TURINYS
ĮVADAS 3
1. Valdžios pasidalijimas 4
1.1 Totalitarinės valstybės 4
1.2 Demokratinė valstybė 4
2. Politika ir visuomenė 7
2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis 7
2.2 Politinės partijos ir rinkimai 8
2.3 Piliečių dalyvavimas 10
3 Laisvas žmogus ! 13
4 Atvira visuomenė!? 14
5. Politinė atmosfera Lietuvoje 15
6. Praktinė dalis. Tyrimas 16
IŠVADOS 21
LITERATŪRA 22
PRIEDAI 23
ĮVADAS
Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuva pradėjo
gaivinti demokratines valstybingumo tradicijas: teisingumą vykdo tik
teismai, žmonių teisės gerbiamos ir nevaržomos. Pereinant iš totalitarinės
valdymo sistemos prie demokratinės iš esmės pasikeičia kiekvieno žmogaus
gyvenimas, nes žmonių teises užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį ir daugybę kartų keistą Laikinąjį
Pagrindinį Įstatymą.
Demokratijos institutų atstovai renkami remiantis
visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Prezidentas
ir parlamentas yra renkamas atskiruose rinkimuose.
Kol gyvuoja dabartinė Lietuvos valstybė , tol gyvuos ir
politinė kultūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šalis nuo totalitarizmo
perėjo prie demokratinės valstybės valdymo formos. Todėl iš esmės pasikeitė
ir visuomenės požiųris į politiką. Politika aktuali pasidadė ne tik
politikams, bet ir visiems pilečiams. Tai turi suprasti kiekvienas žmogus,
kad ir koks didelis būtų jo nusivylimas politinės sistemos funkcionavimo
rezultatais. Kita vertus, atkūrus nepriklausomybę ir nebeesant išorinio
stimulo susitelkti, visuomenė tampa mažiau politizuota.
PROBLEMA: Mažėja politinis aktyvumas Lietuvoje, nusivylimas politikų
veiklos rezultatais.
TYRIMO TIKSLAS: Nustatyti dabartinį Lietuvos Respublikos gyventojų
politinį – socialinį požiūrį.
TYRIMO UŽDAVINIAI: Politinių – socialinių požiūrių tyrimas ir
palyginimas.
TYRIMO OBJEKTAS: Lietuvos Respublikos piliečiai.
TYRIMO DALYKAS: Panevėžio miesto gyventojai, sulaukę 16 metų.
TYRIMO METODAI: Teorinės medžiagos analizė ir anketa.
1. Valdžios pasidalijimas
Galimybė kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą vadinama valdžia. Kai
valdžia įstatyminė, tai yra patvirtinta pagal priimtas vertybes, ji
vadinama autoritarine. Teisėta valdžia visada būna ribota, nes teisėtumas
būtent ir yra apibrėžimas to, kas esantiems vaidžioje galima ir ko
negalima. Kada visuotiniai rinkimai laikomi politne vertybe, tai
valdančioji grupė paprastai pralaimi, jei bando pasirinkti įpėdinius.
Autoritariniai valdovai patys pripažįsta teisėtumo poreikį, nors kartais
jie gali išsireikšti labai tiesiai: „Aš valdovas, nes mano tėvas buvo
valdovas“ arba „Mūsų partija privalo valdyti, nes ji liaudies partija“. Net
ir labai represyvūs režimai daro pareiškimus apie teisėtumą. Hideris
teisinosi, jog jis įgyvendina vokiečių liaudies istorinį vaidmenį, o
Stalino valdžią rėmė Tarybų Sąjungos Komunistų partija.
Vyriausybės savo vykdomos valdžios požiūriu skiriasi mažiausiai dviem
aspektais. Pirma, tai valdžios arba autoriteto centralizacijos laipsniu, t.
y. atliekamu vieno ar mažos grupės valdytojų, kurių negalima pakeisti
liaudies noru, antra, visuomeninės ir asmeninio gyvenimo kontrolės
intensyvumo laipsniu. Kraštutniai variantai – totalitarinis režimas, kai
visavaldžia centralizuota ir kontrolė yra „totalinė“, ir demokratinis
režimas, kai valdžia išskirstyta ir ribota. Pirmiausia totalitarinės ir
demokratmės vyriausybės aptariamos kaip idealūs tipai, kurie toliau siejami
su konkrečiomis dabartinėmis ir istorinėmis visuomenėmis.
