Holokaustas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Holokaustas Lietuvoje

1939 m. Didžioji Britanija visiškai uždarė Palestinos duris žydų imigrantams. Atėjus sovietams, kurie atėmė Vilnių iš lenkų ir grąžino Vilnių bei Vilniaus kraštą Lietuvai, žydų šalyje padaugėjo nuo 160 tūkst. Iki 250 tūkst., jie sudarė apie 10 proc. visų gyventojų. Į šį skaičių įeina 25 tūkst. Žydų pabėgėlių iš Vokietijos ir Rusijos okupuotų Lenkijos sričių. Lietuvos žydai su užuojauta ir svetingumu priglaudė nelaimėlius savo brolius. Vilniaus žydai susijungė su kitais Lietuvos žydais, nuo kurių jie buvo atskirti apie dvidešimt metų, tai išjudino kultūrinį gyvenimą. Tradiciniai Lietuvos priešai buvo rusai, tačiau žydams dar didesnę grėsmę kėlė nacių Vokietija. Žydų pabėgėliai iš Lenkijos pasakodavo apie žiaurumus ir kančias Vokietijos užimtoje zonoje. Žlugus Prancūzijai dar labiau sustiprėjo baimė, kad netrukus Hitleris valdys visą Europą. Susiklosčius tokioms aplinkybėms sovietinė Lietuvos okupacija 1940 m. sukėlė skirtingą lietuvių ir žydų reakciją. Lietuviams okupacija reiškė nepriklausomybės pabaigą ir smurtinio totalitarizmo įsiviešpatavimą. Žydams ji teikė palengvėjimą, kad šalį užėmė ne naciai, o sovietai. Tik vienas kitas žydas troško komunistų įsiviešpatavimo ar džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės pabaiga. Jie veikiau priėmė sovietų okupaciją kaip mažesniąją iš dviejų blogybių. Komunistinis režimas su žydais elgėsi taip pat nuožmiai kaip ir su visais kitais. Sudaryta visa bendruomenės struktūra. Bet kokia sionistinė veikla ir hebrajų kalba sukurta kultūra uždraustos. Apribota religinė praktika. Iš konfiskuoto verslo didžioji dalis priklausė žydams. Ypač kentėjo žydų pabėgėliai, atvykę iš Lenkijos, nesvarbu, ar jie priklausė „Bundui“, ar sionistų organizacijai, taip pat ir dėl religinių pažiūrų. Jie paniškai stengėsi emigruoti į užsienį. Kai kuriems pavyko gauti suklastotas vizas į Olandijos koloniją Kiurasao, kurias parūpindavo Japonijos konsulas Kaune Sugihara. Tokiu būdu keliems tūkstančiams žydų pasisekė išvykti į Japoniją bei Šanchajų. Tačiau diduma jų pasiliko Lietuvoje ir buvo pasmerkti sovietiniam terorui. 1940-1941 m. žydai kaip ir kiti Lietuvos žmonės buvo deportuojami į Sibirą.

Holokaustas masiškai pradėtas ne Vokietijos okupuotos Lenkijos getuose, bet teritorijose, kurias Sovietų Sąjunga aneksavo 1939-1940 m. Šiuose kraštuose vokiečių kariuomenė buvo sutinkama kaip išvaduotoja iš sovietinio jungo. „Išvadavimo“ dalis buvo ir nacių planas pradėti „galutinį žydų klausimo sprendimą“. Jis turėjo būti tarsi savaime suprantamas „žydų bolševikų“ jungo prislėgtų aukų kerštas Baltijos valstybėse ir Ukrainoje. Dar prieš vokiečiams užpuolant Sovietų Sąjungą, Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), provokiškasis pogrindis, savo propagandoje pabrėžė, kad artėjančio sovietinio režimo perversmo aplinkybėmis „ypač svarbu tą perversmą panaudoti dar ir tam, kad būtų nusikratyta žydų“. Niekas nepaneigs, jos visų pirma dėl žydų tragedijos Lietuvoje kalti vokiečiai. Tačiau šalyje jau viešpatavo toks antisemitizmas, nuolat kurstomas propagandos, verčiančios žydams kaltę už visas Lietuvos kančias, jog vykdyti „valymo“ operacijoms savanorių netrūko. Vokiečiai, įžengę į šalį, kurstė neapykantą žydams pasitelkę ultranacionalistinius Lietuvos „partizanus“, o vėliau plačiai pasinaudojo lietuviais parankiniais, įtraukę juos į žydų žudymo operacijas. Partizanai vykdė smurto veiksmus daugelyje Lietuvos vietų, tačiau kruviniausias, matyt, buvo baisusis pogromas, įvykdytas Kauno priemiestyje Vilijampolėje birželio 25-26 d., tuoj pat atėjus vokiečiams. Nužudyta apie tūkstantis žydų. Birželio 27 d., „Lietūkio“ garaže, Kauno centre, civiliai asmenys, tarp kurių buvo ir partizanų, geležiniais strypais mirtinai užmušė penkiasdešimt žydų. Trumpai tegyvavusi laikinoji Lietuvos Vyriausybė leido antižydiškus dekretus, pataikaujančius nacių Vokietijai, nors ir ne visi Vyriausybės nariai pritarė tokiai politikai. Vokiečiai netrukus paleido laikinąją Vyriausybę. Po kelių pirmųjų dienų partizanų daliniai taip pat išformuoti, o jų nariai perduoti vokiečių mobiliesiems daliniams Einsatzgruppen bei smulkesniems padaliniams – Einsatzkommandos. Specialūs elitiniai nacių SS daliniai, Einsatzgruppen, buvo pagrindiniai žydų žudynių vykdytojai Rytų kampanijos metu. Jie traukė vokiečių įkandin, „nuramindami“ užnugario teritorijas, žudydami sabotuotojus, komunistus bei kitokius pavojingus elementus. Tačiau pagrindinis jų darbas buvo masiškai žudyti žydus Sovietų Sąjungos okupuotose teritorijose, vietiniams kolaborantams padedant. Iš pradžių jų aukomis tapdavo tik žydai vyrai, tačiau po keleto savaičių jau buvo žudomos moterys ir vaikai. Vilniuje Einsatzgruppen B Einsatzkommando 9, pastiprinta 150-čia buvusių partizanų, nuo 1941 m. liepos 4-os iki 20-os dienos suėmė apie 5 tūkst. žydų gatvėse ar jų namuose ir sušaudė juos Panerių miške. Vėliau šios komandos funkcijas perėmė Einsatzgruppen A Einsatzkommando 3, kuri vykdė masines žudynes visoje Lietuvoje. Masiškai buvo žudoma Kauno miestą supančiuose fortuose. Ištisos žydų bendruomenės mažesniuose miestuose nušluotos nuo žemės paviršiaus. Einsatzkommando 3 vadas štandartenfiureris
Karlas Jėgeris, apibendrindamas savo veiklą iki 1941 m. gruodžio 1 d., pareiškė, jog „Lietuvoje daugiau nebėra žydų“, išskyrus žydus trijuose getuose: 15 tūkst. Vilniuje, 15 tūkst. Kaune ir 4,5 tūkst. Šiauliuose. Buvo išžudyta 80 proc. Lietuvos žydų.

Berlyno įsakymu tuos tris Lietuvos getus įkūrė vokiečiai miestų komisarai bei kolaborantai savivaldos pareigūnai 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, tuo laikotarpiu, kai didžioji dalis žydų tuose miestuose jau buvo sunaikinta. Išlikusieji tikėjosi, kad bent jau uždaruose getuose bus saugesni. Tačiau ir getuose nebuvo saugu. Jie buvo įkurti skurdžiausiuose miesto rajonuose, juose buvo neapsakomai ankšta minioms suvarytų žmonių. Kaune ir Šiauliuose žydams buvo duota šiek tiek laiko susirengti persikėlimui į getus, o Vilniuje žmonės buvo išvaryti į getą netikėtai, jiems tebuvo palikta valanda susikrauti tam, ką paneš ant pečių. Visų trijų miestų abiejuose getuose vyko mįslingi reiškiniai (Vilniuje du getai buvo atskirti vienas nuo kito), ir tegalėjai spėlioti, ką tai iš tiesų reiškia. Ne visi žydai, susirengę į Vilniaus ir Šiaulių getus, pasiekė tikslą. Kai kurios grupės buvo nugabentos į įkalinimo vietą, joms įvykdyta mirties bausmė. Kaune 1941 m. spalio 28 d. visiems žydų geto gyventojams (apie 26 tūkst. asmenų) buvo įsakyta susirinkti Demokratų aikštėj. Tą dieną beveik 10 tūkst. iš jų buvo nuvaryti kitur, o kitą dieną nužudyti IX forte Kauno prieigose.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1020 žodžiai iš 1989 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.