Gyvulių virškinimas
5 (100%) 1 vote

Gyvulių virškinimas

VILNIAUS KOLEGIJA

AGROTECHNOLOGIJŲ FAKULTETASAnatomijos savarankiškas darbas

Virškinimas

Darbą tikrino:

dėst.Vilnius

2005

TurinysVirškinimo reikšmė ir fermentai 1

Virškinamųjų procesų tyrimo metodai 2

Pašaro paėmimas ir kramtymas 4

Seilių liaukos, jų sekrecija ir reikšmė 5

Seilių sekrecijos tyrimo metodai ir įvairių gyvulių seilių sekrecijos

ypatumai 7

Rijimas ir vėmimas 8

Virškinimo skrandyje tyrimas 9

Skrandžio sultys ir jų sudėtis 10

Skrandžio sulčių sekrecija 12

Žemės ūkio gyvulių virškinimo skrandyje ypatybės 13

Gromuliavimas ir dujų atrijimas 16

Literatūra 19

Virškinimo reikšmė ir fermentai

Kad organizmas galėtų gyventi, jis turi nuolat gauti baltymų, riebalų,

angliavandenių, mineralinių druskų, vandens ir vitaminų. Tačiau išvardytų

maisto medžiagų, kurias gyvulys gauna su pašarais, organizmas dar negali

pasisavinti.Virškinamajame trakte šios medžiagos, veikiamos fiziškai,

chemiškai ir biologiškai, virsta nesudėtingais, vandenyje tirpstančiais,

junginiais, kurie pro virškinamojo trakto sienelę gali rozorbuotis į kraują

ir limfą. Šie nesudėtingi junginiai naudojami kūno ląstelėms atstatyti ir

kaip energijos šaltinis. Taigi virškinimu vadinamas toks fiziologinis

procesas, kai chemiškai sudėtingos pašaro maisto medžiagos paverčiamos

paprastesnėmis, t.y. tokiomis, kurias gali pasisavinti organizmas.

Virškinimo tipai yra trys: intraceliulinis, ekstraceliulinis ir

membraninis.

Intraceliulinis virškinimas būdingas žemesniesiems vienaląsčiams

organizmams. Ant jų paviršiaus yra specialios vietos, iš kurių formuojasi

fagocitinės vakuolės. Jomis paimtą maistą suvirškina fermentai. Žinduolių

organizme toks virškinimo tipas irgi pasitaiko. Taip naikina („suvirškina“)

įvairius svetimkūnius leukocitai.

Ekstraceliulinis virškinimas būdingas aukštesniesiems gyvūnams. Jie

maistą virškina virškinamajame trakte, kurio svarbiausios funkcijos yra

sekrecija, motorika, įsiurbimas arba rozorbcija, ir ekskrecija. Seilių,

skrandžio bei žarnų liaukos ir kasa išskiria virškinamąsias sultis,

turinčias daug fermentų. Sultys suvilgo pašarą, o fermentai suskaido

baltymus, riebalus ir angliavandenius į nesudėtingus junginius.Motorinė

funkcija susijusi su virškinamojo trakto raumenų veikla. Raumenys judėdami

susmulkina pašarą, sumaišo jį su virškinamosiomis sultimis ir stumia

virškinamuoju traktu, o nesuvirškintas medžiagas pašalina laukan.

Suvirškintas maisto medžiagas įsiurbia virškinamojo trakto gleivinė. Per ją

šios medžiagos patenka į kraują ir limfą. Ekskrecinę funkciją atlieka

skrandžio ir žarnų gleivinė, kepenys, kasa ir seilių liaukos.

Membraninių virškinimu vadinamas virškinimas, kai maisto medžiagas skaido

ląstelių membranų struktūrose esantys fermentai, kuriuos gamina skrandžio

bei žarnų liaukos ir kasa. Fermentų veikiami baltymai suskyla iki amino

rūgščių, riebalai – į gliceriną ir riebiąsias rūgštis (oleino, palmitino ir

stearino), o sudėtingi angliavandeniai (krakmolas) – į monosacharidus.

