Henrikas Radauskas
(1910-1970)
Studijuodamas 1930-1934 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, domėjosi rusų akmeizmo, konstruktyvizmo, formalizmo teorijomis. Literatų sambūriuose šaipėsi iš lietuviškų eilių sentimentalumo. Tikroji poezija, jo supratimu, neturi tautinių ribų – ji gyvena pakilusi virš esamos realybės pagal savo pačios vidinius dėsnius. 1936-1937 m. H.Radauskas – Klaipėdos radiofono pranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vėliau redagavo Švietimo ministerijos ir Valstybinės leidyklos leidžiamas knygas. Palikęs Kaune turtingą biblioteką (ją perėmė A.Churginas), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po 5 m. persikėlė į JAV, dirbo įvairius darbus. Nuo 1959 m. dirbo Vašingtone Kongreso bibliotekoje. Baroko muzika, impresionistų tapyba, antikos mitai buvo jo artimiausia „kultūrinė aplinka“.
Jau pirmajame rinkinyje „Fontanas“ (1935) H.Radauskas išstūmė iš eilėraščio emocinę išpažintį, kaip reikalavo moderniosios lyrikos teoretikai. Eilėraštį projektavo kaip poetinę konstrukciją, kuri žavėtų tiesiog savo tiksliu brėžiniu, netikėtais plokštumų susivartyrnais ir viso tūrio skaidrumu, nepajungtu jokioms išganingoms tiesoms. Griežta eilėraščio strofa, sustabdžiusi besisukantį verpetą, virsta alogiška kontradikcijų pyne:
„Vienkiemy kvailas spindinčiom akim šunytis
Loja į drebantį klane mėnulį jauną.
Namo parėjęs jaunikaitis pradeda rūkyti
Ir užsimerkęs nusišauna.“
H.Radausko eilėraštis, išdygęs neoromantizmo ir avangardizmo sankryžose, buvo prijungtas prie naujų kūrybinės energijos šaltinių. Vaizduotė, kupina svaiginančio skrydžio per pasaulio platumas, tapo svarbiausia poetinio žodžio maitintoja, išvedusi sąvokas į lunatišką realumo-nerealumo sritį, kur dingsta „kūno svoris ir tūris“. Ji drasko klasikinę eilėraščio strofą netikėtais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtingiausių dalykų. Vaizduotės skrydis drąsus, lengvas ir plastiškas.