Gyventojų migracijos raida
5 (100%) 1 vote

Gyventojų migracijos raida

TURINYS

ĮVADAS

TERMINŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI

1. MIGRACIJOS MECHANIZMAS ..5

2. GLOBALINĖ MIGRACIJA ..6

2.1. Didžioji europiečių migracija ..6

2.2. Migraciniai persikėlimai ..8

2.3. Globalinės diasporos 10

3. IMIGRACIJA Į JUNGTINĘ KARALYSTĘ 11

3.1. Kintanti Britanijos imigracijos politika 13

4. IMIGRACIJA EUROPOS ŠALYSE 13

4.1. Migracija ir Europos Sąjunga 14

5. VIDINĖ MIGRACIJA 16

6. URBANIZACIJA BESIVYSTANČIAME PASAULYJE 16

6.1. Urbanizacijos iššūkiai besivystančiame pasaulyje 17

6.1.1. Ekonominės implikacijos 17

6.1.2. Aplinkos iššūkiai 17

6.1.3. Socialiniai padariniai 19

IŠVADOS

LITERATŪRA

ĮVADAS

Migracija – tai individų ar jų grupių pastovios gyvenamosios vietos keitimo procesas, kuris pasireiškia persikėlimu į kitą regioną geografinį rajoną arba kitą šalį [3].

Nuo seniausių laikų žmo¬nija nepasižymi sėslumu. Priešistorinių laikų migra¬cija – tai laipsniškas atsakas į aplinkos ir klimato kiti¬mus, kas trukdavo ištisus šimtmečius. Pirmieji Naujojo Pasaulio gyventojai, senųjų Amerikos gyventojų protėviai, atvyko į vakarų pusru¬tulį per ilgą laiką – prieš 3000 metų. Jie mažomis grupėmis pereidavo žemės juostą, kuri tada jungė Sibirą su Aliaska, ir po truputį paplito po visą Šiaurės ir Pietų Ameriką. Ant migrantų atsineštos akmens amžiaus kultūros pagrindų jų pali¬kuonys sukūrė originalias Amerikos kultūras ir civilizacijas.

Šiuolaikinę migraciją sąlygoja jau ne kli¬matas ar aplinka, o socialinės ir politinės jėgos. Žmonės bėga nuo politinės priespau¬dos, nuo religinės arba rasinės diskriminaci¬jos, ieško darbo, važiuoja mokytis. Šioje dalyje kalbama apie praeities ir dabarties tarptautinę migraciją, taip pat apie imigraci¬jos į JAV politiką, vidinę migraciją, pagrin¬dines socialines migracijos pasekmes, pirmiausia – urbanizaciją [1].

Darbo objektas – gyventojų migracijos raida.

Darbo tikslas – aptarti ir apibūdinti gyventojų migracijos raidą.

Darbo uždaviniai: pateikti migracijos mechanizmą, apibūdinti globalinę migraciją, atskleisti imigracijos procesus į Jungtinę Karalystę, aptarti imigraciją Europos šalyse, atskleisti vidinės imigracijos sampratą, supažindinti su urbanizacija besivystančiame pasaulyje.

Tyrimo metodas – literatūros analizė.

TERMINŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI

Emigracija – žmonių išvykimas iš vienos ša¬lies, siekiant įsikurti kitoje.

Globalizacija – didėjanti skirtingų pasaulio tautų, regionų ir šalių tarpusavio priklausomybė. Ją su¬kelia pasaulį vis labiau apraizgantys socialiniai bei eko¬nominiai ryšiai.

Globalinis didmiestis – miestas, tapęs nau¬jos globalios ekonomikos organizaciniu centru, pavyzdžiui, Londonas, Niujorkas ar Tokijas.

Imigracija – žmonių atvykimas iš vienos šalies į kitą, siekiant joje įsikurti.

Megapolis – „miestų miestas“, senovės Grai¬kijoje sukurtas terminas, apibrėžęs miestą-valstybę, supla¬nuotą taip, kad keltų visų civilizacijų pavydą. Moderniai¬siais laikais jis apibūdina itin didelius ar milžiniškus tel¬kinius – konurbacijas.

