Homeostaze
5 (100%) 1 vote

Homeostaze

TURINYS

Įvadas 2

Tikslas: 2

HOMEOSTAZĖS SĄVOKA IR PAGRINDINĖS KONSTANTOS 3

HOMEOSTAZĖ 4

KRAUJO BUFERINĖS SISTEMOS 6

METABOLIZMO SUTRIKIMAI:ACIDOZĖ, ALKALOZĖ 8

Metabolinė acidozė 9

Laktato acidozė 9

OSMOSINĖ HOMEOSTAZE 11

Kraujo plazma 11

Hiperkalemija 16

Išvada 17

Įvadas

Homeostazė-tai sudėtingi organizmo veiklos reguliavimo procesai,palaikantys pastovią

vidinę terpę.Mūsų sveikata priklauso nuo organizmo vidinės pusiausvyros,keičiantis tiek išorinėms,tiek organizmo vidaus sąlygomis.Pastovi vidinė terpė nereiškia,kad organizmas yra ramybės būsenoje-visą laiką organizme vyksta tam tikros reakcijos,lemenčios normalias ląstelių funkcionavimo sąlygas.Homeostazės procesuose dalyvauja atskiros organizmo sistemos,kurių kiekviena turi tam tikrą užduotį,veikia vieningai ir kartu užtikrina darnią organizmo veiklą. Žmogaus organizmas yra sudėtinga daugiakomponentė biologinė sistema, kurios visi komponentai (atskiros funkcinės sistemos, organai, ląstelės, subląsteliniai elementai ir t.t.) normaliai gali egzistuoti tik tada, kai tobulai reguliuojamos jų funkcijos ir išlaikomas organizmo vidaus terpės dinaminis pastovumas – homeostazė.

Homeostazės sąvoka yra labai plati. Ji apibūdina įvairių organizmo biocheminių bei fiziologinių konstantų tam tikrą dinaminį pastovumą. Homeostazė apima ir adaptacijos bei fiziologinių funkcijų koordinacijos procesus, laiduojančius organizmo, kaip atviros dinaminės sistemos, vientisumą kintančiomis veiklos ar egzistavimo sąlygomis

Tikslas:

• Susipažinti su homeostazės sąvoka ir sužinoti kaip ji veikia.

HOMEOSTAZĖS SĄVOKA IR PAGRINDINĖS KONSTANTOS

Žmogaus organizmas yra sudėtinga daugiakomponentė biologinė sistema, kurios visi komponentai (atskiros funkcinės sistemos, organai, ląstelės, subląsteliniai elementai ir t.t.) normaliai gali egzistuoti tik tada, kai tobulai reguliuojamos jų funkcijos ir išlaikomas organizmo vidaus terpės dinaminis pastovumas – homeostazė.

Homeostazės sąvoka yra labai plati. Ji apibūdina įvairių organizmo biocheminių bei fiziologinių konstantų tam tikrą dinaminį pastovumą. Homeostazė apima ir adaptacijos bei fiziologinių funkcijų koordinacijos procesus, laiduojančius organizmo, kaip atviros dinaminės sistemos, vientisumą kintančiomis veiklos ar egzistavimo sąlygomis.

Homeostazė — tai biologinės sistemos – žmogaus organizmo – struktūros ir funkcijų, vidaus terpės sudėties bei savybių dinaminis pastovumas. Žmogaus organizmas, kaip ir bet kuri kita atvira biologinė sistema, susijęs su aplinka energiniais ir informaciniais ryšiais. Vidaus terpės pokyčiai (kartais gana ryškūs) tik trumpai sutrikdo audinių ir organizmo kaip homeostatinės sistemos pusiausvyrą. Tai pusiausvyrai sutrikus, pradeda veikti kompensaciniai mechanizmai, ir biocheminės reakcijos bei fiziologinės funkcijos sunormalėja, t.y. grįžta į pradinę padėtį. Palaikyti homeostazę, t.y. organizmo vidaus terpės dinaminį pastovumą, padeda neigiamo grįžtamojo ryšio ir neurohumoralinės reguliacijos mechanizmui.

