Tėvai dažnai nesutaria ir ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, nes jie
atsineša skirtingą auklėjimo patirtį iš savo šeimų. Tačiau nėra vieno gero
auklėjimo būdo, ir niekas negali įrodyti, kad vienas požiūris geresnis už
kitą. Nesutarimai tampa dar ryškesni, kai šeimoje yra „sunkus“ vaikas,
turintis specifinių poreikių. Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu –
hiperaktyvūs vaikai, nuo mažens sukelia daugiau rūpesčių. Tėvai turi
nuolat saugoti, skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Nepaisant tėvų
autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę
namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Be abejo, lengva patarti, kad svarbu
išlikti ramiems ir tvirtiems, elgtis su vaiku mandagiai. Lengva pasakyti,
sunku padaryti. Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada
prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą rėvai reaguoja pykčiu ir
bausmėmis, vaikai atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg bausdamas
tėvus, konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima
varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams
pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaikais. Tai sukelia nuolatinę
įtampą šeimoje, vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad
pradės asocialiai elgtis. Neretai praradę kantrybę tėvai muša vaiką, tuo
dar labiau pablogindami situaciją. Dėl konfliktų hiperaktyvūs vaikai
visiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Beprasmiška dėl tokios situacijos
kaltinti vaiką. Suaugusieji turi suprasti ir keisti savo elgesį. Tai dažnai
skausmingas kompromisų, derybų ir geros valios ieškojimo procesas. Kartais
užtenka supratimo ir noro, o kartais reikia išorinės pagalbos, t.y šeimos
konsultavimo ir psichoterapijos. Norint padėti vaikui, reikia padėti visai
šeimai.
DARBO TIKSLAS
Pagalba hiperaktyviam vaikui
DARBO UŽDAVINIAI
1. Išiaiškinti kas tai yra hiperaktyvumas, kokios atsiradimo priežastys.
2. Išsiaiškinti pagalbos būdus hiperaktyviam vaikui.
3. Padėti tėvams išmokti įveikti sunkumus auklėjant hiperaktyvų vaiką.
HIPERAKTYVUS VAIKAS
Hiperaktyvumo (veiklos ir dėmesio, hiperkinezinis) sutrikimas yra
lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis suaugusiame
gyvenime sutrikimas, kuris neigiamai veikia vaiko gyvenimą
namuose, mokykloje ir bendruomenėje. Tokie vaikai nenuoramos,
išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių savo
tėvams ir mokytojams. Patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi,
žema jų savivertė. Jei tokie vaikai negydomi, jiems padidėja
rizika piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti,
nusižudyti, susirgti įvairiomis psichikos ligomis. Vaikai su šiuo
sutrikimu nuo mažens irzlūs, blogai miega, būdingi pilvo
skausmai, alergija maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja
“lyg užsukti”. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis.
Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti
dalykai. Tokie vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami
sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje toks vaikas
trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia
pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia
sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi. Šiems vaikams sunku
išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios
jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių vaikų
intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo
galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo
mažiau jie nori stengtis. Dėl nedėmesingumo vaikai negali žaisti
ir komandinių žaidimų, sportuoti, todėl vaikai nenori jų
priimti. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir
netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai
nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami. Dėl impulsyvumo
neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus,
dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Tokie vaikai nepopuliarūs
tarp bendraamžių ir tarp suaugusių, su jais dažniausiai sutinka
žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai.
Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa
izoliuoti. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į
pasekmes (ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga
į gatvę. Tik pradėję lankyti mokyklą, tokie vaikai pajaučia, kad
jiems labai sunku susikaupti. Tai greit pastebi ir mokytoja.
Kartais mokytoja blogą darbą pamokų metu priskiria vaiko
tingumui, užsisvajojimui, užsispyrimui.
