Hipnozė ir savianalizė
5 (100%) 1 vote

Hipnozė ir savianalizė

Įvadas

Kai mes įsigiliname į reiškinio esmę , tai mažų mažiausiai randame tos ateities svertą . Ir kur yra ta esmė , jei ji ne ten , ką mes , remdamiesi žmogiškosiomis normomis , vadiname puikumu ir gėriu ? …

Iš tikrųjų šiame taške yra viskas , galbūt tai saulėtojo „ Aš “ kibirkštis , begalinė , vienintelė , deganti žmonių ir daiktų širdyje kiekviename erdvės taške ir kiekvienoje sekundėje , kuri nuolat virsta amžinybe greičiau , negu tai galima pamatyti viename žaibo tvykstelėjime . Ateitis priklauso tiems , kurie tai ateičiai visiškai atsiduoda .

Gyvenimo kūrėjas

0

Antžmogiai

Elitas

Inteligentija

Vidutinija

Mesčionija

Padugnės

0 0

Didi asmenybė A. Šveiceris mokė : kiekvienos žmogiškosios būtybės pašaukimas yra vienas – susikūrus savąją , protu pagristą etinę pasaulėžiūrą , tapti tikra asmenybe ir kad svarbiausioji žmogaus pareiga yra visų pirma būti vienovėje su savimi , sutelkti dėmesį į savo dvasią ir iš žmogdaikčio pasidaryti asmenybe .

Anglų istorikas Arnoldas Toinbi ( Toynbee ) cituoja [ 75 ] filosofą J. Smetsą , taip aukštinantį Asmenybės vaidmenį :

„ Asmenybė – tai augantis visatos faktorius , kol kas esantis kūdikystės stadijoje . Šio faktoriaus amžius – vos keli tūkstantmečiai , kai organinė gamta egzistuoja jau milijonus metų . Nors Asmenybė – tai paliginti neseniai prasikalusi visybės savybė , bet jos charakteris jau tiksliai ir ryškiai apibrėžtas , o jos ateitis yra ryškiausias vilties

2

spindulys žmonių ir visos Žemės gyvenime . Asmenybės jėga ir aktyvumas pamažu auga , ir dažnai nepalankiomis sąlygomis ji laimi moralines pergales , kurios tampa didžiomis pažangos gairėmis . “

Žmogiškąją istoriją kuria ne visuomenė , ne liaudis , kaip didelė žmonių masė , o asmenybės . Mastymas ir tos idėjos , kurios epocha gauna iš asmenybių , ir yra istorinių vyksmų varomoji jėga .

„ Pasaulį valdo mintys , kurios be šlamesio ateina “, – rašė F. Nyčė .

Per vidinę asmens raidą iki Asmenybės žmogus įgyja sugebėjimą kurti ir šitai nulemia visuomenės augimą .

Čia jau galima atlikti loginę sąsajos ( jeigu …, tai … ) operaciją : jeigu visuomenėje nesama Asmenybių , tai tokia visuomenė vystosi lėtai , atsilikdama nuo kitų , arba apskritai įpuola į sąstingį . Visuomenė be Asmenybių yra neraidi . Daugelio pasaulio kraštų liūdna istorija patvirtina tokį dėsningumą .

Asmenybei būdinga griežta vidinė savo veiksmų tikslingumo kontrolė . Tobula yra ta asmenybė , kurios vidinė kontrolė sąmoninga ir tiek stipri , kad harmonizuoja prieštaringus potroškius ir polėkius , suvaldo pakrikus poelgius bei veiksmus , gresiančius konfliktu su savimi . Filosofas N. Berdiajevas asmenybės sąvoką siejo su laisvės vertybe :

„ Laisvė yra visų pirma asmenybės laisvė . Jeigu neigiama asmenybės vertė ir abejojama jos realumu , tai apie jokią laisvę nė kalbėti neverta . Asmenybė yra gamtos valdžios , valstybės valdžios , visuomenės valdžios riba . Bet asmenybė yra tik tuo atveju , jei žmogus yra laisva kūrybinė dvasia <…> Su liūdesiu reikia pripažinti , kad minties laisvė brangi tik žmonėms , turintiems kūrybinę mintį “ [ 10 , 261 ] .

