Holistinis požiūris į ligą
5 (100%) 1 vote

Holistinis požiūris į ligą

1121

Filosofinis ir mokslinis šeimos medicinos pagrindimas. Holistinis požiūris į ligą

Šarūnas Mačinskas

KMU Šeimos medicinos klinika

Holizmas (gr. holos – “visas”) – viena iš idealistinės filosofijos teorija, reikalaujanti suvokti reiškinį kaip tam tikrą vientisą, netolygią jos elementų sumai.

Holistinis požiūris į sveikatą remiasi tuo, kad fizinė, psichinė ir dvasinė būklės tarpusavyje susijusios, taigi pacientas – ne subjektas, kuriam sutriko vienas iš organų, bet žmogus, turintis problemų, kurias reikia spręsti, atsižvelgiant į fizinius, psichinius bei socialinius aspektus. Holistinių principų visų pirma turėtų laikytis šeimos gydytojai, tačiau jie ne visuomet klinikinėje praktikoje gali ar sugeba juos pritaikyti.

Viena iš šio reiškinio priežasčių – biomedicininio požiūrio įtaka medicinos studijoms.

Per ikidiplominio mokymo laiką studentus moko siauros medicinos srities specialistai, pasižymintys tik savo srities “tuneliniu matymu”. Studijuojant žmogaus kūnas išskaidomas ne tik į atskirus organus, bet dar smulkiau – gvildenami tų organų sutrikimai (ligos). Didaktinis mokymo procesas – iš pradžių atskirų organų sistemos ir struktūros, vėliau – fiziologija, dar vėliau – funkcijų ir struktūros sutrikimai – formuoja pasyvų šablonišką mąstymą. Vėliau, klinikinėje praktikoje nebesugebama susieti kelių organų sistemų “netipiškų” simptomų į vieną visumą. Pirmasis tokio mokymo trūkumas – mokomasi analizuoti požymį, o ne problemą, kuri gali sukelti vieną ar kitą simptomą. Antrasis trūkumas – per mažai laiko skiriama bendrosioms medicinos studijoms ir šeimos medicinos praktikai. Atlikdami praktiką, studentai tiesiogiai susiduria su pacientais, turinčiais įvairiausių sveikatos sutrikimų, bet ne su išgryninta diagnoze ar hipoteze, kurią tereikia patvirtinti ar atmesti. Remiantis XIX amžiuje iškeltomis Virchof’o ir Koch’o teorijomis, esame mokomi surinkti visus nustatytus simptomus į vieną koncepsiją, kuri padėtų išsiaiškinti ligos priežastį. Tai vadinama priežastiniu mąstymo būdu. Tokiomis teorijomis galima paaiškinti daugumą ligų ir sukurti jų gydymo būdus. Šių teorijų realizavimo medicinos praktikoje rezultatai buvo įspūdingi. Vidutinė gyvenimo trukmė išaugo nuo 40 metų viduramžiais iki 65-80 metų šiais laikais.

Dauguma anksčiau buvusių neišgydomų ir mirtinų ligų dabar gydomos sėkmingai. Tai mažino mirtingumą, pailgino gyvenimo trukmę, tačiau visuomenė ėmė senėti, gausėja neįgaliųjų, lėtinėmis ligomis sergančių žmonių. Šiuo metu pacientai dažniausiai skundžiasi ne vienu, o keliais sveikatos sutrikimais, kurie lemia jų fizinę, psichinę ir socialinę būklę. Izoliuotas tik vienos medicinos srities epizodo sprendimas jau neturi pageidaujamo poveikio.

Kaip keitėsi gydytojų požiūris nuo XIX a. remiantis mokslinių tyrimų rezultatais

Pirmiausiai didelė dalis nusiskundimų, dėl kurių pacientai kreipiasi į savo šeimos gydytoją, negali būti tiesiogiai priskirti konkrečiam funkciniam ar anatominiam sutrikimui. Keli tokie pavyzdžiai pateikti 1 lentelėje. Pirmiausiai, Blacklock (1977), ištyręs pacientų, kurie kreipėsi dėl skausmų krūtinėje duomenis, nustatė, kad tik 50 proc. jų buvo nustatyta tiksli diagnozė, remiantis klinikinių tyrimų rezultatais. Analogiški rezultatai buvo gauti ir kitų dviejų tyrimų metu.

