Hemopatija
5 (100%) 1 vote

Hemopatija

Homeopatijos istorija: žymių žmonių likimai

Viena iš ryškiausių ir įspūdingiausių homeopatijos ir medicinos asmenybių – tai homeopatijos pradininkas Samuelis Hanemanas. Jis nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Mes norėtume jus supažindinti su keletu jo gyvenimo faktų.

Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas gimė 1755 m. balandžio 10 d. Meisene (Saksonijoje). Tėvas, dirbęs vietos porceliano fabrike, išmokė jį tapybos pradmenų, motina – vokiečių kalbos, istorijos, matematikos. Dvylikos metų S. Hanemanas pradėjo lankyti mokyklą.

Šeima buvo neturtinga, todėl tėvas jau buvo beišsiunčiąs sūnų į Leipcigą padėti šaknų prekeiviui, bet pasidavė mokyklos direktoriaus įkalbinėjimams ir atsisakė savo planų. O mokyklos direktorius, įvertinęs retus jaunėlio Hanemano gabumus, įkurdino jį savo namuose ir suteikė galimybę mokytis nemokamai. Laimingai susiklosčius aplinkybėms S. Hanemanas įgijo klasikinį išsilavinimą ir išmoko prancūzų bei anglų kalbų.

Dvidešimtmetis S. Hanemanas su 20 talerių kišenėje išvyko į Leipcigo universitetą mokytis medicinos. Pragyvenimui jis buvo priverstas pelnytis pamokomis ir vertinimais. 1777 m. būsimasis gydytojas iš Leipcigo persikėlė į Vieną. Ir vėl pinigų stygius privertė jį apsiimti barono fon Brukentalio namų gydytojo ir bibliotekininko pareigas Hermanštate.

1779 m. rugpjūčio 10 d. jis apgynė disertaciją ,,Apie traukulinių ligų priežastis ir gydymą” ir gavo medicinos daktaro diplomą, leidusį verstis gydytojo praktika. 1781 m., eidamas apskrities gydytojo pareigas Hamerne, netoli Magdeburgo, jis vedė vaistininko dukterį Johaną Kiuchler. Sutuoktiniams gimė keturios dukterys ir sūnus.

Nepasitenkinimas tų laikų praktine medicina ir mokslininko sąžiningumas paakino jį persikelti į Leipcigą.Čia 33 metų medicinos daktaras S. Hanemanas nusprendė atsisakyti praktikos ir išlaikyti šeimą iš chemijos, farmacijos darbų bei anglų, prancūzų ir italų kalbomis parašytų medicinos veikalų vertimų.

Verčiant straipsnį apie chininmedžio šaknis, S. Hanemanui kilo abejonių dėl autoriaus išvadų apie šio preparato veikimo mechanizmą, ir jis nutarė išmėginti vaistą pats. Būtent tas bandymas ir pakuždėjo S. Hanemanui mintį, kad ,,vaistai gali išgydyti ligas tik dėl savo gebėjimo sukelti tas pačias ligas sveikame organizme ir kad ir vienų, ir kitų reiškinių simptomai turi būti panašūs”.

Įkvėptas netikėtų savo atradimų, S. Hanemanas vėl ėmė gydyti žmones. 1805 m. dienos šviesą išvydo pirmasis jo straipsnis lotynų kalba apie vaistų poveikį, o netrukus pasirodė publikacija vokiečių kalba, kurioje pirmąkart buvo pavartotas žodis ,,Homeopatija”.



Drąsųjį reformuotoją tuoj pat smarkiai užsipulta ir imta įžeidinėti, gydytojai ir vaistininkai paskelbė jam karą. S. Hanemanui teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. 1810 m. pasaulį išvydo pirmasis ,,Gydymo meno organono” – sisteminio naujojo mokymo dėstymo leidimas.

Kitąmet S. Hanemanas antrą kartą išvyko į Leipcigą, vildamasis gauti ten katedrą ir kliniką savo teorijoms išbandyti praktiškai. Bet sumanymas buvo bergždžias. Fakelteto dekanas uždraudė jam praktikuoti ir pareikalavo per nauja išlaikyti egzaminą, kadangi diplomas buvo įgytas kitame universitete.

Remiamas savo teorijas šalininkų, S. Hanemanas 1811-1819 m. išleido šešių tomų fundamentinį homeopatijos veikalą ,,Grynasis mokslas apie vaistus”. Jame buvo 62 vaistų tyrimų duomenys.

1820 m. S. Hanemanas buvo pakviestas pas infarkto ištiktą feldmaršalą kunigaikštį Švarcenbergą. Nors homeopatijos pradininkas nutarė, kad feldmaršalo būklė beviltiška, ligoniui buvo nuleistas kraujas ir jis mirė. Vyriausybės nurodymu S. Hanemanui buvo uždrausta gaminti vaistus.

