Gyventojų užimtumas ir nedarbas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Gyventojų užimtumas ir nedarbas Lietuvoje

112131415161

Įvadas

Nedarbas tiesiogiai ir stipriai veikia kiekvieną žmogų. Daugumai žmonių, darbo netektis reiškia sunkesnį pragyvenimo lygį ir stiprią psichologinę krizę.

Visiškas užimtumas- tikslas, kurio būtina siekti. Jis pasiekiamas tada, kada paklausa darbo jėgai sutampa su pasiūla. Tačiau šis trumpalaikis reiškinys nuolat suardomas dėl besikeičiančių visuomenės poreikių, struktūrinių gamybos pokyčių.

Intensyvus darbo jėgos atnaujinimas ir perskirstymas priklauso nuo daugelio priežasčių. Užimtumą sąlygojantys procesai, susiję su visų visuomenės sluoksnių interesais, turi būti sureguliuojami. Todėl aktyvi valstybės politika reguliuojant užimtumo ir darbo klausimus yra būtina.

Ekonomistai nagrinėja nedarbo problemą, siekiant išsiaiškinti priežastis, kurių analizė padėtų įgyvendinti valstybės politikos užimtumo strateginius planus. Kai kurios valstybinės programos, pavyzdžiui bedarbių perkvalifikavimo programos, suteikia galimybę įsidarbinti ateityje. Kitos programos, tokios kaip draudimas nuo bedarbystės, gelbsti nuo didesnių ekonominių sunkumų, su kuriais susiduriant su bedarbyste. Darbe pateiksime kelis užimtumo politikos prioritetinių veiksnių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai liečia šią problemą.

Esminėms užimtumo problemoms susijusios, pirma, su tuo, jog būtina pripažinti, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios rinkos dalies – poreikius, ypač tai ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir kvalifikuota. Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos, padedančios lanksčiai darbo rinkai vystytis. Tai apima ir poreikį skatinti į ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą siekiant prisitaikyti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

1. Padėtis darbo rinkoje

2004m duomenimis gyventojų skaičius siekia 3445,9 tūkst. gyventojų.

1 lentelė

Gyventojų užimtumas

2003 2004-I 2004-II

15 m. ir vyresni gyventojai, metų pradžioje, tūkst. 2829,6 2837,1 2837,1

Darbo jėga 1641,9 1620,8 1625,4

Užimtieji 1438,0 1410,0 1442,1

Bedarbiai 203,9 210,8 183,4

Nedarbo lygis (proc.) 12,4 13,0 11,3

Jaunimo (15-24 m.) (proc.) 25,0 23,2 21,0

Moterų (proc.) 12,2 12,8 11,0

Vyrų (proc.) 12,7 13,2 11,6

Užimtumo lygis 15-64 m. amžiaus gyventojų, (proc.) 60,9 59,9 61,3

2003 metais palyginti su 2002 metais įvairiose veiklos srityse užimtųjų skaičius padidėjo 32 tūkst., arba 2 proc. ir vidutinis 2003 metų skaičius sudarė 1438 tūkst. 2003 metais apie 80 proc. visų užimtųjų dirbo samdomą darbą, 17 proc. dirbo savarankiškai [7]. Daugiau nei pusė (54 proc.) užimtųjų dirbo paslaugų sferoje, apie trečdalį – pramonėje ir statybose. Toliau išlieka aukšta gyventojų, užsiimančių žemdirbyste, miškininkyste ir žuvininkyste, dalis – apie 17 proc.

Didėjant užimtų gyventojų skaičiui, didėja gyventojų užimtumo lygis. 2003 metais palyginti su 2002 metais 15 metų ir vyresnių gyventojų užimtumo lygis šalyje išaugo 1,3 proc. ir vidutinis 2003 metų užimtumo lygis buvo 60,9 proc. Daugiausia per šį laikotarpį išaugo Vilniaus apskrities gyventojų užimtumo lygis – 4,1 proc. ir siekė 63,7 proc. Aukščiausias užimtumo lygis 2003 metais buvo Tauragės apskrityje – 66,7 proc., jis per metus padidėjo 2,3 proc. Žemiausias užimtumo lygis buvo Alytaus apskrityje – 54 proc. ir Utenos apskrityje – 57,4 proc. [7].

Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis vidutinis 2003 metų nedarbo lygis buvo 12,4 proc. (moterų – 12,2 proc., vyrų – 12,7 proc.). Tai pats žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius 6 metus. 2003 metais kas keturioliktas 15 metų ir vyresnis gyventojas buvo bedarbis, t.y. neturėjo darbo, norėjo dirbti ir įvairiausiais būdais ieškojo darbo.

Europos Sąjungoje 2003 metų pabaigoje nedarbo lygis buvo 7,9 proc., stojančiosiose šalyse – 14,3 proc.

Per metus užimtų gyventojų skaičius išaugo beveik visose veiklose, išskyrus finansinį tarpininkavimą ir sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veiklas, kuriose jų skaičius sumažėjo atitinkamai l ir 7 tūkstančiais. Daugiausia (20 proc.) žmonių pirmąjį 2004 m. ketvirtį dirbo pramonės įmonėse. Prieš metus šios veiklos srityje dirbo 22 procentai visų užimtųjų. Išlieka aukšta užimtųjų, dirbančių žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veiklose, dalis (16,7 proc.). Didėja dirbančiųjų skaičius statybose. Jis nuo 90 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį išaugo 12 tūkst., arba 13 procentų, ir pirmąjį 2004 m. ketvirtį šioje veikloje dirbo 102 tūkstančių užimtųjų.

Paslaugų sektoriuje pirmąjį 2004 m. ketvirtį buvo 793 tūkst., arba 25 tūkst. daugiau nei prieš metus, užimtų gyventojų. Šiame sektoriuje dirbo 56 procentai visų užimtųjų. Kaip ir ankstesniais metais, pirmąjį 2004 m. ketvirtį daugiau nei 15 procentų visų užimtųjų dirbo prekybos įmonėse, 10 procentų – švietimo įstaigose, po 7 procentus – transporto ir sveikatos priežiūros bei socialinio darbo įstaigose. Viešojo valdymo institucijose ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo veikloje dirbo 78 tūkst., arba 5,5 procento visų užimtųjų [9].

2 lentelė

Užimti gyventojai pagal ekonominės veiklos rūšis

Tūkstančiais Procentais

2003 m. I ketvirtis 2004 m. I ketvirtis 2003 m. I ketvirtis 2004 m. I ketvirtis


viso 1387,9 1410,0 100,0 100,0

Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 230,6 236;8 16,6 16,8

Pramonė 299,3 277,7 21,6 19,7

Statyba 90,1 102,2 6,5 7,2

Paslaugos 768,0 793,3 55,3 56,3

Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 209,8 218,1 15,1 15,5

Kitos paslaugos 558,2 575,2 40,2 40,8

Struktūriniai užimtumo pokyčiai

2004 m. I pusmetį žemės ūkiui teko 16 proc. dirbančiųjų, pramonei – 28 proc. ir paslaugoms – 56 proc. Palyginti su ES, didžiausias skirtumas yra žemės ūkio sektoriuje, kurio dalis užimtumo struktūroje yra 4 kartus didesnė nei ES. Užimtumas, lyginant su vidutiniu ES, paslaugų sektoriuje lieka gana nedidelis [13].

2003m. 22 proc. dirbančiųjų buvo specialistai ir techniniai darbuotojai, o 8 proc. ėjo vadovų pareigas. Kvalifikuota ir pusiau kvalifikuota darbo jėga sudarė 26 proc. dirbančiųjų, iš jų 16 proc. – žemės ūkio darbuotojai. Nekvalifikuoti darbininkai sudarė 10 proc. Tik 1/6 dirbančiųjų buvo įstaigų tarnautojai, pardavimo ir paslaugų darbuotojai. Pastaraisiais metais ši struktūra mažai keitėsi. Įstaigų tarnautojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai vis dar sudaro daug mažesnę visų dirbančiųjų dalį nei ES valstybėse narėse [13]

Užimtumo lygis valstybiniame sektoriuje 2003 m. sudarė 28 proc. Privataus sektoriaus dalis visoje užimtumo struktūroje – 72 proc. Privataus ir valstybinio sektoriaus santykio pokyčius labiausiai sąlygojo privatizavimo procesas.