1 lentelė. Tikslios diagnozės nustatymas pacientams, kurie kreipėsi dėl specifinių nusiskundimų

Studija Simptomai Studijos metodas Klinikinė diagnozė nustatyta proc. atvejų

Blacklock, 1977 Krūtinės skausmai Medicinos kortelių analizė 50

Wasson ir kt., 1981 Pilvo skausmai vyrams Medicinos kortelių analizė, klausimynas 21

Galvos skausmų tyrimo grupė, 1986 Galvos skausmai Klausimynas, pokalbis su pacientu 27

Jeigu kiekviena liga turi konkretų, ją sukeliantį veiksnį, tai ir homogeniškoje populiacijoje, esančioje tokiose pat sąlygose, būtų nustatomas vienodas atskirų ligų paplitimas, tarp atskirų jos narių. Hinkle su kolegomis (1974) dvidešimties metų studijoje tyrė panašaus amžiaus, dirbančių panašų darbą ir gyvenančių vienodoje aplinkoje moterų grupę. Jie nustatė, kad 25 proc. moterų buvo nustatyta 52 proc. ligų toje populiacijoje, o kitam ketvirtadaliui tik 6 proc. Toliau analizuojant duomenis paaiškėjo, kad kuo daugiau nusiskundimų buvo, tuo labiau jie buvo nekonkretūs ir nesusiję su kuria nors viena organų sistema, jų stiprumas labai priklausė nuo kiekvienos moters individualiai. Todėl etiologinio ligos modelio negalima taikyti šiuolaikinėms technokratinėms visuomenėms.

Atlika nemažai tyrimų, kurie rodo, kad gydytojo ir paciento bendravimas bei supratimas dėl ligos diagnozės ir jos gydymo taip pat turi labai didelę reikšmę. Šiuose tyrimuose buvo nagrinėjama, kaip gydytojo ir paciento bendravimas veikia ligos simptomų mažėjimą ar gydymo efektyvumą (2 lentelė).

2 lentelė. Studijų, tyrusių gydytojo ir paciento bendravimo poveikį sveikatos problemoms, analizė

Studija Tyrimo tikslas Tyrimo metodas Gauti rezultatai

Stewart ir kt., 1979 Kaip gydytojas išsiaiškina paciento kreipimosi priežastį Videofilmavimas, analizė, po 3 mėnesių pakartotina konsultacija Sumažėjo pakartotinų konsultacijų skaičius dėl to paties nusiskundimo

Henbest, 1985 Orientuotos į
pacientą konsultacijos Videofilmavimas, pacientų apklausa po konsultacijos Pagerėjo paskyrimų vartojimas

Galvos skausmų tyrimo grupė, 1986 Kaip laisvai leidžiama pacientui išsikalbėti Videofilmavimas, pokalbis su pacientu po 6 mėnesių Sumažėjo galvos skausmų

Bass ir kt., 1986 Paciento sutikimas ir pritarimas gydytojo nuomonei Pokalbis su pacientu po 4 savaičių Išnyko neorganinių nusiskundimų ir simptomų

Orth ir kt., 1987 Pacientui paaiškinami gydymo metodai ir jų svarbumas Kraujospūdžio matavimas Pagerėjo hipertenzijos kontrolė

Greenfield ir kt., 1988 Informacijos apie gydymą ir ligos esmę išaiškinimas Glikemijos kraujyje tyrimas Geresnė glikemijos kontrolė

Apibendrinęs daugelio mokslinių studijų rezultatus, Engelis, 1980 metais pateikė biopsichosocialinio (holistinio) ligos modelio schemą (1 schema).

1 schema. Engelio biopsichosocialinio (holistinio) ligos modelio schema

Atsparumas Atsparumas Atsparumas

Ne Sėkminga Taip Pusiausvyra Aplinka

Poveikis Reikšmė

Liga

Rezultatas

Jutimas Suteikta reikšmė Ligos nėra

savo pojūčiui

ŽMOGUS Adaptacinė reakcija Pusiausvyra

Nepastebėta

Organizmo atsparumas

Paveldimumas Nežinomi veiksniai Bendravimo funkcija

Amžius Fiziniai, cheminiai veiksniai Mikrosocialinė aplinka

Biologiniai veiksniai Makrosocialinė aplinkaNorint geriau suprasti šią schemą, ją reikia nagrinėti atskiromis dalimis. Pradėti nuo schemos dalies “Poveikis”. Jei kas nors organizme įvyksta neįprasto, pažeidžiama jo normali pusiausvyra, organizmas į šį poveikį atsakys adaptacine reakcija. Adaptacinė reakcija apibrėžia organizmo galimybę atsilaikyti prieš jį veikiantį poveikį. Tai vadinama organizmo “atsparumu”. 2 schemoje nurodyti veiksniai, turintys įtakos organizmo atsparumui.

