Henrikas Radauskas (1910-1970) – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje.
Henrikas Radauskas gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936m. buvo Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. 1949m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje.
Mirė 1970m. rugpjūčio 27d. Vašingtone.
H. Radausko kūryba — originali, savita, autonomiška. Ji nepriklauso jokioms apibrėžtoms literatūrinėms kryptims nei srovėms. H. Radauskas — moderniosios literatūros atstovas, — pagal savitą stilių, anot kritikų, jo poeziją galima priskirti modernistinei neoklasikinei srovei.
H. Radauskas poezijoje siekė meninio tobulumo, kūrė estetinę tikrovę. Kasdieniniai daiktai suspindi ypatingu grožiu, poeto sukurtoje Pasakoje jie praranda natūralias savybes, vyksta nuolatinė daiktų metamorfozė, pavidalų transformacija. H. Radauskui svarbu tik meninės pasaulio reikšmės, nes pati poeto pasaulėvoka artima estetizmui.
Eilėraščių centre — daiktų ir reiškinių pasaulis, jame nesimato tiesioginio „aš“. H. Radauskas teigė, kad menas yra savaiminė vertybė, todėl atsisakė mesianizmo, politinio bei tautinio angažavimosi, bet kokios ideologijos.
H. Radauskas — egzodo poetas, nors pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Fontanas“ išleistas Lietuvoje. Jo poezija pulsuoja europinės kultūros ženklais (nerasime lietuvių literatūrai būdingų etninių motyvų). Dominuoja žmogaus snatykiai su aplinka, daiktais, gamta. Emigracijoje parašyti eilėraščiai persmelkti liūdesio, mirties, tragiškumo motyvų.