HOMILETIKA
Tomui Sakui
Šiame referate pažiūrėsime kaip tarpusavyje rišasi trys istorijos iš
Naujojo Testamento: Lk 2: 1-14, Jn 14: 23-27 ir Mk 16: 1-8.
Lk 2: 1-14. Čia eina kalba apie Jėzaus gimimą. Evangelistas Lukas
pasakoja, kad Jėzus gimė tuo metu, kai Romos imperatoriaus Augusto įsakymu
vyko imperijos gyventojų surašymas. Cezaris Augustas buvo pirmasis Romos
imperatorius, turėjęs tokį garbingą titulą. Jis valdė nuo 31 m. pr. Kr. iki
14 m. po Kr. Bendras jo valdymo laikotarpis gaunasi gana ilgas –
keturiasdešimt penkeri metai. Jo visas vardas buvo Gajus Julijus Cezaris
Oktavianas. Jam valdant buvo vienas garsiausių Romos imperijos laikotarpių,
vadintas “aukso amžiumi”. Cezario Augusto išleistas įsakymas surašyti visus
Romos imperijos gyventojus turėjo pragmatinį tikslą – surinkti kuo daugiau
mokesčių. Lukas evangelijoje mini, kad tai buvo pirmasis žmonių surašymas
Judėjoje. Tą surašymą vykdė Salpicijus Kvirinas, kuris tais laikais buvo
Romos vietininkas Sirijoje, taigi ir Sirijos valdovas, kurio žinioje buvo
ir Judėja. Evangelistas Lukas neužrašė Jėzaus gimimo metų, nes jam buvo
svarbiau ne tikslūs gimimo metai, bet pats Jėzaus gimimas ir Jo atneštas
išganymas žmonėms.
Kiekvienas privalėjo užsirašyti savo gimimo vietoje. Kadangi Juozapo
gimimo vieta buvo Betliejus (duonos namai), jis turėjo vykti į Betliejų,
apie 170 km, drauge su savo sužadėtine Marija. Lukas rašo, kad Juozapui su
Marija atvykus į Betliejų, “jiems nebuvo vietos užeigoje” (Lk 2: 7b).
Vadinasi, kitiems vietos buvo. Jei Juozapas su Marija būtų buvę turtingi,
tai neabejotinai ir jiems būtų atsiradę vietos užeigoje.
Marija pagimdė savo pirmgimį sūnų. Kai kas aiškina, kad tai buvęs
Marijos viengimis sūnus. Aiškina, jog viengimis ir pirmagimis reiškia tą
patį. Tiek lietuvių, tiek graikų kalboje tai visiškai skirtingos sąvokos:
pirmagimis (prototokos) reiškia pirmąjį vaiką gimusį šeimoje, o viengimis
(monogenes) tai vienintelis vaikas šeimoje. Be to, kiti evangelistai
aiškiai sako, kad Jėzus turėjo keturis brolius ir kelias seseris (Mt 12:
46; 13: 55, 56; Mk 3: 31; Lk 8: 19; Jn 2: 12; 7: 3).
Jėzus gimė tame pačiame mieste, kuriame Dovydas Samuelio buvo
pateptas karaliumi: Betliejuje (1 Sam 16: 1, 4, 12, 13). Evangelistas Jonas
klausia: “Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš
Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?” (Jn 7: 42). Savo klausimu
Jonas duoda suprasti, kad Jėzus ir yra tas Mesijas, kuris turėjo ateiti.
Kodėl evangelistas Lukas sako jog Marija buvo Juozapo sužadėtinė,
tačiau jau nėščia ir Betliejuje pagimdė sūnų, nors nebuvo Juozapo žmona.
Tuo metu buvo didelė gėda pagimdyti vaiką ne santuokoje. Šią situaciją
gerai paaiškina evangelistas Matas: “Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu
gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia… Jis negyveno su ja
kaip vyras, iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi” (Mt 1: 18, 25).
Žmonijos išganymo pradžia prasideda nuo mažo kūdikėlio lopšyje
Betliejuje. Tuomet pats Dievas tampa žmogumi. Kaip sako evangelistas Jonas:
“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę” (Jn 1:
14). Taigi Dievas tapo toks kaip mes, Jis tapo mūsų broliu. Kadangi Dievo
Sūnus tapo žmogumi, tai iš Viešpaties Jėzaus Kristaus galime sulaukti vien
gero. Kūdikėlis Jėzus lošyje – tai tarsi ženklas, kad žemėje sukurtas Dievo
atvaizdas. Šis džiaugsmas skirtas mums visiems; išganymas skirtas
kiekvienam žmogui. Todėl visi žmonės turėtų ateiti prie lopšio nusižeminti
gimusiajam, kad priimtų išganymo dovanas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Dievas to laukia iš mūsų.
