Gyvunai
5 (100%) 1 vote

Gyvunai

Fazanas

Nedidelis, naminės vištos dydžio, kūno masė 0,8 – 1,2 kg. Patinas ir patelė ryškiai skiriasi. Patinai ryškiaspalviai, labai puošnūs, žymiai ilgesnėmis nei patelių uodegomis. Jų galva ir kaklas tamsiai žaliai mėlyni. Kitose kūno dalyse vyrauja įvairūs raudonai rudi atspalviai. Visos plunksnos žvilgančios. Skruostai ir apie akis neplunksnuota, ryškiai raudonomis karpomis apaugusi oda. Kojos su aštriais pentinais. Patelė pilkai ruda. Jos uodega žymiai trumpesnė.

Aptinkamas tik tose vietose, kur buvo įveistas, išleidžiant inkubatoriuose išperintus paaugintus fazaniukus. Gyvena laukų miškeliuose, nedidelėse giraitėse, nendrynuose, piktžolynuose. Vasarą laikosi ir laukuose. Be žmogaus pagalbos mūsų klimato sąlygomis neišsilaiko. Žiemą būtina intensyvi globa.

Pavasarį būna tuoktuvės. Tuomet patinai vaikšto pakėlę uodegas ir ištiesę kaklus, triukšmingai plaka sparnais. Jie neretai pešasi. Dėtyje 8 – 14 žalsvai pilkų kiaušinių. Jaunikliais rūpinasi tik patelė.

Kaip ir kiti vištiniai, minta daugiausia augaliniu maistu. Lesa daigus, sultingus lapus, įvairias sėklas, uogas. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių, sliekų, moliuskų, varlyčių.

Medžiojama su paukštiniais šunimis. Kyla staigiai į viršų, o paskui skrenda nuožulniai žemėjančia trajektorija. Šaunama 2 – 4 numerio šratais. Mėsa geros kokybės.

Kurapka

Kiek didesnė už naminį karvelį. Kūnas apvalus, kresnas. Jo masė apie 400 g. Iš toliau visa atrodo pilka: viršutinė kūno dalis tamsesnė, apatinė šviesesnė. Patinai nuo patelių skiriasi nežymiai. Patinų krūtinėje yra pasagos formos ruda dėmė. Patelė šios dėmės neturi, arba ji žymiai mažesnė, ne pasagos formos. Kojos plunksnomis neapaugę.

Gyvena laukuose. Rudenį ir žiemą laikosi būreliais – šeimomis. Kartais šeimos, ypač jau praretėję, susijungia. Pastaraisiais metais labai pagausėjo. Tam turėjo įtakos šiltos, beveik besniegės žiemos ir žemėnaudos pokyčiai: laukuose didesnė kultūrų įvairovė, daug nedirbamų laukų, mažiau didžiosios technikos, mineralinių trąšų, įvairių chemikalų.

Poros susidaro (būreliai išyra) kovo mėn. Iš visų Lietuvos paukščių deda daugiausiai kiaušinių iki 24 (dažniausiai 18 – 22). Kiaušiniai netaškuoti, pelenų spalvos. Peri tik patelė, bet jaunikliais rūpinasi abu tėvai.

Šiltuoju metų laiku lesa įvairius bestuburius: vabzdžius, jų lervas, moliuskus, kirmėles. Sunaikina daug kenkėjų. Bet ir vasarą, nekalbant apie kitus metų laikus, mityboje vyrauja augalinis maistas: lapeliai, šaknelės, ūgliai, daigai, sėklos, želmenys. Pastaruosius atsikapsto net iš po sniego. Normaliam virškinimui reikalingi smulkūs akmenukai. Skrandyje jų būna net keli šimtai (vidutiniškai 600). Maitinasi tik ant žemės.

Medžiojamos su paukštiniais šunimis. Šaunama 5 – 6 numerio šratais.

Kurtinys.

Stambus miško paukštis. Patelės kūno masė 2,5 kg, o patino – apie 5 kg. Patinas rusvai juodas, išmargintas šviesiais taškeliais ir banguotomis linijomis. Galva ir gerklė juodi, pagurklis tamsiai žalias, metalinio blizgesio. Antakiai raudoni. Kojos iki pirštų pamatų plunksnuotos. Pirštai iš šonų turi ragines šukas. Patelės rusvos su balsvų, pilkų ir juosvų dėmelių marginiu. Kaklas ir pagurklis ryškiai rudi.