Ir pagaliau pavaizduotos piramidės viršūnėje dunkso mažutėlis plotelis , kurį derėtų vaizduoti tašku , – antžmogiai . Ši kategorija – tai didžio vokiečių filosofo F. Nyčės konceptas ( lot. conceptus – suvoktas ) , sąvoka , bendras vaizdas , jo proto ir vaizduotės kūrinys . Į šią sąvoką F. Nyčė įdėjo tokią prasmę : antžmogis yra tas individas , kuris vidinėmis pastangomis įveikė savyje gyvuliškąjį pradą ir iš kurmio tapo gyvenimo kūrėju .

Vienokiu , kitokiu pavidalu ar vaizdu šis koncertas figūruoja daugelio kraštų kultūroje ir leksikoje : lotinų kultūroje – tai buvo homo universalis , anglosaksams – tai superman , prancūzams – l‘Homme total , E. Fromo mokyme – homo novus ir kt.

Antžmogis – nei dievybė , nei pusdievis ; jis – tiesiog tobulas žmogus , didinga Asmenybė , žmogaus viršunė , istorijos kūrėjas . XVI a. vokiečių filosofas , gydytojas ir mistikas Paracelsas paskelbė : „ Tik žmogaus viršūnė yra Žmogus “ .

Tikrinu save . Savianalizė

„ Nepasitikėjimas savimi – daugumos mūsų nesėkmių priežastis “. K. Bovis

3

Žmogui reikia retkarčiais atidžiai pasižiūrėti į savo gyvenimą . Be šito negali kaip reikiant augti asmenybė . Levas Tolstojus kartą pasakė apie save : „ Nuolatos labai rimtai dirba mintys : tikrinu save , ar taip gyvenu … “.

Tikrinti save niekada nevėlu ir visada naudinga . Niekada žmogus neranda tiek savo trūkumų , kaip analizuodamas save , o šitai – protingai žiūrint – padidina jo jėgas . Tiesa , humoristai sako , kad niekada žmogus neaptiko savyje tiek silpnybių , kaip nuo tada , kai atrado tiek jėgų .

Manyčiau , skaitytojas supranta : šiame skyriuje bus kalbama apie tai , kaip svarbu žmogui žinoti , kiek rekomendacijų , kokias taisykles , kiek įgūdžių jis turi įgyti , kad galėtų tobulintis . Tam pirmiausia reikia
gerai pažinti save , dėl to reikia save rūpestingiausia išanalizuoti , detaliai ištyrinėti . Tuo , tiesa sakant , ir prasideda saviaukla , lavinimasis , tobulinimasis .

Tačiau tada natūraliai nuskambės klausimas , kodėl gi toks svarbus skyrius , kuriuo turėtų viskas prasidėti , ne knygos pradžioje , o kažkur viduryje ?

Atsakau : negalima pradėti savianalizės , taip sakant tuščioje vietoje .

Savianalizėje slypi vienas didžiausių asmenybės rezervų . Jo negalima įgyti jokiais kitais metodais .

Emocinį savojo „ Aš “vertinimą psichologai laiko vienu svarbiausių žmogaus charakterio bruožų .

Savianalizė reikalinga ne įtikinti sau , o tam , kad visapusiškai atsidėtum mėgstamam darbui , suvokdamas jo prasmę ir reikšmę gimtajam kraštui . Savianalizė turi būti optimistinė ir kupina bendražmogiškų interesų . Štai kodėl kalbėdamasis su savimi , toli gražu neturi knaisiotis smulkmeniškai savyje : reikia būti , kaip sakoma , ir vienam , ir tarp žmonių .

Kruopščiai analizuoti save , norint ištaisyti klaidas ir atsižvelgti į patirtį , visai ne paprastas daiktas . „ Žaidimų teorijos “ požiūriu mūsų gyvenimas toli gražu ne žaibo turnyras . Mes turime mokėti protingai , objektyviai apgalvoti kiekvieną naujai susidariusią gyvenimo situaciją , kad galėtume daryti optimalius – visuomenei ir sau – „ ėjimus “ .