1.1 Totalitarinės valstybės
Totalitarizmas – tai valstybės ir visuomenės susiliejimas, tokia
visuomeninė sistema, kai vyriausybė visiškai kontroliuoja sociaiinį,
politinį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdama savo tikslų, vyriausybė visai
neriboja jėgos. Keli asmenys gali laisvai persekioti, suimti ar ištremti
visus savo oponentus.
Totalitarinė vyriausybė pasilieka teisę kontroliuoti kitas
institucijas ir viso gyvenimo aspektus. Totalitarinės visuomenės nariai nei
asmeniškai, nei jungdamiesi į grupes, beveik negali paveikti vyriausybės
sprendimų. Vienintelė politinė partįja, kuriai vadovauja vienas asmuo arba
nedidelė grupė, pateisina savo valdžios monopolį kokia nors oficialia
ideologija, perima į savo rankas susisiekimo priemones, valdo ekonomiką,
armįją ir naudoja terorą prieš vidaus ir užsienio priešus. Totalitarinės
vyriausybės stengiasi valdyti ir organizacijas, profsąjungas, biznio
asociacijas, jaunimo grupes, bažnyčią, mokyklą ir
politines partijas.
Ištikimybė valstybei laikoma svarbesne už ištikimybę šeimai. Totalitariniai
valdovai nenori dalytis vaidžia su kitomis institucijomis ir neleidžia joms
susikurti valdymo bazės, kuri galėtų pakeisti status quo.
Atrodytu, kad nėra buvę tokios vyriausybės, kuri taip detaliai valdytų
savo piliečių gyvenimą. Tačiau kai kurie praeities režimai buvo visai
netoli nuo tos ribos. Tokia buvo hitlerinė Vokietija, Musolinio Italija,
stalinistinė Tarybų Sąjunga.
Tarybų Sąjunga, ir kitos komunistinės valstybės buvo beveik totalitarinės,
nors ir ne ekstremistmės. Devintame dešimtmetyje totalitarizmas šiuose
kraštuose jau nebebuvo toks aktyvus, sumažėjo asmeninio žmonių gyvenimo
kontrolė. Kai Gorbačiovas pradėjo viešumo politiką, buvo mažiau reaguojama
į politinių pažiūrų išraiškas, protestus ir gyvenimo būdą.
1.2 Demokratinė valstybė
Šiuolaikinė valstybė dažnai įsivaizduojama kaip demokratinė.
Demokratijos sąvoka kilusi iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio žmonių
valdžią. Demokratija gali būti aiškinama įvairiai. Demokratija gali būti
įvardijama kaip žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių visuma, kaip
politinis režimas, nusakantis esamą politinį procesą, ideologija,
universali politinė vertybė.
Demokratinės valstybės idėja siekia dar antikos laikus, tačiau tai buvo
demokratija tik tam tikrai visuomencs daliai. Demokratinė valstybė
pergyveno tam tikrą evoliuciįą iki buvo pasiektas dabartinis lygis. Žymus
teoretikas R.Dahl teigia, kad demokratija turi pasižymėti: 1) laisve kurti
organizacijas ir į jas įstoti, 2) saviraiškos laisve, 3) balsavimo teise,
4) teise būti išrinktam į valstybines įstaigas, 5) politinių lyderių teise
konkumoti dėl paramos ir rinkėjų balsų, 6) alternatyviais informacijos
šaltiniais, 7) laisvais ir teisingais rinkimais, 8) valstybės politiką
formuojančių institucijų priklausomybe nuo rinkėjų atiduotų balsų ir kitų
pirmenybės teikimo būdų. Savo veikale ,,Pliuralistinės demokratijos
dilemos“ tas pats autorius kalba apie sąlygas, būtinas politinei
demokratijai egzistuoti. Jis mini: 1) kontrolę valdžios politiniams
sprendimams, vykdorną per konstituciškai išrinktus tarnautojus, 2)
reguliarius ir teisingus rinkimus, kuriuose nėra naudojama prievarta, 3)
praktiškai visų suaugusių teisę dalyvauti rinkimuose, 4) ir jų teisę kelti
savo kandidatūras rinkimuose, 5) piliečių teisę laisvai save realizuoti,
nebijanl būti nubaustiems dėl politinių motyvų, 6) piliečių teisę ieškoti
alternatyvių informacijos šaltinių, kuriuos gina įstatymas, 7) piliečių
teisęjungtis į santykinai savarankiškas asociacijas ar organizacijas,
įskaitant savarankiškas politines partijas ir interesų grupes.
