Homeopatijos atsiradimas ir vystymasis
5 (100%) 1 vote

Homeopatijos atsiradimas ir vystymasis

Pasaulyje šiuo metu vyrauja tradicinė medicinos kryptis, vadinama alopatija, t.y. gydymas, paremtas principu „priešingas gydo priešingą“(contraria contraribus curentur). Bet taip žmogaus organizmas pamažu atpratinamas nuo gamtinės, natūralios fiziologinės savireguliacijos, nes nuolat vyksta priverstinė išorinė korekcija. Ilgainiui jis nebegali pasipriešinti nei išoriniams, nei vidiniams patologiniams dirgikliams ir vystosi lėtinės ligos, be to gali atsirasti sunkių komplikacijų, prasideda alerginės reakcijos, silpsta imuninė sistema. Kaip savotiškas protestas prieš visuotinę chemizaciją ir kitus žalingus reiškinius kyla susidomėjimas homeopatiniais gydymo metodais. Homeopatiją ligonių gydymui taiko 40 proc. Didžiosios Britanijos, 32 proc. Prancūzijos, 25 proc. Vokietijos gydytojų.Yra žinoma, kad nuo karalienės Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai gydosi pas homeopatus.

Homeopatija – tai gydymo ir profilaktikos sistema, gyvuojanti jau 200 metų. Pagrindinis postulatas, kuriuo pagrįsta visa homeopatija:“Similia similibus curentur“ – „Panašus gydomas panašiu“. Tai reiškia, kad medžiagos, kurių didelės dozės sveiko žmogaus organizme sukelia patologinius pokyčius, vartojamos mažomis dozėmis organizmą gydo. Gydymo panašumo principu idėja yra dar senesnė. Ja rėmėsi jau senovės egiptiečiai, vėliau tobulino Hipokratas, Galenas ir ypač Paracelsas. „Gamta yra visų ligų gydytojas”, – teigė žymiausias senovės graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.). Ir šiandien, po dviejų su puse tūkstančio metų, tai yra nepaprastai svarbu medicinoje. “Žinokite, kad gydytojas pirmiausia turi suprasti, kur slypi gamta. Nes ji yra pirmasis gydytojas, žmogus – tik antrasis. Kur gamta pradeda, ten gydytojas turi tik padėti. Nes ji yra geresnis gydytojas negu žmogus”, – teigė gydytojas ir gamtos tyrinėtojas Paracelsas (1493-1541). Tačiau darnią gydymo sistemą sukūrė ir praktikoje įgyvendino Samuelis Hanemanas (1755 – 1843), kuris buvo ne tik genialus gydytojas, bet ir chemikas, farmokologas bei farmacininkas.

Kristianas Fridrichas Samuelis Hanemanas gimė 1755 metais, balandžio 10 dieną Meisene, Vokietijoje. Jau vaikysteje išsiskyrė ypatingais gabumais. Besimokydamas mokykloje išmoko aštuonias kalbas, studijavo Leipcigo universitete, vertėsi medicinos praktika, o būdamas 24 metų apgynė daktaro disertaciją. Domėjosi chemija, parašė daug darbų medicinos temomis.

Tai buvo laikotarpis, kai medicina išgyveno didelę krizę. Tuometiniai gydymo metodai dažniau pakenkdavo pacientui, nei padėdavo, taip pamažu suformuodami visuomenėje nepasitikėjimą ir permainų troškimą. XVIIIa. viena populiariausių gydymo priemonių buvo kraujo nuleidimas pacientui. Kai kurie gydytojai taip tikėjo šios terapijos nauda, kad ją taikydavo vos ne visais ligų atvejais. Kitas tuo metu populiarus gydymo metodas – karštų daiktų dėjimas ant paciento odos, taip pat įvairių chemikalų, sukeliančių vėmimą, viduriavimą, padidėjusį šlapimo įšsiskyrimą, naudojimas. Nuo jų neretai pacientams imdavo kristi dantys, slinkti plaukai ir pasireikšdavo kiti stipraus apsinuodijimo požymiai.

Toks medicinos supratimas netenkino S.Hanemano. Jis studijavo daugybę to meto bei senosios medicinos veikalų. Sužinojęs, kad chinmedžio žievė, vartojama maliarijai gydyti, skatina skranžio veiklą, pradėjo gerti šį vaistą tuo metu įprastomis dozėmis. Tačiau toks „gydymasis“ sukėlė maliarijos, kuria buvo persirgęs prieš kelis metus, simptomus.

S.Hanemanas nepasitikėjo tuo metu egzistavusiais vaistų išbandymo metodais. Vienas iš jų buvo preparato sumaišymas su krauju, paimtu iš venos. Pagal kraujo spalvos pasikeitimą buvo sprendžiama apie vaisto veikimą… Jis taip pat nepritarė bandymams su gyvūnais, nes žmogaus organizmas gali į vaistą reaguoti kitaip nei gyvūno. Todėl labiausiai patikimi rezultatai gaunami išbandant vaistą su sveikais žmonėmis. Tada geriausia pastebėti medikamento poveikį žmogaus organizmui, ir kokios nors ligos simptomai neiškreipia preparato veikimo.

S.Hanemanas dar daug kartų tyrinėjo chinmedžio žievės ir dar daugiau, kaip šimto kitų vaistinių medžiagų sukeliamus reiškinius, juos kruopščiai aprašinėjo. Išbandyto vaisto poveikį lygino su ligų simptomais. Jeigu jie sutapdavo, skirdavo vaistą ligoniui. Gavęs gerą gydymo efektą, jis padarė išvadą, kuri tapo pagrindiniu homeopatijos principu:“Panašų reikia gydyti panašiu“.

Tačiau šis gydymo metodas neapsaugojo ligonių nuo vaistų sukeliamų pašalinių reiškinių. S.Hanemanas ėmė mažinti skiriamų preparatų dozes. Jis taip pat pastebėjo, kad dozių mažinimas sustiprina gydymo efektą.

S.Hanemanas sukūrė ir ypatingą vaistų paruošimo būdą – potencijavimą. Jo metu skystos gydomosios medžiagos palaipsiui skiedžiamos vandeniu ir etanoliu bei dešimt kartų supurtoma rankomis – potencijuotas preparatas veikia efektyviau. S.Hanemanas praskeidimus pavadino potencijomis ( lot. pontentia – jėga ).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 721 žodžiai iš 2398 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.