Megamiestai – terminas, kurį mėgsta vartoti Manuelis Castellsas, aprašydamas milžiniškas, itin sutelk¬tas miestų erdves, kurioms tenka globalinės ekonomikos sandūros taškų vaidmuo. Numatoma, kad 2015 metais pa¬saulyje bus trisdešimt šeši megamiestai, kurių kiekviename gyvens per aštuonis milijonus žmonių.

Miesto ekologija – miesto gyvenimo ty¬rimų metodas, pagrįstas gyvūnų bei organizmų prisitaikymo prie fizinės aplinkos analogija. Pagal ekologijos teo¬retikus, įvairios miesto kaimynijos ir zonos susidaro vykstant natūralaus prisitaikymo procesui, miesto gyven¬tojams varžantis dėl išteklių.

Naujoji migracija – terminas, nusakantis migracijos modelių pokyčius Europoje po 1989 metų. „Naująją migraciją“ veikė Šaltojo karo pabaiga ir Berly¬no sienos griūtis, užsitęsęs etninis konfliktas buvusioje Ju¬goslavijoje ir Europos integracijos procesas, kurie pakeitė tradicinių „kilmės šalių“ ir „paskirties šalių“ varomąsias jėgas.

Pilietinė visuomenė – veiklos sritis, esanti tarp valstybės ir rinkos, įskaitant šeimą, mokyklas, ben¬druomenių susivienijimus ir neekonomines institucijas. „Pilietinė visuomenė“ arba „pilietinė kultūra“ yra gyvy¬biškai svarbi lanksčioms demokratinėms visuomenėms.

Prieglobsčio prašytojas – asmuo, kuris prašo suteikti prieglobstį užsienio šalyje, bijodamas politinio ar religinio persekiojimo savo gimtojoje šalyje.

Rasizmas – pranašumo ar nevisavertiškumo bruo¬žų priskyrimas gyventojams, turintiems bendras paveldėtas fizines savybes. Rasizmas yra ypatinga išankstinio nusi¬statymo forma, vadovaujantis fizinėmis žmonių skirty¬bėmis. Rasizmo nuostatos įsišaknijo Vakarų kolonijinės plėtros laikotarpiu. Kita vertus, daugelyje kitų žmonių vi¬suomenių kontekstų taip pat galėtume aptikti išankstinio nusistatymo bei diskriminavimo mechanizmus, besiremian¬čius šiomis nuostatomis.

1. MIGRACIJOS MECHANIZMAS

Migracija – tai bendresnio pobūdžio terminas, kuris naudojamas norint apibūdinti ir imigraciją (migraciją į) ir emigraciją (migraciją iš).

Formaliai šie terminai gali būti taikomi įvairiems gyvenamosios vietos keitimo
tipams, tačiau įprasta kalbėti:

• apie emigraciją ir imigraciją, kai gyvenamosios vietos pakeitimas vyksta tarp tautų;

• apie migraciją iš ir migraciją į, kai kalbama apie judėjimą vienos tautos ribose [3].

Vidinė migracija – tai geografinis gyventojų mobilumas šalies viduje. Pagrindinis šios migracijos bruožas – gyventojų persikėlimas į didelius miestus (urbanizacijos proceso išdava) [5].

Migracijos procesas glaudžiai susijęs ir su horizontaliu, ir su vertikaliu mobilumu. Taip yra todėl, kad kiekvienas migruojantis individas, greta perėjimo į kitą socialinę grupę, nori ir siekia naujoje vietoje pagerinti savo ekonomines, politines arba socialines gyvenimo sąlygas.

Sociologija, kaip taisyklė, tiria masinius migracijos srautus bei jų įtaką demografiniams ir socialiniams procesams, viename ar kitame regione.

Migraciją įtakojančios sąlygos

Išstūmimas Susijęs su individo nepasitenkinimu arba sunkiomis gyvenimo sąlygomis jo gimtinėje.