Šiandien mokslininkai jau nebekalba, kad demokratinė valstybė reiškia
,,žmonių valdymą“, nes tai yra perdaug abstrakti sąvoka, neturinti
konkrečiai apibrėžto turinio ir dvelkianti demokratijai nepriimtinu
voliuntarizmu.
Viename žodynų demokratija apibūdinama kaip sekančių vertybių visuma: 1)
tamautojų atskaitomybė, 2) konstitucinis valdymas, 3) politinis
pliuralizmas, 4) politinė konkurencija, 5) daugumos valdymas ir mažumų
teisės, 6) individualizmas ir individo laisvės, 7) pilietinės laisvės.
Demokratįjos valstybė ir pati sąvoka žmonįjos istorijos bėgyje ne sykį
yra save sukompromitavusi: demokratiniais lozungais buvo dangstomasi
totalitariniuose režimuose ir karinėse diktatūrose. Jeigu demokratijos
sąvoka daugian atspindi tam tikras vertybes pvz. toleranciją, kompromiso
siekį, pagarbą kitai nuomonei ir kita, tai demokratinė valstybė gali būti
apibūdinta remiantis trimis pagrindiniais kriterijais, kuriuos yra išskyręs
W.Ph.Shively . Bent vieno iš jų nebuvimas reiškia ir kitokį valstybės tipą.
Demokratinės valstybės bruožai yra sekantys: 1) reguliariai rengiami
teisėti, konkumoįantys rinkimai, kuriuose partijos turi maždaug panašias
galimybes, 2) egzistuoįanti ir politinių partijų, ir jų siūlomų politinių
programų alternatyva t.y. piliečiai turi pasirinkimo galimybę, 3) visi
piliečiai ir mažumos turi lygias teises ir laisves, kurias jiems garantuoja
konstitucija ar kiti teisės aktai.
Demokratinė politinė sistema pati nesusikuria ir laikui bėgant pati
neišsilaiko. Nors demokratijos idėja įrodė savo gyvybingumą žmonijos
istorijos eigoje, bet jos įtvirtinimas nėra savaime užtikrintas. Dažnai
demokratijos buvo trumpalaikės, ką rodo ir Lietuvos tarpukario laikotarpio
patyrimas. Demokratiją suvokiant kaip tam tiktą laisvę, galim sakyti, jog
laisvės poreikis yra įgimtas, tačiau sugebėjimas gyventi demolkratinėje
visuomenėje turi būti išugdytas.
Demokratinėje visuomenėje daugumos valdžia turi derintis su kiekvieno
žmogaus teisių užtikrinimu. Religinės, etninės, politinės ir kitos mažumų
teisės turi būti garantuojamos. Mažumos teisės neturi priklausyti nuo
daugumos geros valios ir negali būti panaikintos
nubalsavus daugumai.
Mažumų teisės turi būti užtikrmamos, nes ir demokratiniai įstatymai, ir
demokratinės institucijos garantuoja kiekvieno piliečio teises.
Demokratija grindžiama aktyviu ir laisvu piliečių dalyvavimu atskiros
bendrijos, visos šalies gyvenime. Tiek pilietinės visuomenės, tiek ir
demokratinės valstybės viena iš funkcijų stimuliuoti piliečių dalyvavimą,
įsitraukimą į politikos darymo ir vykdymo mechanizmą, didinti pilietinio
veiksmo efektyvumą, skatinti demokratinius piliečių įgūdžius. Dalyvauti
visuomenės gyvenime individai gali jungdamiesi į įvairias visuomenines
organizacijas, asociacijas, judėjimus. Politiniame šalies gyvenime jie gali
dalyvauti būdami politinės partijos ar organizacijos nariais, dalyvaudami
rinkimuose ir referendumuose ir kitais būdais. Tačiau visuomeninis ir
politinis dalyvavimas nėra priešingi reiškiniai.
