Gyventojų senėjimas Lietuvoje ir es
5 (100%) 1 vote

Gyventojų senėjimas Lietuvoje ir es

TURINYS

ĮVADAS 4

1. DEMOGRAFIJOS OBJEKTAS 6

1.1. GYVENTOJŲ SENĖJIMO ESMĖ 6

1.2. GYVENTOJŲ SENĖJIMO RODIKLIAI 7

1.2.1. Demografinės senatvės rodikliai 7

1.2.2. Gyventojų ilgaamžiškumo rodikliai 9

1.2.3. Išlaikytinių rodikliai 9

1.2.4. Gyventojų senėjimo rodikliai 10

1.2.5. Gyventojų amžiaus struktūros tipologizacija 12

2. GYVENTOJŲ SENĖJIMAS 1990-2003 METAIS LIETUVOJE 14

2.1. GYVENTOJŲ SENATVĖS LYGIS 14

2.2. GYVENTOJŲ SENĖJIMO TEMPAI 15

2.3. GYVENTOJŲ SENĖJIMO PROCESO TENDENCIJOS 16

2.4. PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ SUDĖTIS PAGAL LYTĮ 17

2.5.TERITORINIS NEDARBINGO AMŽIAUS GYVENTOJŲ PASISKIRSTYMAS 19

2.6. SENĖJIMO SUFORMUOTOS PROBLEMOS 21

3. GYVENTOJŲ SENĖJIMAS 1990-2003 METAIS ITALIJOJE 23

3.1. ITALŲ SENĖJIMO DINAMIKA 23

3.2. XXI A. GYVENTOJŲ SENĖJIMO PROGNOZĖS (2050 M.) 25

4. GYVENTOJŲ SENĖJIMO PERSPEKTYVOS IR PROGNOZĖS 27

IŠVADOS 29

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 31

PRIEDAI 35



Senti nuobodu, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi. Bet iš senatvės negalima juoktis, nes į ją dar tik einame. Tačiau senatvė ateina staiga, kaip sniegas. Rytą atsikeliate ir pamatote, kad viskas balta.

Ž. Renaras


ĮVADAS

Gyventojų senėjimas yra neišvengimas visuomenės demografinės raidos etapas, susijęs su perėjimu iš tradicinės visuomenės į šiuolaikinę. Keičiantis gyventojų reprodukcijos tipui, mažėjant gimstamumui ir mirtingumui, kinta ir gyventojų amžiaus struktūra, gausėja pagyvenusių žmonių.

Gilėjantis demografinis senėjimas tampa viena svarbiausių socialinių bei ekonominių problemų išsivysčiusiose šalyse. Tačiau senėjimas yra objektyvus reiškinys ir jį labai sunku reguliuoti ar keisti. Todėl yra svarbu deramai įvertinti šio proceso reikšmę, sekti jo eigą, būti pasiruošus galimoms pasekmėms, laiku reaguoti į kylančias problemas.

Taigi vienas iš svarbiausių XX a. bruožų- pasaulio gyventojų senėjimas. Dramatiškai auga šešiasdešimtmečių ir vyresnių skaičius. 1900-aisiais 65 metų amžiaus ir daugiau sulaukę žmonės sudarė 4% visų gyventojų, 1985-aisiais- 12%, ir šis procentas nuolat didėja. Lietuva taip pat susiduria su senėjimo problema. Ir šis procesas ypač išryškėjo po Nepriklausomybės atkūrimo metų.

Šiuo metu vertinant Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių gyventojų senėjimą iškyla daug klausimų, todėl kad šis procesas vis dar tebevyksta. Žinoma, toks greitas žmonių skaičiaus progresas amžiaus grupėse nelieka be atsako ir vykdant valstybės politiką. Todėl

Kursiniame darbe analizuojamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis (1990-2003m.) ir vienos iš Europos Sąjungos šalių Italijos gyventojų senėjimo situacija.