2 schema. Veiksniai turintys įtakos organizmo atsparumui

Organizmo atsparumas

Paveldimumas Nežinomi veiksniai

Amžius Fiziniai, cheminiai veiksniai Mikrosocialinė aplinka

Biologiniai veiksniai Makrosocialinė aplinka

Vienas iš pažymėtų veiksnių – paveldimumas. Pavyzdžiui, tamsiaodis vargu ar turės problemų, keletą valandų sėdėdamas kaitrioje saulėje, kai tuo tarpu šviesiaodis per tą patį laiką smarkiai nudega. Šis pavyzdys rodo, kad įprastas poveikis/sukrėtimas gali turėti didžiulę reikšmę vieniems ir visiškai jokios kitiems. Taip pat aišku, kad patologinėse situacijose vienas iš pagrindinių veiksnių yra prigimtis.

Kitas svarbus veiksnys – amžius. Pavyzdžiui, į virusinę infekciją skirtingai reaguos kūdikis ir suaugusysis. Taip pat bus skirtumas tarp suaugusio ir senyvo amžiaus ligonių. Nustatomas skirtumas ir tarp tų suaugusių, kurie jau yra sirgę šia infekcija ir turi susidariusių antikūnų ir tų, kurie pirmą kartą susirgo šia liga. Amžiaus veiksnys pats yra veikiamas įvairių veiksnių. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus, susikrimtęs dėl praradimo (partnerio) reaguos į infekciją sunkiau, negu tas, kuris jaučiasi laimingas. Tai rodo, kad be fizinio veiksnio, veikiančio individą ir turinčio įtakos amžiui, reikia atsižvelgti ir į atskiro individo atsparumą. Tai yra akivaizdu, kai psichologinis ar socialinis sukrėtimas pažeidžia pusiausvyrą. Tėvų netekimas daug labiau ir nevienodai paveiks vaiką ir suaugusįjį. Taigi nesomatiniai “gyvenimiški įvykiai” daro didžiulę įtaką kiekvieno individo reakcijai/atsakui taip pat, kaip ir somatiniai pokyčiai. Žmonių, likusių našliais, sergamumas ir mirštamumas pirmaisiais metais po netekties yra daug didesnis palyginus su to paties amžiaus grupėmis. Tačiau pastebima, kad žmonės daug atsparesni problemoms, su kuriomis jie jau buvo susidūrę: ar tai būtų biologinės (imunitetas), psichologinės (staiga atsiradusios problemos, stresas), ar socialinės (patyrę darbuotojai geriau susitvarko su problemomis, negu nepatyrę). Visi (bio-, psicho-, socio-loginiai) gyvenimo patyrimai apibrėžia žmogaus atsparumo sąvoką.

Sekantis veiksnys – socialinė mikroaplinka. Šis veiksnys taip pat susideda iš grynai somatinių, psichologinių ir socialinių komponentų. Šeimoje, kurioje tėvai dėl menkiausio sveikatos sutrikimo kvies gydytoją, užaugs taip pat besielgiantys vaikai. Šeimoje, kurioje tėvai rūko, puiki aplinka vaikų astmai ir lėtiniam bronchitui išsivystyti. Žmonėms, kurie gyvena besiremdami vadinamuoju makrobiotiniu stiliumi (valgo tik košes) ateityje gali išsivystyti hipo/avitaminozės, sutrikti organizamo atsparumas.. Kita vertus, žmonės, visas problemas sprendžiantys patys, vieną dieną gali suprasti, kad jau per vėlu kreiptis į gydytoją dėl rimtos ligos. Visi paminėti atvejai yra negatyvaus pobūdžio, bet jie atspindi būdingą šeimos gyvenimą, įvertina bio-, psicho- ir socio- loginius veiksnius, turinčius įtakos individo atsparumui.

Socialinė makroaplinka arba subkultūrinė plotmė yra taip pat aiškus veiksnys, apibrėžiantis žmogaus atsparumą ligoms. Pramoniniuose Lenkijos rajonuose vyrų vidutinė gyvenimo trukmė yra daug trumpesnė, o kūdikių mirštamumas daug didesnis palyginus su kitais regionais. Tokia pati situacija yra ir kitur, kur aplinkos užterštumas viršija normas.
Sergamumas ir trumpesnė gyvenimo trukmė vyrauja tarp žemesnės ekonominės, socialinės gyventojų klasių. Tam turi įtakos maistas, higiena ir kt. Ši visa informacija rodo, kad žmogaus organizmo atsparumui labai daug turi įtakos socialinė makroaplinka (subkultūros plotmėje).

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1493 žodžiai iš 2809 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.