Kurtiniai Lietuvoje gyvena didžiuosiuose pušynuose Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: Labanoro, Baranavos, Ažvinčių, Rūdininkų ir Gudų giriose.

Laikosi brandžiuose medynuose, aukštapelkėse, ypač ten, kur yra miško uogų. Gana sėslūs.

Minta daugiausia augaliniu maistu. Žiemą ir pavasarį lesa pušų spyglius, rudenį – drebulių lapus, vasarą – miško uogas, žolių lapus, pumpurus, vabzdžius.

Įspūdingos kurtinių tuoktuvės. Jos prasideda kovo mėnesį ir trunka iki gegužės pradžios. Tuoktuvėse kovo mėnesį ant sniego jau galima rasti kurtinių pėdsakų ir būdingus šių paukščių sparnų galų brėžinius. į tuoktuvę patinai atskrenda iš vakaro, saulei leidžiantis ir nakvoja medžiuose. Prieš saulėtekį pradeda groti. Giesmė girdima per 150 – 200 metrų. Prasideda giesmė teksėjimu, kuris vis tankėja ir pereina į greitą tarškėjimą. Tuo metu garsas staiga nutrūksta ir pasigirsta lyg atkemšamo butelio garsas. Po 3–4 sekundžių girdėti savotiškas šnypštimas. Šnypščiantis kurtinys būna kurčias. Išaušus į tuokvietę atskrenda patelės.

Patelė įsiruošia lizdą ant žemės, deda 8 – 9 kiaušinius. Peri 26 – 28 dienas. Išveda vieną vadą.

Siekiant, kad neišnyktų kurtiniai, labai svarbu išsaugoti jų tuokvietes. Tuoktuvių metu duoti jiems ramybę, aplinkiniuose plotuose riboti miško darbus, mažinti plėšrūnų ir šernų skaičių.

Virbė (jerubė)

Jerubė. Kurapkos dydžio (kūno masė apie 400 g) ir panašios išvaizdos. Skiriasi margesnėmis plunksnomis ir iki pat pirštų plunksnuotomis kojomis. Patinas su kuodeliu, pagurklis juodas. Patelė be kuodo, pagurklis nejuodas.

Gyvena visuose mišriuose miškuose. Daugiausiai laiko praleidžia ant žemės. Pabaidyta tupia į medį. Žiemą per didelius šalčius puriame sniege kasa urvus ir juose nakvoja – taip
apsisaugo nuo šalčio.

Poruojasi jau rudenį. Dėtyje 6 – 12 gelsvų, nusėtų smulkiais taškučiais kiaušinių. Patelė peri taip stropiai, kad kartais net leidžiasi paimama į rankas. Patinas neperi, bet jaunikliais rūpinasi. 10 – 12 d. amžiaus jaunikliai, būdami ne ką didesni už žvirblį, jau pradeda skraidyti.

Vasarą maitinasi ant žemės. Vėlyvą rudenį ir žiemą – medžiuose. Tuomet lesa vien alksnių ir beržų pumpurus bei žirginius. Šis maistas menkai virškinamas, todėl jerubių nakvojimo vietose būna net krūvelės išmatų.

Lietuvoje specialiai jų niekas nemedžioja. Nedaug nušaunama atsitiktinai. Jas galima būtų medžioti su šunimi (laika). Šuo aptinka jerubę ir ją, tupinčią medyje, aploja. Rudenį, kada jos poruojasi, įdomi medžioklė su vilbynėmis. Šaunama 5 – 6 numerio šratais. Mėsa labai geros kokybės – balta, minkšta, trapi – geriausia ir skaniausia iš visų laukinių paukščių.