S. Hanemaną išgelbėjo hercogas Ferdinandas. 1821 m. jis pakvietė garsųjį gydytoją eiti savo rūmų gydytojo pareigas ir suteikė jam visišką gydytojo veiklos laisvę. Ketene S. Hanemanas turėjo didelę praktiką, čia radosi jo mokinių – tokių, kurių pavardės šiandien puošia visus homeopatijos vadovėlius. Čia jis neteko žmonos, su kuria buvo nugyvenęs santarvėje 43 metus, ir vedė antrą kartą – jauną prancūzaitę Melani d’Ervili Gojė. Jai primygtinai reikalaujant jie išvyko į Paryžių.

Paryžius ir Prancūzija įvertino homeopatijos pradininko nuopelnus. Atvykęs į Paryžių S. Hanemanas gavo Jo dydenybės leidimą ,,laisvai skleisti ir taikyti” savo gydymo metodus. Aštuonetą metų jis aktyviai darbavosi, pas jį lankydavosi daug gydytojų ir ligonių, iš čia homeopatija pasklido po visą pasaulį. Jis myrė 1843 m. liepos 2 d., eidamas 89-uosius gyvenimo metus, apsuptas meilės ir pagarbos.

Gydančios piktžolių savybės

Pipirnės

Visame pasaulyje auga apie 150 pipirnių rūšių. Iš 6 Lietuvoje rastų (savaime augančių ir auginamų) maistui vartojamos tik 2 rūšys. Kitos retos arba nevalgomos. Štai paprastosios pipirnės, augančios šiukšlynuose, patvoriuose, griuvėsiuose, skleidžia gana nemalonų kvapą ir anksčiau buvo neblogas ginklas nuo blusų, blakių ir javų kandžių.

Sėjamos pipirnės

Tai vienmetis, neaukštas augalėlis, turintis plunksniškai karpytus arba skiautėtus pamatinius ir ištisinius, linijiškus viršutinius lapus.
Žiedelia, kaip ir daugumos bastutinių (kryžmažiedžių) šeimos augalų, nedidukai, balti arba rožiniai, susitelkę į kekes. Sėklos mažos, truputį suplotos, gelsvai rudos, beveik lygiu paviršiumi.

Šie augalai kilę iš Irano, o kaip prieskoniniai plačiai auginami Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose, kur taikliai rusiškai vadinami ,,kress – salat”. Pipirnės populiarios ir dėl to, kad yra labai nereiklios dirvai. Sėti galima labai anksti pavasarį, o norint nuolat turėti šviežių, jaunų augalėlių – sėjami kas 2 – 3 savaitės. Maždaug per savaitę pipirnės sudygsta, o dar po savaitės jau galima vartoti maistui visą antžeminę augalų dalį.

Maistingosios pipirnių savybės

Antžeminėje pipirnių dalyje yra daug kalcio, fosforo, jodo, geležies, B grupės ir C vitaminų, karotino. Lapuose yra ir eterinio garstyčių aliejaus. Todėl sėjaaamosios pipirnės turi aštroką skonį ir gana stiprų kvapą, tad patartina vartoti maistui kaip prieskonį su kitais salotiniais augalais, dėti į daržovių mišraines. Susmulkinta pipirnė beriama ant įvairių valgių, ypač mišrainių, sumuštinių. Kaukaziečiai neretai vatoja vien tik pipirnių salotas, tačiau jos būna labai aštraus skonio.

Pipirnės vartojamos ir medicinoje

Liaudies medicinoje sėjamosios pipirnės vertinamos kaip priemonė nuo skorbuto, karštinės, vartojamos ,,kraujui valyti”. Salotos su pipirnėmis pravartu valgyti sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, jos tinka apetitui ir virškinimui gerinti, arteriniam spaudimui mažinti, kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė. Grūstų sausų sėklų ir žolės tepalas su sviestu vartojamas sergant niežais, pūliuojančioms žaizdoms gydyti, o sėklos – vietoje gysločių.

Sėjamų pipirnių dauginimas žiemą

Sėjamosios pipirnės turi dtik vieną minusą – jų neįmanoma paruošti žiemai, nes džiovinta ar apvirta žolė netenka visų savo naudingųjų savybių. Todėl reikia nuolat turėti jų sėklų, tuomet žalių pipirnių daigelių galėsite turėti kada tik užsigeisite – net ir viduržiemį. Tam nereikia jokių vazonų ar dėžučių su žemėmis. Į paprastą lėkštutę tereikia įkloti kelis kartus perlenktą flanelės ar kitos gerai drėgmę sugeriančios medžiagos, filtrinio popieriaus, vatos. Šį substratą reikia gerai sudrėkinti ir ant jo paberti sėklų. Po to tik reikia stebėti, kad substratas neišdžiūtų.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1163 žodžiai iš 3589 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.