2003 metais apytikriai 10 proc. dirbančiųjų dirbo ne visą darbo laiką; taigi toks darbas Lietuvoje mažiau paplitęs nei ES, kur tokių darbuotojų yra 18 proc. Skirtumas ypač didelis Lietuvos moterų atžvilgiu: tik 11 proc. iš jų dirba ne visu etatu, kai tuo tarpu ES – 34 proc. Darbas ne visą darbo laiką skiriasi įvairiuose ūkio sektoriuose. Apie 20 proc. žemės ūkio darbuotojų ir tik 5 proc. pramonės ir tiek pat statybos bei 9,4 proc. paslaugų darbuotojų dirba nepilną darbo laiką. Lyginant su ES, darbas ne visą darbo laiką yra mažiausiai išplėtotas paslaugų srityje (kur ES 22 proc. dirba ne visą darbo laiką) [13] .

Pereinamojo laikotarpio poveikis įvairiems Lietuvos regionams buvo skirtingas atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą laikotarpio pradžioje ir į geografinę padėtį. Be to, susilpnėjus valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek sprendimų dėl investicijų požiūriu), tiesioginės laisvųjų rinkų investicijos dažniausia buvo nukreiptos į labiausiai išvystytus regionus. Todėl atsirado reikšmingų regioninių užimtumo skirtumų [10].

Suvestiniai užimtumo duomenys atvirai neparodo šių skirtumų masto. Išskyrus Alytų, kur, oficialiais duomenimis, 15–64 metų asmenų užimtumo lygis 2003 m. buvo 47 proc., užimtumas įvairiuose regionuose skyrėsi nedaug ir svyravo nuo 70 proc. Vilniuje iki 55 proc. Kaune [9].

Tačiau daugelyje regionų (ypač Tauragėje ir Marijampolėje) didelė oficialiai užregistruotų dirbančiųjų dalis tenka žemės ūkio sektoriui, ir tai dažniausia yra mažai produktyvi žemdirbystė, skirta tik pragyvenimui užsitikrinti. Jei į vertinimą neįtrauksime žemės ūkio, regionus galėsime suskirstyti į tokias kategorijas:

• Vilniaus regionas, kur apytikriai 60 proc. darbingo amžiaus gyventojų dirba pramonės ir paslaugų sektoriuose;

• Kauno ir Klaipėdos regionai, kur šis rodiklis yra apytikriai 50 proc.;

• Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Utenos regionai – apie 45 proc.;

• Tauragės ir Marijampolės regionai, kur ne žemės ūkyje dirba mažiau nei 40 proc. darbingo amžiaus asmenų.

Produktyvumas (vienam dirbančiam gyventojui tenkanti BVP dalis) nuolat augo. Vertinant pagal sektorius, vienam darbuotojui tenkanti produkcijos dalis yra didžiausia gamybos sektoriuje; po to seka statyba ir paslaugos, paskutinėje vietoje – žemės ūkis. Produktyvumas labai skirtingas vertinant įvairias paslaugų sektoriaus veiklos rūšis: jis mažiausias sveikatos priežiūros ir socialinėje srityje, didžiausias – finansinio tarpininkavimo srityje.

2. Užimtumo teorijos

Užimtumo situacija yra tampriai susijusi su bendra ekonomikos būkle ir kiekvienas ekonominio mechanizmo sutrikimas sukelia atitinkamą užimtumo situacijos pasikeitimą. Todėl visos rinkos ekonomikos šalys turi gausų priemonių, padedančių sušvelninti ekonominių ūkio sutrikimų socialines pasekmes, arsenalą. Priemonių visuma, naudojamų darbo rinkos reguliavimui, sudaro valstybės užimtumo politiką.

Šios priemonės – tai tiesioginis ir netiesioginis valstybės poveikis darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui arba, kitaip tariant, valstybės įsikišimas į ūkio funkcionavimą. Tokia valstybės elgsena darbo rinkos teorijoje vertinama įvairiai. Galima skirti dvi pozicijas: neoklasikinę ir Keinso.

Neoklasikinė. Jos pagrindinė tezė yra ta, kad darbo rinka laisvos rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pereiti prie pusiausvyros, tai yra pasiekti maksimalų/pilną užimtumo lygį, esant tam tikram ūkio išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikai teigia, kad nedarbas atsiranda ne todėl, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojimas pasak jų, ūkyje yra per mažai rinkos). Iš tokios pozicijos seka ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Jų nuomone, visai
aktyvus valstybės kišimasis į ūkio funkcionavimą (užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir kt.), o būtina yra likviduoti tai, kas trukdo laisvos rinkos funkcionavimui. Reikia apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžio formavimui, mažinti nedarbo pašalpas bei panaikinti minimalių atlyginimų kategoriją. Valstybė turėtų apriboti struktūrinį nedarbą sukeliančių priežasčių panaikinimą. Tam ji turėtų: 1) tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą (apie laisvas darbo vietas bei darbo ieškančiuosius); 2) efektyviai, atsižvelgiant į realius ūkio poreikius, organizuoti profesinį mokymą bei suaugusių permokymą.

Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia nedarbo problemos, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas (biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir pan.).

Taigi viena koncepcija pasisako už visišką valstybės kišimąsi į ūkio funkcionavimą, o kita pasisako už jos būtinumą. Vienos ar kitos koncepcijos dominavimas užimtumo politikoje laikui bėgant keitėsi. Nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo, nors atskirose šalyse jau ir buvo kalbama apie užimtumo politiką, valstybės vaidmuo tebebuvo pasyvus, todėl galima sakyti, kad dominavo neoklasikinė užimtumo politikos koncepcija. Po Antrojo pasaulinio karo situacija labai pasikeitė: stiprėjo profsąjunginis judėjimas, augo socialiniai fondai, didėjo socialinės apsaugos sistemos įvairovė ir pan. Norėdamos pasiekti socialinio stabilumo daugelis šalių ėmėsi įvairių valstybinių socialinių programų, kurių viena pagrindinių dalių buvo užimtumo programos, atitinkama užimtumo politika. Bet 9 dešimtmečio viduryje prasidėjo ekonominė recesija, kuri apėmė beveik visas išsivysčiusias šalis, tai tiesiogiai atsiliepė ir darbo rinkai, pradėjo augti nedarbas. Norint sustabdyti ekonomikos smukimą, pradėta mažinti mokesčius, tai turėjo poveikį socialinei politikai (taip pat ir užimtumo): pristabdytas atskirų užimtumo programų finansavimas, mažinamas įdarbinimo įstaigų (darbo biržų) darbuotojų skaičius, net bandoma sumažinti bedarbio pašalpos dydį (pvz., Kanadoje). Taigi vėl pradeda dominuoti neoklasikinė užimtumo politikos samprata, mažėja valstybės poveikis situacijai darbo rinkoje.

Siekdamos spręsti ekonomikos problemas, įvairios koncepcijos pabrėžia skirtingų jos aspektų svarbą. Kai kurios jų – monetaristai ir keinsistai – teigia, kad jas sureguliuoti galima per visuminę paklausą, kitos koncepcijos – pasiūlos pusės – atstovai mano, kad dėmesį reikia sutelkti į visuminę pasiūlą.

Monetaristai, siekdami nepabloginti ekonomikos funkcionavimo, pasisako už jos reguliavimą ne vyriausybės, o centrinio banko veiklos priemonėmis – monetarine politika, t. y. pinigų masės kontroliavimu

Nedarbas keinsistams ir ilguoju, ir trumpuoju laikotarpiu atrodo priklausąs nuo infliacijos, jo priežastis – nelanksti darbo jėga. Monetaristai sako, kad natūralusis nedarbas priklauso nuo vyriausybės programų, mokesčių, konkurencijos ir pan.

Pasiūlos pusės šalininkai tarp infliacijos ir nedarbo nemato jokio ryšio, norint jo išvengti, reikia didinti motyvaciją dirbti daugiau.

3. Nedarbas

Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Pavyzdžiui, Dž. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos).

Nedarbo tipai. Skiriami trys nedarbo tipai – migracinis (frikcinis), struktūrinis ir ciklinis nedarbas.

Migracinis nedarbas atsiranda žmonėms paliekant darbo vietas dėl įvairių asmeninių priežasčių. Vieni darbuotojai išeina iš darbo norėdami pereiti į geresnę vietą, kiti atleidžiami už prasižengimus, treti, baigę mokyklą ar kursus, pirmąkart ieško darbo, ketvirti nebedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas.

Struktūrinis nedarbas- kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijų, šakų ar teritorijų požiūriu). Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamos produkcijos nomenklatūrai bei jos technologijai, t.y. mokslo ir technikos pažangos sąlygomis. Ekonomikos plėtojimąsi, augimą visada lydi
pokyčiai. Vis didesnį poveikį turi ir tarptautinio (globalinio) masto ūkiniai pokyčiai, ekonominių ryšių spartus plėtojimasis.

