Vėliau, trečioje Jonijos kosmologų kartoje, subrendo naujos filosofinės problemos ir atsirado naujų teorijų; tų teorijų buvo daug, ir tas pačias problemas jos sprendė tiesiog priešingai. Viena iš tų teorijų buvo Herakleito pradėtas variabilizmas.
HERAKLEITO GYVENIMAS IR DARBAI.
Kilęs iš Efeso, jis buvo kilmingiausios efesiečių giminės palikuonis; jo, panašiai kaip pirmųjų gamtos filosofų, gyvenimas prabėgo Mažosios Azijos kolonijose. Jo brandos metai sutampa su VI ir V amžių sandūra. Perleidęs broliui aukštas paveldimas pareigas, nusišalino nuo veiklaus gyvenimo, apimtas pesimizmo ir neapykantos žmonėms.
Jo veikalas susideda iš trijų traktatų: kosmologinio, politinio ir teologinio; vadinasi, palyginti su gamtos filosofais, jis buvo išplėtęs tyrinėjimų problematiką. O dėl to, kad savo mintis išsakydavo perkeltine prasme ir elipsėmis, jis buvo pramintas „Tamsiuoju“. Iš jo veikalo, genialių apžvalgininkų stoikų ir skeptikų dėka gana neblogai išsaugoto, išliko 130 fragmentų. Jo teorijoje, skirtingai nei pirmųjų jo-nėnų, jau aptinkame ne tik išorinio pasaulio stebėjimus, bet ir introspekciją. Herakleito mąstysena buvo kritiška ir polemiška; tai buvo pirmasis filosofas, apie kurį žinoma, kad jis ne tik plėtojo savo mintis, bet ir kritikavo svetimas.
PAŽIŪROS.
1. UGNIS KAIP PASAULIO PRADAS. Herakleito doktrina panaši į jo-nėnų; ir jis ieškojo „archė“ ir atrado ją dar kitos rūšies medžiagoje – ugnyje. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ugnies pokyčiai vyksta dviem kryptimis: „žemyn“ ir „aukštyn“; nusileisdama iš aukštybių, ugnis tampa oru, šis krisdamas susikondensuoja į vandenį, o nukritęs vanduo susigeria į žeme; bet žemė vėl garuoja, jos alsavimas kuria vandenį, kuris virsta debesimis ir galų gale ugnimi grįžta į savo aukštąją tėvynę; kryptys dvi, bet „kelias žemyn ir aukštyn yra vienas“, kaip sakoma paslaptingai skambančiame, bet paprastai mintį išreiškiančiame Herakleito fragmente. Jo ugnies teorija nepranoksta jonėnų filosofijos lygmens. Ir jeigu Herakleitas yra svarbus filosofijos istorijoje, tai tik todėl, kad jo doktrina buvo jau kitokio kirpimo.
2. DAIKTŲ KINTAMUMAS. Herakleitas samprotavo ne tik apie gamtos pradžią, bet ir apie jos savybes. Ir atrado, kad svarbiausioji jos savybė yra kintamumas. Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje, „negalima du kartus įbristi į tą pačią upę“, nes ja teka vis nauji vandenys. Tikrovės vaizdas yra ir mirtis: „bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų“; „siela miršta tapdama vandeniu, vanduo miršta tapdamas žeme“. Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas; ta pati gamta visą laiką yra kita: „į tą pačią upę įbren-dame ir neįbrendame“. Negalime sakyti, kad esame, nes „esame ir nesame kartu“; tiesa yra tik tai, kad kintame. Tiesa, kartais atrodo, kad daiktai yra pastovūs, bet jų pastovumas yra tik iliuzija. Nėra tokių dalykų, kurių savybės būtų pastovios; nėra būties, yra tik tapsmas. Ši visuotinės kaitos teorija, šis visuotinis „variabilizmas“ yra labiausiai žinoma Herakleito pažiūra, gavusi net jo vardą: ji vadinama herak-leitizmu, nors tai tėra tik viena iš jo filosofijos sudedamųjų dalių.
3. DALYKŲ SANTYKINUMAS. Nesiliaujančioje daiktų kaitoje dingsta ribos tarp priešybių. Niekur nėra aiškios ribos, visur yra tik tolydūs perėjimai, pavyzdžiui, tarp dienos ir nakties, jaunystės ir senatvės. Juk, daro išvadą Herakleitas, diena ir naktis iš esmės yra viena ir tas pat, panašiai kaip jaunystė ir senatvė, taip pat miegas ir budrumas, gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis; panašiai ir visos kitos savybės yra santykinės. Įsitikinimas, kad reiškiniai yra kintantys ir tolydūs, atvedė Herakleitą į reliatyvizmą. Jis matė, kad joks esantis daiktas neturi pastovių ir besąlygiškų savybių, kad visos savybės kinta ir vienos priešybės tampa kitomis: budrumas tampa miegu, jaunystė – senatve, gyvenimas – mirtimi. Tokia nuostabi yra daiktų prigimtis: jų pagrindas yra priešybės.
Taigi filosofinė teorija, neigianti pastovių ir besąlygiškų dalykų buvimą gamtoje, atsirado gana anksti. Tolesnei filosofijos raidai ji buvo tarsi fermentas ir -priešingai sau pačiai — skatino mąstytojus ieškoti pasaulyje to, kas pastovu ir besąlygiška.
Pirmosios jonėnų problemos Herakleito filosofijoje neteko prasmės. Apie pasaulio pradžią nebegalėjo būti nė kalbos, nes pasaulis amžinai yra ir amžinai kinta: „Visatos nesukūrė joks dievas ir joks žmogus, ji visada buvo, yra ir bus gyva ugnis“. Negali būti ir kalbos apie pastovų gamtos pradą, jei nėra nieko pastovaus. Anaksimeno oras buvo suprantamas kaip pastovus dėmuo, o Herakleito ugnis – ne. Ji buvo ne sudedamoji gamtos dalis, o amžino kismo fazė; ji buvo tarsi visų daiktų ekvivalentas: ugnis virsta jais, o jie virsta ugnimi „panašiai kaip prekės tampa auksu, o auksas – prekėmis“. „Amžinai gyva“ ugnis Herakleito filosofijoje užėmė išskirtinę vietą todėl, kad dėl savo lakios ir kintamos prigimties ji galėjo būti kintančios tikrovės vaizdas ir prototipas.
4. PASAULIO PROTINGUMAS. Herakleitas manė, kad viskas kinta, tačiau kaip tik dėl to yra ir kažkas pastovaus – tai kintamumas. Jis yra pastovi gamtos savybė. Maža to: yra pastovi kitimų tvarka. „Ugnis užsidega pagal matą ir
pagal matą gęsta“. Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo žmogų ir visatą. Žmogų valdo Plotas (logosas); vadinasi, ir visatą turi valdyti protas. Protas nėra vien žmogaus sugebėjimas, jis yra kosminė galia, o žmogus yra tik jos dalininkas.