Gyvybės ir mirties klausimas k ostrausko dramoje lozorius
5 (100%) 1 vote

Gyvybės ir mirties klausimas k ostrausko dramoje lozorius

TURINYS

1. Įvadas. K.Ostrausko biografijos bruožai………………………………………1

2. K.Ostrausko kūrybos stilius………………………………………………………..2

3. Drama „Lozorius“ …………………………………………………………………….4

4. Autoriaus ryšys su religija…………………………………………………………..5

5. Žaidimas mirtimi K.Ostrausko kūryboje ir dramoje „Lozorius“………7

6. Gyvieji ir mirusieji dramoje „Lozorius“……………………………………….8

6.1. Morta………………………………………………………………………….9

6.2. Marija………………………………………………………………………..10

6.3. Lozorius……………………………………………………………………..11

7. „Ne“ iš didžiosios raidės……………………………………………………………12

8. K.Ostrausko kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai…………………………..13

9. K.Ostrausko kūryba…………………………………………………………………..15

10. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………….16

– 1 –

1.ĮVADAS.

K.OSTRAUSKO BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

Ne tiek jau daug galima būtų pasakyti apie rašytojo-dramaturgo-kritiko Kosto Ostrausko gyvenimą. Patikimiausias būdas nenukrypti nuo tiesos – padaryti tai paties menininko žodžiais, pasakyti tiek, kiek jis pats nori, kad apie jį žinotume. Nuo čia ir prasideda savitas dramaturgo pasaulis:

„Nors jau senstelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi autobiografijos. Taibūtų, manau, nerimtas užsiėmimas. Autobiografija pateisinama nebent tik tada, kai jau jokio rimtesnio darbo nebesugebi. (O aš dar vis mat galvoju,- tikiuos tai ne iliuzija, – jog dar šį tą galiu.) Negana to. Rašyti apie save – tai rašyti, – tiesiog nesąmoningai, – ne taip, kaip iš tiesų buvo, bet kaip norėtum, kad būtų buvę, tai pozuoti ir rodyti save ne tokį, koks esi buvęs ir tebesi, o koks norėjai ir norėtum būti. Tai nesąžininga. Iš kitos pusės, nusiteikus labai sąžiningai ir objektyviai, – kiek tai išvis įmanoma, – tektų, galima sakyti, kone išsinuoginti prieš visą svietą. Nors tai šiais laikais gana madinga, aš vis dėlto nesu mazochistas. Tad tegaliu tik trupurį pasakyti: gimiau 1926 metais Veiveriuose, vaikystė ir jaunystė prabėgo – kur kas per greitai – daugiausia neužmirštamuose Šančiuose, – taip, neužmirštamuose, – o nuo 1949 metų per nesusipratimą gyvenu Amerikoje. Čia, atrodo, ir numirsiu. Nei šis , nei tas.“ 1

Nihilizmas, žmogiškosios būties beprasmybės demonstravimas, kurio kupina visa Ostrausko kūryba, visiškai neatsispindi rašytojo „autobiografijoje“. Priešingai – gana netikėta čia sutikti autoironišką atspalvį, optimizmo prieskonį ir gausybės ateities planų nuojautą. Tokios gyvenimo meilės ir energijos galėtų pavydėti ne vienas. Nedaug ką čia ir bepridursi , nebent keletą faktų, kurių rašytojas nepaminėjo:

„Jis 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Studijavo lituanistiką Pabaltijo universitete pineberge (Vokietija), o apsigyvenęs JAV – baltistiką ir slavistiką Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Gavo magistrą ir apsigynė filologijos daktaro disertaciją. Dirbo šio universiteto bibliotekoje.

Spaudoje, lituanistikos darbuose paskelbė literatūros istorijos ir kritikos straispnių, recenzijų, atsiminimų. Buvo pradėjęs „Eglutėje“ spausdinti eilėraščius vaikams.“ 2

K.Ostrausko ryškiausių darbų bibliografija pridedama darbo pabaigoje (p.: 15 ).