Laukinės antys

Lietuvoje gyvenančios antys skiriamos į dvi grupes: plaukiojančios ir nardančios. Jos skiriasi pagal maitinimosi būdą. Plaukiojančios paprastai maitinasi nenardydamos, maistą ima tik iš tokio gylio, kiek pasiekia ištiesusios kaklą. Nardančios antys maitinasi net kelių metrų gylyje – nardydamos. Gamtoje jos atskiriamos pagal plaukiančio paukščio siluetą. Plaukiojančių ančių aiškiai matoma uodega, nardančiųjų uodegos tarsi nėra – nugara palaipsniui nusileidžia į vandenį. Rankose šios antys skiriamos pagal užpakalinį (pirmąjį) kojos pirštą. Plaukiojančių jis mažas (4 – 8 mm), be odos skiautės. Nardančių – žymiai didesnės (1,5 – 2 cm), su odos skiaute. Plaukiojančios antys yra nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 0,2 – 1,5 kg) paukščiai. Kūnas kresnas, kaklas ilgas, snapas platus. Trys kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Vestuviniu apdaru (žiemą, pavasarį) patinų ir patelių plunksnos labai skiriasi. Patinai (gaigalai) ryškiaspalviai, patelės kuklesnės – raibos) Poilsio apdaru (vasarą, rudens pradžioje) abiejų lyčių paukščių plunksnų spalva vienoda. Plunksnos tankios, daug pūkų. Šeriantis plasnojamosios plunksnos iškrenta beveik vienu metu, todėl kurį laiką neužauga naujos, negali skraidyti. Sparne yra kitos spalvos, neretai žvilgantis plunksnų plotelis veidrodėlis. Skirtingų rūšių ančių veidrodėlis skirtingas (svarbus požymis nustatant anties rūšį). Kaip ir visi vandens paukščiai, turi gerai išsivysčiusią pasturgalio (riebalinę) liauką, kurios riebaliniu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios neslaptų. Liauka yra ties uodegos pamatu iš nugaros pusės. Gerai plaukioja, sausumoje vaikšto nevikriai. Skrydis greitas.

Gyvena prie vandens: įvairaus tipo pelkėse, šlapiose pievose, balose, tvenkiniuose, ežeruose, upių pakraščiais.

Lizdai ant žemės (su retomis išimtimis), sukrauti iš pernykštės sausos augalijos. Juose visuomet daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda iki 12 vienspalvių, melsvo, žalsvo, gelsvo, pilkšvo atspalvio kiaušinių. Peri ir jaunikliais rūpinasi tik patelė. Patinai tuo metu nuošaliose, ramiose vietose šeriasi. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir jau pirmąją dieną apleidžia lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Nuo pat pirmos dienos plaukioja ir nardo. Maitinasi savarankiškai, Patelė juos tik vedžioja, šildo, perspėja apie pavojų. Mityboje vyrauja augalinės kilmės maistas. Lesa jaunus augalų daigus, pumpurus, lapus, ūglius, žiedus, sėklas, javų grūdus (rudenį skrenda maitintis į ražienas). Vasarą minta ir gyvulinės kilmės maistu: vėžiagyviais, kirmėlėmis, vabzdžiais įvairiose jų vystymosi stadijose, moliuskais, buožgalviais, smulkiomis varlytėmis.

Plaukiojančios antys

Didžioji antis. Pati gausiausia. Kūno masė 1 – 1,5 kg. Sparnų veidrodėlis tamsiai mėlynas. Kojos oranžinės, patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, krūtinė ruda, apatinė kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai rusva, raiba. Ši antis gerai prisitaiko prie keičiamo kraštovaizdžio (plastiška). Dabar lizdai aptinkami ne tik įprastinėse vietose, bet ir ant šieno kupetų, ar šiaudų stirtų, medžiuose (senuose varnų lizduose), žvėrių ėdžiose, dirbamuose laukuose ir pan.

Dryžgalvė ir rudagalvė kryklės. Mažiausios Lietuvos antys. Kūno masė 0,2 – 0,5 kg. Dryžgalvės kryklės veidrodėlis blankiai žalias, o plasnojamųjų plunksnų stiebai šviesūs. Rudagalvės kryklės veidrodėlio pusė ryškiai žalia, pusė juoda, o plasnojamųjų plunksnų stiebai tamsūs. Tai vieninteliai požymiai atskirti šių rūšių pateles ir patinus poilsio apdaru. Kryklių skrydis labai greitas. Gana paplitę.

Cyplė. Lietuvoje peri negausiai, bet skaitlinga migracijų metu. Tuomet dideli jų būriai aptinkami ežeruose, Kuršių mariose, pajūryje. Skrendančią galima pažinti iš mažos galvos, trumpo kaklo, šviesios apatinės kūno dalies.

