Hiperaktyvus vaikas
5 (100%) 1 vote

Hiperaktyvus vaikas

1121314151

Tėvai dažnai nesutaria ir ginčijasi dėl vaikų auklėjimo, nes jie

atsineša skirtingą auklėjimo patirtį iš savo šeimų. Tačiau nėra vieno gero

auklėjimo būdo, ir niekas negali įrodyti, kad vienas požiūris geresnis už

kitą. Nesutarimai tampa dar ryškesni, kai šeimoje yra „sunkus“ vaikas,

turintis specifinių poreikių. Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu –

hiperaktyvūs vaikai, nuo mažens sukelia daugiau rūpesčių. Tėvai turi

nuolat saugoti, skirti daug daugiau dėmesio ir laiko. Nepaisant tėvų

autoriteto ir reikalavimų, dažnai sunku palaikyti tvarką ir drausmę

namuose, kur auga hiperaktyvus vaikas. Be abejo, lengva patarti, kad svarbu

išlikti ramiems ir tvirtiems, elgtis su vaiku mandagiai. Lengva pasakyti,

sunku padaryti. Natūralu, kad kartais tėvai netenka kantrybės, ir tada

prasideda ydingas ratas: į vaiko judrumą rėvai reaguoja pykčiu ir

bausmėmis, vaikai atsako prieštaraudamas ir pykdamas, tuo lyg bausdamas

tėvus, konfliktas stiprėja. Vaikas ir tėvai, bausdami ir gąsdindami, ima

varžytis, kas ką kontroliuos, ir niekas negali sustoti. Vis rečiau tėvams

pavyksta palaikyti draugiškus santykius su vaikais. Tai sukelia nuolatinę

įtampą šeimoje, vaikas darosi piktas, agresyvus, didesnė tikimybė, kad

pradės asocialiai elgtis. Neretai praradę kantrybę tėvai muša vaiką, tuo

dar labiau pablogindami situaciją. Dėl konfliktų hiperaktyvūs vaikai

visiškai pasimeta ir jaučiasi nesaugūs. Beprasmiška dėl tokios situacijos

kaltinti vaiką. Suaugusieji turi suprasti ir keisti savo elgesį. Tai dažnai

skausmingas kompromisų, derybų ir geros valios ieškojimo procesas. Kartais

užtenka supratimo ir noro, o kartais reikia išorinės pagalbos, t.y šeimos

konsultavimo ir psichoterapijos. Norint padėti vaikui, reikia padėti visai

šeimai.

DARBO TIKSLAS

Pagalba hiperaktyviam vaikui

DARBO UŽDAVINIAI

1. Išiaiškinti kas tai yra hiperaktyvumas, kokios atsiradimo priežastys.

2. Išsiaiškinti pagalbos būdus hiperaktyviam vaikui.

3. Padėti tėvams išmokti įveikti sunkumus auklėjant hiperaktyvų vaiką.

HIPERAKTYVUS VAIKAS

Hiperaktyvumo  (veiklos ir dėmesio,  hiperkinezinis)  sutrikimas  yra 

lėtinis,  prasidedantis  vaikystėje  ir  galintis  tęstis  suaugusiame 

gyvenime  sutrikimas,  kuris  neigiamai  veikia  vaiko  gyvenimą 

namuose,  mokykloje  ir  bendruomenėje.  Tokie  vaikai  nenuoramos, 

išsiblaškę,  impulsyvūs,  įkyrūs,  keliantys daug  rūpesčių  savo 

tėvams  ir  mokytojams.  Patys  vaikai  dažnai  jaučiasi  nelaimingi, 

žema  jų  savivertė.  Jei  tokie  vaikai  negydomi,  jiems  padidėja 

rizika  piktnaudžiauti  narkotikais,  alkoholiu,  nusikalsti, 

nusižudyti,  susirgti  įvairiomis  psichikos  ligomis. Vaikai  su  šiuo

sutrikimu  nuo  mažens  irzlūs,  blogai  miega,  būdingi  pilvo

skausmai,  alergija  maistui.  Tik  pradėję  vaikščioti,  jie  bėgioja 

“lyg  užsukti”. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis.

Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų  darbų, jų dėmesį greit patraukia kiti

dalykai. Tokie vaikai    impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami

sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje  toks vaikas

trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia

pietų miegą.  Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia

sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi.  Šiems vaikams sunku

išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios

jiems  atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių  vaikų 

intelektas  normalus,  tačiau  jie  nesugeba  mokytis  pagal  savo 

galimybes.  Ir  kuo  labiau  nesiseka  tokiems  vaikams  mokykloje,  tuo 

mažiau  jie  nori  stengtis.  Dėl  nedėmesingumo  vaikai  negali  žaisti 

ir  komandinių  žaidimų,  sportuoti,  todėl  vaikai  nenori  jų 

priimti.  Hiperaktyvūs  vaikai  turi  per  mažai  kantrybės ir 

netoleruoja  kitų,  atrodo  nepagarbūs ir  nesubrendę.  Dažnai

nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami.  Dėl  impulsyvumo

neretai  pasako  ką  nors  bloga,  kas  užgauna  kito  žmogaus jausmus, 

dažnai  patiria  nelaimingus  atsitikimus.  Tokie  vaikai  nepopuliarūs 

tarp  bendraamžių  ir  tarp  suaugusių, su  jais  dažniausiai  sutinka 

žaisti  tik  jaunesni  vaikai  arba  tokie  pat  hiperaktyvūs vaikai.

Ilgalaikę,  tvirtą  draugystę  jie  užmezga  retai  ir  vėliau  tampa 

izoliuoti. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas  į

pasekmes  (ne  dėl  nuotykio  ieškojimo),  pvz.,  nežiūrėdamas  išbėga 

į  gatvę. Tik pradėję  lankyti  mokyklą,  tokie  vaikai  pajaučia,  kad 

jiems  labai  sunku  susikaupti.  Tai  greit  pastebi  ir  mokytoja. 

Kartais  mokytoja  blogą  darbą  pamokų  metu  priskiria  vaiko 

tingumui,  užsisvajojimui,  užsispyrimui. 
Tokių  vaikų  mokymosi 

rezultatai  nepastovūs:  lengvai  įveiktos  problemos  ir  darbai  vieną 

dieną  tampa  visiška  paslaptimi  kitą  dieną.  Šie  vaikai save 

suvokia  neigiamai,  kenčia  jų  savigarba,  ypač,  kai  lygina  save 

su  kitais  vaikais.  Atsiranda elgesio  pakitimai:  melavimas,

skundimas,  keikimasis,  savęs  žeminimas,  pikti  komentarai  kitų 

atžvilgiu,  agresijos  protrūkiai,  impulsyvumas.    Hiperaktyvūs 

vaikai  pastabų gauna  tiek,  kad  kartais  knygelėse  joms  nebėra 

vietos.   Tėvai    patiria susierzinimą,  bejėgiškumą,  atsivertę  vaiko 

pažymių  knygelę:  “ir  vėl…”  Mokykloje  paprastai  taikoma  bausmių 

sistema.  Hiperaktyvūs  vaikai  nekalti  dėl  savo  judrumo,  užmaršumo,

išsiblaškymo.  Šiems  vaikams  vėluoti,  užsimiršti,  plepėti  per 

pamokas  yra  įprastas  dalykas,  ir  taip  atsitinka  savaime,  vaikui 

nė  nesuprantant.  Tokie  vaikai  negali  paaiškinti,  kodėl  taip 

elgiasi.  Todėl,  kai  yra  baudžiami,  jaučiasi  pasimetę,  įskaudinti 

,  bejėgiai.  Tai  tas  pats,  kas  bausti  vaiką,  kurio  viena  koja 

trumpesnė,  už  tai,  kad  jis  šlubuoja. Blogiausia  tai,  kad  vaikas, 

pilnas   lūkesčių  ir  džiaugsmo  pradėjęs  lankyti  mokyklą,  pamažu 

praranda  bet  kokį  norą  mokytis  vien  dėl  pastovių    perspėjimų 

ir  nesėkmių.  Vaikas  netenka  motyvacijos  stengtis  mokytis.  Ir  tuo 

sunkiau  išeiti  iš  šio  užburto  rato,  kuo  ilgiau  vaikas  kenčia 

tokiose  sąlygose.  Tėvai  ir  mokytojai,  bendraudami su  tokiais

vaikais  jaučia  stresą,  nes  sunku  rasti  būdų,  kaip  šiems vaikams 

padėti  ir  ką  daryti, kad jie  būtų  patenkinti. Be  galo  svarbu 

laiku  pasiūlyti  vaikui  ir  jo  tėvams pagalbą, o  tų  vaikų 

pedagogams  suteikti informaciją Dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo –

sutrikimas ( DTHS) yra vienas labiausiai paplitusių ir tyrinėjamų

neurologinių vaikystės problemų.

Keletas duomenų:

• Manoma, kad šį sutrikimą turi apie 3 – 5 proc. ( kažkurių autorių

duomenimis – net 7 – 10 proc.) vaikų.

• Berniukams šis sutrikimas diagnozuojamas 2-3 kartus dažniau nei

mergaitėms.

• Bent vienas vaikas kiekvienoje klasėje ar darželio grupėje gali turėti

šį sutrikimą ir tokiam vaikui būtų reikalinga speciali pagalba..

• Hiperaktyvumas dažnai painiojamas su kitomis diagnozėmis bei dažnai

lydi kitas ligas.

• Hiperaktyvumas dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiam žmogui.

Kartais tik diagnozavus vaikui DTHS tėvas supranta, kad pats turi šią

problemą ir tai galbūt sąlygoja gyvenimo nesėkmes.

• Apie 70 proc. vaikų su DTHS turi mokymosi problemų.

Tarptautinėse  ligų  klasifikacijose  šis  sutrikimas  vadinamas 

hiperkineziniu  sutrikimu,  ir jam  diagnozuoti  būtini 8  iš  šių 

išvardintų  požymių,  trunkančių  ilgiau  nei  6  mėnesius:

1. Dažnai  nenustygsta,  mosuoja  rankomis  ar  kojomis,  rangosi 

kėdėje  (paaugliams  tai  gali  pasireikšti  tik  subjektyviais 

nerimo pojūčiais).

2. Sunku  sėdėti  ramiai,  kai  to  reikalaujama.

3. Lengvai  išsiblaško  nuo pašalinių  dirgiklių.

4. Sunku  sulaukti  žaidimų  eilės  ir pan.

5. Dažnai  skuba  atsakyti  į  klausimus,  nors  dar  nebaigiama 

paklausti.

6. Sunku  laikytis  kitų  instrukcijų  (ne  dėl  priešiško  elgesio  ar 

nesugebėjimo  suprasti),  todėl  pvz.,  nepavyksta  pabaigti  namų 

darbų.

7. Sunku  sukaupti  dėmesį  atliekant  tam  tikras  užduotis  ar 

žaidžiant.

8. Dažnai  pereina  nuo  vienos  nepabaigtos  veiklos  prie  kitos.

9. Sunku  žaisti  tyliai.

10. Dažnai  pernelyg  daug  kalba.

11. Dažnai  trukdo  kitiems, pvz.,  įsikiša  į  kitų  vaikų  žaidimus.

12. Dažnai  atrodo,  kad  neklauso, kas  yra  sakoma.

13. Dažnai  pameta  daiktus,  būtinus  užduotims  ar  veiklai  mokykloje, 

namuose  (žaislus,  pieštukus,  knygas,  užduotis).

.                                                         

HIPERAKTYVUMO PRIEŽASTYS

1. Ankstyvoje  vaikystėje  atsiradę  smegenų  funkcijos  sutrikimai  dėl 

nėštumo  ar  gimdymo  patologijos (išankstinis gimdymas, nepakankama 

ar  neteisinga  motinos  mityba, medikamentų,  alkoholio, narkotikų 

vartojimas,  rūkymas,  sunkus  gimdymas).

2. Dažnai turi reikšmės paveldimumas. Vaikai su DTHS dažniausiai turi

bent vieną giminaitį su šiuo sutrikimu. Ir maždaug 1/3 tėvų

vaikystėje, jaunystėje turėjo DTHS būdingą elgesį.

3. Blogi  santykiai  šeimoje,  konfliktai.

4.
auklėjimas  šeimoje.

