Holokaustas žydų žudynės aukštadvaryje žiežmariuose kaišiadoryse
5 (100%) 1 vote

Holokaustas žydų žudynės aukštadvaryje žiežmariuose kaišiadoryse

Holokaustas: žydų žudynės Trakų apskrityje

Aukštadvaris

Yra žinių, kad jau XVI a. viduryje Aukštadvaryje gyveno žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno 70 žydų šeimų. Karo metu dauguma vietos žydų pasitraukė į Vilnių, tačiau karo pabaigoje vėl sugrįžo į gimtinę. Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaryje gyveno 65 žydų šeimos (272 žmonės). Vietos žydai vertėsi prekyba (17 krautuvininkų) ir amatais (dailidės, kalviai, batsiuviai ir kt.), augino daržoves. Kiekvieną trečiadienį vykdavo turgūs ir 6 kartus per metus mugės (jomarkai). Tarpukario laikotarpiu dalis vietos žydų emigravo į JAV, Meksiką ir Palestiną. Dauguma miestelio žydų gyveno nuosavuose namuose palei centrinę gatvę. Aukštadvario žydų bendruomenė turėjo sinagogą, mokyklas jidiš ir hebrajų kalbomis, biblioteką, dramos klubą, orkestrą ir “Makabi” sporto klubą (jame buvo 30 narių). Vokiečių kariuomenė Aukštadvarį užėmė 1941 m. birželio 24 d. Dėl karo veiksmų sudegė dalis miestelio pastatų, tarp jų ir medinė sinagoga. Pirmomis okupacijos savaitėmis, vykdant komunistų ir sovietinių aktyvistų areštus, buvo suimta ir keletas žydų. Jau birželio pabaigoje Rūdiškių miške už minėtą veiklą buvo sušaudyta 14 vyrų, tarp jų buvo ir Aukštadvario žydai Elis Balzamavičius, Kaplanas, Leiba. 1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininko nurodymu visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos žydų atstovybės (tarybos) ir steigiami žydų getai. Vykdant šį apskrities viršininko įsakymą, Aukštadvario žydų bendruomenė taip pat išrinko savo tarybą. Joje buvo 11 narių. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Abelis Abramavičius, jo pavaduotoju Jokūbas Šapiršleinas. Žydų getas Aukštadvaryje nebuvo įsteigtas. Iki pat sušaudymo vietos žydai gyveno savo namuose. Iki suėmimo Aukštadvario žydams buvo įsakyta nešioti geltonas šešiakampes žvaigždes, o vėliau – geltonus kvadratus su raide “J”. Aukštadvario žydai buvo pradėti suiminėti 1941 m. rugsėjo 21 d. Jie buvo laikomi valsčiaus valdybos patalpose, o po to policininkų ir baltaraiščių išgabenti į Trakų getą. Aukštadvario žydai buvo sušaudyti kartu su kitais Trakų geto žydais 1941 m. rugsėjo 30 d. Kai kuriems miestelio žydams pavyko išvengti areštų ir pasislėpti. Michelis Farberis išvengė arešto pasislėpęs berods pas Mamertą Sinkevičių. Kartu su juo pasislėpė ir dukra Judita. Jokūbo Tamaševičiaus šeimoje pasislėpė žydė Chaja. Po karo ji padovanojo savo namą ją išgelbėjusiai šeimai. Visi jie sulaukė nacių okupacijos pabaigos ir apie 1960 m. emigravo į Izraelį. Areštų pavyko išvengti ir Abeliui Abramavičiui su sūnumi, tačiau 1942 m. vasarį juos kažkas išdavė. Policininkai suėmė Abramavičius ir nuvarė į žydų kapines sušaudyti. Pakeliui pasmerktieji ėmė bėgti. Tėvui pasisekė pabėgti į mišką, o sūnus buvo sugautas ir atvarytas prie duobės. Tai pamatęs, iš netoli esančio miškelio išėjo tėvas ir pasidavė sakydamas: “Jei žudote mano sūnų, žudykite ir mane”. Policininkai sušaudė abu. Šiandien iš Aukštadvario žydų bendruomenės beliko tik senosios žydų kapinės.

Žiežmariai

Žydų bendruomenė Žiežmariuose gyvavo jau XVIII amžiaus viduryje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Žiežmariuose gyveno apie 700 žydų. Sovietų–nacių karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 200 žydų šeimų. Dalis vietos žydų tarpukario laikotarpiu emigravo į JAV, Urugvajų ir Palestiną. Žiežmarių žydai vertėsi amatais, prekyba, daržininkyste ir žvejyba. Nepriklausomos Lietuvos laikais vietos žydų bendruomenė turėjo savo banką, mokyklą hebrajų kalba, maldos namus, biblioteką, dramos būrelį ir našlaičių globos namus. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis Žiežmarių žydai nebuvo masiškai suiminėjami ir šaudomi, tačiau teisinė žydų diskriminacija buvo vykdoma nuo pat okupacijos pradžios. 1941 m. liepos 25 d. Trakų apskrities viršininkas nurodė valsčių viršaičiams įsakyti vietos žydų bendruomenėms išrinkti žydų tarybas, kurios turėjo išsirinkti savo valdytojus ir jų pavaduotojus. Žiežmarių žydų bendruomenė į savo tarybą išrinko septynis asmenis. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Benjaminas Benesevičius, jo pavaduotoju – Dovydas Stražas. Pasiruošimas žydų žudynėms prasidėjo 1941 m. rugpjūčio viduryje. Vykdant Policijos departamento nurodymus beveik visoje Lietuvoje pradėta žydų sulaikymo akcija. Žiežmariuose tuo metu buvo 282 žydų vyrai ir moterys. Jie buvo pristatyti į Kaišiadorių getą ir sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis kartu su Kaišiadorių ir Žaslių žydais. Žydų areštams ir konvojavimui vadovavo tuometinis Žiežmarių policijos nuovados viršininkas Teofilis Kilbauskas.Netrukus po šios akcijos vietos policininkai ir baltaraiščiai, liudininkų parodymu suėmė apie 150 žydų moterų su vaikais ir juos uždarė miestelio sinagogoje. Kitą dieną suimtieji buvo nuvaryti į miškelį už kelių kilometrų nuo Žiežmarių ir ten sušaudyti Triliškių dvaro žemėje. Juos esą sušaudė iš Kaišiadorių atvykę vokiečių kareiviai. K. Jägerio raporte pažymėta, kad 1941 m. rugpjūčio 29 d. buvo nužudyta 784 Rumšiškių ir Žiežmarių žydai. Kelia
abejonių Jägerio nurodytas aukų skaičius. Didesnė dalis Žiežmarių žydų buvo nužudyta Kaišiadoryse 1941 m. rugpjūčio 26–27 d. Rumšiškėse tuo metu buvo belikę tik 70–80 žydų. Išsiuntus 282 Žiežmarių žydus į Kaišiadorių getą, kažin ar miestelyje galėjo likti daugiau kaip 200–250 žydų moterų ir vaikų. Galbūt K. Jägeris į Rumšiškių ir Žiežmarių nužudytųjų žydų skaičių įtraukė ir kitų vietovių žydus. 1941 m. rugpjūčio 31 d. Trakų apskrities viršininkas informavo Vilniaus srities viršininką, kad “Kaišiadoryse, Žasliuose ir Žiežmariuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens”. Nužudytųjų žydų daiktai buvo suvežti į Žiežmarių sinagogą. Po kurio laiko buvo sudaryta speciali komisija (jos pirmininku buvo Žiežmarių valsčiaus viršaitis Jonas Slanina), kuri žydų daiktus paskirstė miestelio gyventojams lietuviams. Vis dėlto 1941 m. žudynėmis žydų buvimo Žiežmariuose istorija nesibaigė. Istorinėje literatūroje dažnai minima Žiežmarių žydų darbo stovykla. Ji tikriausiai buvo įsteigta 1943 m. pavasarį, kai buvo likviduoti Švenčionių, Ašmenos ir Michailiškių getai. Apie 1500 Ašmenos geto kalinių buvo perkelti į Žaslių, Žiežmarių, Kenos ir Naujosios Vilnios darbo stovyklas. 56 Žiežmarių stovykloje prie Vilniaus-Kauno automagistralės darbų dirbo apie1000 žydų. Stovykla buvo pavaldi Vilniaus getui, tačiau pagalbą jos gyventojams teikė ir Kauno getas. Gyvenimo sąlygos šioje stovykloje buvo labai sunkios. Į darbus buvo varomi ne tik vyrai ir moterys, bet ir seniai bei vaikai, labai trūko maisto, patalynės, vaistų, plito užkrečiamos ligos. 1943 m. gegužę nacių valdžia nusprendė Žiežmarių stovyklą likviduoti. Dalis stovyklos kalinių turėjo būti perkelti į Pskovo sritį,netoli fronto linijos, dar 400 – į Kauno getą. 1943 06 06 į Kauno getą iš Žiežmarių stovyklos vietoj numatytų 400 pavyko atvežti 680 žmonių. Jie buvo labai nuoširdžiai priimti ir apgyvendinti buvusio “Lituanikos” kino teatro salėje bei sinagogoje Miškinio gatvėje. Geto administracija atvykėliams teikė visokeriopą pagalbą. Žiežmariuose dar pasiliko apie 140 kvalifikuotų žydų specialistų, tačiau žinių apie tolesnį jų likimą nėra. Tiksli Žiežmarių darbo stovyklos likvidavimo data taip pat nėra žinoma.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1155 žodžiai iš 2251 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.