemam infliacijos lygiui, padidėjo vidutinio darbo užmokesčio, minimalios mėnesinės algos, vidutinės pensijos, minimalaus gyvenimo lygio realūs dydžiai. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje (bruto) 1998 m. gruodžio mėn. sudarė 1152 litus, minimali mėnesinė alga – 430 litų, vidutinė nedirbančio pensininko senatvės pensija – 300 litų. Realūs dydžiai per 1998 m. atitinkamai padidėjo 12,7, 4,9 ir 10%.

Iš trijų Baltijos valstybių 1999 m. pabaigoje didžiausias minimalus darbo užmokestis buvo Lietuvoje (107,5 JAV dol.), didžiausias vidutinis darbo užmokestis – Estijoje (325,8 JAV dol.), o didžiausia vidutinė pensija – Latvijoje (95,9 JAV dol.).

1.1. GYVENIMO LYGIO VERTINIMAS

Gyvenimo lygį vertinant mikro lygiu, paprastai analizuojamos namų ūkių pajamos bei vartojimas. Šias sferas lyginti skirtingose Europos šalyse gana sudėtinga, nes nėra vieningos rodiklių sistemos. Lietuvoje atskirų gyventojų grupių gyvenimo lygio analizei naudojami Statistikos departamento atliekamo namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatai. Kaip ir kaimyninėse šalyse, šis tyrimas atliekamas nuolat, o rezultatai suvedami kas ketvirtį. Nuo 1996 m. tyrimo analizė atliekama remiantis vartojimo išlaidomis. Europos Sąjungos šalyse ES statistikos institucija EUROSTAT’as atlieka pajamų arba išlaidų tyrimus kas keletą metų, paskutinis ES šalių gyventojų pajamų tyrimas atliktas 1994 m. Lietuvos ir ES šalių gyvenimo lygio rodiklių negalima palyginti, kadangi nėra integruotos rodiklių sistemos.

Gyvenimo lygį rodo pajamų ar išlaidų pasiskirstymas, jų struktūriniai pokyčiai, perkamoji galia, apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo prekėmis. Visa tai didina vartojimo galimybes ir daro teigiamą įtaką tolesnei ūkio raidai.

2. GYVENIMO LYGIO RODIKLIAI

Namų ūkio pajamos. Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, gyventojų pajamos Lietuvoje 1996 – 1998 m. didėjo. Gyvenimo lygio analizei paprastai naudojamos disponuojamos pajamos (DP), t.y. visos piniginės ir natūrinės pajamos, gautos už darbą, iš ūkininkavimo, verslo, amatų, laisvos profesinės veiklos, taip pat pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt. Samdomasis darbas – reikšmingesnis, o pajamos – pastovesnės, nes pajamos iš verslo ar amatų, ar žemės ūkio nėra tokios pastovios, jas labiau veikia rinkos pokyčiai, krizės. Didžiausios piniginės pajamos iš Baltijos valstybių 1999 m. buvo Estijoje – 128,7 JAV dol. per mėn. vienam namų ūkio nariui. Piniginių pajamų struktūra Baltijos šalyse labai panaši. Darbo pajamos didžiausią dalį sudaro Estijoje (Estijoje didžiausias vidutinis atlyginimas). Latvijoje didesnė pajamų dalis nei Lietuvoje ar Estijoje gaunama iš pensijų ir pašalpų.

Pajamų lygis ir struktūra priklauso nuo gyvenamosios vietos, namų ūkių sudėties, socialinės ekonominės padėties. Pajamos mieste didesnės nei kaime. Namų ūkiai, kuriuos sudaro vieniši asmenys ir neturinčios vaikų poros, turi daug didesnes disponuojamas pajamas nei namų ūkiai su trimis ar daugiau vaikų – jų pajamos mažiausios. Socialinė ekonominė padėtis ypač stipriai veikia pajamų lygį. Verslininkų pajamos yra didžiausios, žemdirbių – mažiausios.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1327 žodžiai iš 4369 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.