Tokių vaikų mokymosi
rezultatai nepastovūs: lengvai įveiktos problemos ir darbai vieną
dieną tampa visiška paslaptimi kitą dieną. Šie vaikai save
suvokia neigiamai, kenčia jų savigarba, ypač, kai lygina save
su kitais vaikais. Atsiranda elgesio pakitimai: melavimas,
skundimas, keikimasis, savęs žeminimas, pikti komentarai kitų
atžvilgiu, agresijos protrūkiai, impulsyvumas. Hiperaktyvūs
vaikai pastabų gauna tiek, kad kartais knygelėse joms nebėra
vietos. Tėvai patiria susierzinimą, bejėgiškumą, atsivertę vaiko
pažymių knygelę: “ir vėl…” Mokykloje paprastai taikoma bausmių
sistema. Hiperaktyvūs vaikai nekalti dėl savo judrumo, užmaršumo,
išsiblaškymo. Šiems vaikams vėluoti, užsimiršti, plepėti per
pamokas yra įprastas dalykas, ir taip atsitinka savaime, vaikui
nė nesuprantant. Tokie vaikai negali paaiškinti, kodėl taip
elgiasi. Todėl, kai yra baudžiami, jaučiasi pasimetę, įskaudinti
, bejėgiai. Tai tas pats, kas bausti vaiką, kurio viena koja
trumpesnė, už tai, kad jis šlubuoja. Blogiausia tai, kad vaikas,
pilnas lūkesčių ir džiaugsmo pradėjęs lankyti mokyklą, pamažu
praranda bet kokį norą mokytis vien dėl pastovių perspėjimų
ir nesėkmių. Vaikas netenka motyvacijos stengtis mokytis. Ir tuo
sunkiau išeiti iš šio užburto rato, kuo ilgiau vaikas kenčia
tokiose sąlygose. Tėvai ir mokytojai, bendraudami su tokiais
vaikais jaučia stresą, nes sunku rasti būdų, kaip šiems vaikams
padėti ir ką daryti, kad jie būtų patenkinti. Be galo svarbu
laiku pasiūlyti vaikui ir jo tėvams pagalbą, o tų vaikų
pedagogams suteikti informaciją Dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo –
sutrikimas ( DTHS) yra vienas labiausiai paplitusių ir tyrinėjamų
neurologinių vaikystės problemų.
Keletas duomenų:
• Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3 – 5 proc. ( kažkurių autorių
duomenimis – net 7 – 10 proc.) vaikų.
• Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas 2-3 kartus dažniau nei
mergaitėms.
• Bent vienas vaikas kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje gali turėti
šį sutrikimą ir tokiam vaikui būtų reikalinga speciali pagalba..
• Hiperaktyvumas dažnai painiojamas su kitomis diagnozėmis bei dažnai
lydi kitas ligas.
• Hiperaktyvumas dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiam žmogui.
Kartais tik diagnozavus vaikui DTHS tėvas supranta, kad pats turi šią
problemą ir tai galbūt sąlygoja gyvenimo nesėkmes.
• Apie 70 proc. vaikų su DTHS turi mokymosi problemų.
Tarptautinėse ligų klasifikacijose šis sutrikimas vadinamas
hiperkineziniu sutrikimu, ir jam diagnozuoti būtini 8 iš šių
išvardintų požymių, trunkančių ilgiau nei 6 mėnesius:
1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi
kėdėje (paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais
nerimo pojūčiais).
2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.
3. Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių.
4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ir pan.
5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama
paklausti.
6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar
nesugebėjimo suprasti), todėl pvz., nepavyksta pabaigti namų
darbų.
7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar
žaidžiant.
8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos prie kitos.
9. Sunku žaisti tyliai.
10. Dažnai pernelyg daug kalba.
11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.
12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.
13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje,
namuose (žaislus, pieštukus, knygas, užduotis).
.
HIPERAKTYVUMO PRIEŽASTYS
1. Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl
nėštumo ar gimdymo patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama
ar neteisinga motinos mityba, medikamentų, alkoholio, narkotikų
vartojimas, rūkymas, sunkus gimdymas).