1 – 1, P.:592.

2 – 3, P.: 579

– 2 –

Šiame darbe didžiausias dėmesys bus sutelktas į vieną iš K.Ostrausko dramų – „Lozorius“, į dažną jo kūryboje mirties ir gyvybės problemą, vieną iš jos interpretacijų.

2.K.OSTRAUSKO KŪRYBOS STILIUS

Visų pirma – keletas žodžių apie kūrybą aplamai. Kiekvieno rašytojo požiūrio, asmenybės bruožo ar prioritetų atskleidimas didžia dalimi parodo ir jo kūrybos dešifravimo, suvokimo kelią. Neįmanoma K.Ostrausko veiklą pavadinti kokiu nors kitu žodžiu, terminu ar išsireiškimu, nors pats autorius linkęs vengti šio žodžio:

„Visada, kai tikišgirstu arba pamatau žodį kūryba, pasijunti nepatogiai, nors, pastebėjau, ir aš pats jo neišvengiau. O kai tenka rašyti kūrėjas, sudreba ranka ir dažniausiai lieka jis neparašytas. Kūryba, ypač kūrėjas – skamba pernelyg išdidžiai. Gal nukopkime nuo Parnaso ir bent šiek tiek susikuklinkime. Palikime Kūrėją Viešpačiui Dievui, o ne Jurgiui ar Petrui.

Rašytojas rašo, – kaip kompozitorius komponuoja, o dailininkas tapo. Tiesa, jis šis tas daugiau negu raštininkas. Tačiau vis dėlto rašo – eilėraštį, novelę, dramą, romaną, – ir tiek. Literatūra yra literatūra, – nei daugiau , nei mažiau. Ji nėra vadovėlis, traktatas, pamokslas idėjos broliams ar savo neprieteliams, – o juo labiau ne Dievo žodis.“ 3

Vis dėlto, drįsiu ir toliau, nepaisydama paties rašytojo nuostatos, rašant apie dramaturgą, vartoti žodį „kūrėjas“. Kiekvienas užsiimantis kūrybine veikla asmuo, bent akimirką būna priartėjęs prie Dievo.

K.Ostrausko kūryba – tai originalios dramos, išradingai interpretuojami mitai, legendos, baladės, poemos, dramos ir tragedijos. Viena iš K.Ostrausko, kaip kūrėjo, savybių – tai drąsa. Bebaimis eksperimentavimas, savito požiūrio formavimas, savitų išraiškos būdų ieškojimas. Drąsa rizikuoti ir likti nesuprastam. Skeptiškas dramaturgo požiūris į lietuvių išeivijos skundus, nostalgišką verkšlenimą neleido jam elgtis taip, kaip kiti, suvienodėti. K.Ostrauskas išvengė sentimentalumo, savęs gailėjimo užkrato ir ilgesio, kartais virstančio puikia, tačiau kartais ir vienadiene, menkaverte literatūra, kuri, išprovokuota vidinės graužaties, pati savaime nieko pozityvaus ir skatinančio jausti ar mąstyti skaitytojui neduoda. K.Ostrauskas sugebėjo įveikti nusistovėjusį požiūrį į lietuviškumą, peržengti kultūrinio uždarumo ribas. Visame kame jis deklaravo kultūrinio atsivėrimo būtinybę, skatino neapsnūsti , nepasiduoti rutinai, žengti žingsnį iš užburto rato ir pasisemti idėjų iš svetur, tuo pačiu neprarandant ir desperatiškai nespaudžiant delne savo tautiškumo, kuris užgniaužtas netgi neturi erdvės laisvai kūrybiškai pasireikšti įvairesnėje aplinkoje.

3 – 6, P.: 227 – 228.

