Gyventojų politinis aktyvumas
5 (100%) 1 vote

Gyventojų politinis aktyvumas

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Valdžios pasidalijimas 4

1.1 Totalitarinės valstybės 4

1.2 Demokratinė valstybė 4

2. Politika ir visuomenė 7

2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis 7

2.2 Politinės partijos ir rinkimai 8

2.3 Piliečių dalyvavimas 10

3 Laisvas žmogus ! 13

4 Atvira visuomenė!? 14

5. Politinė atmosfera Lietuvoje 15

6. Praktinė dalis. Tyrimas 16

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 22

PRIEDAI 23

ĮVADAS

Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva pradėjo

gaivinti demokratines valstybingumo tradicijas: teisingumą vykdo tik

teismai, žmonių teisės gerbiamos ir nevaržomos. Pereinant iš totalitarinės

valdymo sistemos prie demokratinės iš esmės pasikeičia kiekvieno žmogaus

gyvenimas, nes žmonių teises užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį ir daugybę kartų keistą Laikinąjį

Pagrindinį Įstatymą.

Demokratijos institutų atstovai renkami remiantis

visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Prezidentas

ir parlamentas yra renkamas atskiruose rinkimuose.

Kol gyvuoja dabartinė Lietuvos valstybė , tol gyvuos ir

politinė kultūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šalis nuo totalitarizmo

perėjo prie demokratinės valstybės valdymo formos. Todėl iš esmės pasikeitė

ir visuomenės požiųris į politiką. Politika aktuali pasidadė ne tik

politikams, bet ir visiems pilečiams. Tai turi suprasti kiekvienas žmogus,

kad ir koks didelis būtų jo nusivylimas politinės sistemos funkcionavimo

rezultatais. Kita vertus, atkūrus nepriklausomybę ir nebeesant išorinio

stimulo susitelkti, visuomenė tampa mažiau politizuota.

PROBLEMA: Mažėja politinis aktyvumas Lietuvoje, nusivylimas politikų

veiklos rezultatais.

TYRIMO TIKSLAS: Nustatyti dabartinį Lietuvos Respublikos gyventojų

politinį – socialinį požiūrį.

TYRIMO UŽDAVINIAI: Politinių – socialinių požiūrių tyrimas ir

palyginimas.

TYRIMO OBJEKTAS: Lietuvos Respublikos piliečiai.

TYRIMO DALYKAS: Panevėžio miesto gyventojai, sulaukę 16 metų.

TYRIMO METODAI: Teorinės medžiagos analizė ir anketa.

1. Valdžios pasidalijimas

Galimybė kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą vadinama valdžia. Kai

valdžia įstatyminė, tai yra patvirtinta pagal priimtas vertybes, ji

vadinama autoritarine. Teisėta valdžia visada būna ribota, nes teisėtumas

būtent ir yra apibrėžimas to, kas esantiems vaidžioje galima ir ko

negalima. Kada visuotiniai rinkimai laikomi politne vertybe, tai

valdančioji grupė paprastai pralaimi, jei bando pasirinkti įpėdinius.

Autoritariniai valdovai patys pripažįsta teisėtumo poreikį, nors kartais

jie gali išsireikšti labai tiesiai: „Aš valdovas, nes mano tėvas buvo

valdovas“ arba „Mūsų partija privalo valdyti, nes ji liaudies partija“. Net

ir labai represyvūs režimai daro pareiškimus apie teisėtumą. Hideris

teisinosi, jog jis įgyvendina vokiečių liaudies istorinį vaidmenį, o

Stalino valdžią rėmė Tarybų Sąjungos Komunistų partija.

Vyriausybės savo vykdomos valdžios požiūriu skiriasi mažiausiai dviem

aspektais. Pirma, tai valdžios arba autoriteto centralizacijos laipsniu, t.

y. atliekamu vieno ar mažos grupės valdytojų, kurių negalima pakeisti

liaudies noru, antra, visuomeninės ir asmeninio gyvenimo kontrolės

intensyvumo laipsniu. Kraštutniai variantai – totalitarinis režimas, kai

visavaldžia centralizuota ir kontrolė yra „totalinė“, ir demokratinis

režimas, kai valdžia išskirstyta ir ribota. Pirmiausia totalitarinės ir

demokratmės vyriausybės aptariamos kaip idealūs tipai, kurie toliau siejami

su konkrečiomis dabartinėmis ir istorinėmis visuomenėmis.