Šio darbo tikslas- aptarti ir išanalizuoti paskutiniojo dešimtmečio gyventojų senėjimo situaciją Lietuvoje: ją įtakojančius veiksnius, pagrindinius bruožus bei jo kaitą. Tyrimo objektas yra Italijos ir Lietuvos gyventojai- jų senėjimo lygis, tempai ir tendencijos, atsižvelgiant į pagyvenusių žmonių sudėtį pagal lytį ir jų teritorinį pasiskirstymą.

Šiame kursiniame darbe siekiama įvykdyti tokius uždavinius:

(1) Įvertinti Nepriklausomos Lietuvos ir Italijos gyventojų senėjimo pokyčius;

(2) Prognozuoti Lietuvos ir Italijos gyventojų senėjimo kaitą, remiantis statistiniais tyrimais.

Darbe naudojamasi aprašomuoju metodu: lyginama įvairių autorių publikacijose pateikiama informacija.

Pirmajame skyriuje pateikiami gyventojų senėjimo, išlaikytinių, senatvės ilgaamžiškumo rodikliai, gyventojų amžiaus struktūros tipologizacija. Antrajame- apžvelgiamas visos 1990-2003 metų laikotarpio Lietuvos gyventojų senėjimo tendencijos, labiau kreipiant dėmesį į naujausius 2000- 2003m. duomenis. Aptariamas esamas gyventojų senatvės lygis ir šio proceso tendencijos, nepamirštant pabrėžti ir senėjimo suformuotų problemų. Trečiajame- išanalizuota esama ir būsima Italijos gyventojų senėjimo situacija. O ketvirtajame- prognozuojamas Lietuvos žmonių senėjimo procesas.

Rašydama šį darbą, naudojausi tikslia ir pasaulinius standartus atitinkančia informacija. Daugelį faktų pasiėmiau iš Lietuvos Respublikos Statistikos departamento leidinių. Rėmiausi Lietuvos Statistikos departamento teikiama informacija, jos leidžiamais leidiniais, Lietuvos ir užsienio autorių demografijos tyrimais, pasaulio statistikos departamentų informacija.. Tačiau neišvengiamai susidūriau su vienu sunkumu- atsirinkti tinkamiausią medžiagą iš gausybės šia tema publikuojamų leidinių. Mano manymu, darbo uždaviniai buvo pasiekti.

1. DEMOGRAFIJOS OBJEKTAS

1.1. GYVENTOJŲ SENĖJIMO ESMĖ

Demografija- [gr. demos- gyventojai+ grapho- rašau] mokslas apie gyventojus. Jis tiria gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos kitimus, gyventojų judėjimą, teritorinį išsidėstymą, šių pasikeitimų priežastis ir padarinius. Nagrinėjamos gyventojų sudėties ir skaičiaus kitimo socialinės ekonominės pasekmės, demografinių procesų tarpusavio ryšiai, jų priklausomybė nuo socialinių ir ekonominių reiškinių. Demografija nagrinėja gyventojų reprodukcijos procesą, remdamasi konkrečios visuomenės formacijos bendrųjų sociologinių ir ekonominių dėsnių sistema.

Vienas iš demografijos mokslo nagrinėjamų dalių yra visuomenės arba bent jau gyventojų grupių senėjimas.
Demografijoje senėjimo procesas suprantamas kaip gyventojų amžiaus struktūros pasikeitimai, didėjant vyresnių amžiaus žmonių skaičiui ir jų daliai bendrajame gyventojų skaičiuje. Pagal 1982 Pasaulio Asamblėjos Senėjimo klausimais nutarimą, visuomenės gyventojų senėjimą apibūdina gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnio amžiaus skaičius ir santykis su bendru gyventojų skaičiumi. Todėl galime sakyti, kad gyventojų senėjimo apibrėžime yra pabrėžiami du jo aspektai:

habsoliutus (pagyvenusių žmonių absoliutaus skaičiaus didėjimas);

hsantykinis senėjimas (pagyvenusių žmonių dalies bendrame gyventojų skaičiuje didėjimas).

