H. Radauskas “Rytas geležinkelio stoty”
Analizė
H. Radauskas – XX a. Poetas be galo savitas lietuvių išeivijos poetas. Jis visuomet stengėsi išsiskirti iš kitų, jo kūryba savita, originali, nekopijuojanti kitų poetu.
Sunku H. Radausko kūrybą priskirti vienai lietarūros srovei. Tai atskira srovė – įvairių srovių samplaika. Neišimtis ir eilėraštis “Rytas geležinkelio stoty”. Šis eilėraštis yra iš Radausko eilių rinkinio “Fontanas” išleisto 1935 metais.
Eilėrašti sudarytas iš keturių strofų, kiekviena stofa – iš keturių eilučių. Eilėdara kalsikinė – silabotoninė, būdinga H. Radausko kūrybai.
Eilėraščio pavadinimas “Rytas geležinkelio stoty” suteikia daug informacijos. Jame įvardytas veiksmo laikas(rytas), vieta bei edvė (geležinkelio stotis). Pačiame eilėraštyje erdvė – kintanti. Mat geležinkelio stotis yra erdvė apribota sienų, tačiau toliau skaitant ji keičiasi į atvirą erdvę, kur matyti brėkštantis rytas, gimstanti nauja diena, gamta(miškas). Trečiojoje strofoje vėl pereinama į uždarą erdvę, o ketvirtojoje – erdvė vėl atvira, matyti beržai, besipešantys žvirbliai, nesibaigiantys geležinkelio bėgiai.
Eilėraštyje gretinai “nepoetiški” ir poetiški motyvai. “Nepoetiškais” galima eilėraštyje aprašomą geležinkelį, traukinius, bėgius, telegrafą(“Morzė mirksi spindinčiu variu”). Šie “nepoetiški” motyvai vyraua pirmojoje ir trečiojoje strofose, o šalia jų (antrojoje ir ketvitojoje strofose) atrandame poetiškų gamtos motyvų: “dangus ir miškas, ir…. gimsta čia” , “pravirsta rasos”, “tarp žalių beržų”, “du žvirbliai pešasi”. Šie motyvai sugretinami pirmojoje ir ketvirtojoje strofose(eilėraščio pradžia ir pabaiga). Šis modernaus ir tradicinio pasaulio gretinimas eilėraštyje, atskleidžia tai, jog vis tik viskas yra vientisa, pasaulis nėra dalinamas į žmogaus ir gamtos kūrinius, tai visumas, nors iš išorės atrodanti tokia skirtinga, ir nesugretinama.
Vis tik eilėraštyje “pagrindinę vietą” užima gamtos motyvai. H. Radausko eilėms būdingas veiksmas, tad ir šiame eilėrašyje randame pasakojimo elementų, netgi galime išskirti veikėjus(kas nėra būdinga eilėraščiams) bei juos suskirstyti į pagrindinius ir šalutinius.
Taigi pagrindinis vėikėjas yra rytas. Nors tai abstraktus dalykas, tačiau eilėraštyje puikiai panaudota personifikacija “atrieda rytas traukiniais nerimstančiais” šį teiginį įrodo. Rytas tarsi asmuo atvyksta traukiniu. Jis tarsi prikelia pasaulį naujam gyvenimui, išbudina jį iš nebūties (“Iš nebuvimo, iš nakties iš nerimo/Išėmęs mėto tolius ir medžiu”). Taigi rytas yra būtis, o jo opozicija – nebūtis, kurią rytas naikina.