1.1 Totalitarinės valstybės

Totalitarizmas – tai valstybės ir visuomenės susiliejimas, tokia

visuomeninė sistema, kai vyriausybė visiškai kontroliuoja sociaiinį,

politinį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdama savo tikslų, vyriausybė visai

neriboja jėgos. Keli asmenys gali laisvai persekioti, suimti ar ištremti

visus savo oponentus.

Totalitarinė vyriausybė pasilieka teisę kontroliuoti kitas

institucijas ir viso gyvenimo aspektus. Totalitarinės visuomenės nariai nei

asmeniškai, nei jungdamiesi į grupes, beveik negali paveikti vyriausybės

sprendimų. Vienintelė politinė partįja, kuriai vadovauja vienas asmuo arba

nedidelė grupė, pateisina savo valdžios monopolį kokia nors oficialia

ideologija, perima į savo rankas susisiekimo priemones, valdo ekonomiką,

armįją ir naudoja terorą prieš vidaus ir užsienio priešus. Totalitarinės

vyriausybės stengiasi valdyti ir organizacijas, profsąjungas, biznio

asociacijas, jaunimo grupes, bažnyčią, mokyklą ir
politines partijas.

Ištikimybė valstybei laikoma svarbesne už ištikimybę šeimai. Totalitariniai

valdovai nenori dalytis vaidžia su kitomis institucijomis ir neleidžia joms

susikurti valdymo bazės, kuri galėtų pakeisti status quo.

Atrodytu, kad nėra buvę tokios vyriausybės, kuri taip detaliai valdytų

savo piliečių gyvenimą. Tačiau kai kurie praeities režimai buvo visai

netoli nuo tos ribos. Tokia buvo hitlerinė Vokietija, Musolinio Italija,

stalinistinė Tarybų Sąjunga.

Tarybų Sąjunga, ir kitos komunistinės valstybės buvo beveik totalitarinės,

nors ir ne ekstremistmės. Devintame dešimtmetyje totalitarizmas šiuose

kraštuose jau nebebuvo toks aktyvus, sumažėjo asmeninio žmonių gyvenimo

kontrolė. Kai Gorbačiovas pradėjo viešumo politiką, buvo mažiau reaguojama

į politinių pažiūrų išraiškas, protestus ir gyvenimo būdą.

1.2 Demokratinė valstybė

Šiuolaikinė valstybė dažnai įsivaizduojama kaip demokratinė.

Demokratijos sąvoka kilusi iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio žmonių

valdžią. Demokratija gali būti aiškinama įvairiai. Demokratija gali būti

įvardijama kaip žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių visuma, kaip

politinis režimas, nusakantis esamą politinį procesą, ideologija,

universali politinė vertybė.

Demokratinės valstybės idėja siekia dar antikos laikus, tačiau tai buvo

demokratija tik tam tikrai visuomencs daliai. Demokratinė valstybė

pergyveno tam tikrą evoliuciįą iki buvo pasiektas dabartinis lygis. Žymus

teoretikas R.Dahl teigia, kad demokratija turi pasižymėti: 1) laisve kurti

organizacijas ir į jas įstoti, 2) saviraiškos laisve, 3) balsavimo teise,

4) teise būti išrinktam į valstybines įstaigas, 5) politinių lyderių teise

konkumoti dėl paramos ir rinkėjų balsų, 6) alternatyviais informacijos

šaltiniais, 7) laisvais ir teisingais rinkimais, 8) valstybės politiką

formuojančių institucijų priklausomybe nuo rinkėjų atiduotų balsų ir kitų

pirmenybės teikimo būdų. Savo veikale ,,Pliuralistinės demokratijos

dilemos“ tas pats autorius kalba apie sąlygas, būtinas politinei

demokratijai egzistuoti. Jis mini: 1) kontrolę valdžios politiniams

sprendimams, vykdorną per konstituciškai išrinktus tarnautojus, 2)

reguliarius ir teisingus rinkimus, kuriuose nėra naudojama prievarta, 3)

praktiškai visų suaugusių teisę dalyvauti rinkimuose, 4) ir jų teisę kelti

savo kandidatūras rinkimuose, 5) piliečių teisę laisvai save realizuoti,

nebijanl būti nubaustiems dėl politinių motyvų, 6) piliečių teisę ieškoti

alternatyvių informacijos šaltinių, kuriuos gina įstatymas, 7) piliečių

teisęjungtis į santykinai savarankiškas asociacijas ar organizacijas,

įskaitant savarankiškas politines partijas ir interesų grupes.

