Henri matisse
5 (100%) 1 vote

Henri matisse

Genijaus spalvos

Henri Matisse

Kartais viena paroda gali charakterizuoti daugybę visos kartos meninkų darbų. Tokia 1980 metų Picasso retrospektyvinė paroda yra “Modernios dailės” muziejuje. Niujorko MOMA daugiausia vietos skyrė milžiniškai Henri Matisse tapybos, piešinių, koliažų ir skulptūrų apžvalgai, kurią kuravo meno istorikas John Elderfield.

Paskutinį panašų Matisse šou 1970 metais surengė Pierre Schneideris Paryžiuje, pažymint menininko šimtmečio jubiliejų. Jame eksponuota 250 darbų, kurių katalogas svėrė beveik kilogramą. Tuo metu jis atrodė išsamus. Tačiau šiame yra šiek tiek daugiau nei 400 darbų, ir jis sveria beveik du kilogramus su puse, net trečdaliu kilogramo daugiau nei Piccaso MOMA katalogas. Tai nėra šou atsitiktiniams klientams pritraukti, nors spūstys prie bilietų kasų ir galėtų tai padaryti. Bet Elderfieldo atlikta Matisse kūrybos apžvalga yra tokia įkvepianti, tokia kupina impulsyvaus susižavėjimo teptuku užfiksuotu jausmingumu, linijų išlaikymu, kad žiūrovas, pagautas šių emocijų, pasijunta atsiplėšęs nuo žemės ir sklandąs ore.

MOMA pristato nuosavą kolekciją bei – Elderfieldo pastangų dėka – skolintus kūrinius. Tik tokiu būdu buvo galima surengti šį šou. Jo svarbiausias komponentas, niekur nematytas už Rusijos ribų, yra tapybos darbai, kuriuos iš Matisse studijos prieš 80 metų nusipirko du aistringi kolekcionieriai Ivan Morosov ir Sergej Shchukin. Šiuo metu jie eksponuojami San Peterburgo Ermitaže ir Maskvos Dailės muziejuje.

Jau prieš du dešimtmečius MOMA susižavėjo Matisse. Alfred Barr tikėjo šio dailininko didžiule reikšme modernizmui tuo metu, kai jis buvo plačiai gerbiamas kaip dailininkas, ir to dėka Niujorkas turi ypatingą kolekciją. Kai kurių pagrindinių tapybos darbų, tokių kaip garsusis Luxe, Calme et Volupte, 1904-05, nėra. Šis paveikslas nėra suplyšęs, tačiau brangus draudimas, kelionių rizika verčia savininkus atsisakyti meno kūrinių eksponavimo. Todėl gali būti, jog ateityje nė vienas muziejus nebegalės parodyti tokios parodos dar kartą.

Matisse, modernizmo riteris, šiandien mums gana svetimas. Kone visa karta senesnis už savo kolegą Picasso, Matisse gimė 1869 metais, tais pačiais, kada buvo atidarytas Sueco kanalas ir Gustave Flaubert išleido L`Education Sentimentale. Viskas, kas tuo metu Matisse aplinkoje buvo modernu, šiandien mums atrodo pasenę: nuo dujomis varomų vežimėlių, ką tik pasirodžiusių Paryžiaus gatvėse, kuomet jis studijavo Gustave Moreau ateljė, iki Vichy politikų, valdžiusių Prancūziją nacių okupacijos laikais.

Ta mintis, jog Matisse ir Picasso, kaip Gog ir Magog, yra esminės modernaus meno priešingybės, leidžia mums susikurti tam tikrą schemą, kaip reikėtų žiūrėti į jų darbus bei mąstyti apie juos. Picasso – piešiniai, Matisse – spalvos; Picasso – veržlumas, Matisse – prabanga; Picasso – nerimstantis išradėjas, Matise – ramus vienytojas; Picasso – konfliktiškas, Matisse – taikus, Picasso – bohemiškas ispanas, Matisse – vienišas prancūzų buržua. Šiuose skirtumuose kažkas yra, tačiau kuo labiau į tai įsigiliname, tuo menkesnis tas skirtumas mums atrodo. Matisse tapo lygiai toks pat nerimstančiai išradingas savo Fuave piešiniuose 1905 metais kaip ir Picasso 1912-aisiais savo kubizmu. Iš tiesų, negalima nesutikti, kad Picasso klasikiniame periode po 1917 metų tuose mieluose portretuose bei didelėse apsnūdusiose moteryse trūksta kažko radikaliai kokybiško iš Matisse kūrybos.