Fermentais vadinamos baltyminės medžiagos, greitinančios chemines

reakcijas organizme. Dėl to jie dar vadinami biologiniais katalizatoriais.

Fermentų aktyvumui turi įtakos aplinkos temperatūra. Aktyviausi jie būna 38-

40C tamperatūroje. Aukštesnėje kaip 60C temperatūroje fermentai jau

suyra.Fermentų aktyvumui įtakos turi ir aplinkos reakcija.Pavyzdžiui,

skrandžio fermentas pepsinas yra veiklus tik rūgščioje aplinkoje, o kasos

fermentai tripsinas, amilazė ir lipazė – šarminėje. Žolėdžių virškinimo

procese dar dalyvauja ir fermentai, patenkantys į virškinamąjį traktą su

augaliniu pašaru.

Gyvulių virškinamajame trakte esantys mikroorganizmai pašarą apdoroja

biologiškai. Jų gaminami fermentai padeda virškinti maisto

medžiagas.Mikroorganizmai ypatingai padeda virškinti ląstelieną ir

pasisavinti azotines sintetines medžiagas (karbamidą ir kt.).Virškinamųjų procesų tyrimo metodai

Virškinamieji procesai nuodugniai buvo pradėti tirti tik tada, kai

I.Pavlovas panaudojo naują fistulinį metodą. Tiesa, šie procesai buvo

pradėti tirti dar XVIII a. Pradžioje, bet tuomet tyrimo metodika buvo labai

primityvi. Pavyzdžiui, R.A. Reomiuras duodavo gyvuliams praryti

tuščiavidurius skylėtus metalinius rutuliukus su mėsa arba grūdais. Po

kurio laiko rutuliukai buvo ištraukiami ir nustatomi jose esančio pašaro

pakitimai. Norėdamas gauti skrandžio sulčių , Reomiuras duodavo gyvuliui

praryti ant virvutės pririštą kempinę, kuri prisisunkdavo tų sulčių. Taip

buvo gauta šiokių tokių žinių apie skrandžio sulčių chemizmą ir

virškinamąsias savybes.Virškinamųjų sulčių sekrecija bei jų kokybė buvo

tiriama ir
aštriais bandymais, t.y. būdavo perpjaunama pilvo ertmė. Šis

tyrimo metodas buvo vadinamas vivisekciniu metodu.

Vivisekciniu metodu nebuvo galima ištirti virškinamojo proceso tokio,

koks vyksta normaliame organizme. Šį uždavinį teigiamai išsprendė

I.Pavlovas, paruošęs ir įdiegęs fistulinį metodą. Fistulinio metodo esmė

ta, kad virškinimas tiriamas sveikame organizme. Pavlovas šiuo metodu

ištyrė virškinamųjų liaukų sekrecijos dėsningumus ir padėjo pagrindus

virškinimo fiziologijai. Fistulinį metodą Pavlovas išbandė su šunimis, nors

vėliau šis metodas buvo plačiai taikomas ir žemės ūkio gyvulių virškinimo

fiziologijai tirti.

Dabar fiziologiniai procesai tiriami rentgeno metodu t.y tiriamam

gyvuliui duodama į vidų kontrastinių medžiagų (bario druskų) ir po to

rentgeno aparatu stebimi žarnų bei skrandžio judesiai, ir žymėtųjų atomų

metodu.