Atskirais atvejais visuomeninė veikla yra daugiau neformali (dalyvavimas
nevyriausybinėse grupėse), tačiau tai nereišlda, kad ji negali būti
susijusi su formalia visuomenės struktūra. Politinis dalyvavimas reiškia
kitą dalyvavimo lygį, kuomet daugiau susiduriama su formalia visuomenės
struktūra: atskiromis valdžios institucijomis. Tačiau dalyvavimas tiek
visuomeniniame, tiek politiniame gyvenime įvardijamas pilietinio dalyvavimo
terminu. Sąmoningas ir informuotas pilietis visad ras būdus dalyvauti.
2. Politika ir visuomenė
Viena iš sociologijos šakų yra politkos sociologija, tirianti
politikos ir viosuomenės santykius, bandanti aiškinti politiką socialiniame
kontekste, bandanti analizuoti politiką sosialiniame kontekste,
analizuojanti socialinių ir politinių struktūrų, socialinio ir politinio
elgesio santykius.
2.1 Šiuolaikinė valstybė ir pilietis
Šiuolaikinės valstybės atsiradimas siejamas su Napaleono karų
pabaiga. Po 1815m. Vienos kongreso susiformuoja valstybė kaip didelė
teritorija su pastoviomis sienomis, žmonės tampa susiję politiniais
ryšiais, save ima suprasti kaip tam tikros valstybės pilietį. Tai sudarė
sąlygas ne tik spartesniam pramonės bei prekybos vystimuisi, bet ir
visuomenės pažangai.
Dauguma šiuolaikinių valstybių yra nacionalinės valstybės,
susikūrusios nacijos pagrindu. Nacionalinės valstybės susijusios su
nacionalizmo atsiradimu. Nacionalizmas gali būti apibūdinamas kaip tam
tikrų simbolių ir tikėjimų visuma, užtikrinanti užtikrinanti priklausomumo
konkrečiai elitinei – politinei bendruomeniai jausmą. Žmonėms būdinga
priklausymo šeimai, giminiai, grupei, klanui ir kt. grupei jausmas. Tačiau
priklausymas elitinei – bendruomenei jausmas gali būyi ne ką menkesnis.
Nacionalizmas atsirado kartu su šiuolaikine valstybe. Dauguma
nacionalinių valstybių susikūrė iš atskirų vietinių bendruomenių, tad
vietinio nacionalizmo apraiškos nėra retos. Pvz.: anglai kilę iš Škotijos,
Velso, pabrėždami savo priklausomybę šioms teritorinėms bendruomenėms,
dažniau prisistato kaip škotai, velsiečiai nei anglai, bet būdami užsienyje
jie save vadina anglais. Tas pats gali būti pasakytina ir apie aukštaičius,
žemaičius, suvalkus ir dzūkus.
Nacionalizmas gali turėti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.
Žmonės gali didžiuotis savo valstybės praeitimi, jos žmonių pasiekimais,
esama politine santvarka bei išsivystimo lygiu.
Konkrečios valstybės gyventojai vadinami jos piliečiais. Ilgą laiką
tik atskiros visuomenės grupės turėjo tam tikrą priklausomybės politinei
bendruomenei jausmą. Po Prancūzijos revoliucijos atsirado pilietybės
sąvoka, reiškusi atsidavimą tai valstybei, tam tikras teises, laisves ir
pareigas valstybei.
Prieš pradedant vardinti piliečių teise, svarbu paminėti prigimtines
žmonių teises. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenamą, nuosavybę, laisvę,
laimės siekimą. Šių teisių niekas negali suteikti ar dovanoti, bet jas
reikia ginti, todėl kuriama valdžia. Vienas pagrindinių demokratijos
principų skelbia, kad valdžia tarnauja žmonėms, bet žmonės negyvena tam,
kad tarnautų valdžiai. Valstybė ir jos valdžia turi tarnauti žmogui.
Šalia prigimtinių yra ir kitos teisės, kurios gali būti suteikiamos.