Šiandien mokslininkai jau nebekalba, kad demokratinė valstybė reiškia

,,žmonių valdymą“, nes tai yra perdaug abstrakti sąvoka, neturinti

konkrečiai apibrėžto turinio ir dvelkianti demokratijai nepriimtinu

voliuntarizmu.

Viename žodynų demokratija apibūdinama kaip sekančių vertybių visuma: 1)

tamautojų atskaitomybė, 2) konstitucinis valdymas, 3) politinis

pliuralizmas, 4) politinė konkurencija, 5) daugumos valdymas ir mažumų

teisės, 6) individualizmas ir individo laisvės, 7) pilietinės laisvės.

Demokratįjos valstybė ir pati sąvoka žmonįjos istorijos bėgyje ne sykį

yra save sukompromitavusi: demokratiniais lozungais buvo dangstomasi

totalitariniuose režimuose ir karinėse diktatūrose. Jeigu demokratijos

sąvoka daugian atspindi tam tikras vertybes pvz. toleranciją, kompromiso

siekį, pagarbą kitai nuomonei ir kita, tai demokratinė valstybė gali būti

apibūdinta remiantis trimis pagrindiniais kriterijais, kuriuos yra išskyręs

W.Ph.Shively . Bent vieno iš jų nebuvimas reiškia ir kitokį valstybės tipą.

Demokratinės valstybės bruožai yra sekantys: 1) reguliariai rengiami

teisėti, konkumoįantys rinkimai, kuriuose partijos turi maždaug panašias

galimybes, 2) egzistuoįanti ir politinių partijų, ir jų siūlomų politinių

programų alternatyva t.y. piliečiai turi pasirinkimo galimybę, 3) visi

piliečiai ir mažumos turi lygias teises ir laisves, kurias jiems garantuoja

konstitucija ar kiti teisės aktai.

Demokratinė politinė sistema pati nesusikuria ir laikui bėgant pati

neišsilaiko. Nors demokratijos idėja įrodė savo gyvybingumą žmonijos

istorijos eigoje, bet jos įtvirtinimas nėra savaime užtikrintas. Dažnai

demokratijos buvo trumpalaikės, ką rodo ir Lietuvos tarpukario laikotarpio

patyrimas. Demokratiją suvokiant kaip tam tiktą laisvę, galim sakyti, jog

laisvės poreikis yra įgimtas, tačiau sugebėjimas gyventi demolkratinėje

visuomenėje turi būti išugdytas.

Demokratinėje visuomenėje daugumos valdžia turi derintis su kiekvieno

žmogaus teisių užtikrinimu. Religinės, etninės, politinės ir kitos mažumų

teisės turi būti garantuojamos. Mažumos teisės neturi priklausyti nuo

daugumos geros valios ir negali būti panaikintos
nubalsavus daugumai.

Mažumų teisės turi būti užtikrmamos, nes ir demokratiniai įstatymai, ir

demokratinės institucijos garantuoja kiekvieno piliečio teises.

Demokratija grindžiama aktyviu ir laisvu piliečių dalyvavimu atskiros

bendrijos, visos šalies gyvenime. Tiek pilietinės visuomenės, tiek ir

demokratinės valstybės viena iš funkcijų stimuliuoti piliečių dalyvavimą,

įsitraukimą į politikos darymo ir vykdymo mechanizmą, didinti pilietinio

veiksmo efektyvumą, skatinti demokratinius piliečių įgūdžius. Dalyvauti

visuomenės gyvenime individai gali jungdamiesi į įvairias visuomenines

organizacijas, asociacijas, judėjimus. Politiniame šalies gyvenime jie gali

dalyvauti būdami politinės partijos ar organizacijos nariais, dalyvaudami

rinkimuose ir referendumuose ir kitais būdais. Tačiau visuomeninis ir

politinis dalyvavimas nėra priešingi reiškiniai.