Demografiniu požiūriu pagyvenusiais ir senais gyventojais vadinami žmonės, kurie yra išėję iš reproduktyvaus amžiaus, žmogaus ekonominio aktyvumo nutraukimas, jo išėjimas į pensiją.[19, p.43-61; 26, p.5-7]

2000 m. gruodžio 19 d. Seimas priėmė Socialinio draudimo pensijų įstatymo 18 ir 55 straipsnių pataisas, pagal kurias nuo 2001 m. sausio 1 d. senatvės pensijos amžius kasmet didinamas vyrams ir moterims po 6 mėnesius. Pagal buvusį įstatymą pensinis amžius vyrams kasmet didėdavo dviem mėnesiais, moterims– keturiais mėnesiais. Pensinio amžiaus ilginimo spartinimas leis vyrų pensinio amžiaus galutinę ribą– 62 metus ir 6 mėnesius pasiekė pernai– 2003 metais, o moterų pensinio amžiaus ribą– 60 metų– 2006 metais.

1.2. GYVENTOJŲ SENĖJIMO RODIKLIAI

Senėjimo procesu laikomi gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai, didėjant vyresnio amžiaus žmonių skaičiui ir jų kiekiui procentais. Gyventojų senėjimas gali būti: absoliutus, t.y. pagyvenusių žmonių absoliutaus skaičiaus didėjimas; santykinis, t.y. pagyvenusių žmonių skaičiaus procentais.

Demografiniu požiūriu pagyvenusiais ir senais laikomi gyventojai, nebepriklausantys reproduktyviam amžiui. Daugelyje pasaulio valstybių pagyvenusiais laikomi žmonės pagal ekonominį kriterijų- ekonominio aktyvumo nutraukimą ir išėjimą į pensiją. Pasaulio Senėjimo asamblėja, įvykusi 1983 m., pasiūlė siekiant duomenų palyginamumo demografiniu senumo kriterijumi laikyti 60 m. ribą (iki 60 m.- vidutinis amžius, nuo 60 m.- vyresni).

Tiriant gyventojų senėjimą statistikai keliami šie uždaviniai: apibūdinti gyventojų senėjimo lygį; ištirti gyventojų senėjimo dinamiką; įvertinti gyventojų senėjimą lemiančius veiksnius; išanalizuoti socialines ekonomines pasekmes.

Norint kiekybiškai įvertinti gyventojų senėjimą labai svarbu nustatyti senatvės pradžią. Įvairiose klasifikacijose senatvės pradžia laikomos įvairios amžiaus ribos. Jas galima suskirstyti į momentines ir intervalines. Momentinės ribos apibrėžia senėjimą kaip tam tikrą amžių, kurio sulaukus asmuo laikomas senu. Intervalinės ribos senėjimo pradžią sieja ne su konkrečiu amžiumi, o su tam tikro amžiaus intervalu, pavyzdžiui, nuo 60 iki 70 metų. Nors gerontologai labiau priimtinomis laiko intervalines ribas, nes senėjimo procesą apibūdina keletas požymių, kurie kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingu laiku ir skirtingu intensyvumu ir nuoseklumu, bet statistika sieja gyventojų senėjimą su konkrečiu amžiumi. [5, 11p.]

1.2.1. DEMOGRAFINĖS SENATVĖS RODIKLIAI

Reikėtų atskirti dvi sąvokas: senėjimą ir senatvę. Senėjimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą demografinį procesą, o senatvę- kaip statinio momento išraišką. Gyventojų senėjimo procesui ir senatvės lygiui įvertinti taikomi statistiniai metodai, skaičiuojami įvairūs rodikliai. Senatvės lygiui apibūdinti dažniausiai skaičiuojami šie rodikliai:

habsoliutus- pagyvenusių žmonių absoliutus skaičius;

hsantykiniai:

1. Pagyvenusių žmonių procentinė dalis palyginus su kitomis amžiaus grupėmis arba bendru

gyventojų skaičiumi.