Piliečių teisės gali būti suskirstytos į tris grupes: pilietines,
politines, socialines. Prie piliečių teisių priskiriamos laisvė pasirinkti
gyvenamą vietą, žodžio, pasisakymo, spaudos ir tikėjimo laisvė, susirinkimų
ir susibūrimų laisvė, lygybė prieš įstatymus. Dažnai piliečių teisės
traktuojamos kaip savaime suprantamos, tačiau tik 19a. pradžioje jos tapo
realybe didesnei gyventojų daugumai. Čia reikėtų pastebėti, kad, JAV afriko
– amerikiečiams šiomis teisėmis pradėjo naudotis tik nuo šio amžiaus
šeštojo dešimtmečio.
Piliečių teisė dalyvauti rinkimuose ir galimybė būti išrinktm, teisė
būti politinės partijos nariu sudaro
politinių teisių grupę. Visuotinė
rinkimų teisė tapo visuotiniu reiškiniu tik šiame amžiuje. Dauguma šalių
balsavimo teisę gavo vyrai, turintys tam tikrą nuosavybę, vėliau ši teisė
buvo išplėst likusių vyru atžvilgiu. Prasidėjus moterų judėjimui šią teisę
išsikovojo ir moterys. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos daugelio
kolonizuotų valstybių gyventojų neturėjo nei pilietinių, nei politinių
teisių, ir jas gavo tik pasibaigus kolonijiniam režimui.
Trečias piliečių teisių tipas yra socialinės teisės, t.y. teisės į
minimalų pragyvenimą, tam tikras garantijas nedarbo atveju, minimalų darbo
atlyginimą. Daugumoje valstybių, išskyrus Vokietiją, socialinės teisės buvo
įtvirtintos paskiausiai, nes politinės ir pilietinės teisės sudaro
pagrindą, kovoti dėl socialinių teisių įgyvendinimo. Po II Pasaulinio karo
eilė ekonomiškai atsigavusių ir sparčiai pradėjusių vystitis Vakarų
valstybių tapo pajėgios rūpintis bedarbiais, nepajėgiais, ligos užkluptais
ir senais žmonėmis.
Valstybės ir politikos rolė žmonijos istorijos rolėje keitėsi . jei
anksčiau valstybės vadovas į savo valdas žiūrėjo kaip į savo tėvoniją,
visus laikė savo pavaldiniais, politiką suvokė kaip savo norų tenkinimą,
tai dvidešimto amžiaus pabaigoje situacija iš esmės pasikeitusi. Dabar eilė
valstybių gali būti apibūdinamos kaip gerbūvio valstybės (prisiima
atsakomybę už minimalių gyvenimo standartų užtikrinimą kiekvienam
asmeniui), kitos siekia tokiomis tapti. Politika tai nėra pavienių asmenų
reikalas, nes į ją įsitraukę politinės partijos, interesų grupės, įvairios
organizacijos bei koncernai.
Pastaruoju metu politikos rolė piliečių gyvenime išaugo: valstybė yra
įsitraukusi į ne tik jai tradiciškai priskirtų funkcijų įgyvendinimą bei
ekonomiką, bet ir į tokius neekonominius reikalus, kaip sveikatos, aplinkos
apsauga ir kt. kalbant apie pokyčius visuomenėje negalima nepastebėti
informacinės revoliucijos įtakos. Išaugęs gyventojų išsilavinimo lygis
įtakoja politinį pilečių išprūsimą. Dėl išaugusio išsilavinimo lygio ir
informacijos šaltinių kiekio dabartiniai piliečiai pajėgūs susidoroti su
politikos sudėtingumu ir priimti politinius sprendimus. Skirtingai nei
anksčiau nebereikia tiek daug pastangų politinei informacijai gauti,
pagaliau išaugo ir sugebėjimas vartoti tą informaciją. Kadangi eilinis
pilietis negali viso dėmesio koncentruoti tik politiką, domėdamasis visais
politikos klausimais, pastebima tam tikra politinė specializacija, kuomet
domimasi tik atskirais klausimais.
2.2 Politinės partijos ir rinkimai
Politinė partija tai tarpinė grandis, jungianti pilietį su valstybine
valdžia. Žmonės jungiasi į politines partijas ir organizacijas, judėjimus
siejami panašių idėjų ir tikslų. Politinė partija užtikrina politinį
bendrumą ir interesų apjungimą. Būdama labiau organizuota pilie čių grupe
ji gali lengviau įtakoti valdžią nei paskiras pilietis.