Atskirais atvejais visuomeninė veikla yra daugiau neformali (dalyvavimas

nevyriausybinėse grupėse), tačiau tai nereišlda, kad ji negali būti

susijusi su formalia visuomenės struktūra. Politinis dalyvavimas reiškia

kitą dalyvavimo lygį, kuomet daugiau susiduriama su formalia visuomenės

struktūra: atskiromis valdžios institucijomis. Tačiau dalyvavimas tiek

visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime įvardijamas pilietinio dalyvavimo

terminu. Sąmoningas ir informuotas pilietis visad ras būdus dalyvauti.

2. Politika ir visuomenė

Viena iš sociologijos šakų yra politkos sociologija, tirianti

politikos ir viosuomenės santykius, bandanti aiškinti politiką socialiniame

kontekste, bandanti analizuoti politiką sosialiniame kontekste,

analizuojanti socialinių ir politinių struktūrų, socialinio ir politinio

elgesio santykius.

2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis

Šiuolaikinės valstybės atsiradimas siejamas su Napaleono karų

pabaiga. Po 1815m. Vienos kongreso susiformuoja valstybė kaip didelė

teritorija su pastoviomis sienomis, žmonės tampa susiję politiniais

ryšiais, save ima suprasti kaip tam tikros valstybės pilietį. Tai sudarė

sąlygas ne tik spartesniam pramonės bei prekybos vystimuisi, bet ir

visuomenės pažangai.

Dauguma šiuolaikinių valstybių yra nacionalinės valstybės,

susikūrusios nacijos pagrindu. Nacionalinės valstybės susijusios su

nacionalizmo atsiradimu. Nacionalizmas gali būti apibūdinamas kaip tam

tikrų simbolių ir tikėjimų visuma, užtikrinanti užtikrinanti priklausomumo

konkrečiai elitinei – politinei bendruomeniai jausmą. Žmonėms būdinga

priklausymo šeimai, giminiai, grupei, klanui ir kt. grupei jausmas. Tačiau

priklausymas elitinei – bendruomenei jausmas gali būyi ne ką menkesnis.

Nacionalizmas atsirado kartu su šiuolaikine valstybe. Dauguma

nacionalinių valstybių susikūrė iš atskirų vietinių bendruomenių, tad

vietinio nacionalizmo apraiškos nėra retos. Pvz.: anglai kilę iš Škotijos,

Velso, pabrėždami savo priklausomybę šioms teritorinėms bendruomenėms,

dažniau prisistato kaip škotai, velsiečiai nei anglai, bet būdami užsienyje

jie save vadina anglais. Tas pats gali būti pasakytina ir apie aukštaičius,

žemaičius, suvalkus ir dzūkus.

Nacionalizmas gali turėti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.

Žmonės gali didžiuotis savo valstybės praeitimi, jos žmonių pasiekimais,

esama politine santvarka bei išsivystimo lygiu.

Konkrečios valstybės gyventojai vadinami jos piliečiais. Ilgą laiką

tik atskiros visuomenės grupės turėjo tam tikrą priklausomybės politinei

bendruomenei jausmą. Po Prancūzijos revoliucijos atsirado pilietybės

sąvoka, reiškusi atsidavimą tai valstybei, tam tikras teises, laisves ir

pareigas valstybei.

Prieš pradedant vardinti piliečių teise, svarbu paminėti prigimtines

žmonių teises. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenamą, nuosavybę, laisvę,

laimės siekimą. Šių teisių niekas negali suteikti ar dovanoti, bet jas

reikia ginti, todėl kuriama valdžia. Vienas pagrindinių demokratijos

principų skelbia, kad valdžia tarnauja žmonėms, bet žmonės negyvena tam,

kad tarnautų valdžiai. Valstybė ir jos valdžia turi tarnauti žmogui.

Šalia prigimtinių yra ir kitos teisės, kurios gali būti suteikiamos.