– 3 –

Dėl K.Ostrausko dramų apibūdinimo ir priskyrimo vienai kuriai konkrečiai krypčiai vieningos nuomonės nėra. Literatūros tyrinėtojai randa jo kūryboje tiek avangardistinių, tiek modernistinių, tiek absurdo dramos tendencijų. Pasitaiko ir tokių apibūdinimų, kaip „žiaurumo teatras“, eksperimentinės pjesės, alegoriniai veikalai. Taikomas ir postmodernistinės dramos terminas. K.Ostrauskui, kaip išeivijos, kūrėjui, teko galimybė laisviau naudotis, kitų šalių patirtimi, patirti mažiau kūrybos suvaržymų, tai sąlygojo jo kūrybos įvairialypiškumą. Svarbiausia, dramaturgas nebijojo pasinaudoti agzilio privalumais ir pritaikyti juos savo kūrybos naudai.

Visų pirma – modernizmas, kurį iššaukia visuminio reliatyvumo ir nestabilumo jutimas.

„Modernizmo menininką reprezentuoja begalinis laisvės pojūtis, kraštutiniai eksperimentai (bandymai atmesti bet kokius žanrinius, stiliaus, kompozicijos, formos kanonus, beribis originalumo, individualizmo, inovacijų siekimas. Šiuo atžvilgiu Ostrauskas – modernistinės dramos kūrėjas.“ 4

Daugelis pastebi ir neginčijamus nihilizmo teoretikų – Schopenhauerio ir Nietzche’s – idėjų atspindžių. Nihilizmas atsiranda suvokus, jog visos gyvenimo vertybės prarado savo tikrąją vertę, niekas nebesiorientuoja į vieną absoliučią ir neginčijamą tiesą. Ko tada vertas ir pats gyvenimas? Iš čia ir visa ko griovimas bei neigimas. Laisvė griauti suponuoja ir laisvę kurti, užpildant atsiradusias tuščias erdves, sudėlioti į jas savas vertybes arba vien jų koncepcijas.

Su avangardizmu K.Ostrauską sieja dėmėsys žodžiui, tačiau ne nugludintam, meniškam, o kasdieniškam, kupinam realizmo ir buitiško šiurkštumo. Avangardizmui būdingas ir naujo – mąstančio, ironizuojančio, skeptiško bei linkusio į depresines būsenas – žmogaus įtvirtinimas. Meninė tikrovė dažniausiai nejausminga, destruktyvi, išsiskirianti šiurkštumu, absurdiškumu ir netgi šizofrenijos gaidelėmi. KOstrausko, kaip ir kitų avangardistų kūrybai, būdingas atvirumas, neišbaigtumas, paneigiama estetinė, moralinė meno paskirtis, siekiama skaitytoją sukrėsti, apstulbinti, išjudinti, priblokšti. Pats autorius apie tai sako:

„Taip, kartais literatūra gal ir „šokiruoja“. Bet tai greičiau skaitytojo pabudinimas – pravartu kartais pažadinti vienas kitą iš kasdienybės monotonijos, sustabarėjusių tradicijų ir apsidairyti: gal šis tas nauja. O kartais reikia prikelti (ar prisikelti) iš letargo miego, kad neužmigtume per anksti amžinai.“ 5

Žmogus K.Ostrausko kūryboje ne vientisas, o daugiaveidis, įvairiaspalvis – kompleksuotas, nenuspėjamas, dažnai pasiduodantis pasąmonės užkaborių įtakai, esminiams gyvybės ir lyties instinktams.

Postmodernizmas, kuriam taip pat priskiriama K.Ostrausko kūryba, ištrina ryškias ribas tarp

4 – 10, P.: 15.

5 – 6, P.: 228.

– 4 –

aukštosios, elitinės ir masinės, populiariosios kultūros. Nepaisant to, K.Ostrausko dramos skirtos daugiau intelektualiam, apsiskaičiusiam, mąstančiam skaitytojui (būtent, skaitytojui labiau nei žiūrovui), o ne „masiniam vartotojui“.