Pirmosios politinės partijos atsirado dar 19a. ir buvo panašios į
elitinius klubus ir tik šiame amžiuje jos tapo masinėmis partijomis bei
judėjimais. Politinės partijos gali būti nevienodo dydžio, skirtis savo
struktūra, vienos jų gali vadintis partijomis, kitos turėti judėjimo ar
sąjungos, centro pavadinimus.
Politinė partija tai organizacija siekianti politinės valdžios. Kai
kurioms politinėms organizacijoms tokia galimybė gali būti apribota. Tai
dažniausiai atsitinka tuomet, kai jų statusas nėra juridiškai įtvirtintas
arba jos siekia nuversti teisėtą konstitucinę tvarką.
Pagal egzistuojantį Lietuvos politinių partijų įstatymą partijos ar
judėjimo veikla negali prieštarauti Lietuvos konstitucijai, kitiems
įstatymams ir partijos statutui (įstatams). Įstatymas draudžia steigti ir
veikti partijoms, propaguojančioms ar praktikuojančioms rasinę, religinę,
socialinę, klasinę nelygybę ir neapykantą, autoritarinio ar totalitarinio
valdymo, valdžios užgrobimo prievarta metodus, karo ir smurto propagandą,
žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, tam, kas prieštarauja Lietuvos
Respublikos konstitucinei santvarkai ir nesuderinama su visuotinai
pripažintomis tarptautinės teisės normomis.
Vienos politinės partijos kuriamos religiniu įsitikinimų (krikščionys
demokratai), etniniu (škotų nacionaline partija Didž.Britanijoje) pagrindu,
kitos atstovauja tam tikrus visuomenės sluoksnius (ūkininkų partija) ar
gina konkrečius interesus (žaliųjų partija), dar kitos skiriasi savo
reiškiamomis politinėmis nuomonėmis (liberalai, komunistai). Kiekvienos
šalies politinės partijos pergyvena tam tikrą vystymosi evoliuciįą. Eilė
dabartinių Lietuvos politinių partijų kilo iš plataus pilietinio judėjimo
,,Sąjūdis“, atsiradusio 1988m., kitos politinės grupuotės atsirado kaip
tarpukario Lietuvos partijų idėjų tęsėjos arba susiformavo naujų idejų
pagrindu.
Pagal ideologijas priimta politines partijas skirstyti į
kairiąsias,
dešiniąsias ir centro partijas. Kairiosios partiįos pirmenybę atiduoda
socialinės lygybės ir teisingumo idėjai, dešinieji pasisako už individo
laisvę ir gina privatinę nuosavybę, tuo tarpu centristai bando suderinti
laisvės ir lygybės idėjas. Skirtingai nei dauguma Vakarų Europos partijų
JAV politinės partijos neturi savo ideologijos. Kai kurios partijos pagal
savo idėjas gali būti įvardintos kaip kraštutinės, ekstremistinės partijos.
Tačiau pagal kai kurių valstybių įstatymus jų veikimas nėra uždraustas, nes
tai būtų sutikta kaip tam tikros visuomenės dalies interesų eliminavimas,
kas prieštarautų demokratijos idėjai.
Egzistuoja keletas politinių partijų sistemų modelių: vienpartinė,
dvipartine, dviejų su puse ir daugiapartinė sistemos. Vienpartinės sistemos
pavyzdžiu galėtų būti buvusi Sovietų sąjunga, kurioje komunistų partija
buvo vienintelė teisėta partija. Dvipartinės sistemos pavyzdys – JAV, kur
pastoviai dėl valdžios varžosi dvi politinės partijos: respublikonai ir
demokratai. Vokietijoje nė viena iš dviejų didesnių politinių partijų
negali laimėti rinkimų be trečios mažesnės partijos pagalbos, ir tai yra
dviejų su puse partinės sistemos pavyzdys. Daugiapartinė sistema būdinga
Prancūzijai, kur dėl valdžios konkuruoja daugybė politinių partijų.