Piliečių teisės gali būti suskirstytos į tris grupes: pilietines,

politines, socialines. Prie piliečių teisių priskiriamos laisvė pasirinkti

gyvenamą vietą, žodžio, pasisakymo, spaudos ir tikėjimo laisvė, susirinkimų

ir susibūrimų laisvė, lygybė prieš įstatymus. Dažnai piliečių teisės

traktuojamos kaip savaime suprantamos, tačiau tik 19a. pradžioje jos tapo

realybe didesnei gyventojų daugumai. Čia reikėtų pastebėti, kad, JAV afriko

– amerikiečiams šiomis teisėmis pradėjo naudotis tik nuo šio amžiaus

šeštojo dešimtmečio.

Piliečių teisė dalyvauti rinkimuose ir galimybė būti išrinktm, teisė

būti politinės partijos nariu sudaro
politinių teisių grupę. Visuotinė

rinkimų teisė tapo visuotiniu reiškiniu tik šiame amžiuje. Dauguma šalių

balsavimo teisę gavo vyrai, turintys tam tikrą nuosavybę, vėliau ši teisė

buvo išplėst likusių vyru atžvilgiu. Prasidėjus moterų judėjimui šią teisę

išsikovojo ir moterys. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos daugelio

kolonizuotų valstybių gyventojų neturėjo nei pilietinių, nei politinių

teisių, ir jas gavo tik pasibaigus kolonijiniam režimui.

Trečias piliečių teisių tipas yra socialinės teisės, t.y. teisės į

minimalų pragyvenimą, tam tikras garantijas nedarbo atveju, minimalų darbo

atlyginimą. Daugumoje valstybių, išskyrus Vokietiją, socialinės teisės buvo

įtvirtintos paskiausiai, nes politinės ir pilietinės teisės sudaro

pagrindą, kovoti dėl socialinių teisių įgyvendinimo. Po II Pasaulinio karo

eilė ekonomiškai atsigavusių ir sparčiai pradėjusių vystitis Vakarų

valstybių tapo pajėgios rūpintis bedarbiais, nepajėgiais, ligos užkluptais

ir senais žmonėmis.

Valstybės ir politikos rolė žmonijos istorijos rolėje keitėsi . jei

anksčiau valstybės vadovas į savo valdas žiūrėjo kaip į savo tėvoniją,

visus laikė savo pavaldiniais, politiką suvokė kaip savo norų tenkinimą,

tai dvidešimto amžiaus pabaigoje situacija iš esmės pasikeitusi. Dabar eilė

valstybių gali būti apibūdinamos kaip gerbūvio valstybės (prisiima

atsakomybę už minimalių gyvenimo standartų užtikrinimą kiekvienam

asmeniui), kitos siekia tokiomis tapti. Politika tai nėra pavienių asmenų

reikalas, nes į ją įsitraukę politinės partijos, interesų grupės, įvairios

organizacijos bei koncernai.

Pastaruoju metu politikos rolė piliečių gyvenime išaugo: valstybė yra

įsitraukusi į ne tik jai tradiciškai priskirtų funkcijų įgyvendinimą bei

ekonomiką, bet ir į tokius neekonominius reikalus, kaip sveikatos, aplinkos

apsauga ir kt. kalbant apie pokyčius visuomenėje negalima nepastebėti

informacinės revoliucijos įtakos. Išaugęs gyventojų išsilavinimo lygis

įtakoja politinį pilečių išprūsimą. Dėl išaugusio išsilavinimo lygio ir

informacijos šaltinių kiekio dabartiniai piliečiai pajėgūs susidoroti su

politikos sudėtingumu ir priimti politinius sprendimus. Skirtingai nei

anksčiau nebereikia tiek daug pastangų politinei informacijai gauti,

pagaliau išaugo ir sugebėjimas vartoti tą informaciją. Kadangi eilinis

pilietis negali viso dėmesio koncentruoti tik politiką, domėdamasis visais

politikos klausimais, pastebima tam tikra politinė specializacija, kuomet

domimasi tik atskirais klausimais.

2.2 Politinės partijos ir rinkimai

Politinė partija tai tarpinė grandis, jungianti pilietį su valstybine

valdžia. Žmonės jungiasi į politines partijas ir organizacijas, judėjimus

siejami panašių idėjų ir tikslų. Politinė partija užtikrina politinį

bendrumą ir interesų apjungimą. Būdama labiau organizuota pilie čių grupe

ji gali lengviau įtakoti valdžią nei paskiras pilietis.

