1. NUO DEMOKRATIJOS, SOCIALIZMO LINK………………………………………………3
2. APLEISTAS KELIAS…………………………………………………………………………………..5
3. ASMENINĖ IR POLITINĖ LAISVĖ……………………………………………………………..6
4. INDIVIDUALIOS ENERGIJOS IŠLAISVINIMAS…………………………………………7
5. LIBERALIZMO PRINCIPAI………………………………………………………………………..7
6. LIBERALIZMO NUOSMUKIS…………………………………………………………………….8
7. DIDŽIOJI UTOPIJA…………………………………………………………………………………….9
8. INDIVIDUALIZMAS IR KOLEKTYVIZMAS……………………………………………..10
9. PLANAVIMAS IR KONKURENCIJA…………………………………………………………11
1. NUO DEMOKRATIJOS, SOCIALIZMO LINK
Dabartiniai įvykiai skiriasi nuo istorijos tuo, kad mes nežinome padarinių kuriuos jie sukels. Žvelgdami atgal, galime įvertinti praeities įvykių reikšmę ir atskleisti jų padarinius. Tačiau kol istorija eina savo keliu, mums ji nėra įstorija. Ji veda mus į nežinomą šalį, ir tik retai mes turime proga žvilgtelėti į tai , kas slypi priekyje. Būtu visai kitaip, jeigu mums būtų duota antrąkart pergyventi tuos pačius įvykius, žinant visa, ką matėmė anksčiau. Koks skirtingas dalykų vaizdas mums atsivertų; kokie svarbūs ir dažnai neraminantys mums pasirodytų tie pakitimai , kuriuos dabar vargu ar išvis pastebime. Turbūt laimė, kad žmogus niekada negali šito patirti ir nepažįsta jokių dėsnių, kuriems istorija turi paklusti.
Nors tai patirtis, kurios sunku pasisemti vienoje šalyje, tam tikromis aplinkybėmis ją galima įgyti ilgą laiką gyvenant skirtingose šalyse. Nors minties raidą daugelyje civilizuotų tautų veikia gana panašūs faktoriai, nebūtinai jie reiškiasi tuo pačiu metu ar tuo pačiu greičiu. Antai, persikeliant iš vienos vietos į kitą, kartais galima du kartus stebėti panašias intelektualinės raidos fazes. Suvokimo aštrumas tada ypač padidėja. Kai antrąkart girdi reiškiant nuomones ar siūlant priemones, su kuriomis pirmąkart esi susiduręs prieš dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus, jos įgyja naują reikšmę kaip tam tikros tendencijos simptomai, kurie rodo jeigu ne būtinybę tai bent tikimybę, kad įvykių raida kryps panašia linkme.
Būtina dar išsakyti tą nemalonią tiesą, kad mums gresia tam tikras pavojus pakartoti Vokietijos likimą. Teisybė, šis pavojus nėra tiesioginis , o sąlygos Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose vis dar tokios nepanašios į Vokietijoje pastaraisiais metais regėtą padėtį, kad sunku patikėti, jog mes judame ta pačia kryptimi. Tačiau nors šis kelias būtų ilgas, jis yra tas, kuriuo tuo sunkiau pasukti atgal, kuo toliau juo žengiama. Plačiąja prasme mes esame savo likimo kalviai, tuo tarpu siaurąja – mūsų pačių susikurtų idėjų belaisviai. Tik jeigu laiku atpažinsime šį pavojų, galime tikėtis jo išvengti.
Mes turėsime progą šioje knygoje parodyti, kad esama daugybės kitų dalykų, kuriuse, atsilikdami penkiolika – dvidešimt penkerius metus, mes, atrodo, sekame Vokietijos pavyzdžiu. Nors šio priminimo niekas nemegsta, ne taip daug metų prabėgo nuo to laiko, kai Vokietijos socialistinė politika pažangiečių buvo visuotinai siūloma kaip sektinas pavyzdys, panašiai kaip pastaraisiais metais Švedija tapo modeliu, į kurį sužiūro pažangiosios akys.
