Turinys
Įžanga 2
Helenizmo epocha. Epikūrininkai ir stoikai 3
Malonumo ir dorybės etika 4
Epikūro pažiūros. Hedonizmas ir gyvenimo džiaugsmas 7
Priemonės laimei pasiekti 9
Išvados 11
Literatūra 12
Įžanga
Graikų filosofas Epikūras (341 – 270) gimė Samo saloje. Jo tėvas buvo mokytojas. Jaunuolis anksti pradėjo domėtis filosofija, nors nuodugnaus filosofijos išsilavinimo neturėjo. Epikūras klausėsi įvairių pakraipų filosofų: iš Demokrito šalininko Nausifano sužinojo apie atomizmą; buvo susipažinęs ir su skeptiko Pirono pažiūromis. Demokrito kūriniai jį paskatino gilintis į šią žinojimo sritį. Epikūras vėliau neigė esąs Demokrito mokinys, tačiau atomistinis mokymas paliko gilų pėdsaką etinio hedonizmo teorijoje.
Būdamas 32 metų, Epikūras ėmė pats dėstyti filosofiją Kolofone, Mitilėnėje ir Lampsake. 307 m. iki Kr. Filosofas grįžta į Atėnus. Netoli miesto ribos nusiperka sodą ir įsteigia savo garsiąją filosofijos mokyklą „Epikūro sodas“. Pastarasis netrukus tampa vienu žymiausių filosofinės minties centru, greta Platono Akademijos, Aristotelio ir Teofrasto mokslą tęsusių peripatetikų,• Zenono įsteigtos stoikų mokyklos ir skeptikų, kuriems vadovavo Pironas ir Timonas.
Epikūro sodo vartus ženklino iškalbinga filosofinė sentencija: „Svety, čia tau bus gerai: čia malonumas – aukščiausia gėrybė“. Vandens ąsotis ir duona prie vartų tarsi liudijo, kad atvykėliai yra iš tikrųjų laukiami svečiai, bet prabangos čia nežadama.
„Epikūras tęsė ir plėtojo antikos filosofavimo klasikinę tradiciją: filosofas žino laimingo, tikro gyvenimo pagrindus, jis pats gyvena taip, kaip skelbia jo žinojimas ir mokymas. Filosofijos paskirtis suvokiama kaip savotiška etinė misija – gydyti žmogaus sielą, parodyti jai svarbiausius dalykus, kurių reikia siekti ir vengti. Epikūras rašo: „Beverčiai tokio filosofo žodžiai, kurie negydytojauja kokio nors žmogaus kentėjimo. Jei medicina negydo kūno ligų, ji neturi vertės, taip ir filosofija, jeigu ji nešalina sielos ligų“ (9, 621). Sielos ligos, negalios ir jų gydytojavimo filosofinio žinojimo priemonėmis motyvas persmelkia Epikūro etiką ir pasaulėvaizdį“ (Žibaitis R., p.7-8).
„Draugai ir bendraminčiai lankydavo filosofą, o retkarčiais sode užtrukdavo ir ilgėliau. Su Epikūru sode nuolat gyveno ir filosofavo, knygas rašė keli artimiausi jo mokiniai. Sode gyventa sėsliai ir kukliai: Epikūras tik du ar tris kartus leidosi į keliones aplankyti draugų. Namų ūkį tvarkė tarnai ir vergai, su kuriais jis sugyveno žmoniškai ir draugiškai. Keliems vergams Epikūras savo testamente suteikė laisvę“ (Žibaitis R., p. 5).
Jostein Gaarder romane „Sofijos pasualis“ rašo, jog epikūrininkai dažnai buvo vadinami “sodo filosofais“.
„Iš nepaprastai gausaus (apie 300 knygų) jo palikimo mūsų laikus tepasiekė vos keli paskiri tekstai ir jų fragmentai. Tai: „Epikūras sveikina Menoikėją“, „Epikūras sveikina Herodotą“, „Svarbiausios mintys“, „Epikūras sveikina Pifoklį“ ir kiti. Tuo pagrindu Epikūro filosofinio palikimo tyrinėtojai yra sudarę atskirus jo kūrybos fragmentų rinkinius.
Kaip filosofas Epikūras neabejotinai buvo artimas Demokritui (Demokritos, 460- 370 pr. Kr.) ir romėnų poetui filosofui Lukrecijui Karui (Lucretius Carus, 95 – 54 pr. Kr.), parašiusiam poemą „Apie daiktų prigimtį“. Tačiau kaip etikas jis yra nepalyginamai įdomesnis ir savarankiškesnis.
Epikūro filosofiją sudaro trys dalys: fizika, kanonika ir etika. Pastaroji kaip tik ir tapatinama su jo mokymu apie laimingą gyvenimą, grindžiamą malonumo principu“ (Balčius J., p. 55).
Helenizmo epocha. Epikūrininkai ir stoikai
„Helenizmo epocha prasidėjo IV a. iki Kr Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus ir Vakarus. Graikų miestai – valstybės sunyko, jie prarado politinę nepriklausomybę. Bet nepaprastai išsiplėtė graikų (helenų) kultūros erdvė. Graikų kalba ir turtingos filosofijos, literatūros, meno tradicijos karų ir suiručių metais nebuvo sunaikintos. Priešingai, jos buvo plėtojamos, gilinamos. Graikų kultūra tapo universalia ir visuotina kraštų kultūros ir kultūringumo, mokytumo norma“ (Žibaitis R., 3-4 p.). Dėl to ši epocha ir vadinama helenizmu.