Pirmosios politinės partijos atsirado dar 19a. ir buvo panašios į

elitinius klubus ir tik šiame amžiuje jos tapo masinėmis partijomis bei

judėjimais. Politinės partijos gali būti nevienodo dydžio, skirtis savo

struktūra, vienos jų gali vadintis partijomis, kitos turėti judėjimo ar

sąjungos, centro pavadinimus.

Politinė partija tai organizacija siekianti politinės valdžios. Kai

kurioms politinėms organizacijoms tokia galimybė gali būti apribota. Tai

dažniausiai atsitinka tuomet, kai jų statusas nėra juridiškai įtvirtintas

arba jos siekia nuversti teisėtą konstitucinę tvarką.

Pagal egzistuojantį Lietuvos politinių partijų įstatymą partijos ar

judėjimo veikla negali prieštarauti Lietuvos konstitucijai, kitiems

įstatymams ir partijos statutui (įstatams). Įstatymas draudžia steigti ir

veikti partijoms, propaguojančioms ar praktikuojančioms rasinę, religinę,

socialinę, klasinę nelygybę ir neapykantą, autoritarinio ar totalitarinio

valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodus, karo ir smurto propagandą,

žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, tam, kas prieštarauja Lietuvos

Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinama su visuotinai

pripažintomis tarptautinės teisės normomis.

Vienos politinės partijos kuriamos religiniu įsitikinimų (krikščionys

demokratai), etniniu (škotų nacionaline partija Didž.Britanijoje) pagrindu,

kitos atstovauja tam tikrus visuomenės sluoksnius (ūkininkų partija) ar

gina konkrečius interesus (žaliųjų partija), dar kitos skiriasi savo

reiškiamomis politinėmis nuomonėmis (liberalai, komunistai). Kiekvienos

šalies politinės partijos pergyvena tam tikrą vystymosi evoliuciįą. Eilė

dabartinių Lietuvos politinių partijų kilo iš plataus pilietinio judėjimo

,,Sąjūdis“, atsiradusio 1988m., kitos politinės grupuotės atsirado kaip

tarpukario Lietuvos partijų idėjų tęsėjos arba susiformavo naujų idejų

pagrindu.

Pagal ideologijas priimta politines partijas skirstyti į
kairiąsias,

dešiniąsias ir centro partijas. Kairiosios partiįos pirmenybę atiduoda

socialinės lygybės ir teisingumo idėjai, dešinieji pasisako už individo

laisvę ir gina privatinę nuosavybę, tuo tarpu centristai bando suderinti

laisvės ir lygybės idėjas. Skirtingai nei dauguma Vakarų Europos partijų

JAV politinės partijos neturi savo ideologijos. Kai kurios partijos pagal

savo idėjas gali būti įvardintos kaip kraštutinės, ekstremistinės partijos.

Tačiau pagal kai kurių valstybių įstatymus jų veikimas nėra uždraustas, nes

tai būtų sutikta kaip tam tikros visuomenės dalies interesų eliminavimas,

kas prieštarautų demokratijos idėjai.

Egzistuoja keletas politinių partijų sistemų modelių: vienpartinė,

dvipartine, dviejų su puse ir daugiapartinė sistemos. Vienpartinės sistemos

pavyzdžiu galėtų būti buvusi Sovietų sąjunga, kurioje komunistų partija

buvo vienintelė teisėta partija. Dvipartinės sistemos pavyzdys – JAV, kur

pastoviai dėl valdžios varžosi dvi politinės partijos: respublikonai ir

demokratai. Vokietijoje nė viena iš dviejų didesnių politinių partijų

negali laimėti rinkimų be trečios mažesnės partijos pagalbos, ir tai yra

dviejų su puse partinės sistemos pavyzdys. Daugiapartinė sistema būdinga

Prancūzijai, kur dėl valdžios konkuruoja daugybė politinių partijų.

