Hermanas Hesė
(1877-1962)
Gimė nedideliame Švarcvaldo miestelyje – Kalve.
14 m. H.Hesė pradėjo lankyti teologijos seminariją Maulbrono vienuolyne. Gyvenimą vienuolyne jis vėliau aprašys apysakoje „Po ratu“ (1906). Po pusmečio pabėgo iš vienuolyno. Už savo pinigus Leipcige išleido 2 pirmąsias knygas: poezijos rinkinį „Romantinės dainos“ ir apsakymų rinkinį „Valanda po pusiaunakčio“ (abi 1899), kurias palankiai įvertino kritikai. 1911 m. H.Hesė, šeimyninių nesutarimų išvargintas, išvyko kelionėn į Indiją ir po 2 m. išleido apsakymų, apybraižų ir eilėraščių knygą „Iš Indijos“ (1913). 1912 m. jis su šeima persikėlė į Berną ir galutinai apsigyveno Šveicarijoje.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pateko Berno miesto vokiečių konsulo dispozicijon ir rūpinosi pagalba vokiečių karo belaisviams. 1916-1917 rn. rašytojas pergyveno sunkią emocinę krizę, kurią sukėlė tėvo mirtis, žmonos psichinė liga ir nuolatinės jauniausiojo sūnaus ligos. H.Hesė 2 m. praleido klinikoje, kur jį psichoanalizės būdu gydė K.Jungo mokinys.
1919 m. H.Hesės bičiulis, dirigentas V.Andrea, norėdamas padėti rašytojui, padovanojo jam „Casa Camuzzi“ – baroko stiliaus medžiotojų pilį netoli Montanjolos, ant Lugano ežero kranto, prie pat Šveicarijos – Italijos sienos. Tačiau rašytojui būdavo sunkių valandų, kai jo nedžiugindavo nei bičiuliai, nei ramybė, nei nuostabūs vaizdai, nei vynas. Tada H.Hesė ėmėsi tapybos. Gyvendamas pilyje, įsijungė į dailininkų, architektų, literatų bendriją. Čia parašė romaną „Demianą“ (1919), kurį išleido Emilio Sinklerio slapyvardžiu; čia rašytojas susitiko su architektu, kuris tapo knygos „Paskutinė Klingzoro vasara“ (1920) herojaus prototipu; čia jis susipažino su Šveicarų rašytoja L.Venger ir jos dukterimi Rūta. Pastaroji pateko ne tik į knygą „Paskutinė Klingzoro vasara“, bet ir į rašytojo biografiją. H.Hesė, gavęs ištuoką, 1924 m. vedė Rūtą Venger, tačiau jų bendras gyvenimas truko tik 3 m.