„Helenizmo epochos dorovinis idealas tebebuvo Sokratas, jos dorovinį kodeksą tebesudarė tos pačios klasikinės dorybės, ir žmogaus gyvenimo tikslas tebebuvo tas pats – laimė. Tačiau svarbiausieji dalykai buvo kitaip interpretuojami, kitaip suprantami. <…>
Užkariavimų paspartintas tautų ir papročių maišymasis (ypač per mišrias šeimas) padaro problemišku gėrio ir blogio kriterijų ir sutrikdo asmens saugumo jausmą, disharmonizuoja <…> emocinį lauką, kuriame žmogus jautėsi savas, žinojo, kaip reikia elgtis, ir dėl to buvo saugus. Kai nebėra savaime aišku, kas gera ir bloga, kai tautos papročiuose užfiksuotas gėrio supratimas nebetenka sakralumo ir įpareigojančios galios, asmens aktyvumas ima krypti į blogį, o gėris darosi pasyvus, užima gynimosi, atsitraukimo, rezignavimo poziciją. <…> Helenizmo epochos filosofas laimę supranta ne kaip kažko buvimą, o kaip kažko nebuvimą. Pasiekti gyvenimo tikslą arba būti laimingam – vadinasi ne turėti kokį nors realų gėrį <…>, o išvengti nelaimės, nepatirti kančios ir tokiu būdu išlaikyti
sielos ramybę. Filosofai stengėsi pamokyti žmogų, kaip gyventi, kad jį aplenktų kančia ir nelaimė (epikūrininkai), arba kaip elgtis, joms neišvengiamai užgriuvus (stoikai)“ (Kapačiauskienė D., 15-16 p.).
Taigi „helenistinės epochos pradžioje įtakingiausios ir stipriausios buvo epikūriečių ir stoikų filosofijos mokyklos (kryptys). Jos viena su kita aštriai polemizavo ir nesutarė. Tačiau jas siejo filosofijos svarstymų ir tyrimų praktinė, gyvenimiška orientacija. Mėginta aiškintis, kokie yra ir privalėtų būti „tikro“, „laimingo“, „dorybingo“ gyvenimo etiniai pagrindai, principai. Ieškota žmogaus elgsenos ir gyvensenos vertinimo dorovinių kriterijų. Stoikų pagrindinis kriterijus – įvairios dorybės. Epikūriečių laimingo gyvenimo mokymas paremtas normatyviai aiškinamu protingo malonumo principu. Epikūro etinio hedonizmo mokymas malonumą laiko žmogaus laimingo gyvenimo būtina ir svarbiausia sąlyga“ (Žibaitis R., p.4).
Malonumo ir dorybės etika
„Epikūrizmo etika – viena ryškiausių helenizmo epochos filosofinių gėrio teorijų, o paties Epikūro gyvenimas – tai etinis argumentas jo teorijai pagrįsti, nes Epikūras gyveno pagal savo teoriją, jo pažiūros ir jo elgesys sutapo, ir šia prasme Epikūras panašus į Sokratą“ (Kapačiauskienė D., p. 16).
„Bet, priešingai Sokratui, aktyviai, veikliai siekusiam gėrio, Epikūras pasyviai vengė blogio. Sokratas ištisas dienas vaikščiojo Atėnų gatvėmis ir aikštėmis, visus kalbindamas, žadindamas, skatindamas; o atėnietis Epikūras gyveno užsidaręs savo sode, kuriame telkėsi jo bendraminčiai, ieškantys nuošalės nuo politikos, verslo, šeimos rūpesčių. Sokrato stichija – klausimas; o klausimas yra sielos nerimo būsena, jos veržimasisis į tiesą, gėrį, grožį. Epikūro stichija – atsakymas, žinojimas, ko reikia vengti, kad turėtum sielos ramybę (ataraksiją) „ (Kapačiauskienė D., p. 16).
Epikūrizmo etika dar vadinama hedonizmu. „Hedonizmas – etikos koncepcija, laikanti malonumą aukščiausiu gėriu. Epikūras nebuvo pirmasis graikų filosofas, kurio etiką būtų galima pavadinti hedonistine. Sokrato mokinys Aristipas Kirėnietis – taip pat hedonistas, tačiau Aristipo malonumo samprata skiriasi nuo Epikūro sampratos. <…> labiausiai Aristipas vertino šią akimirką patiriamus kūno malonumus. Kitaip nei Aristipas, kuris skausmo nebuvimą laikė tik daline malonumo sąlyga, Epikūras teigė, kad malonumas – tai bet kokio skausmo panaikinimas. <…>
Apie malonumą rašė ir Platonas, ir Aristotelis. Tačiau Epikūro malonumo vertės samprata labai skiriasi nuo Platono ir Aristotelio sampratų. Visi trys ieškojo laimės galimybės, bet tik Epikūras laimę sutapatina su malonumu. Kai kurie malonumai, Platono ir Aristotelio požiūriu, yra geri ir prisideda prie laimės, kai kurie – blogi. Epikūrui bet koks malonumas yra geras pats savaime. Pamatinė laimės sudedamoji dalis Platonui ir Aristoteliui yra dorybės. Epikūrui dorybė būtina laimei, bet ne kaip sudedamoji dalis, o kaip priemonė jai pasiekti. Tai svarbiausia Epikūro ir jo pirmtakų etikos skirtybė.
„Juk malonumo mums reikia tada, kai mes kenčiame jo nepatirdami. O kai kančios nepatiriame, nebereikia mums ir malonumo. Dėl to malonumą mes vadiname laimingo gyvenimo pradžia ir pabaiga (alfa ir omega). Juk jį mes gerai pažįstame kaip pirmą ir įgimtą gėrį; nuo jo pradedame kiekvieną pasirinkimą ir atsisakymą ir prie jo prieiname, tam tikru matu bei išgyvenamu jausmu apspręsdami bet kokį gėrį“.