Fermentai ir jų veikimas

|Fermentų |Fermentus |Kokias |Fermentams |Reakcija |

|pavadinimas |gamina |medžiagas |veikiant | |

| | |fermentai |susidariusios | |

| | |skaido |medžiagos | |

|Ptialinas |Seilių liaukos|Krakmolą |Maltozė |Neutrali arba |

|(seilių | | | |silpnai |

|amilazė) | | | |šarminė |

|Maltazė |Tas pat |Maltozę |Gliukozė |Tas pat |

|(žmogaus, | |(salyklinį | | |

|kiaulių, | |cukrų) | | |

|triušių) | | | | |

|Pepsinas |Skrandžio |Baltymus |Albumozės ir |Rūgšti (0,4 – |

| |liaukos | |peptonai |0,5% HCl) |

|Lipazė |Tas pat |Riebalus |Glicerinas ir |Tas pat |

| | | |riebiosios | |

| | | |rūgštys | |

|Chimozinas |„ „ |Pieno kazeiną |Sutraukia |Rūgšti |

| | | | | |

|Erepsinas |Žarnų liaukos |Peptonus ir |Amino rūgštys |Šarminė ir |

| | |albumozės | |neutrali |

|Maltazė |Tas pat |Maltozę |Gliukozė |Tas pat |

|Laktazė |„ „ |Laktozę |Gliukozė ir |„ „ |

| | | |galaktozė | |

|Invertazė |„ „ |Runkelinį |Gliukozė ir |„ „ |

| | |cukrų |fruktozė | |

|Lipazė |„ „ |Riebalus |Glicerinas ir |„ „ |

| | | |riebiosios | |

| | | |rūgštys | |

|Tripsinas |Kasa |Baltymus |Peptonai ir |Šarminė (0,4 –|

| | | |amino rūgštys |0,6% natrio |

| | | | |karbonato) ar |

| | | | |neutrali |

|Amilazė |Tas pat |Krakmolą |Maltozė |Tas pat |

|Lipazė |„ „ |Riebalus |Glicerinas ir |„ „ |

| | | |riebiosios | |

| | | |rūgštys | |Pašaro priėmimas ir kramtymas

Jutimo organais (regėjimu, uosle, lietimu) gyvuliai suranda pašarą,

nustato jo kokybę ir tinkamumą. Tinkamą pašarą jie paima į burną. Skonio ir

jutimo receptoriais, esančiais burnoje, gyvulys galutinai įvertina jį ir

netinkamą išmeta laukan.

Galvijai žolę skina ilgu judriu liežuviu. Kad būtų lengviau skinti žolę,

jų liežuvis padengtas aštriais suragėjusiais speneliais. Druską galvijai

laižo. Kiaulės pašarą ima įvairia: jovalą paima liežuviu, o žolę ganykloje

skina kapliais. Paimtą pašarą jos vertina knysle. Avys pašarą ima judriomis

lūpomis, o žolę nukanda apatinio žandikaulio kapliais. Arkliai jį paima

lūpomis ir kapliais. Šunys ir kiti plėšrūnai maistą griebia dantimis

(kapliais ir iltimis) ir kąsdami plėšo jį, prilaikydami letenomis. Skystą

pašarą ir vandenį gyvuliai geria. Šunys ir katės skystą maistą ir vandenį

laka. Žinduolių jaunikliai pirmąjį maistą – motinos pieną – žinda. Žindimas

yra refleksinis aktas. Jį sukelia lūpų receptorių dirginimas. Žindimo

centras yra pailgosiose smegenyse.

Burnos ertmėje gyvuliai pašarą susmulkina dantimis ir suvilgo seilėmis.

Suvilgytą seilėmis pašarą jie praryja.Gyvuliai dantimis pašarą smulkina ir

trina nevienodai. Pavyzdžiui, atrajotojai paimtą pašarą kramto trumpai ir

paviršutiniškai, arkliai – labai rūpestingai ir ilgai. Kramtydamas šieną,

arklys padaro 70 – 80 judesių per minutę. Kramtymo trukmė priklauso ir nuo

pašaro kokybės bei rūšies.
drėgnas pašaras kramtomas trumpiau

negu sausas. N.Popovo duomenimis, arklys 1kg sauso šieno suėda per 30min,

sudrėkinto – per 17min, o avižų – per 9min.

Iš anksto paruoštus (susmulkintus, šutintus arba sudrėkintus) pašarus

gyvuliams kramtyti daug lengviau.