5. Atlikti tyrimai rodo, kad cinko trūkumas gali turėti įtakos

hiperaktyvumui ir impulsyvumui atsirasti.

Sutrikimo  eiga  ir  prognozė

Anksčiau  buvo  manoma,  kad  vaikai  “išauga”  šią  problemą,  tačiau 

paskutiniai  duomenys  teigia,  kad  tik  30%     vaikų  su  šiuo 

sutrikimu  stebimas  pagerėjimas.  40%  brendimo  laikotarpiu 

prisijungia  socialinės problemos  (mokyklos nelankymas,  valkatavimas, 

vagystės),  30%  –  alkoholizmas,  narkomanija,  vystosi  asmenybės 

sutrikimai,  nerimo,  nuotaikos  sutrikimai.  Todėl  labai  svarbu 

pradėti  hiperaktyvaus  vaiko  gydymą  kuo  anksčiau,  įsitraukti  į 

gydymą  visiems  šeimos  nariams,  vaiko  mokytojams,  kuo  anksčiau 

pradėti  elgesio  korekcijos  programą.  Tik  keičiant  artimų  žmonių 

elgesį,  galima  palengvinti per  aktyvaus  vaiko  problemas, pagerinti 

jo  mokymosi  ir  adaptacijos  galimybes

. Kaip  padėti  hiperaktyviems  vaikams? 

  Keisti  suaugusiųjų  elgesį  ir  požiūrį  į  juos  tiek  namuose, 

tiek  mokykloje,  kaip  pagerinti  tokių  vaikų  mokymosi  ir 

adaptacijos  galimybes,  Nusileisdami  hiperaktyviam  vaikui,  tėvai 

dažnai  užsitraukia  jo  brolių  ar  seserų  pyktį,  konfliktuoja  su 

seneliais,  kaimynais,  vaiko  elgesiu  nepatenkintais  mokytojais,  o 

paskui  susiduria  su  teisėsaugos  pareigūnais. Daugeliui  hiperaktyvių 

vaikų  sunku  pastebėti ryšį  tarp  savo  elgesio  ir  pasekmių.  Jeigu 

tėvai  mėgina  juos  apsaugoti  nuo  nemalonumų,  kuriuos  sukelia  jų 

elgesys,  vaikai  taip  ir  neišmoksta  to  suprasti  ir  koreguoti 

savo  elgesio.

  Šeimos  konsultavimas

Pirmoji  pagalba  tėvams  reiškia  dalykinę  informaciją  apie  šį 

sutrikimą.  Dažnai  jau  vien  tai  išvaduoja juos nuo  kaltės  jausmo 

ir  padeda  rasti  naujus  kelius  į  savo  vaiką.  “Sunkus” vaikas 

virsta  vaiku,  kuriam  reikia  padėti. Užtikrinti  efektyvų 

hiperaktyvumo  sindromo  gydymą  gali  multimodalus  požiūris  į  patį 

sutrikimą  ir  jo  gydymą.  Tai  reiškia  komandos,  kuriai  priklauso

tėvai,  mokytojai,  gydytojai  ir  elgesio  specialistai  (psichologai), 

sudarymą.  Keturi  tokio  gydymo  “kertiniai  kampai”  yra  tokie:

1. Mokymo  planavimas.

2. Medicininė  priežiūra.

3. Psichologinis  konsultavimas.

4. Elgesio  modifikavimas.

Negydant  hiperaktyvaus  vaiko,  jis  dažniausiai  patiria  nesėkmes 

mokykloje,  jį  atstumia  bendraamžiai,  kyla  konfliktų  šeimoje. Visa 

tai  gali  sulėtinti vaiko  vystymąsi  ir  dėl  menkos  savivertės  bei 

nuolatinių  nesėkmių  sukelti  psichikos  komplikacijas  (nerimo, 

nuotaikos  sutrikimus,  tikus  ir  kt.).   Korekciniai  metodai, 

dirbant  su  hiperaktyviais  vaikais,  skirti  ne  jų  “išgydymui”,  o 

siekiant sudaryti  sąlygas,  kad  mokymosi  ir  bendravimo  nesėkmės 

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2586 žodžiai iš 5141 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.