Daugiapartinės sistemos pranašumas tame, kad gali būti atstovaujami įvairūs

interesai, kurie kitose sistemose gali būti ir neišgirsti. Tačiau tokia

sistema pasižymi valdžios nestabilumu, nes esančios valdžioje politinės

partijos ne visuomet sugeba suderinti skirtingus interesus ir pasiekti

konsensusą, dėl ko ir kyla vyriausybės krizės.

Pastebima bendra tendencija, kad politinės partijos praranda savo įtaką,

mažėja jų narių skaičius, jų vietą bando užimti įvairios spaudimo grupės,

bandančios įtakoti politiką, ar atskiri lobistai. Rinkėjai vis daugiau

informacijos gauna ne iš politinės partijos, bet iš TV ir spaudos. Tačiau

netikslu būtų kalbėti apie partįjų nykimo žymes. Politinės partijos privalo

prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, norėdamos išlaikyti savo įtaką

ir šalininkus.

Tautos atstovavimas praktiškai realizuojamas politiniais rinkimais. Gali

būti renkamas parlamentas, vietos valdžios organai, prezidentas. Rinkimai

demokratinėje visuomenėje yra vertinami kaip konkuruojančios politikos

požymis. Jie atlieka dvejopą funkciją: 1) užtįkrina žmonėms galimybę

pasirinkti lyderius ir politiką, 2) mobilizuoja piliečius ir valdžia gauna

jų paramą valdyti ir reprezentuoti. Politinės partijos rinkiminės

kampanijos metu turi galimybę konkuruoti dėl valdžios.

Rinkimai – viena iš demokratinių mstitucijų, tačiau jie turi būti

konkurenciniai, reguliarūs, visuotiniai, aiškiai apibrėžti. Opozicinėms

partijoms turi būti suteiktos vienodos galimybės dalyvauti rinkimineje

kovoje. Demokratinėje visuomenėje valdžia privalo jsisavinti, kad ji nėra

amžina ir gali būt pakeista. Bet kokių rinkiminių teisių ribojimas,

trukdymas dalyvauti pažeidžia rinkimų visuotinumo principą. Rinkimai

neturėtų būti kova už būvį ar dėl valdžios, bet siekis pasitarnauti

žmonėms.

Rinkimai – tai pati betarpiškiausia ir labiausiai daugeliui piliečių

prieinama dalyvavimo politiniame procese forma. Politinius rinkimų

klausimus tvarko konstitucijoje nustatyta rinkimų teisė ir rinkimų sistema

bei atskiri rinkimų įstatymai. Esantys rinkimų įstatymai, nustatantys jų

rengimo ir vykdymo procedūrą, turi įtakos piliečių aktyvumo mastui.

Egzistuoja trys skirtingos rinkimų sistemos: daugumos, proporcinė ir

mišri. Lietuvoje egzistuoja mišri rinkimų sistema, kuomet dalis parlamento

narių renkami pagal daugumos (mažoritarinės), kita dalis pagal proporcinę

rinkimų sistemą. Daugumos sistemos atveju išrenkamas kandidatas, gavęs

daugiausia balsų. Poiitinė partija, rinkėjams pateikusi savo kandidatų

sąrašą ir rinkimų metu peržengusi 5% barjerą, gali pretenduoti į

atstovavimą Seime. Pagal nusistovejusią praktiką daugumos rinkimų sistema

galioja tose šalyse, kur dominuoja dvi didelės politinės partijos (Didž.

Britanija), tuo tarpu šalyse, kuriose gausu įvairių partijų, įsitvirtinusi

proporcinė rinkimų tvarka (Prancūzija).

Piliečių asmeninį apsisprendimą balsuoti lemia trys faktoriai: partinis

šališkumas, nuomonė konkrečiu klausimu, kandidato imidžas. Didelę įtaką

rinkėjų aktyvumui turi socialinės-ekonominės sąlygos. Teigiama, kad kuomet

piliečiai patenkinti esarna socialine-ekonomine situacija jie yra labiau

pasyvūs nei tuomet, kai jie nori konkrečių pokyčių politikoje. Rinkėjų

pasirinkimą lemia trumpalaikiai ar ilgalaikiai faktoriai: kartais rinkėjų

apsisprendimą lemia asmeninė ekonominė situacija arba remiamasi platesniu

ekonominiu kontekstu: vertinama bendra šalies ekonominė situacija.