Daugiapartinės sistemos pranašumas tame, kad gali būti atstovaujami įvairūs
interesai, kurie kitose sistemose gali būti ir neišgirsti. Tačiau tokia
sistema pasižymi valdžios nestabilumu, nes esančios valdžioje politinės
partijos ne visuomet sugeba suderinti skirtingus interesus ir pasiekti
konsensusą, dėl ko ir kyla vyriausybės krizės.
Pastebima bendra tendencija, kad politinės partijos praranda savo įtaką,
mažėja jų narių skaičius, jų vietą bando užimti įvairios spaudimo grupės,
bandančios įtakoti politiką, ar atskiri lobistai. Rinkėjai vis daugiau
informacijos gauna ne iš politinės partijos, bet iš TV ir spaudos. Tačiau
netikslu būtų kalbėti apie partįjų nykimo žymes. Politinės partijos privalo
prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, norėdamos išlaikyti savo įtaką
ir šalininkus.
Tautos atstovavimas praktiškai realizuojamas politiniais rinkimais. Gali
būti renkamas parlamentas, vietos valdžios organai, prezidentas. Rinkimai
demokratinėje visuomenėje yra vertinami kaip konkuruojančios politikos
požymis. Jie atlieka dvejopą funkciją: 1) užtįkrina žmonėms galimybę
pasirinkti lyderius ir politiką, 2) mobilizuoja piliečius ir valdžia gauna
jų paramą valdyti ir reprezentuoti. Politinės partijos rinkiminės
kampanijos metu turi galimybę konkuruoti dėl valdžios.
Rinkimai – viena iš demokratinių mstitucijų, tačiau jie turi būti
konkurenciniai, reguliarūs, visuotiniai, aiškiai apibrėžti. Opozicinėms
partijoms turi būti suteiktos vienodos galimybės dalyvauti rinkimineje
kovoje. Demokratinėje visuomenėje valdžia privalo jsisavinti, kad ji nėra
amžina ir gali būt pakeista. Bet kokių rinkiminių teisių ribojimas,
trukdymas dalyvauti pažeidžia rinkimų visuotinumo principą. Rinkimai
neturėtų būti kova už būvį ar dėl valdžios, bet siekis pasitarnauti
žmonėms.
Rinkimai – tai pati betarpiškiausia ir labiausiai daugeliui piliečių
prieinama dalyvavimo politiniame procese forma. Politinius rinkimų
klausimus tvarko konstitucijoje nustatyta rinkimų teisė ir rinkimų sistema
bei atskiri rinkimų įstatymai. Esantys rinkimų įstatymai, nustatantys jų
rengimo ir vykdymo procedūrą, turi įtakos piliečių aktyvumo mastui.
Egzistuoja trys skirtingos rinkimų sistemos: daugumos, proporcinė ir
mišri. Lietuvoje egzistuoja mišri rinkimų sistema, kuomet dalis parlamento
narių renkami pagal daugumos (mažoritarinės), kita dalis pagal proporcinę
rinkimų sistemą. Daugumos sistemos atveju išrenkamas kandidatas, gavęs
daugiausia balsų. Poiitinė partija, rinkėjams pateikusi savo kandidatų
sąrašą ir rinkimų metu peržengusi 5% barjerą, gali pretenduoti į
atstovavimą Seime. Pagal nusistovejusią praktiką daugumos rinkimų sistema
galioja tose šalyse, kur dominuoja dvi didelės politinės partijos (Didž.
Britanija), tuo tarpu šalyse, kuriose gausu įvairių partijų, įsitvirtinusi
proporcinė rinkimų tvarka (Prancūzija).
Piliečių asmeninį apsisprendimą balsuoti lemia trys faktoriai: partinis
šališkumas, nuomonė konkrečiu klausimu, kandidato imidžas. Didelę įtaką
rinkėjų aktyvumui turi socialinės-ekonominės sąlygos. Teigiama, kad kuomet
piliečiai patenkinti esarna socialine-ekonomine situacija jie yra labiau
pasyvūs nei tuomet, kai jie nori konkrečių pokyčių politikoje. Rinkėjų
pasirinkimą lemia trumpalaikiai ar ilgalaikiai faktoriai: kartais rinkėjų
apsisprendimą lemia asmeninė ekonominė situacija arba remiamasi platesniu
ekonominiu kontekstu: vertinama bendra šalies ekonominė situacija.