Čia reikia būti nepaprastai atviram sau , pačiam kontroliuoti kiekvieną dvasios judesį , analizuoti įvairius motyvus ir priežastis , vertusias tave vienaip ar kitaip apsispręsti . Tai nepaprastai sunkus ir nepaprastai svarbus darbas . Jam reikia noro , valios ir nuolatinio treniravimosi . Tačiau jis duoda ir nepaprastų rezultatų .

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų , jog asmenybė – kažkas „ manyje“, „ man“. Betgi ne asmenybė iš tikrųjų – „ manyje“, bet kitiems . Štai kodėl tokios svarbios ne tik vienam – pačiam sau , bet ir kitiems visos asmenybės ypatybės : gerumas , užuojauta , principingumas , šiurkštumas , įtarumas ir 1500 visų kitų ( taip , taip , tūkstantis penki šimtai ! ) asmenybės savybių .

Jei jau kalbame apie asmenybę – „ manyje“- kitiems , tai , suprantama , save analizuojant , reikia nuolatos lyginti savo „ aš “ su tuo , ką regi kituose .

Žmogus negyvena tuštumoje . Jis atsižvelgia į tai , kaip jį vertina tie žmonės , su kuriais kontaktuojama , iš kurių semiasi interesų , į kuriuos orientuojasi .

Žmonių bendravimas visada reikalauja grįžtamojo ryšio , subtiliai atsižvelgti į daugeriopus impulsus , gaunamus iš kitų . Šie „ kiti “- tam tikra grupė – socialinėje

4

psichologijoje vadinama referentine grupe . Kiekvienas iš mūsų turime tokią grupę , su kuria skaitomės . Ji – šita grupė – šiek tiek , o kartais labai formuoja mūsų pažiūras į gyvenimo situacijas , o bendresne plotme ir mūsų idealą .

Psichologai savo darbais nustatė , kad asmenybė bendravimo procese nuolatos tikrina save pagal tam tikrą etaloną ir priklausomai nuo kontrolės rezultatų jaučiasi patenkinta ar nepatenkinta .

Imamas ilgas jau minėtų 1500 etinių sąvokų sąrašas , iš jo išrenkamos ir paeiliui vardijamos labiausiai paplitusios ir svarbiausios . Pavyzdžiui , išdidumas , kuklumas , rūpestingumas , tvarkingumas , uolumas ir kt. Iš šių sąvokų konstruojate savo etaloną – idealą : tam tikra tvarka išskaičiuojate tam tikras ypatybes . Aišku , pirmoje vietoje vertingiausios savybės .

Paskui taip pat sukuriama konstrukcija iš etinių ir kitų ( pavyzdžiui , valios arba profesinių ) savybių , kurias atrandame savyje . Tai subjektyvi „ konstrukcija “ . Jos palyginamos pagal specialią formulę , ir gaunamas tam tikras koeficientas .

Jeigu atlikus savikontrolę , „ etaloniniai “ , idealūs vertinimai ir „ subjektyvūs “ , tikrieji , sutampa , vadinasi , asmenybė visiškai patenkinta savimi , savo moraliniu veidu , savo valia , darbštumu ir kt. Kitaip tariant , tokioje situacijoje tai , kas idealu , ir tai , kas tikra , yra tas pats , subjektyvus vertinimas ir yra idealas . Reiškinys retas , bet galimas : savęs įvertinimas lygus +1 .

Gali būti ir atvirkščiai : savęs įvertinimas lygus -1 . Tuomet „ etaloninis “ ir „ subjektyvus “asmenybės savybių išvardijimas turi atvirkštinį tarpusavio ryšį . Tai pats blogiausias įvertinimas – tokio , beje , nebūna . Tarp šių vertinimų yra vidutiniai duomenys .