Kaip teigia Elderfield savo katalogų esė, Matisse savotiškai sekėsi su kritikais. Pradžioje dalis mažos modernaus meno publikos Paryžiuje laikė jo darbus padrikais ir atstumiančiais. Kiti, tokie kaip Gauguin‘o draugas Maurice Denis, aukštino jo absoliutinį atsidavimą “tapybai savimi, gryno tapybos veiksmo atlikimui“. Tačiau niekuomet netrūko kritikų, kurie laikė Matisse diktatorišku lengvabūdžiu. „Tai siuvėjo skonis,- rašė poetas Andre Salmon 1912 metais, – kurio meilė spalvai prilygsta meilei šifonui“.

Toks efektingo, moteriško, ir todėl tarsi nepilnaverčio tapytojo įvaizdis Matisse prilipo. Ironiška, tačiau vėliau imta visiškai skirtingai ir neteisingai manyti, jog Matisse įdėmus žvilgsnis į savo odaliskas ramiame darbo kambarėlyje Nicoje buvo jo vyriško seksizmo kvintesencija ir kad tapytojo meilė maloniems spalvingiems daiktams, bendrai paėmus – prabangą. Ta nuomonė išbraukė Matisse iš XX-tojo amžiaus įtakingiausių žmonių dėl jo nerevoliucingumo.

Matisse garsusis posakis apie savo paties darbus taip pat negelbėjo. Jis norėjo balanso, tyro bei gryno meno, vengiančio neramaus ar slegiančio turinio. Jis turėtų nuraminti kiekvieno mąstančio darbininko protą panašiai kaip geras minkštas fotelis, kuris atpalaiduoja nuo fizinio nuovargio. Matisse niekada savo gyvenime nesukūrė poliškai didaktiško tapybos kūrinio.

Koks siaubas! Visuomet egzistuoja liaudis, ypač puritoniškoje Amerikoje, kuri mano, jog malonumai nėra meno vertybė. Akademinė aplinka pilna ideologinių nuobodybių, kurios negali žvelgti į Matisse ramų gyvenimą, neplanuodami rašinių apie darbo jėgos padalijimą tarp lyčių Nicos vaisių turguje, pavyzdžiui, Ko-modifikuota figa: sudaiktinimas kaip metafora Metisse kūryboje?

Požiūris, kad Matisse buvo lygiai toks pat avangardistas kaip ir
Picasso, sunkiai skynėsi kelią į Amerikos visuomenę iki pat 1960-ųjų. Jo vėlesnieji darbai tai patvirtino. Keletą metų prieš savo mirtį 1954 metais Matisse praleido intensyviai stengdamasis įveikti tą skilimą, kurį visuomet jautė tarp piešimo ir tapymo. Karpydamas tam tikras formas iš jau iš anksto nuspalvinto popieriaus, kaip jis tai įsivaizdavo: ”tiesiai į spalvą”, ir tuomet klijuodamas jas ant paviršiaus, Matisse tarsi panaikino spragą tarp eskizų piešimo bei spalvinių dėmių. 1952-1953 metais jo Memory of Oceania į koliažo žanrą įnešė genialumo, didybės bei optinio gyvumo ir linksmumo, kurio niekuomet anksčiau nebuvo. Tokiu būdu, šešiasdešimtaisiais jis tapo naujojo meno ”įkūnytos spalvos, kurį kūrė amerikiečiai Helen Frankenthalen ir Morris Louis, esmine figūra.

Problema slypi pačiame įkūnijime. Matisse jau nebuvo abstraktesnis menininkas nei Picasso. Nė vienas abstrakcijas piešiantis dailininkas negali teigti paveldėjęs tokią savo darbų kilmę, nepripažindamas šio fakto. Pasaulinis motyvas, ypač žmogaus kūnas, o konkrečiai, moters kūnas, buvo lygiai taip pats svarbi tema Matisse darbuose kaip ir Delacroix‘ui ar Titian‘ui. Jo piešiniai gyvai susieja tai, ką jis vadino „ženklu“, ir pačios realybės, į kurią šis ženklas nurodė.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1009 žodžiai iš 1968 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.