Šiuolaikinis žmogus, matydamas kūdikėlį Jėzų ėdžiose sakytų: “Jis
negali būti Dievo Sūnus”, bet matydamas angelų chorą, kaip tai matė
piemenys, ir girdėdamas jį giedant šlovės giesmes, turėtų pripažinti: “Iš
tiesų, Jis yra Dievo Sūnus”.
Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo garbingi gyvulių augintojai. Labiau
civilizuoti egiptiečiai žvelgė su panieka į juos. Bėgant laikui ir
Izraelyje keitėsi pažiūra į klajoklius ir piemenis. Fariziejai žvelgė į
piemenis su panieka dėl to, kad jie sausoje Palestinos žemėje ganė savo
gyvulius, kur mažai arba visai nebuvo vandens. Jie negalėjo prieš kiekvieną
valgį plautis rankų ir atlikti kitų apeiginių apsiplovimų. Piemenys buvo
niekinami iki tokio lygio, kad jiems neleisdavo teisme būti liudininkais.
Jie neturėjo visų pilietinių teisių. Ir štai tokiems žmonėms pirmiesiems
buvo pranešta apie Jėzaus gimimą. Ne kokiems fariziejams, sadukiejams,
levitams, bet piemenims buvo pranešta apie Jėzaus, pasaulio Išganytojo,
gimimą.
Gyvulių augintojai buvo garbingi žmonės. Jie dirbo sąžiningai. Naktį
atvirame lauke saugojo savo kaimenes. Jie nemiegojo, nesapnavo
ir net
nesnūduriavo, kai angelas su didele Viešpaties šlovės šviesa prie jų
artėjo, bet aiškiai jį matė ir girdėjo jo tariamus žodžius. Pamatę angelą,
piemenys išsigando. Kadangi žmogus nuodėmingas, jis mãno, kad dangiškasis
pasiuntinys jam neša pasmerkimą. Tačiau angelo pranešimas buvo
džiuginantis: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus
visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra
Viešpats Mesijas” (Lk 2: 10, 11). Angelas davė ženklą piemenims kur galima
rasti pasaulio Išganytoją. Tas ženklas rodė suvystytą ir ėdžiose paguldytą
kūdikį. Juk apie tai pranašas Izaijas rašė savo pranašystėje: “Todėl pats
Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų
ir pavadins jį vardu Emanuelis” (Iz 7: 14). Vardas Emanuelis, išvertus iš
hebrajų kalbos, reiškia “su mumis [yra] Dievas”. Tuojau pasirodė dangaus
kareivija, kuri giedojo giesmę. Tvarte, kur gimė Jėzus, nepasirodė jokia
šlovės šviesa. Juozapui ir Marijai švietė menkas žiburėlis. Nešvariame
tvarte gulėjo Visatos Viešpats.
Angelų chorų giesmės skelbė Evngeliją. Buvo girdėti ne tik jų
giedojimas, bet ir kiekvienas jų skelbiamas žodis. Angelų giesmės žodžiai
buvo tokie: “Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems
žmonėms!” (Lk 2: 14). Visi kiti žmonės, išskyrus Juozapą, Mariją, tris
išminčius ir piemenis nieko nežinojo apie šį didžiulį įvykį, kad pasauliui
gimė Išganytojas. Tačiau dangaus angelai tai gerai žinojo ir tinkamai
pagerbė Viešpaties gimimą. Zacharijui šventykloje ir Marijai Nazarete
angelas pasirodė paprastoje aplinkoje. Tačiau Kristaus gimimo naktį jis
atėjo visoje dangaus šlovėje. Angelų chorai giedojo apie Dievo garbę. Apie
Dievo šlovę aukštybėse mes labai mažai ką žinome. Apaštalas Paulius “buvo
paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti”
(2 Kor 12: 4). Mes esame šio pasaulio gyventojai, ir mums svarbisu yra tai,
kas vyksta žemėje. Angelai skelbia, jog “žemėje ramybė jo mylimiems
žmonėms!” (Lk 2: 14b). Tačiau žemėje nėra ramybės, kurią skelbė Dievo
angelai. Ramybė žemėje yra pats Kristus. Štai ką apie jį sako pranašas
Izaijas: “Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.
Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas,
ramybės Kunigaikštis’” (Iz 9: 5). Pats Jėzus taip kalbėjo apie ramybę: “Aš
jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip
duoda pasaulis” (Jn 14: 27). Evangelijoje pagal Matą Jėzus taip sako:
“Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės,
o kalavijo” (Mt 10: 34). Jėzus yra ramybė, bet žmonių tarpe nebuvo, nėra ir
nebus ramybės bei taikos, kolžmonija neapsispręs dėl Jėzaus. Juk
evangelijoje pagal Joną parašyta: “Dievas taip pamilo pasaulį, jpog atidavė
savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų