Henrikas Radauskas – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje. Jis – lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, nuošaliai stovėjęs nuo bet kurių literatūrinių sąjūdžių, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį.
Šis poetas gimė 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo – Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. 1929 m. baigęs seminariją vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. buvo Klaipėdos radiofonopranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937 – 1941 m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944 – 1945 m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo pracūzų įstaigoje. 1949 m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959 m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją.
Mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Vašingtone.
APIE KŪRYBĄ
Kritikai mano, kad H. Radausko rinkiniuose, išleistuose 1930 – 1965 m. dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą – viltį gėrio ir grožio pergale. Eilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.
Kaip vieną pagrindinių H. Radausko poezijos skiriamųjų bruožų kritikai paprastai įvardija lyrizmo nebuvimą, tiksliau autorefleksijos, aiškaus subjektyvumo, lyrinių nuotaikų vengimą. Jų vietą užima daiktų ir fenomenų pasaulis. Tačiau dėl šio principo poezija netampa realybės imitacija: eilėraščių pasaulis pasireiškia transformuotas, tarsi naujai perdėliotas pagal savitus dėsnius, atsisakoma natūralios, įprastinės logikos. Taip sukuriamas ypatingas estetinis įspūdis. Kadangi daiktai ir fenomenai, kitaip tariant, teksto figūros, atpažįstami juslėmis, šios tampa svarbia H. Radausko eilėraščių dalimi, jusliškumo principas keičia jausmingumo principą. H. Radauskas pasiekia dvi fundamentalias realijas, būtent, gyvenimą ir mirtį. Jie suprantami kaip vieninteliai absoliutūs faktai, iš kurių sąveikos gimsta visi sudėtingi žmogaus minčių ir jausmų raštai.
Juslinis suvokimas nėra atskiras nuo kitų žmogaus sąveikos su pasauliu sričių – euforinio ar disforinio, intelektualaus vertinimų, aistrų ir pasijų. Galima pastebėti tokį dėsningumą: aistros bei pasijos dažniau skleidžiasi tuose Radausko tekstuose, kur intensyviai veikia jutimai, per juos objektas ima veržtis į subjekto lauką, dominuoti. O ten, kur jutimai minimaliai reiškiami, ryškėja lyrinės nuotaikos, santykis su pačiu savimi; juslinė percepcija nusilpsta ir jos vietą užima meditacija, sapnas. Šie du suvokimo poliai ypač ryškūs tuose eilėraščiuose, kuriuose subjektas atsiduria jusliniu požiūriu kraštutinėse situacijose.
H. Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o projekcija nukreipta į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios šio poeto poezijos savybės. „Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. Apie šiuos menus jis kalbėdavo su ne mažesne aistra bei užsidegimu kaip kiti apie pinigus, investicijas, nuosavybę, VLIKą ir ALTą. Be aukščiau minėtų dalykų, jis dar ypatingai mėgo diskutuoti gramatikos, žodyno ir literatūros teorijos klausimais“. – taip apie savo buvusį draugą kalbėjo poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nors H. Radauskas dažnai vadinamas didžiausiu lietuvių poetu po Maironio, jis nepradėjo naujos poetinės mokyklos, nesišliejo prie kitų, nebuvo pakviestas į „Žemės“ antologiją, nors į ją buvo pakviestas daug vyresnis J.Kėkštas. H.Radauskas dar Lietuvoje siekė laisvinti lietuvių poeziją nuo daugybės įkyrėjusių štampų ir draudimų, nuo, anot T.Venclovos, vadinamojo papievių lyrizmo ir pseudopatriotinės retorikos, norėjo pakelti ją iki pasaulinės literatūros aukštumų.
H. RADAUSKO PARAŠYTOS IR IŠLEISTOS KNYGOS
• Fontanas: eilėraščiai. Kaunas. 1935 m.
• Strelė danguje: eilėraščiai. Čikaga. 1950 m.
• Žiemos daina: eilėraščiai. Čikaga. 1955 m.
• Eilėraščiai: rinktinė ir naujų eil. sk. „Žaibai ir vėjai“. Čikaga. 1965 m.
• Eilėraščiai (1965 – 1970): pomirtinė poezijos knyga/ [parengė J.
Blekaitis]. Čikaga. 1978 m.
• Lyrika. Vilnius: Vaga, 198 m.
• Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu: eilėraščiai. Kaunas: Šviesa, 1993 m.
• Eilėraščiai. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m. (Baltų lankų literatūros kolekcija).
• Radauskas apie kūryba ir save,recenzijos ir straipsniai, Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje/ sudarė G.Viliūnas. Vilnius: Baltos lankos. 1994 m.