Nardančios antys

Kuoduotoji antis (kuode). Iš visų nardančių ančių Lietuvoje peri gausiausiai. Patinas vestuviniu apdaru juodas, tik kūno šonai, pilvas ir veidrodėlis balti. Ant pakaušio – ilgas, nusviręs kuodas.
apdare vietoj juodos spalvos – ruda, o kuodas trumpesnis.

Rudgalvė antis. Antra pagal gausumą Lietuvoje perinti nardančioji antis. Patino vestuviniu apdaru galva ir kaklas ryškiai rudi, krūtinė ir pauodegys – juodi. Likusi kūno dalis šviesiai pilka. Patelė rudai pilka.

Klykuolė. Lietuvoje peri negausiai. Patiną vestuviniu apdaru lengva pažinti iš juodos su baltomis dėmėmis skruostuose galvos. Juodos spalvos yra kaklo viršutinė dalis, nugaros vidurys, uodega ir plasnojamosios plunksnos. Veidrodėlis ir likusi kūno dalis balti. Patelė ne tokių kontrastingų spalvų: vietoje juodos – ruda, vietoje baltos – pilka. Ši antis įdomi tuo, jog peri uoksuose arba specialiai joms iškeltuose inkiluose. Lizdai būna iki 10 m. (!) aukštyje. Išsiritę ančiukai greit palieka būstą: išgirdę patelės šauksmą, ančiukai, kabindamiesi aštriais nagučiais į uokso ar inkilo sieneles, pasiekia angą ir šoka žemyn. Net iŠ aukštai šokdami, neretai atsitrenkdami į sakas, nenukenčia, patelė juos nusiveda į artimiausią vandens telkinį.

Kitos nardančios antys (žiloji, juodoji, ledinė, nuodėguli’) Lietuvoje gausesnės tik praskridimų metu, todėl jų sumedžiojama nedaug.

Antys medžiojamos sėlinant, tykant, iš valties, viliojant (su krykštė). Šaunama 2 – 5 numerio šratais, galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduojama medžioti su paukštiniu šunimi.

Laukinės žąsys

Gana stambūs (kūno masė 1,5 – 4 kg) paukščiai, ilgais kaklais, tvirtais, kiek plokščiais snapais. Visi trys į priekį nukreipti kojų pirštai sujungti plaukiojamąja plėvele. Plunksnos tankios, po jomis daug pūkų. Šeriantis per trumpą laiką iškrenta visos plasnojamosios plunksnos ir, kol jos neatauga, paukščiai negali skraidyti. Patinai ir patelės nesiskiria. Gyvena prie vandens: ežerų, upių pakraščiuose, pelkėse – kur dideli vandens augalų sąžalynai. Gerai plaukioja. Gana vikriai vaikšto sausumoje. Skrydis lengvas, bet nevikrus (nemanevringas).

Minta beveik vien augaliniu maistu. Tai įvairios žolės, jų sėklos. Labai mėgsta javų želmenis. Rudenį ražienose renka grūdus.

Lizdus krauna ant žemės iš pernykščių sudžiūvusių augalų dalių. Juose visada daug pūkų, kuriuos patelė išpeša sau iš krūtinės ir papilvės. Deda dažniausiai 4 – 6 (iki 10) vienspalvius šviesius kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę pūkais, atviromis akimis. Apdžiūvę, jie iš karto palieka lizdą ir visa šeima keliauja po augalijos „džiungles“, l lizdą negrįžta. Jaunikliai maisto ieškosi patys, bet juos prižiūri, saugo abu tėvai. Lietuvoje peri tik viena žąsų rūšis – pilkoji žąsis. Tai retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukštis. Ją medžioti draudžiama. Pas mus medžiojamos praskrendančius žąsys. Dažniausiai sumedžiojamos želmeninės ir baltakaklės žąsys. Želmeninė žąsis ganėtinai panaši į pilkąją, bet nuo jos skiriasi keliais požymiais: 1. Vienodai tamsūs sparnai (pilkosios žąsies priekinis sparno kraštas šviesus). Šis požymis gerai matomas paukščiui skrendant. 2. Žymiai tamsesnė galva ir kaklas. 3. Snapas su skersine oranžine ar geltona juostele (pilkosios žąsies snapas vienspalvis – rausvas). Praskridimų metu Lietuvoje aptinkamos, bet gerokai rečiau, ir kitų rūšių žąsys.