Kennonas (1871-1945) ir Bernaras (1813-1878) teigė, kad organizmo vidaus terpės pagrindą sudaro tik skystoji organizmo dalis (fluid matrix), į kurią įeina kraujas, limfa ir tarpląstelinis skystis. Kraujas tiesiogiai neliečia audinių ląstelių vidinio turinio. Tarp kraujo ir ląstelių vidinių struktūrų yra sudėtingos daugiasluoksnės membranos, kurias sudaro kapiliarų endotelio ląstelės, pamatinės membranos, jungiamasis audinys ir ląstelių lipoproteininės membranos. Ląstelių membranų laidumas įvairioms medžiagoms padeda palaikyti homeostazę, vidaus terpės specifiškumą, būtiną tam, kad normaliai veiktų atskiros funkcinės sistemos, organai, audiniai ir ląstelės.

Intensyvios veiklos metu ląstelėse įvairios medžiagos nuolat skaidomos ir vėl sintetinamos. Susidaro daug tarpinių metabolitų, įvairių jonų, keičiasi organinių polimerų, monomerų bei atskirų jonų santykiai, tačiau sveiko žmogaus ląstelės, audiniai, organai ir visas organizmas geba išlaikyti vidaus terpės dinaminį pastovumą.

HOMEOSTAZĖ

Šiuo metu aiškiai įrodytas organizmo gebėjimas kompensuoti ir atkurti gyvybinės veiklos (taip pat ir fizinių pratimų) metu sutrikusią homeostazę, prisitaikyti netgi prie kenksmingų vidinių ar išorinių veiksnių poveikių ir išlaikyti visą laiką normalius pagrindinius biocheminius ir funkcinius rodiklius. Bet kokia adaptacijos forma grindžiama homeostazę palaikančiais mechanizmais. Tai labai svarbu sportininkams. Intensyvios fizinės veiklos metu pasikeitus kraujo sudėčiai, metabolinę acidozę kompensuoti padeda kvėpavimo sistema, greitai reaguoja nervų sistema, širdis, inkstai, blužnis ir t.t. Viso organizmo atskirų ląstelių biocheminių rodiklių dinaminiam pastovumui išlaikyti labai svarbi yra organizmo vidaus terpėje esančio vandens ir jame ištirpusių medžiagų homeostazė bei jos neurohumoralinė reguliacija.

Neurohumoralinę reguliaciją sudaro medžiagų ir energijos apykaitos procesų koordinavimas per kraują, limfą ir tarpląstelinį skystį. Medžiagų apykaitos procesus reguliuoja reguliaciniai signalai iš CNS, hormonai, mediatoriai, biogeniniai aminai (pvz., histaminas, serotoninas), kitos biologiškai aktyvios medžiagos, įvairūs jonai, medžiagų apykaitos substratai bei jų
metabolitai. Šios medžiagos veikia tiek vykdomuosius organus, tiek chemoreceptorius ir nervinius centrus, humorališkai arba refleksiškai sukeldamos tam tikras reakcijas.

Humoralinė reguliacija yra evoliuciškai seniausia ir paprasčiausia reguliacijos forma. Žmogaus organizme ji priklauso nuo nervinės reguliacijos ir su ja sudaro vientisą neurohumoralinės reguliacijos sistemą (l pav.).

l pav. Neurohumoralinės reguliacijos sistemos bendroji schema

Panašūs dirgikliai gali suaktyvinti abi sistemas: endokrininę ir nervų. Hormonai susintetinti endokrininės sistemos ląstelėse ir su krauju atnešti į organus efektorius (vykdomuosius organus) veikia analogiškai kaip neurotransmiteriai, susidarę neuronuose ir išsiskyrę aksonų galūnėse.

Neurohumoralinė reguliacija padeda palaikyti organizmo vidaus terpės dinaminį pastovumą – homeostazę. Pavyzdžiui, dirbant fizinį darbą, kraujyje kaupiasi anglies dioksidas, kuris žadina kvėpavimo centrą, dėl to kvėpavimas stiprėja ir anglies dioksido perteklius iš organizmo šalinamas.