Kramtymas yra įgimtas refleksas, kurį sužadina burnos ertmėje esantis

pašaras. Kramtymo akte dalyvauja ir galvos smegenų pusrutulių žievė. Ji ne

tik kontroliuoja pašaro sukramtymo laipsnį, bet ir atlieka kokybinę pašaro

analizę. Todėl gyvulys netinkamą pašarą gali nesukramtytą išmesti iš

burnos.Seilių liaukos, jų sekrecija ir reikšmė

Visi naminiai gyvuliai turi tris poras seilių liaukų, kurių ištekamieji

latakai atsiveria į burnos ertmę. Pirmoji seilių liaukų pora vadinama

paausinėmis liaukomis. Jos išskiria skystas skaidrias, vadinamas serozines,

seiles, kuriose yra fermentų ptialino ir maltazės. Šių liaukų ištekamieji

latakai atsiveria burnoje ties krūminiais dantimis. Antroji seilių liaukų

pora vadinama pažandinėmis liaukomis.Jų gaminamose seilėse yra daug

gleivių, bet mažai druskų ir nėra fermentų. Trečioji seilių liaukų pora –

poliežuvinės liaukos. Šių liaukų seilėse yra mažiau gleivių ir daugiau

druskų negu pažandinių liaukų seilėse.Paausinių liaukų ištekamieji latakai

atsiveria apatinio žandikaulio kampe, ties 3-5 viršutiniais krūminiais

dantimis, pažandinių liaukų – ties poliežuvine karpele, poliežuvinių –

greta liežuvio. Be pagrindinių seilių liaukų, visoje burnos gleivinėje yra

daugybė smulkių seilių liaukų, taip pat gaminančių gleives.

Seilės yra bespalvis gleivėtas šarminis skystis. Jų santykinis tankis

1,002 -1,012, pH 7,3 – 8,1. Įvairių rūšių gyvulių seilių pH yra nevienoda,

pvz, kiaulių – 7,3, šunų ir arklių – 7,5 atrajotojų – 8-9 ir daugiau. Net

tos pačios rūšies gyvulių seilių reakcija yra nevienoda. Tai lemia pašaro

kokybė ir kiti faktoriai.

Seilės sudarytos iš 99,5% vandens ir 0.5% sausų medžiagų. Iš sausų

medžiagų į seilių sudėtį įeina chloridai, fosfatai ir bikarbonatai, iš

organinių medžiagų – baltymai, mucinas, šlapalas ir kt. Pašarai turi įtakos

ir seilių kiekiui. Pavyzdžiui, sausais pašarais šeriami suaugę galvijai per

dieną išskiria apie 60 l seilių, suaugę arkliai – apie 40 l. Šeriami

sultingais pašarais gyvuliai seilių išskiria apie 50% mažiau.

Seilės gyvuliams labai reikalingos. Jos suvilgo sukramtytą pašarą, kad jį

būtų lengviau nuryti. Be to, kiaulių ir triušių seilių fermentai skaido

angliavandenius. Seilės turi baktericidinių savybių – jose esantis

lizocimas naikina mikroorganizmus, ypač bakterijas.

Seilės sintezuojamos seilių liaukų ląstelių endoplazminiame tinkle iš

medžiagų, patenkančių į jį per ląstelės membraną. Iš ląstelių sekretas

išsiskiria taip; ląstelėje susidariusios sekreto granulės priartėja prie

membranos, praeina pro ją ir nuteka į seilių liaukos alveolę. Tai vadinama

merokrininė sekrecija. Tokia sekrecija, kai ląstelėje susikaupusios sekreto

granulės susilieja ir sudaro citoplazmos ataugas, kurios nutrūksta nuo

ląstelės ir išeina į liaukos alveolę, vadinama apokrininę sekrecija.Iš

alveolių sekretas patenka į seilių ištekamuosius latakus.

Seilių sekrecijos reguliacija yra refleksinė ir humoralinė. Seilių liaukų

sekreciniai nervai yra simpatiniai ir parasimpatiniai. Dirginant

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1703 žodžiai iš 5670 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.