Dažniausiai skaičiuojamas pagyvenusių žmonių skaičius, vaikų skaičiuje. Šis rodiklis kitaip vadinamas demografinės senatvės rodikliu. Vaikais laikomi asmenys iki 15 m.

S(60+) :S(0-14) , (1)

Čia S(60+) – pagyvenusių gyventojų skaičius;

S(0-14) – vaikų skaičius.

Be to, senatvės lygį apibūdina šis santykinis rodiklis:

(S(60+) : Ŝ ) *100, (2)

Čia Ŝ- bendras gyventojų skaičius.

Pagal šį koeficientą nustatomi gyventojų senėjimo etapai.

2. Vidutinis gyventojų amžius (apskaičiuojamas kaip svertinis vidurkis):

Ŝ=(SSiyi ):(Syi); (3)

Čia Ŝ- vidutinis gyventojų amžius;

Si – atskirų amžiaus grupių gyventojų amžius, jei išskirti vienerių metų intervalai;

amžiaus arba intervalo vidurkis, jei yra 5, 10 metų ar kito ilgio amžiaus intervalai;

yi – atskiros amžiaus grupės gyventojų skaičius.

3. Gyventojų medianinis amžius:

Me=xo+i((Sy/2-N):y2), (4)

Čia Xo – medianinio intervalo žemoji riba;

i – medianinio intervalo ilgis (amžius m.);

Sf – eilutės svorio koeficientų suma;

N – sukauptų svorio koeficientų suma iki medianinio intervalo;

y2 – medianinio intervalo svorio koeficientas.

4 Dažniausiai pasitaikantis amžius (apskaičiuojamas kaip moda):

Mo=xo+i(( y2-y1 ):(( y2-y1 )+(y2-y3)) (5)

Čia xo – modinio intervalo, t.y. su didžiausiu svorio koeficientu žemoji riba;

i – modinio intervalo ilgis;

y1 – priešmodinio intervalo koeficientas;

y2 – modinio intervalo svorio koeficientas;

y3 – pomodinio intervalo svorio koeficientas.

Turint modą,
apskaičiavus vidutinį gyventojų amžių galima spręsti apie tiriamos visumos- gyventojų- pasiskirstymo pobūdį.

Jei Ŝ=Mo=Me, gyventojų pasiskirstymas amžiaus grupėmis simetrinis (normalus).

Jei Ŝ¹Mo¹Me. gyventojų pasiskirstymas amžiaus grupėmis asimetrinis.

Empiriškai nustatyta, kad pasiskirstymo eilutės asimetrija yra vidutinė, kai

½Mo-Ŝ½=3½Mo-Ŝ½ (6)

1.2.2. GYVENTOJŲ ILGAAMŽIŠKUMO RODIKLIAI

Gyventojai, sulaukę 80 metų ir vyresni, laikomi ilgaamžiais. Ilgaamžiškumui apibūdinti skaičiuojamas absoliutus ilgaamžių skaičius (S80+) ir jų skaičius, tenkantis 100000 gyventojų, kuris vadinamas ilgaamžiškumo koeficientu:

((S80+)/Ŝ)*100000. (7)

Norint dar detaliau ištirti ilgaamžių gyventojų amžiaus struktūrą, gali būti skaičiuojami daliniai ilgaamžiškumo koeficientai:

Kilgaamžiškumo =(S90+/S60+)*100%; (8)

Kilgaamžiškumo =(S100+/S60+)*100%. (9)

Rodikliai gali būti skaičiuojami pagal lytį, gyvenamąją vietovę.[5, 12p.]

1.2.3. IŠLAIKYTINIŲ RODIKLIAI

Tiriant gyventojų amžiaus struktūrą skaičiuojami vadinamieji išlaikytinių rodikliai. Jie rodo vaikų ir pagyvenusių žmonių skaičių, tenkantį darbingo amžiaus gyventojams.