Eilė atliktų politinės socializacijos studijų įrodė, kad pradinė

orientacija į partijas atsiranda gana anksti. Pagrindinę rolę
vaidina šeima. Tėvų užuominos apie partijas

šeimyninių diskusijų metu formuoja vaiko partinį šališkumą, ir tik daug

vėliau imama suvokti, už ką viena ar kita partija pasisako. Su amžiumi

partinis šališkumas stiprėja, arba tiksliau būtų pasakyti – parama partijai

tęsiasi. Simpatizavimas politinei partįjai svarbus, nes įo pagrindu gali

formuotis piliečių politinio pasaulio supratimas.

Sumažėjęs simpatizavimas politinėms partijoms reiškia, kad dažnai

balsuojant remiamasi atskiromis išsakomomis nuomonėmis. Balsavimas už

atskirus klausimus įvardijamas kaip racionalių, išprususių rinkėjų bruožas.

Tai reiškia, kad piliečiai domisi, turi savo nuomonę, žino partijos ar

kandidato poziciją tuo klausimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiti nėra

pajėgūs balsuoti atskirais klausimais. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti

faktą, kad tik 5% amerikiečių 1971 m. domeįosi sveikatos apsaugos

programomis, skirtomis senyvo amžiaus žmonėms, bet net 80% buvo potencialūs

balsuotojai už tokias programas.

Rinkiminės kampanijos kaskart sulaukia vis daugiau masinės mformacijos

priemonių dėmesio, todėl tai turi didelę reikšmę kandidatų imidžo kūrimui.

Riiikėjai kreipia dėmcsį į asmenines kandidato savybes, kurios galėtų

įtakoti jo veiklą užimant postą. Amerikos rinkėjams labiausiai imponuoja

trys asmeninės kandidato savybės: integralumas, patikimumas ir

kompetencija, kas leidžia teigti, kad dėmesys kreipiamas ne tik į asmenines

kandidato savybes, bet ir į politiką. 1993m. renkant Lietuvos prezidentą

daugeliui imponavo A.Brazausko turima politinė patirtis, esamos situacijos

pažinimas, vienybės su tauta idėja.

2.3 Piliečių dalyvavimas

Kiekvienas asmuo turi tam tikras politines orientacijas į vykstantį

politinį procesą, kurios atspindi jo mintis, jausmus ir vertinimus.

Politmis elgesys tai konkreti politinių orientacijų išraiška,

pasireiškianti ne tik rinkimų metu. Tai ir prildausymas politinėms

partijoms bei organizacijoms, kontaktai su valstybės ar vietos valdžia,

dalyvavimas politinėse sueigose ar mitinguose, finansinė parama ir kita.

Politinis elgesys gali būti įvardytas politinio dalyvavimo terminu, kuris

apima ne tik aktyvų, bet ir pasyvų buvimą politinėje sistemoje. Ne tik

politinis elitas, aktyvūs piliečiai, bet ir apolitiškai nusiteikusi

visuomenės dalis yra politinio proceso dalyviai. Politinio proceso dalyviu

tampama ne tik atliekant pilietinę pareigą per rinkimus, dalyvaujant

politinių partijų veikloje, bet ir mokant mokesčius valstybei, užimant tam

tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Tad, nepaisant

mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam

tikroje politinėje sistemoje.

Politinis dalyvavimas apima ir politinį įsitraukimą, ir politinį

įtraukimą į politinį procesą. Politinio įtraukmio terminas daugiau

akcentuoja politinių institucijų vaidmenį, piliečių pasyvumą ta prasme, kad

jie nori to ar ne, dalyvauja įgyvendinant politiką, t.y. praktiškai

realizuojant jstatymus, sprendimus, potvarkius. Politinio įsitraukimo

sąvoka atspindi piliečių politinio dalyvavimo intensyvumą, t.y. sąmoningą

piliečių dalyvavimą ar nedalyvavimą politiniame gyvenime. Sąmoningumo

akcentavimas pabrėžia, kad piliečiai patys laisva valia pasirenka politinio

dalyvavimo formą ir dažnį.

Amerikiečių sociologai G.Almond ir B.Powell skiria tris pagrindinius

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3967 žodžiai iš 7923 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.