Struktūrinio nedarbo priežastis gali būti ir darbo užmokesčio reguliavimo priemonės -minimalaus darbo užmokesčio įstatymai, šakų ir įmonių profsąjungų susitarimai su darbdaviais, mažinantys atlyginimų diferenciaciją bei lokalinių darbo rinkos sąlygų poveikį. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, dėl ko dalis darbuotojų (vyresnio amžiaus nekvalifikuoti darbininkai, ypač moterys, taip pat mokyklų absolventai) lieka be darbo, nes įstatymo nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per aukštas siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti.

Ciklinis nedarbas atsiranda, kai sumažėja ūkinis aktyvumas, ekonomikos vystymasis ima stabčioti, ji pasuka recesijos kryptimi (susidaro recesinis tarpsnis). Šis nedarbo tipas kartais ir yra apibūdinamas kaip nepakankamos paklausos nedarbas. Ciklinis nedarbas tiesiogiai susijęs su verslo ciklu, jo nenumaldoma, nors kaskart lyg švelnesne sinusoide.

Visai išvengti nedarbo ne tik neįmanoma, bet ir nepageidautina. Nedaug kam patiktų tokia ekonominė tvarka, kai įdarbinimas vyktų prievartos būdu. Todėl reikalinga tiksliai apibrėžti visiško užimtumo sąvoką, nes nedarbo lygis negali būti nulinis. Paskutiniaisiais šio amžiaus dešimtmečiais prasidėjo plati diskusija apie tai, koks galėtų būti nedarbo lygis ir ką reiškia „visiškas užimtumas“.

Jei nedarbo lygis būtų – 9%, 10% ar daugiau, tai spartus ekonomikos išplėtimas situaciją pagerintų. Bendra gamybos apimtis ir užimtumas didėtų lygia greta. Be to, ekonomikos išplėtimas sąlygotų produktyvumo kilimą, nes, visų pirma, į ūkinę veiklą būtų įtraukti tie įrengimai ir darbuotojai, kurie iki tol nebuvo pilnai panaudojami.

Tačiau toliau plečiant gamybą ir mažėjant nedarbo lygiui, gali atsirasti kitų problemų. Gamintojai samdo vis daugiau darbuotojų tol, kol didėja paklausa jų produkcijai. Tačiau paklausos didėjimas gali sukelti infliaciją. Vadinasi, vienas iš visiško užimtumo apibrėžimų būtų toks: Visiškas užimtumas būna tada, kai nedarbo lygis žemas ir nesukelia infliacijos padidėjimo.

Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:

1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)

2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.

Statistikos departamentas taip pat tiria bedarbystės paplitimą, tačiau naudoja ne bedarbio, o nedirbančio žmogaus sampratą. Į nedirbančiųjų skaičių patenka visi apklausos metu pasisakę esantys bedarbiais (neatsižvelgiant į tai, ar jis registruotas darbo biržoje, ar ne, ar aktyviai ieško darbo, ar ne).

Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininko ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogus yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką [3].

Lietuvos darbo rinkos struktūrą galima pavaizduoti taip:

Oficialiai registruoti, gauna bedarbio pašalpą.

Neoficiali bedarbystė.(trumpas darbo laikas, priverstinės atostogos, niekada neregistruoti darbo biržoje)

Neoficiali darbo rinka. Juodoji darbo rinka.

Firmos , nemokančios mokesčių ir socialinio draudimo.

Oficialiai dirbantys.

Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.

Bedarbių nuo 219 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 211 tūkst. pirmąjį 2004 m. ketvirtį. Jų skaičius per metus sumažėjo 8 tūkst., arba beveik 4 procentais, o nuo pirmojo 2002 m. ketvirčio iki kitų metų pirmojo ketvirčio jų buvo sumažėję 61 tūkst., arba 22 pro-centais. Moterų bedarbių skaičius per metus išaugo 8 tūkst. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių moterų buvo 106 tūkst., o vyrų – beveik 105 tūkst. Prieš metus vyrų bedarbių buvo daugiau nei moterų. Jie sudarė 55 procentus visų bedarbių [9].