Sutinkamas didelių žmonių masių išstūmimas (pvz., dėl ekonominės krizės) ir individualus išstūmimas(pvz., dėl karjeros, vienatvės).

Pritraukimas Tai visuma patrauklių gyvenimo bruožų arba sąlygų būdingų kitoms vietovėms, pavyzdžiui, kitoms šalims, kur egzistuoja didesnis apmokėjimas už darbą, kur galima užimti aukštesnį visuomeninį statusą, kur pastebimas didesnis politinis stabilumas.

Gyvenimo sąlygų skirtumas gali būti sudarytas ir dirbtinai, norint reguliuoti migracijos procesus ir pritraukti darbo jėgą bei „protus“ į tam tikrus rajonus, kur jų trūksta.

Migracijos keliai Tai tiesioginio migranto judėjimo iš vienos vietos į kitą charakteristika. Migracijos keliai apima migranto, jo bagažo ir šeimos patekimo į kitą vietovę prieinamumą, buvimą arba nebuvimą barjerų jo kelyje, informaciją, padedančią įveikti finansines kliūtis.

Tam, kad žmonės norėtų pakeisti įprastą gyvenimo vietą, būtinos sąlygos, verčiančios juos persikelti į kitą miestą, regioną, šalį. Tokios sąlygos paprastai skirstomos į tris pagrindines grupes:

1) išstūmimo,

2) pritraukimo,

3) migracijos kelius [3].

Pagrindiniai migracijos tipai

1. Primityvi Migraciją skatina ekologinis spaudimas (natūralių išteklių išeikvojimas, badas).

2.

Prievartinė Valstybė ar kitos institucijos skatina migraciją tam tikrais savo veiksmais (pvz., disidentų, nusikaltėlių ir.t.t).

3.

Skatinama Migranto valia yra pavaldi kitų valiai (pvz., priklauso nuo korporacijos geografinės padėties pasikeitimų. Darbuotojas neturi kitos išeities, kaip tik keliauti kartu su kompanija).

4. Laisva Migranto valia yra pagrindinis veiksnys.

5. Grandininė Įprastas elgesio būdas, kai individai migruoja tam tikrose geografinėse ribose, kuriose jau gyvena jų giminės ar draugai ir kurie yra emigravę iš tų pačių vietų.

6. Grįžtamoji Grįžtama į tą pačią geografinę vietą, kur migrantas anksčiau gyveno.

7.

Masinė Tarptautinė masinė migracija (pvz., nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimas. Dažnai tai yra laikinas darbo jėgos persikėlimas).

2. GLOBALINĖ MIGRACIJA

Didžiųjų geografinių atradimų periodas pra¬sidėjo XIV a. Tai įgalino europiečius migruoti ir kurtis naujose vietose, kas truko šimtme¬čius. Net visai nedidelė Portugalija pasiuntė daug savo gyventojų į pavojingas keliones jūra, žvalgyti ir kurti kolonijas visame pa¬saulyje – Kinijoje, Indijoje, Afrikoje ir dabar¬tinėje Brazilijoje. Tačiau iki pat XIX a. di¬džiausią migrantų srovę sudarė ne europiečiai, persikeliantys j Ameriką, o 10-20 mln. vergų, kurie prievarta buvo vežami iš Afrikos į Naująjį Pasaulį. Europiečių imigrantų tada buvo dukart mažiau negu vergų iš Afrikos [1].