Bendras demografinio apkrovimo koeficientas apskaičiuojamas taip:

((S(0-14) +S(60+) )/S(15-59))*1000. (10)

Specializuoti demografinio apkrovimo rodikliai:

·vaikų (S(0-14) / S(15-59))*1000; (11)

·pagyvenusių žmonių (S(60+) / S(15-59))*1000. (12)

Pastarasis rodiklis naudojamas ir demografinės senatvės lygiui įvertinti.[5, 10p.]

1.2.4. GYVENTOJŲ SENĖJIMO RODIKLIAI

Gyventojų senėjimu laikomas demografinis, procesas, kuriam apibūdinti skaičiuojami rodikliai išreiškiami kaip pagyvenusių žmonių ir visų gyventojų prieaugio santykiai:

1) apskaičiuoti taikant absoliutaus prieaugio vidurkį:

(S(60+)*DŜ(60+) )/(S*DŜ); (13)

Čia DŜ(60+) – absoliutaus 60 m. ir vyresnių gyventojų prieaugio metinis vidurkis;

DŜ – absoliutaus visų gyventojų prieaugio metinis vidurkis.

2) apskaičiuoti taikant prieaugio tempų vidurkį:

(S(60+)*Ppt60+)/(S*Ppt ), (14)

Čia Ppt60+ – 60 m. ir vyresnių gyventojų prieaugio tempų metinis vidurkis;

Ppt – visų gyventojų prieaugio tempų metinis vidurkis.

Norint atskleisti senėjimo proceso eigą bei tempus lemiančius veiksnius, aukščiau išvardintų rodiklių nepakanka. Tam būtina detaliai ištirti gyventojų mirtingumą, gimstamumą, ištirti ir įvertinti migraciją bei jos poveikį, išnagrinėti pradinę gyventojų amžiaus struktūrą.

Labai aktualus ne tik paties demografinio senėjimo lygio, bet ir šio proceso vystymosi tendencijų nustatymas, senėjimo proceso intensyvumas. Tą rodo senėjimo koeficientų dinamika, ilgaamžiškumo koeficientai, demografinio apkrovimo ir kiti rodikliai.

Vertinant gyventojų senėjimo dinamiką plačiai taikoma faktorinė indeksinė analizė, kuri

suteikia galimybę įvertinti tam tikrų veiksnių įtaką senatvės koeficiento kitimui:

S(60+) /S=(S(60+) /S(0-14) )* (S(0-14) /S), (15)

Arba kitaip:

Ksenatvės=(K(60+)/S(0-14))*d(0-14). (16)

Čia d(0-14). – vaikų iki 15 m. kiekis procentais.

Senatvės koeficiento dydį veikia du veiksniai: vaikų kiekis procentais, kuris labai priklauso nuo gimstamumo, ir pagyvenusių gyventojų skaičiaus didėjimas, lyginant su vaikų skaičiumi.

Santykinis bendras ir kiekvieno iš išvardintų veiksnių poveikis senatvės koeficiento kilimui

nustatomas:

a) bendras:

DKsenatvės=K1 senatvės/K2 senatvės ; (17)

b) dėl pagyvenusių žmonių santykinio skaičiaus didėjimo:

DKsenatvės=(K1 S(60+) /S(0-14) ):(K0 S(60+) /S(0-14) )*d1 (0-14) ; (18)

c) dėl vaikų dalies kitimo:

DKsenatvės=(d1(0-14) ):d0(0-14) )*(K0S(60+) /S(0-14) ); (19)

Absoliutus veiksnių poveikio dydis rezultatiniam rodikliui apskaičiuojamas:

a) bendras:

DKsenatvės=K1 senatvės/K0 senatvės ; (20)

b) dėl pagyvenusių žmonių santykinio skaičiaus kitimo:

DKsenatvės=(K1 S(60+) /S(0-14) )-(K0 S(60+) /S(0-14) )*d1 (0-14) ;(21)

c) dėl vaikų dalies kitimo:

DKsenatvės=(d1(0-14) )-d0(0-14) )*(K0S(60+) /S(0-14) ). (22)

Tiriant gyventojų senėjimą plačiai taikomi imitaciniai modeliai.

