Helinizmas ir Sinkretizmas
Helinizmas, trukęs apie 300 metų – pasaulinės valstybės, kurioje vyravo graikų kultūra ir kalba, laikotarpis. Helenistinės valstybės – Makedonija, Sirija ir Egiptas. Maždaug nuo 50 m. pr. Kr. Roma vieną po kitos užgrobė visas helenistines valstybes, nuo Ispanijos iki Azijos įsiviravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Tačiau graikų kultūra ir filosofija ir toliau vaidino svarbų vaidmenį.
Helenizmui budinga tai, kad įvairios kultūros buvo suplaktos dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile. Tai graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai, persai. Graikų pažiūros plito už senosios graikų kultūros ribų. Visoje Viduržemio jūros pakrantėje imta garbinti rytietiškus dievus. Atsirado daug naujų religijų iš senųjų kultūrų. Tai religijų samplaika samplaika – sinkretizmas.
Atėnai liko filosofijos sostine, Aleksandrija tapo mokslo židiniu.
Cinikai
Sokrato pasakyti žodžiai ,,Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!” prie prekybininko būdelės galėtų nusakyti kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos, kurią apie 400 m. pr. Kr. Įkūrė Antistenas, esmę, Jis buvo Sokrato mokinys ir sekė jo nuosaikumu. Tikroji laimė, sakė cinikai, neprisirišti prie atsitiktinių ir nepastovių dalykų: prabangos, valdžios, sveikatos. Pasiekus tikrą laimę, jos neįmanoma prarasti.
Žymiausias cinikų mokyklos atstovas buvo Antisteno mokinys Diogenas. Pasakojama, kad jis turėjo tik apsiaustą, lazdą ir krepšį duonai, o gyveno statinėje. Diogeną aplankė Aleksandras Didysis ir paklausė, gal ko nors išminčius pageidaująs. Diogenas paprašė neužstoti jam saulės. Tuo jis parodė, kad yra turtingesnis ir laimingesnis už didįjį karvedį, turį viską, ko trokšta.
Cinikų neturi jaudinti kančia ir mirtis, rūpestis ar kitų žmonių kančiomis.
Stoikai
Apie 300 m. pr. Kr. Atėnuose stoicizmą pagrindė Zenonas iš Kipro. Žodis ,,stoiškas’’ kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo ,,stoa’’. Stoikų pažiūras įtakojo cinikai, vėliau stoikų mokymas – romėnų kultūra.
Stoikai heraklitiškai visur įžvelgė pasaulinį protą (logosą). Žmogus – ,,mikrokosmas’’, ,,makrokosmo’’ atspindys. Stoikai palaikė Sokrato sampratą, jog visuotinai galioja ,,prigimtinė teisė’’, nepriklausoma nuo vietos ir laiko. Panaikinę skirtumą tarp individo ir Visatos, stoikai atmetė ,,dvasios’’ ir ,,materijos’’ priešybę. Visa yra vienos prigimties – monizmas. Stoikai buvo ,,kosmopolitai’’ – arti bendravimui, politikai, kultūrai. Romos imperatorius Markas Aurelijus (121 – 180) – aktyvus valstybės veikėjas. Oratorius, filosofas ir politikas Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) prisidėjo prie graikų kultūros ir filosofijos skleidimo Romoje, sukūrė humanizmo sąvoką, pabrėžiančią žmogaus vertingumą. Seneka (4 m. pr. Kr. – 65) pasakė : ,,Žmogus žmogui yra šventas’’. Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu.
Visi gamtos reiškiniai (liga, mirtis) paklūsta griežtiems gamtos dėsniams. Žmogus turi išmokti susitaikyti su likimu. Įvykiai neišvengiami, ir žmogus visa turi sutikti su didele ramybe. ,,Stoiška ramybė’’ – žmogaus, neužvaldoma jausmais, savybė.
Epikūrininkai
Sokrato mokinys Aristipas teigė: didžiausias gėris yra malonumas, o didžiausias blogis – skausmas.
Apie 300 m. pr. Kr. Epikūras (341 – 270 m. pr. Kr.) įkūrė filosofų mokyklą Atėnuose (epikūrininkai). Jis išplėtojo Aristipo malonumo etiką ir sujungė ją su Demokrito atomistika. Epikūrininkai vadinami ,,sodo filosofais’’, nes rinkdavosi sode, virš kurio kabojo užrašas: ,, Pašalieti, čia tau bus gera, Aukščiausias gėris čia – malonumas’’.
Epikūras pabrėžė, kad, siekiant malonumo rezultato, reikia atsižvelgti į galimus pašalinius poveikius. Trumpalaikis juslinis malonumas turi būti palyginamas su didesniu ir ilgesniu malonumu ateityje. Žmonės gali ,,apskaičiuoti malonumus’’. Tad reikia susivaldymo, saikingumo, vidinės pusiausvyros. Geismas turi būti tramdomas. Vidinė pusiausvyra padeda iškęsti skausmą.