Autorius maždaug pusę savo brandaus gyvenimo yra praleidęs gimtojoje Austrijoje, būdamas glaudžiai susijęs su Vokietijos intelektualiniu gyvenimu, o kitą pusę – Jungtinėse Valstijose ir Anglijoje. Vis dar neįžvelgiama ta didžiasia tragedija, kad Vokietijoje daugiausia kaip tik geros valios žmonės, tie, kuriais buvo žavimasi ir kurie buvo laikomi sektinais pavyzdžiais demokratiniuose kraštuose, – paruošė dirvą toms jėgoms ( jei pačių jų iš tikrųjų nesukūrė), kurios dabar palaiko visus jų nekenčiamus dalykus. Tik nedaugelis pasirengę pripažinti, kad fašizmo ir nacizmo iškilimas buvo ne reakcija į socialistines ankstesniojo periodo tendencijas, bet būtinas šių tendencijų padarinys.
Svarbiausia , kad pažvelgę į žmones, kurių pažiūros turi įtakos visuomenės raidai, pamatysime, jog demokratijose dabar jie visi tam tikru laipsniu yra socialistai. Jeigu jau nebemadinga pabrėžti, kad „dabar mes visi socialistai“, tai todėl, kad šis faktas per daug akivaizdus. Vargu ar kas abejoja, kad ir toliau turime judėti socializmo link, ir daugumas žmonių vien tik mėgina šį judėjimą tam tikros klasės ar grupėsa interesams .
Kaip tik todėl, kad beveik visi to nori, ir judame šia linkme.
Yra net dar labiau neatidėliotinas reikalas kaip tik šiuo metu rimtai pamėginti išsiaiškinti tas jėgas, kurios sukūrė nacionalsocializmą,- tai leistų mums suprasti savo priešą ir mūsų konflikto su juo pagrindą. Mes žinome, kad kovojame už laisvę tvarkyti savo pačių idėjas. Tai nemažai bet to nepakanka.
Problema ne ta, kad vokiečiai kaip tokie yra blogi, nes savo prigimtimi jie greičiausiai neblogesni kaip kitos tautos; tikroji problema – atskleisti tas aplinkybes , kurios per
pastarosius septynesdiašimt metų leido laipsniškai subujoti ir po to įsiviešpatauti tam tikrai idėju grupei, ir tai, kodėl galiausiai ši pergalė iškėlė į paviršių bjauriausius jų elementus.
Vokiečių socialistus stipriai parėmė jų šalyje tam tikri prūsiškosios tradicijos bruožai. Bet būtų klaida manyti, kad specifiškai vokiškas , o ne socialistinis gaivalas sąlygojo totalitarizmą. Būtent socialistinių pažiūrų, o ne prūsiškosios tradicijos įsigalėjimas vienijo Vokietiją su Italiją ir Rusiją ir būtent iš masių, o ne iš klasių, auklėtų ir puoselėtų prūsiškosios tradicijos dvasia, kilo nacionalsocializmas.
2. APLEISTAS KELIAS
Kai civilizacijos raida netikėtai keičia savo kryptį, kai vietoje lauktos tolydžios pažangos susiduriame su pavojais blogybių , kurios mums asocijuojasi su praėjusių amžių barbariškumu ,- tada mes, žinoma, kaltiname bet ką, tik ne save. Ir jeigu rezultatas taip skiriasi nuo mūsų tikslų, jeigu vietoje laisvės ir klestėjimo į mus žvelgia vergovė ir skurdas,- argi neaišku, kad piktos jėgos sužlugdė mūsų ketinimus. Kad ir kaip nesutartume įvardydami kaltininką – ar tai nedoras kapitalistas, ar tam tikros tautos ydinga dvasia, ar mūsų vyresniųjų bukaprotiškumas, ar socialinė sistema, kurios galutinai neatsikratėme, nors ir mkovojome su ja pusę amžiaus, – mes visi, bent jau iki visai neseniai, buvome tikri dėl vieno dalyko: kad idėjos, kurios pastarojoje kartoje tapo pripažintos daugumos geros valios žmonių ir kurios lėmė svarbiausius pokyčius mūsų visuomeniniame gyvenime, negali būti klaidingos. Mes esame pasirengę priimti bet kokį mūsų civilizacijos dabartinės krizės aiškinimą, išskyrus vieną: kad dabartinė pasaulio būklė gali būti padarinys mūsų pačių padarytos klaidos ir kad kaip tik kai kurių labiausiai mūsų puoselėjamų idealų siekimas akivaizdžiai lėmė padarinius, visiškai skirtingus nuo tų, kurių tikėjomės.