Žąsį sumedžioti nelengva – tai akylus ir labai atsargūs paukščiai. Medžiojama tykant iš anksto įrengtoje slėptuvėje žąsų maitinimosi, poilsio vietose naudojant profilius ar be jų. Šaudoma 4 – 4,5 mm šratais.

Laukiniai karveliai

Nedidelio ir vidutinio dydžio paukščiai. Galva maža. Snapas plonas, ilgokas. Kojos trumpos, bet vaikšto gerai. Sparnai stiprūs, poilgiai. Skraido greitai, vikriai. Patinai nuo patelių nesiskiria.

Suaugę paukščiai minta įvairių augalų sėklomis, daigais, pumpurais, uogomis. Vasarą sulesa kažkiek vabzdžių ir kitų bestuburių. Maitinasi laukuose.

Peri miškuose, laukų želdynuose, upių šlaitų miškeliuose, parkuose, soduose pavienėmis poromis. Lizdus krauna medžiuose ir tik viena Lietuvoje gyvenančių karvelių rūšis peri uoksuose. Lizdas labai menkas, beveik permatomas. Jaunikliams, augant tarpai tarp lizdo šakelių „užsiklijuoja“ išmatomis. Deda du baltus kiaušinius. Jaunikliai išsirita silpni: akli, apaugę labai retais, į plaukus panašiais ilgais pūkais. Iš pradžių tėvai juos maitina „pienu“ – gurklio (gūžio) sekretu (iš čia kilęs terminas „paukščių pienas“, kuris su tikru pienu nieko bendro neturi), vėliau – gurklyje išbrinkintomis ir atrytomis įvairiomis sėklomis. Per metus išaugina dvi vadas.

Lietuvoje karveliai specialiai nemedžiojami. Pavieniai paukščiai atsitiktinai sumedžiojami per rudeninę ančių medžioklę. Be to, karveliai gana baikštūs. Sėkmingiausia jų medžioklė galėtų būti iš slėptuvės nupjautuose javų laukuose, kur jie skrenda lesti likusių grūdų. Privilioti prie slėptuvės reikėtų karvelių profiliais, maketais, susmeigtais į žemę netoliese medžiotojo slėptuvės. (Vakarų šalyse gaminami plastikiniai karvelių maketai). Taip šie paukščiai medžiojami Vakarų Europoje. Šaunama 4 – 7 numerio šratais.

Lietuvoje gyvena keturios karvelių rūšys: keršulis,

paprastasis purplelis, pietinis purplelis ir uldukas.

Keršulis. Pats didžiausias. Kūno masė 350 – 500 g. Krūtinė rausva. Ryškūs skiriamieji požymiai yra po baltą dėmę abiejose kaklo pusėse, kurių jauni paukščiai neturi, ir baltas priekinis sparno kraštas, ypač gerai matomas paukščiui skrendant. Likusi kūno dalis daugiau mažiau pilka. Nėra labai gausus. Baikštus.

Paprastasis purplelis. Pats mažiausias. Kūno masė 150 – 170 g. Krūtinė rausva. Kaklo šonuose po vieną margą, juodai baltą dėmę, kurių jauni paukščiai neturi, nugara ir sparnų viršus raibi. Uodega tamsi, o jos galas baltas. Šis požymis labai ryškus paukščiui kylant skristi, nes jis turi įprotį tuomet plačiai išskleisti uodegą. Antroje vasaros pusėje ir rudenį dažnai matomi tupintys ant laidų. Nėra labai gausūs.

Pietinis purplelis. Paprastojo purplelio dydžio. Nugara ir sparnų viršus plikai rusvi, vienspalviai. Šiuo požymiu labai skiriasi nuo paprastojo purplelio. Kaklo kiekviename šone yra baltu krašteliu apvedžiota juoda juostelė, kurios neturi jauni paukščiai. Gana dažnas. Aptinkamas miestuose ir miesteliuose.

Uldukas. Naminio karvelio dydžio. Pilkas. Peri uoksuose. Labai retas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Medžioti draudžiama.

Laukys

Laukys – vištelinių (vandens vištų) šeimos atstovas (ne antinių šeimos!). Kiek mažesnis už didžiąją antį – kūno masė 0,6 – 0,9 kg. Visos plunksnos tamsiai pilkos, beveik juodos (iš toliau atrodo visiškai juodas). Labai ryškus požymis, pagal kurį laukys lengvai atskiriamas nuo kitų paukščių – snapas ir kakta (plunksnomis neapaugęs odos plotas) balti. Kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis (pirštai plaukiojamąja plėvele, kaip ančių, nesujungti). Patinas ir patelė nesiskiria.

