Homiletika
5 (100%) 1 vote

Homiletika

1121

HOMILETIKA

Tomui Sakui

Šiame referate pažiūrėsime kaip tarpusavyje rišasi trys istorijos iš

Naujojo Testamento: Lk 2: 1-14, Jn 14: 23-27 ir Mk 16: 1-8.

Lk 2: 1-14. Čia eina kalba apie Jėzaus gimimą. Evangelistas Lukas

pasakoja, kad Jėzus gimė tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymu

vyko imperijos gyventojų surašymas. Cezaris Augustas buvo pirmasis Romos

imperatorius, turėjęs tokį garbingą titulą. Jis valdė nuo 31 m. pr. Kr. iki

14 m. po Kr. Bendras jo valdymo laikotarpis gaunasi gana ilgas –

keturiasdešimt penkeri metai. Jo visas vardas buvo Gajus Julijus Cezaris

Oktavianas. Jam valdant buvo vienas garsiausių Romos imperijos laikotarpių,

vadintas “aukso amžiumi”. Cezario Augusto išleistas įsakymas surašyti visus

Romos imperijos gyventojus turėjo pragmatinį tikslą – surinkti kuo daugiau

mokesčių. Lukas evangelijoje mini, kad tai buvo pirmasis žmonių surašymas

Judėjoje. Tą surašymą vykdė Salpicijus Kvirinas, kuris tais laikais buvo

Romos vietininkas Sirijoje, taigi ir Sirijos valdovas, kurio žinioje buvo

ir Judėja. Evangelistas Lukas neužrašė Jėzaus gimimo metų, nes jam buvo

svarbiau ne tikslūs gimimo metai, bet pats Jėzaus gimimas ir Jo atneštas

išganymas žmonėms.

Kiekvienas privalėjo užsirašyti savo gimimo vietoje. Kadangi Juozapo

gimimo vieta buvo Betliejus (duonos namai), jis turėjo vykti į Betliejų,

apie 170 km, drauge su savo sužadėtine Marija. Lukas rašo, kad Juozapui su

Marija atvykus į Betliejų, “jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2: 7b).

Vadinasi, kitiems vietos buvo. Jei Juozapas su Marija būtų buvę turtingi,

tai neabejotinai ir jiems būtų atsiradę vietos užeigoje.

Marija pagimdė savo pirmgimį sūnų. Kai kas aiškina, kad tai buvęs

Marijos viengimis sūnus. Aiškina, jog viengimis ir pirmagimis reiškia tą

patį. Tiek lietuvių, tiek graikų kalboje tai visiškai skirtingos sąvokos:

pirmagimis (prototokos) reiškia pirmąjį vaiką gimusį šeimoje, o viengimis

(monogenes) tai vienintelis vaikas šeimoje. Be to, kiti evangelistai

aiškiai sako, kad Jėzus turėjo keturis brolius ir kelias seseris (Mt 12:

46; 13: 55, 56; Mk 3: 31; Lk 8: 19; Jn 2: 12; 7: 3).

Jėzus gimė tame pačiame mieste, kuriame Dovydas Samuelio buvo

pateptas karaliumi: Betliejuje (1 Sam 16: 1, 4, 12, 13). Evangelistas Jonas

klausia: “Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš

Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?” (Jn 7: 42). Savo klausimu

Jonas duoda suprasti, kad Jėzus ir yra tas Mesijas, kuris turėjo ateiti.

Kodėl evangelistas Lukas sako jog Marija buvo Juozapo sužadėtinė,

tačiau jau nėščia ir Betliejuje pagimdė sūnų, nors nebuvo Juozapo žmona.

Tuo metu buvo didelė gėda pagimdyti vaiką ne santuokoje. Šią situaciją

gerai paaiškina evangelistas Matas: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.

Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu

gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia… Jis negyveno su ja

kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi” (Mt 1: 18, 25).

Žmonijos išganymo pradžia prasideda nuo mažo kūdikėlio lopšyje

Betliejuje. Tuomet pats Dievas tampa žmogumi. Kaip sako evangelistas Jonas:

“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę” (Jn 1:

14). Taigi Dievas tapo toks kaip mes, Jis tapo mūsų broliu. Kadangi Dievo

Sūnus tapo žmogumi, tai iš Viešpaties Jėzaus Kristaus galime sulaukti vien

gero. Kūdikėlis Jėzus lošyje – tai tarsi ženklas, kad žemėje sukurtas Dievo

atvaizdas. Šis džiaugsmas skirtas mums visiems; išganymas skirtas

kiekvienam žmogui. Todėl visi žmonės turėtų ateiti prie lopšio nusižeminti

gimusiajam, kad priimtų išganymo dovanas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus.

Dievas to laukia iš mūsų.