Apskritai gyventojų senėjimas neturėtų būti vertinamas kaip negatyvus procesas, nes tai

objektyvus dėsningumas, visuomenės vystymosi poreikis.

Kokybinis senėjimo pasekmių poveikis gali būti apskaičiuojamas vertinant išlaidų, skirtų

pagyvenusių žmonių išlaikymui, dinamiką, darbingo amžiaus gyventojų skaičių ir jų prieaugio tempus.

Statistinis gyventojų senėjimo tyrimas ypač svarbus vertinant demografinio vystymosi

dėsningumus.

Pagrindinis gyventojų senėjimą lemiantis veiksnys- gimstamumo kitimas. Jo sumažėjimą sąlygoja jaunų amžiaus grupių papildymą naujagimių sąskaita ir esant kitoms vienodoms sąlygoms didina vyresnio amžiaus žmonių kiekį procentais. Gimstamumo didėjimas gerokai veikia senėjimo procesą jį mažindamas.

Gyventojų,o ypač vaikų ir kūdikių, mirtingumo mažėjimas stabdo gyventojų senėjimo procesą,o vyresnėse amžiaus grupėse- pagreitina.

Migracijos poveikis gyventojų senėjimui vertinamas dvejopai: vietovėse, iš kurių išvykstama, ir vietovėse, į kurias atvykstama. Paprastai migruoja jauni ir vidutinio amžiaus gyventojai, kuriems būdingas natūralaus gyventojų judėjimo ir gimstamumo intensyvumas.
iš kurių išvykstama, mažėjant jaunų gyventojų procentinei daliai demografinė situacija blogėja. Vietovės į kurias atvykstama, pastebimi atvirkštiniai reiškiniai- jaunų gyventojų dalis didėja, o demografinė situacija santykinai,o kartais ir absoliučiai gėrėja.[5, 13p.]

1.2.5. GYVENTOJŲ AMŽIAUS STRUKTŪROS TIPOLOGIZACIJA

Amžius yra pati svarbiausia gyventojų struktūros charakteristika. Žmogaus gyvenimą skirstome į tam tikrus tarpsnius, atsižvelgiant į biologinius- demografinius kriterijus. Universaliausias yra toks: kūdikystė- iki 1 metų; vaikystė- 1-14 metai; jaunystė- 15-24 metai; suaugusiųjų- 15-64 ir senatvę- 65 ir daugiau. Taip pat gyventojai yra klasifikuojami į amžiaus grupes penkių metų ar platesniais intervalais. Remiantis socialiniais- ekonominiais kriterijais, gyventojai klasifikuojami į iki darbingo (0-15), darbingo (16-59) ir pensinio amžiaus (60+) grupes.

Tiriant gyventojų amžiaus struktūrą didelę reikšmę turėjo Zundbergo atlikta gyventojų klasifikacija, kuris suskirstė gyventojus į 3 amžiaus grupes: vaikai- 0-14 metų; tėvai- 15-49 metų; protėviai (seneliai)- 50 metų ir vyresni. [5, p.9]

DARBINGO AMŽIAUS GYVENTOJAI– Lietuvoje iki 1995 m.– 16-59 m. vyrai ir 16-54 m. moterys. Nuo 1995 m. darbingas amžius ilginamas 2 mėn. per metus vyrams ir 4 mėn. per metus moterims, kol vyrams pasieks 62 m. 6 mėn., moterims– 60 metų. Sveikatos statistikoje vaikais laikomi 0-14 (14 metų, 11 mėnesių, 29 dienos) metų, o sveikatos priežiūros organizavime taikomas 15 metų (15 metų 11 mėnesių ir 29 dienų) vaikų

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2421 žodžiai iš 8057 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.