2. Dažnai turi reikšmės paveldimumas. Vaikai su DTHS dažniausiai turi
bent vieną giminaitį su šiuo sutrikimu. Ir maždaug 1/3 tėvų
vaikystėje, jaunystėje turėjo DTHS būdingą elgesį.
3. Blogi santykiai šeimoje, konfliktai.
4.
auklėjimas šeimoje.
5. Atlikti tyrimai rodo, kad cinko trūkumas gali turėti įtakos
hiperaktyvumui ir impulsyvumui atsirasti.
Sutrikimo eiga ir prognozė
Anksčiau buvo manoma, kad vaikai “išauga” šią problemą, tačiau
paskutiniai duomenys teigia, kad tik 30% vaikų su šiuo
sutrikimu stebimas pagerėjimas. 40% brendimo laikotarpiu
prisijungia socialinės problemos (mokyklos nelankymas, valkatavimas,
vagystės), 30% – alkoholizmas, narkomanija, vystosi asmenybės
sutrikimai, nerimo, nuotaikos sutrikimai. Todėl labai svarbu
pradėti hiperaktyvaus vaiko gydymą kuo anksčiau, įsitraukti į
gydymą visiems šeimos nariams, vaiko mokytojams, kuo anksčiau
pradėti elgesio korekcijos programą. Tik keičiant artimų žmonių
elgesį, galima palengvinti per aktyvaus vaiko problemas, pagerinti
jo mokymosi ir adaptacijos galimybes
. Kaip padėti hiperaktyviems vaikams?
Keisti suaugusiųjų elgesį ir požiūrį į juos tiek namuose,
tiek mokykloje, kaip pagerinti tokių vaikų mokymosi ir
adaptacijos galimybes, Nusileisdami hiperaktyviam vaikui, tėvai
dažnai užsitraukia jo brolių ar seserų pyktį, konfliktuoja su
seneliais, kaimynais, vaiko elgesiu nepatenkintais mokytojais, o
paskui susiduria su teisėsaugos pareigūnais. Daugeliui hiperaktyvių
vaikų sunku pastebėti ryšį tarp savo elgesio ir pasekmių. Jeigu
tėvai mėgina juos apsaugoti nuo nemalonumų, kuriuos sukelia jų
elgesys, vaikai taip ir neišmoksta to suprasti ir koreguoti
savo elgesio.
Šeimos konsultavimas
Pirmoji pagalba tėvams reiškia dalykinę informaciją apie šį
sutrikimą. Dažnai jau vien tai išvaduoja juos nuo kaltės jausmo
ir padeda rasti naujus kelius į savo vaiką. “Sunkus” vaikas
virsta vaiku, kuriam reikia padėti. Užtikrinti efektyvų
hiperaktyvumo sindromo gydymą gali multimodalus požiūris į patį
sutrikimą ir jo gydymą. Tai reiškia komandos, kuriai priklauso
tėvai, mokytojai, gydytojai ir elgesio specialistai (psichologai),
sudarymą. Keturi tokio gydymo “kertiniai kampai” yra tokie:
1. Mokymo planavimas.
2. Medicininė priežiūra.
3. Psichologinis konsultavimas.
4. Elgesio modifikavimas.
Negydant hiperaktyvaus vaiko, jis dažniausiai patiria nesėkmes
mokykloje, jį atstumia bendraamžiai, kyla konfliktų šeimoje. Visa
tai gali sulėtinti vaiko vystymąsi ir dėl menkos savivertės bei
nuolatinių nesėkmių sukelti psichikos komplikacijas (nerimo,
nuotaikos sutrikimus, tikus ir kt.). Korekciniai metodai,
dirbant su hiperaktyviais vaikais, skirti ne jų “išgydymui”, o
siekiant sudaryti sąlygas, kad mokymosi ir bendravimo nesėkmės