Dėl neurohumoralinės reguliacijos mechanizmų ramiai būnančio (nedirbančio) žmogaus organizme nekinta vandenilio jonų koncentracija, kraujo sudėtis, osmosinis slėgis, temperatūra, kraujospūdis ir daugelis kitų funkcijų. Jei žmogus ilgesnį laiką yra aplinkoje, kuri labai skiriasi nuo įprastinės, ar ilgai ir sunkiai dirba, homeostazė galų gale sutrinka. Dirbant suintensyvėja medžiagų ir energijos apykaita, kaupiasi įvairūs metabolitai – medžiagos, kurios susidaro organizmo ląstelėse disimiliacijos reakcijų metu ir vėl pereina į asimiliacijos procesus. Vieni metabolitai, patekę į organizmo vidaus terpę, tampa neurohumoralinės reguliacijos veiksniais, kiti suskyla iki galutinių apykaitos produktų ir yra pašalinami per inkstus, prakaitą, su iškvepiamu oru ir pan. Kai kinta vidaus terpės pagrindinių konstantų rodikliai, organizmas turi tiems kintamiesiems rodikliams neleisti pakisti per daug. Kol metabolitų rodikliai neperžengia apibrėžtų dinaminio pastovumo ribų, homeostazė nesutrinka. Kai nors vieno metabolito rodikliai pasiekia arba yra didesni už kritinės būklės apibrėžtas ribas, pradeda kisti vidinė homeostazės struktūra. Ji kinta tol, kol pradeda veikti neutralizuojantys ir kompensuojantys mechanizmai bei vėl nusistovi normalūs kintamieji rodikliai. Medžiagų ir energijos apykaitos tarpinių metabolitų ir kitų kintamųjų rodiklių leistinos ribos yra kur kas platesnės už kritinės būklės ribas, todėl homeostazės mechanizmai išlaiko kintamuosius rodiklius tarp leistinų ribų gana ilgai, jei tik gali keisti savo funkcijas, vidinę struktūrą, šalinti bei neutralizuoti rūgščias, nuodingas medžiagas, operatyviai panaudoti neurohumoralinę reguliaciją ir t.t.

Labai svarbus homeostazės veiksnys yra ląstelių ir subląstelinių membranų laidumas. Nuo ląstelių membranų laidumo iš dalies priklauso fermentų aktyvumas, medžiagų apykaitos reakcijų eiga bei greitis ir gyvų organizmų atskirų sistemų adaptacija prie įvairių poveikių. Visos ląstelių membranos yra sudėtingai organizuoti daugiasluoksniai lipoidų kilmės dariniai. Svarbią reikšmę membranų laidumo reguliavimui turi hormonai.

KRAUJO BUFERINĖS SISTEMOS

Kraujo pH reguliuoja rūgščiųjų karbonatų, rūgščiųjų fosfatų, hemoglobino ir plazmos baltymų buferinės sistemos. Viena pagrindinių žmogaus organizmo buferinių sistemų yra rūgščiųjų karbonatų sistema, kurios poveikis kraujo pH pastovumui yra ~-9%. Šią sistemą sudaro laisvoji anglies rūgštis (ištirpusi kraujo plazmoje ir eritro-cituose) ir NaHCO3 (ištirpęs kraujo plazmoje) bei KHCO3 (ištirpęs eritrocituose).

Kraujo rūgštieji karbonatai yra pagrindinis bazių rezervas kraujyje. Organizme susidariusios rūgštys (pieno rūgštis intensyvaus raumenų darbo metu) jungiasi su plazmos rūgščiaisiais karbonatais, o reakcijos metu išsiskyrusi anglies rūgštis suskyla i anglies dvideginį ir vandenį.

Kvėpavimo centras labai jautriai reaguoja net ir į nedidelį anglies dvideginio (CO2) kiekio padidėjimą kraujyje, todėl intensyvėja plaučių ventiliacija, anglies dvideginis šalinamas per plaučius. Pradėjus veikti kompensaciniams mechanizmams (plaučių ventiliacijai), rūgščiųjų karbonatų kiekis kraujyje ir H2CO /NaHCO santykis greitai sunormalėja, ir pH nesikeičia.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1359 žodžiai iš 4461 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.