Laukiai gyvena prie vandens: paežerėse, tvenkiniuose, upių senvagėse, pelkėse. Svarbiausia, kad būtų bent nedideli tankūs vandens augalų sąžalynai ir atviro vandens plotai. Daug laiko praleidžia vandenyje. Skraido gerai, bet kyla nenoriai, ypač rudenį, kai būna nusipenėję. Jau pakilę skristi, kol kojomis siekia vandenį, dar „bėga“ jo paviršiumi.

Minta daugiausia augalinės kilmės maistu: sėklomis, daigais, lapais, ūgliais. I«sa ir gyvulinės kilmės maistą: vabzdžius įvairiose jų vystymosi stadijose, vorus, vėžiagyvius, kirmėles, smulkius moliuskus.

Pavasarį parskrenda tik nutirpus ledui (nedaug laukių žiemoja ir neužšąlančiuose Lietuvos vandenyse). Lizdą krauna tarp vandens augalų iš sudžiūvusių augalų dalių (pūkų jame niekada nebūna). Deda dažniausiai 6 – 9 sauso molio spalvos, smulkiai išmargintus tamsiais taškeliais, kiaušinius. Jaunikliai išsirita apaugę juodais pūkais. Jie greitai palieka lizdą ir vėliau į jį negrįžta. Iš karto gerai bėgioja, plaukioja, nardo. Maitinasi savarankiškai, bet juos globoja abu tėvai.

Laukių medžioklė Lietuvoje nepopuliari. Šaunama 3 – 5 numerio šratais, dažniausiai ant vandens (taip šaudyti laukius Medžioklės taisyklės leidžia), nes į orą kyla labai nenoriai. Todėl būtinas ypatingas atsargumas.

Perkūno oželis.

Ne ką už varnėną didesnis (kūno masė apie 100 g) paukštis. Snapas ilgas (apie 65 mm), ilgos kojos. Viršugalvis su plačia išilgine šviesia juosta. Viršutinė kūno dalis rudai raiba, šviesesnė už apatinę. Pilvas baltas, šonuose skersinės tamsios juostos, gerai matomos paukščiui skrendant. Perkūno oželis pusiau naktinis paukštis. Veisimosi laikotarpiu girdisi jo skleidžiamas į ėriuko mekenimą panašus garsas. Šį garsą skleidžia tik skrisdamas. Todėl jis ir gavo tokį lietuvišką pavadinimą. Įdomiausia tai, jog „mekenimą“ sukelia oro srauto vibruojamos kraštinės uodegos plunksnos.

Iš žiemaviečių parskrenda kovo pabaigoje. Tai pelkių, pelkėtų paežerių ir paupių, šlapių pievų, raistų paukštis. Tokių vietų mažėjant, sparčiai nyksta.

Minta daugiausia gyvulinės kilmės maistu: įvairiais vabzdžiais, jų lervomis. Maisto ieško beveik tik dumble, kaišiodamas į jį savo snapą. Kariais lesa smulkias augalų dalis, sėklas.

Lizdas klampiose vietose, paprastai ant žolės kupsto. Jis menkai išklotas sausomis augalų dalimis, dažniausiai po nusvirusia žole. Kaip ir visi tilvikai, dažniausiai deda keturis taškuotus, palyginus gana didelius, kriaušės formos kiaušinius, kurie visada smaigaliais atsukti į centrą. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę: apaugę pūkais, atviromis akimis ir greit palieka lizdą, į kurį vėliau negrįžta. Maitinasi savarankiškai. Jais rūpinasi abu tėvai.

Perkūno oželiai medžiojami su paukštiniu šunimi. Pakildami skristi, paprastai čirkšteli. Skrenda labai greitai, staiga vis kaitaliodami skridimo kryptį, pasvirdami nuo vieno šono ant kito. Todėl pataikyti į perkūno oželį ypatingai sunku. Šaunama 8 – 9 numerio šratais. Specialiai šiuos paukščius pas mus mažai kas medžioja.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 3145 žodžiai iš 9700 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.