Psichologai teigia , jog žmogus turi tam tikrą „ vidinį manometrą “, kuriuo kiekvienas save gana tiksliai vertina . ( Skliausteliuose pažymėsime : ne kiekvienas turi drąsos sau pasakyti savęs vertinimo rezultatus . )

Per daug didelis savęs vertinimas sukelia savęs pervertinimą , vadinasi , į šį žmogų skeptiškai žiūri referentinė grupė – „ jis apie save per daug geros nuomonės ! “

Per daug menkas savęs vertinimas rodo , jog vystosi „ menkavertiškumo “ kompleksas , nepasitikima savimi .

Asmenybės vertinimui svarbus ir vadinamasis „ laukiamasis vertinimas “- ką apie tave mano referentinė grupė , kaip ji tave vertina : paprastai sakant : „ o ką apie tave kalba už akių ? “ Laukiamasis vertinimas numatomas tuo pačiu būdu .

Ir paskutinis veiksnys : kaip jūs patys vertinate referentinę grupę , kaip – labai ar menkai ją vertinate ?

Psichologų išvados .

Trys rodikliai : savęs vertinimas , laukiamasis
vertinimas , kaip asmenybė vertina grupę – būtinai įeina į asmenybės struktūrą ir , nori šito žmogus ar nenori , jis objektyviai priverstas paisyti šių subjektyvių indikatorių , rodančių , kaip jis jaučiasi grupėje , sėkmingas ar nesėkmingas jo elgesys , kokios jo pažiūros į save ir į aplinkinius .

Nustatęs teisingą požiūrį į save ir teisingą požiūrį į aplinkinius , žmogus kartu pasieks vadinamąjį psichologinį komfortą , daug aiškiau pasirinks savo vietą visuomenėje .

5

Visai nekviečiama griebtis rafinuotos „ savianalizės “. Kalbama apie mokėjimą kontroliuoti save , savybę , kurią , beje , turėjo įžymūs žmonės .

Prisiminkite , argi nebūdavo , kad , susipainioję sudėtingoje savo jausmų ir aplinkinės situacijos analizėje , mintyse numojame į viską ranka ir atsiduodame paprastam senovės principui : „ Širdis patars , nuojauta išgelbės “. O paskui gailėdavomės , jog neapgalvojome savo poelgių . Tikrosios savianalizės menas – ne paprastas daiktas . Bet jo išmokę įsigyjame galingą . Pirmiausia – patekti į savo vidinių išteklių , savo galimybių lobyną .

Dabar visai tiktų atsakyti į klausimą : kaip pradėti kontroliuoti charakterio formavimąsi ?

Pirma , dera prisiminti , jog charakteris yra gebėjimas veikti pagal principus .

Antra , reikia , kaip sakė Nikolajus Ostrovskis , „ pakviesti patį į save rūstų , bešališką teismą . Reikia aiškiai ir tikslai , negailint savimeilės … išryškinti savo trūkumus , ydas ir … nuspręsti kartą visam laikui , taikstysiuos aš su jomis ar ne “.

Šitai padaryti gali tik tvirtas žmogus . Vadinasi , reikia turėti tvirtumo griežtai pareikalauti iš paties savęs . Ne tik pareikalauti , bet ir teisingai atsakyti .

Taigi reikia būti teisingam viskuo : mintimis , elgesiu , darbais .

Būtina atsisakyti egoizmo – savimeilės . Reikia savo darbuose vadovautis taisykle : ką gali duoti žmonėms , kaip elgtis , kad jiems nepadarytum ne tik pikta , bet ir nemalonumų .

Reikia išmokti laužyti blogus įpročius , laužyti paprastu būdu : jeigu šitai bloga , reikia elgtis pagal principą – „ darysiu atvirkščiai !“ Tada , išėjus į „ sąmoningumo“ kelią , kiekviena diena jums turi būti savęs nugalėjimo diena .

Lavinantis , atkakliai tobulinantis reikia žiūrėti , ar visuomet mums pavyksta palaikyti harmoniją tarp savo įsitikinimų , požiūrių , nuomonių ir tarp poelgių , kasdienių veiksmų . Beje , dar Paskalis sakė , jog apie dorovines žmogaus savybes reikia spręsti ne iš pavienių jo pastangų , o iš kasdienio jo gyvenimo .