2.1. Didžioji europiečių migracija

XIX a. pradžioje prasidėjo didžioji migracija iš Europos į Vakarų pasaulį. Tai buvo didžiausia tarptautinė migracija žmonijos isto¬rijoje: į abu Amerikos žemynus atvyko 75 mln. migrantų. Didžiausias stimulas buvo staigus Europos gyventojų skaičiaus padidėjimas. 1 lentelėje parodytos šios migracijos sro¬vės. Nuo 1846 m. iki 1932 m. imigravo 53 mln. žmonių, ir tik 3% ne iš Europos. Daugiau negu 3/4 imigrantų sudarė Didžiosios Brita¬nijos ir Airijos, Italijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Ispanijos gyventojai. Šioje len¬telėje imigracija apima 111 metų, o emigra¬cija – tik 86 metus, todėl ir dalis to skirtumo tarp imigrantų 59,2 mln. ir emigrantų 53,5 mln. atsirado dėl šių nevienodų laikotarpių. Be to, imigrantų registracija visada būna tikslesnė. Yra valstybių, kaip dabartinė Albanija arba buvusi Rytų Vokietija, kuriose emigracija labai kontroliuojama, bet šiaip vyriausybei svarbiau, kas atvyksta, o ne kas išvyksta. Nuo 1950 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose nebėra sistemingos emigrantų registracijos.

1 lentelė. Didžioji tarpkontinentinė migracija

Gimtoji šalis Emigrantų procentasa

Didžioji Britanija 34

Italija 19

Austrija-Vengrija 10

Vokietija 9

Ispanija 9

Skandinavija 5

Rusija 4

Portugalija 3

Kitos Europos valstybės 4

Kitos pasaulio valstybės 3

Išviso 53450000

Šalis, į kurią vykstama Imigrantų procentas b

JAV

58

Argentina 11

Kanada ir Njūfaudlendas 9

Brazilija 7

Kitos Amerikos valstybės 6

Australija ir N.Zelandija 6

Kitos pasaulio
valstybės 3

Išviso 59 167 000

a Emigrantai 1846-1932 m. periodu.

b Imigrantai į JAV, Kanadą, Braziliją 1821-1932 m. Į kitas šalis – įvairiais periodais.

A. M. Carr-Sanders, WorldPopulation (Oxford: Clarendon Press, 1936).

Kaip jau minėta, emigruodavo daugiau¬siai žmonių iš Europos, o imigruodavo į Šiau¬rės ir Pietų Ameriką. Vien tik į JAV važiavo beveik 3/5 emigrantų. Iš tų, kurie atvyko į JAV nuo 1821 m. iki 1924 m. apie30% vėliau grįžo į tėvynę. Iš imigravusių į Argentiną grįžo 47% . Dar XIX a. kelionė per vandenyną būdavo ilga ir pavo¬jinga, bet labai daug migrantų tikėjosi grįžti į tėvynę. Šiandien, kai kelionė trumpa, saugi ir patogi, labai daug žmonių migruoja laiki¬nai, mokytis arba užsidirbti pinigų.

Didžiosios ir ilgosios imigracijos į Šiaurės Ameriką metu atvykę darbininkai ėmėsi eksploatuoti gamtos turtus, statė fermas ir fabrikus. Daugelis tautų įnešė indėlius į Kanados ir JAV nacionalinę kultūrą ir eko¬nomiką. Naujoji imigrantų banga dar labiau padidino šių valstybių kultūrinę įvairovę.

Tarp 1860 ir 1920 m. 13-15% JAV gy¬ventojų buvo gimę svetur. 1930 m. Didžio¬sios ekonominės krizės ir 1940 m. karo metu imigracija sumažėjo, o po karo vėl padidėjo. Per 1980 m. gyventojų surašymą apie 14 mln. žmonių buvo gimę svetur (apie 6%) [1].

2.2. Migraciniai persikėlimai

Migracija nėra naujas reiškinys, tačiau ji, ko gero, spartėja, būdama sudedamąja globalinės integra¬cijos proceso dalimi. Pasaulinės migracijos mode¬lius galima laikyti vienu atspindžių, rodančių spar¬čiai kintančius ekonominius, politinius bei kultū¬rinius šalių tarpusavio saitus. Manoma, kad XX a. dešimtajame dešimtmetyje pasaulio migrantų skai¬čių sudarė per 80 milijonų žmonių, iš jų – 20 mi¬lijonų pabėgėlių. Atrodo, kad XXI a. pradžioje šis skaičius tikrai ims didėti, todėl kai kuriems moks¬lininkams kilo mintis pavadinti jį „migracijos šimt¬mečiu“.