Didėjant legaliai ir nelegaliai gyventojų migracijai, mažėja jaunu 15-24 metų amžiaus bedarbių skaičius. Jų pirmąjį 2003 m.
ketvirtį buvo 37 tūkst. ir per metus sumažėjo iki 33 tūkst. Vyresnio amžiaus (55 m. ir vyresnių) bedarbių buvo apie 20 tūkst., ir jų skaičius per metus nepasikeitė.

Mažėja nedarbo lygis. Jis nuo 13,6 procento pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 13 procentų pirmąjį 2004 m. ketvirtį. Sumažėjo jaunimo nedarbo lygis. Prieš merus 15-24 metų amžiaus žmonių nedarbo lygis buvo 24,4 procento, o pirmąjį 2004 m. ketvirtį jis sumažėjo iki 23,2 procento. Pirmąjį 2002 m. ketvirtį jaunimo nedarbo lygis buvo išaugęs iki 30 procentų.

Mažėja vyrų, o didėja moterų nedarbo lygiai. Per metus vyrų nedarbo lygis sumažėjo 2 procentais ir pirmąjį 2004 m. ketvirtį buvo 12,8 procento. Moterų nedarbo lygis per tą patį laikotarpį išaugo 0,8 procento ir buvo 13,2 procento.

Nors nedarbas Lietuvoje ir mažėja, bet išlieka aukščiausias Baltijos šalyse. Tyrimų duomenimis, pirmąjį 2004 m. ketvirtį Estijoje nedarbo lygis buvo 10,1, Latvijoje-11,5 procento (žr. 4 lentelėje)

3 lentelė

Nedarbo lygio pokyčiai

Procentais Padidėjimas, sumažėjimas (-) 2004 m. I ketvirtį, palyginti su 2003 m. I ketvirčiu procentais

2003 m. I ketvirtis 2004 m. I ketvirtis

Iš viso 13,6 13,0 -0,6

Vyrai 14,8 12,8 -2,0

Moterys 12,4 13,2 0,8

15-24 metų 24,4 23,2 -1,2

25-54 metų 12,7 12,4 -0,3

55 m. ir vyresni 10,9 9,9 -1,0

Mažėjant bendram bedarbių skaičiui mažėja ir ilgalaikių bedarbių, t. y. asmenų, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 111 tūkst. pirmąjį 2003 m. ketvirtį sumažėjo iki 103 tūkst. pirmąjį 2004 m. ketvirtį.

Nors ilgalaikių bedarbių mažėja, jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka gana didelė. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 51, o pirmąjį 2004 m. ketvirtį – 49 procentai visų bedarbių. Ilgalaikiai bedarbiai sudarė 6,5 procento nuo visos darbo jėgos. Tai vienas iš aukščiausių rodiklių Europoje.

Per metus ypač ryškiai sumažėjo bedarbių, ieškančių darbo mažiau nei šešis mėnesius (14 proc.), tačiau nerandančių darbo nuo 6 mėnesių ik l metų skaičius išaugo beveik ketvirtadaliu. Šiam procesui įtakos turi laisvų darbo vietų, ypač mažesniuose miestuose ir kaimuose, stoka (žr. 5 lentelę).

4 lentelė

Bedarbiai pagal nedarbo trukmę

Tūkstančiais Padidėjimas, sumažėjimas (-) 2004 m. I ketvirtį, palyginti su 2003 m. I ketvirčiu

2003 I ketvirtis 2004 I ketvirtis tūkstančiais procentais

Iš viso

Iki 6 mėn.

6-11 mėn.

1 m. ir daugiau 218,8

70,7 37,0 111,1 210,8

60,9 46,6 103,3 -8,0

-9,8

9,6

-7,8 -3,7

-13,9

25,9

-7,0

Bedarbių išsilavinimas. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį 43 procentai visų bedarbių neturėjo profesijos ir buvo baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas. Beveik tiek pat bedarbių buvo baigę profesines mokyklas.

Didėja bedarbių, baigusių aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas. Pirmąjį 2004 m. ketvirtį bedarbių su aukštuoju išsilavinimu buvo 19 tūkst., arba 9 procentai, o su aukštesniuoju – 10 tūkst., arba 5 procentai visų bedarbių. Prieš metus bedarbių su aukštuoju išsilavinimu buvo 17 tūkst., arba 8 procentai, o su aukštesniuoju – 8 tūkst., arba 4 procentai visų bedarbių.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3540 žodžiai iš 6990 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.