Laikymasis gyvenimo harmonijos yra ne kas kita kaip savęs koregavimas . Koreguojame visą gyvenimą . Koreguojama lygiagrečiai su saviaukla ir tobulinimusi . Kiekvienam būtina žinoti , ką jis pats gali savyje sustiprinti , ką nuslopinti . Todėl išmokstame vadinamosios psichologinės gynybos – gebėjimo persitvarkyti , kad , mažiausiai eikvodami nervinės energijos , rastume efektingiausių formų prisitaikyti prie konkrečių gyvenimo situacijų .

Tokia pozicija iš pamatų skiriasi nuo pasyvios lekiančio gyvenimo ir savo vaidmens jame kontempliacijos .

Įdomi įžymių žmonių patirtis . Daugelis jų ilgus metus rašė smulkiausią dienoraštį . Kaip tik dienoraštis gali tapti viena svarbiausių savianalizės formų . Fiksuojant ir nagrinėjant kiekvieną savo gyvenimo bruožą , savo vidinę būseną , požiūrį į gyvenimo situacijas , galima išugdyti didžiulę galią valdyti save .

Pabandykite išmokti detaliai „ modeliuoti “ savo elgesį būsimai dienai . Rytą įsivaizduokite įvykius , kurie jums gali atsitikti , net jeigu jūsų laukia kažkas nemalonaus , neišsisukinėkite , nežaiskite su savimi slėpinių , o pasistenkite rasti garbingiausius sprendimo būdus , pasirinkti tauraus elgesio kryptį .

6

Žinoma , tikrovė ne visada sutampa su planu . Bet jeigu taip pasirengsi būsimai gyvenimo situacijai – ji neužklups netikėtai , tu galėsi spręsti gana sudėtingas problemas išmintingai , nesivadovaudamas tik valią gavusiomis emocijomis , dažnai pakišančiomis ne geriausius patarimus .

Atsakydamas į O. Kniper – Čechovos laišką , A. Čechovas rašė : „ Tu rašai , jog pavydi mano charakterio . Turiu tau pasakyti , kad iš prigimties mano charakteris šiurkštus , aš karštas ir t. t. , bet įpratau valdytis , nes paleisti vadžias padoriam žmogui nedera “.

Kaip ugdytis santūrumą – vieną mokėjimo valdyti save elementų ?

Reikia pasakyti , jog neparodyti charakterio , nepaklusti jam – irgi charakterio , mokėjimo valdytis požymis , nors ir sakoma – charakterio kišenėje nepaslėpsi .

Galima pateikti keletą patarimų .

Jeigu jūs ūmus , pabandykite kasdien bet kuriuo momentu atlikti susivaldančio žmogaus vaidmenį . Tai atliekant reikia prisiverti į nemalonius dalykus ramiai reaguoti ne tik išoriškai , bet ir viduje .

Kai kam patarimas pasirodys nemalonus . Vadinasi , reikia vaidinti kaip aktoriui scenoje ? Tačiau dar Platonas sakė : „ O koks malonus gali būti žmogus , kai jis moka būti pats savimi “.

Tiesa , vaidinti gerą žmogų asocijuojasi su veidmainiauti . Bet reikia prisiminti nepaprastus mūsų psichikos dėsnius . Taip „ vadinant “ ima veikti „ grįžtamasis ryšys “, ir žmogus nejučiomis persikūnija į tą , kurio vaidmenį vaidino . Ilgai treniruojantis dvasinis grimas
, ir charakteris keičiasi . Galiausiai pradeda veikti savitaigos efektas , savijauta tarsi susireguliuoja . Bet , žinoma , imtis metodo būtina visiškai nuoširdžiai ir įsitikinus jo veiksmingumu .

Taip , pačiam reguliuoti savijautą įmanoma . Pabandykite patys . Įsitikinsite , jog net subtiliausi mūsų psichikos mechanizmai yra savivaldžiai . Beje , šitai patvirtina ir teatro patirtis : artistai jiems visai nelinksmomis dienomis gali išeiti į sceną vaidinti komiškus veikėjus .

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2351 žodžiai iš 7835 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.