Šiuolaikinis žmogus, matydamas kūdikėlį Jėzų ėdžiose sakytų: “Jis

negali būti Dievo Sūnus”, bet matydamas angelų chorą, kaip tai matė

piemenys, ir girdėdamas jį giedant šlovės giesmes, turėtų pripažinti: “Iš

tiesų, Jis yra Dievo Sūnus”.

Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo garbingi gyvulių augintojai. Labiau

civilizuoti egiptiečiai žvelgė su panieka į juos. Bėgant laikui ir

Izraelyje keitėsi pažiūra į klajoklius ir piemenis. Fariziejai žvelgė į

piemenis su panieka dėl to, kad jie sausoje Palestinos žemėje ganė savo

gyvulius, kur mažai arba visai nebuvo vandens. Jie negalėjo prieš kiekvieną

valgį plautis rankų ir atlikti kitų apeiginių apsiplovimų. Piemenys buvo

niekinami iki tokio lygio, kad jiems neleisdavo teisme būti liudininkais.

Jie neturėjo visų pilietinių teisių. Ir štai tokiems žmonėms pirmiesiems

buvo pranešta apie Jėzaus gimimą. Ne kokiems fariziejams, sadukiejams,

levitams, bet piemenims buvo pranešta apie Jėzaus, pasaulio Išganytojo,

gimimą.

Gyvulių augintojai buvo garbingi žmonės. Jie dirbo sąžiningai. Naktį

atvirame lauke saugojo savo kaimenes. Jie nemiegojo, nesapnavo
ir net

nesnūduriavo, kai angelas su didele Viešpaties šlovės šviesa prie jų

artėjo, bet aiškiai jį matė ir girdėjo jo tariamus žodžius. Pamatę angelą,

piemenys išsigando. Kadangi žmogus nuodėmingas, jis mãno, kad dangiškasis

pasiuntinys jam neša pasmerkimą. Tačiau angelo pranešimas buvo

džiuginantis: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus

visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra

Viešpats Mesijas” (Lk 2: 10, 11). Angelas davė ženklą piemenims kur galima

rasti pasaulio Išganytoją. Tas ženklas rodė suvystytą ir ėdžiose paguldytą

kūdikį. Juk apie tai pranašas Izaijas rašė savo pranašystėje: “Todėl pats

Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų

ir pavadins jį vardu Emanuelis” (Iz 7: 14). Vardas Emanuelis, išvertus iš

hebrajų kalbos, reiškia “su mumis [yra] Dievas”. Tuojau pasirodė dangaus

kareivija, kuri giedojo giesmę. Tvarte, kur gimė Jėzus, nepasirodė jokia

šlovės šviesa. Juozapui ir Marijai švietė menkas žiburėlis. Nešvariame

tvarte gulėjo Visatos Viešpats.

Angelų chorų giesmės skelbė Evngeliją. Buvo girdėti ne tik jų

giedojimas, bet ir kiekvienas jų skelbiamas žodis. Angelų giesmės žodžiai

buvo tokie: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems

žmonėms!” (Lk 2: 14). Visi kiti žmonės, išskyrus Juozapą, Mariją, tris

išminčius ir piemenis nieko nežinojo apie šį didžiulį įvykį, kad pasauliui

gimė Išganytojas. Tačiau dangaus angelai tai gerai žinojo ir tinkamai

pagerbė Viešpaties gimimą. Zacharijui šventykloje ir Marijai Nazarete

angelas pasirodė paprastoje aplinkoje. Tačiau Kristaus gimimo naktį jis

atėjo visoje dangaus šlovėje. Angelų chorai giedojo apie Dievo garbę. Apie

Dievo šlovę aukštybėse mes labai mažai ką žinome. Apaštalas Paulius “buvo

paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”

(2 Kor 12: 4). Mes esame šio pasaulio gyventojai, ir mums svarbisu yra tai,

kas vyksta žemėje. Angelai skelbia, jog “žemėje ramybė jo mylimiems

žmonėms!” (Lk 2: 14b). Tačiau žemėje nėra ramybės, kurią skelbė Dievo

angelai. Ramybė žemėje yra pats Kristus. Štai ką apie jį sako pranašas

Izaijas: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.

Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,

ramybės Kunigaikštis’” (Iz 9: 5). Pats Jėzus taip kalbėjo apie ramybę: “Aš

jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip

duoda pasaulis” (Jn 14: 27). Evangelijoje pagal Matą Jėzus taip sako:

“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės,

o kalavijo” (Mt 10: 34). Jėzus yra ramybė, bet žmonių tarpe nebuvo, nėra ir

nebus ramybės bei taikos, kolžmonija neapsispręs dėl Jėzaus. Juk

evangelijoje pagal Joną parašyta: “Dievas taip pamilo pasaulį, jpog atidavė

savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1292 žodžiai iš 2561 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.