Eilė atliktų politinės socializacijos studijų įrodė, kad pradinė
orientacija į partijas atsiranda gana anksti. Pagrindinę rolę
vaidina šeima. Tėvų užuominos apie partijas
šeimyninių diskusijų metu formuoja vaiko partinį šališkumą, ir tik daug
vėliau imama suvokti, už ką viena ar kita partija pasisako. Su amžiumi
partinis šališkumas stiprėja, arba tiksliau būtų pasakyti – parama partijai
tęsiasi. Simpatizavimas politinei partįjai svarbus, nes įo pagrindu gali
formuotis piliečių politinio pasaulio supratimas.
Sumažėjęs simpatizavimas politinėms partijoms reiškia, kad dažnai
balsuojant remiamasi atskiromis išsakomomis nuomonėmis. Balsavimas už
atskirus klausimus įvardijamas kaip racionalių, išprususių rinkėjų bruožas.
Tai reiškia, kad piliečiai domisi, turi savo nuomonę, žino partijos ar
kandidato poziciją tuo klausimu. Tačiau tai dar nereiškia, kad kiti nėra
pajėgūs balsuoti atskirais klausimais. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti
faktą, kad tik 5% amerikiečių 1971 m. domeįosi sveikatos apsaugos
programomis, skirtomis senyvo amžiaus žmonėms, bet net 80% buvo potencialūs
balsuotojai už tokias programas.
Rinkiminės kampanijos kaskart sulaukia vis daugiau masinės mformacijos
priemonių dėmesio, todėl tai turi didelę reikšmę kandidatų imidžo kūrimui.
Riiikėjai kreipia dėmcsį į asmenines kandidato savybes, kurios galėtų
įtakoti jo veiklą užimant postą. Amerikos rinkėjams labiausiai imponuoja
trys asmeninės kandidato savybės: integralumas, patikimumas ir
kompetencija, kas leidžia teigti, kad dėmesys kreipiamas ne tik į asmenines
kandidato savybes, bet ir į politiką. 1993m. renkant Lietuvos prezidentą
daugeliui imponavo A.Brazausko turima politinė patirtis, esamos situacijos
pažinimas, vienybės su tauta idėja.
2.3 Piliečių dalyvavimas
Kiekvienas asmuo turi tam tikras politines orientacijas į vykstantį
politinį procesą, kurios atspindi jo mintis, jausmus ir vertinimus.
Politmis elgesys tai konkreti politinių orientacijų išraiška,
pasireiškianti ne tik rinkimų metu. Tai ir prildausymas politinėms
partijoms bei organizacijoms, kontaktai su valstybės ar vietos valdžia,
dalyvavimas politinėse sueigose ar mitinguose, finansinė parama ir kita.
Politinis elgesys gali būti įvardytas politinio dalyvavimo terminu, kuris
apima ne tik aktyvų, bet ir pasyvų buvimą politinėje sistemoje. Ne tik
politinis elitas, aktyvūs piliečiai, bet ir apolitiškai nusiteikusi
visuomenės dalis yra politinio proceso dalyviai. Politinio proceso dalyviu
tampama ne tik atliekant pilietinę pareigą per rinkimus, dalyvaujant
politinių partijų veikloje, bet ir mokant mokesčius valstybei, užimant tam
tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Tad, nepaisant
mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam
tikroje politinėje sistemoje.
Politinis dalyvavimas apima ir politinį įsitraukimą, ir politinį
įtraukimą į politinį procesą. Politinio įtraukmio terminas daugiau
akcentuoja politinių institucijų vaidmenį, piliečių pasyvumą ta prasme, kad
jie nori to ar ne, dalyvauja įgyvendinant politiką, t.y. praktiškai
realizuojant jstatymus, sprendimus, potvarkius. Politinio įsitraukimo
sąvoka atspindi piliečių politinio dalyvavimo intensyvumą, t.y. sąmoningą
piliečių dalyvavimą ar nedalyvavimą politiniame gyvenime. Sąmoningumo
akcentavimas pabrėžia, kad piliečiai patys laisva valia pasirenka politinio
dalyvavimo formą ir dažnį.
Amerikiečių sociologai G.Almond ir B.Powell skiria tris pagrindinius