Imigracija – žmonių atvykimas į šalį siekiant čia įsikurti, o emigracija – žmonių išvykimas iš vienos šalies siekiant įsikurti kitoje. Drauge jos sudaro globalinės migracijos modelius, jungian¬čius kilmės ir paskirties šalis. Migraciniai persi¬kėlimai papildo daugelio visuomenių etninę bei kultūrinę įvairovę, taip pat padeda formuoti de¬mografinę, ekonominę bei socialinę dinamiką. Glo¬balinės migracijos stiprėjimas po Antrojo pasau¬linio karo, o ypač per du pastaruosius dešimtme¬čius, daugeliui šalių tapo svarbiu politiniu klau¬simu. Daugelyje Vakarų visuomenių imigrantų skaičiaus didėjimas metė iššūkį visuotinai priim¬toms tautinio identiteto sampratoms ir privertė per¬žiūrėti pilietybės sąvokas.

Mokslininkai išskyrė keturis migracijos mode¬lius, apibūdinančius pagrindinius po 1945 metų vy¬kusius globalinius gyventojų persikėlimus. Klasi¬kinis migracijos modelis taikytinas Kanadai, Jung¬tinėms Valstijoms ir Australijai, kurios susiformavo kaip „imigrantų tautos“. Šiais atvejais imigracija dažniausiai būdavo skatinama, o naujiems atvy¬kėliams žadama pilietybė, nors taisyklės bei kvotos padėdavo riboti kasmetinius imigrantų srautus. Ko¬lonijinis imigracijos modelis, diegtas Prancūzijo¬je ir Jungtinėje Karalystėje, turi tendenciją imig¬rantus iš buvusių savo kolonijų vertinti kur kas pa¬lankiau, negu atvykėlius iš kitų šalių. Britanijoje šią tendenciją rodo didelis skaičius imigrantų iš Naujosios Sandraugos šalių.

Vokietija, Šveicarija, Belgija ir kitos valstybės laikėsi trečiojo tipo politikos – imigrantų darbi¬ninkų modelio. Vadovaudamasi šia schema, šalis priimdavo imigrantus laikinai, dažnai siekdama pa¬tenkinti darbo rinkos reikmes. Bet tokiems atvy¬kėliams, net ir ilgai išgyvenusiems šalyje, nebū¬davo suteikiama pilietybė. Pagaliau dėl imigraci¬jos įstatymų sugriežtinimo daugelyje industrinių šalių ėmė vis labiau plisti nelegalios imigracijos modeliai. Imigrantai, kurie patenka į šalį slapta ar apsimetę „ne imigrantais“, dažnai sugeba gyven¬ti nelegaliai – už oficialiosios visuomenės ribų. Bū¬dingas pavyzdys – aibė meksikiečių, kurie kaip „neteisėti svetimšaliai“ gyvena daugelyje pietinių Amerikos miestų, arba besiplėtojantis tarptautinis verslas – nelegalus pabėgėlių gabenimas per vals¬tybių sienas.

Kokios jėgos glūdi už globalinės migracijos ir kaip jos kinta dėl globalizacijos? Daugelis anks¬tyvųjų migracijos teorijų sutelkė dėmesį į vadina¬muosius stumties ir traukos veiksnius. „Stumties“ veiksniai susiję su vidine kilmės šalies di¬namika, kuri verčia žmones emigruoti, pavyzdžiui, su karu, badu, politiniu persekiojimu ar demogra¬finio pobūdžio „spaudimu“. „Traukos“ veiksniai – priešingai, apibūdina imigrantus patraukusias pa¬skirties šalies savybes. Pavyzdžiui, imigrantus iš kitų regionų galėtų „traukti“ klestinčios darbo rin¬kos, geresnės bendrosios gyvenimo sąlygos ir ma¬žesnis gyventojų tankis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2154 žodžiai iš 7176 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.