„Nekyla abejonių, ar Ostrauskas įsilieja į postmodernistinės literatūros kontekstą, – tai neginčytina. Daugumoje jo dramų įžvelgiame tą patį postmodernistinį reliatyvizmą, kurio dėka meninis tekstų pasaulis virsta reikšmių visuma ( atsisakoma vienareikšmio turinio, nuoseklaus siužeto, sluoksniuojant, sintezuojant įvairių kultūrų tekstus, įtvirtinama pasaulio regos, stilių, žanrų įvairovė).“ – Reziumuoja I.Ruchlevičienė .6

Tuo tarpu pats autorius linkęs vengti griežtų savo kūrybos definicijų:

„Ne man svarstyti, kiek tie „modernieji“ yra turėję įtakos, – tai kritiko darbas. Tad ir ne man spręsti, kiek turiu to „absurdo“ ar „avangardizmo“. Apskritai esu skeptiškas visokio plauko „izmams“, neišskiriant ir šiuo metu madingo „post(postpost?)modernizmo“. Man jie tėra tik daugiau mažiau patogios vadovėlinės etiketės, pagal kurias kritikams lengviau sudėlioti ir surikiuoti
autorius į atitinkamą „tvarką“. Kūrinys paprastai kalba pats už save- gerai ar blogai, nepaisant „izmo“.

Apskritai įtakų klausimu galima būtų štai ką pasakyti. Nemanau, kad rimtas autorius specialiai skaitytų kitą autorių, kad pastarasis „padarytų jam įtaką“. Toji įtaka gali „prilipti“ visai jos neieškant. Kita vertus, esama įdomesnio atvejo: atsiranda, tarsi iš kažkur „pakimba ore“, nebūtinai tisioginėje savo aplinkoje, kitokios, skirtingos nei anksčiau, negu įprasta, naujos idėjos, kitokia mąstysena, samprata, skirtingas žvilgsnis, kitokia forma, etc. – visa tai būdinga ir bendra ne tau vienam, – ir nė nepajunti, kad esi natūrali viso to dalis, tampi toks, o ne kitoks ir štai toks esi. Ir lieki.“ 7

Ko gero, tai pats svarbiausias ir svariausias argumentas. Prieš mus faktas – K.Ostrauskas lietuvių postmodernistinės literatūros kūrėjas, tačiau tai lemia ne paties autoriaus kryptingas pasirinkimas, apsisprendimas būti postmodernistu, o daugelio aplinkybių samplaika, visų pirma požiūrio atitikimas, laikotarpio ir supančios terpės netiesioginė įtaka.

3.DRAMA „LOZORIUS“

Apžvelgus K.Ostrausko kūrybos ypatybes, nekyla abejonių ir dėl analizuojamosios dramos stilistikos. Čia aiškiai juntami visi K.Ostrausko kūrybai priskiriami bruožai: ir postmodernizmas, ir absurdo drama, ir didelis nihilistiškas „Ne“.

6 – 10, P.: 21.

7 – 6, p.: 223.

– 5 –

Tai vienaveiksmė, neskaldoma drama, kurianti nenutrūkstamą įspūdį. Ji neodo jokių reikšmingų įvykių, nesikeičia veiksmo vieta, negausūs veikėjai, tėra tik bendra nuotaika, lydinti nuo pat pradžios ligi pabaigos. Būtent trumpose dramose ypatingai ryškus K.Ostrausko polinkis į literatūrinius eksperimentus. K.Ostrauskas, kaip ir kiti absurdo dramos dramaturgai, atsisako išorinio konflikto. Nėra ir fabulos, veiksmas statiškas, nekeičiantis savo dislokacijos. Taigi, tokiu būdu drama tampa būsenos, tam tikros intelektualinės, filosofinės, psichologinės koncepcijos, idėjos drama.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1739 žodžiai iš 5702 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.