ĮVADASHomoseksualizmas
(iš graik. k. homos – „vienodas“, iš lot. k. sexualis – „lytinis“) lytinis
iškrypimas, lytinis potraukis savo lyties individui. Reiškiasi svajonėmis
ir jausmais, bučiavimusi ir savitarpio masturbacija, genitaliniais,
oraliniais ir analiniais santykiais. Tai dalis bendro, nediferencijuoto
lytinio potraukio, kurį daugelis žmonių nukreipia į socialinę sritį
(sublimuoja). Ankstyvojoje paauglystėje išgyvenama natūrali homoseksualizmo
stadija, berniukai daugiausia bendrauja su berniukais, vyrais, o mergaitės
– su mergaitėmis, moterimis. Homoseksualiniai santykiai gali būti
atsitiktiniai (potencialiai homoseksualumas būdingas kiekvienam žmogui,
neturinčiam heteroseksualinių santykių galimybės) arba patologiniai (viena
iš seksualinės deviacijos rūšių). Savita homoseksualumo forma – latentinis
homoseksualumas. Tai neįsisamonintas ir niekada atvirai nereiškiamos
homoseksualumo tendencijos.
Žodį ,,homoseksualizmas“ pirmą kartą pavartojo šveicarų gydytojas
K. M. Benkertas 1869 metais. Moterų homoseksualizmas paprastai vadinamas
,,lesbianizmu“. Pavadinimas kilęs nuo Lesbo salos vardo , kur kažkada
moterų draugijoje gyveno poetė Sapfo. Vyrų homoseksualizmas dar vadinamas
pederastija. Yra apskaičiuota, kad penkiems procentams suaugusiųjų, būdingi
homoseksualūs potraukiai. Mokslininkai ginčijasi dėl to, kokios yra
homoseksualizmo šaknys.
. Dabar jau pripažįstama, kad homoseksualizmą lemia ne žmogaus
pasirinkimas, bet jo prigimtis.
Homoseksualizmas, žinoma, nėra vien naujųjų laikų reiškinys. Senojo
Testamento Pradžios knygoje rašoma apie tai, kaip Dievas siera ir ugnimi
sunaikino Sodomos ir Gomoros miestus veikiausiai dėl jų ,,gėdingų įpročių“
, tarp kurių buvo ir homoseksualizmas. Naujojo testamento evangelijose taip
pat užsimenama apie homoseksualizmą. Lietuviškajame Šv. Rašto vertime apie
homoseksualizmą galima rasti žodį „iškrypėliai“. O angliškajame vertime
vietoj šio žodžio vartojamas terminas „homoseksualus asmuo“. Pastebėta, kad
Šventajame Rašte minimi homoseksualūs veiksmai visuomet pasmerkiami, bet
niekur nepasmerkimas asmuo, turintis tokių polinkių.
Įsatymuose niekada nebuvo numatoma bausmė už homoseksualius santykius
tarp moterų. Tačiau vyrų homoseksualiniai santykiai iki aštuoniolikto
amžiaus buvo baudžami mirties bausme. Nors daugelyje Europos šalių mirties
bausmė buvo panaikinta jau devinioliktame amžiuje, už homoseksualizmą
vyrai ir toliau pagal įstatymus buvo baudžiami ir nuteisiami ilgus metus
kalėti.
Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po jo policija susidurdavo su
vis gausėjančiais nusikaltimais, padarytais dėl homoseksualinių polinkių.
Didžiojoje Britanijoje buvo įsteigtas Volfendeno komitetas, kurio paskirtis
buvo spręsti bei nagrinėti homoseksualizmo problemas. 1967 metais buvo
paskelbtas Seksualinių nusikaltimų aktas, kuriame teigiama, kad įstatymas
nenumato bausmės vyresniems kaip dvidešimt vienerių metų asmenims, kurie
abipusio susitikimo pagrindu ir neviešai praktikuoja homoseksualius
santykius.
Tačiau nuo dvidešimto amžiaus vidurio valstybių visuomenės
požiūris į homoseksualistus darėsi vis tolerantiškesnis.
TEMA
Lietuvos gyventojų požiūris į homoseksualumą
TIKSLAS
Ištirti Lietuvos gyventojų požiūrį į homoseksualumą.
UŽDAVINIAI
1) Išsiaiškinti, kiek žmonės yra tolerantiški gėjams ir lesbietėms;
2) Išsiaiškinti, ką žmonės mano esant homoseksualumo šaltiniais;
3) Nustatyti, ar žmonės pritaria homoseksualių žmonių klubų steigimuisi;
4) Išsiaiškinti gyventojų nuomonę dėl homoseksualių santuokų įteisinimo;
5) Išsiaiškinti nuomonę dėl įvaikinimo homoseksualioje šeimoje;
6) Sužinoti, kokiai homoseksualiai šeimai (gėjų ar lesbiečių) žmonės yra
tolerantiškesni kalbant apie įvaikinimą.
HIPOTEZĖ
Jei žmogus yra homoseksualus, tai visuomenės požiūris į jį yra neigiamas.TYRIMO METODIKA
▪ Anketa
▪ StebėjimasTIKSLINĖ GRUPĖ
Tai yra Lietuvos gyventojai nuo 16 iki 60 metų.
1. Homofobijos paplitimas Lietuvoje
Seksualinių mažumų tema yra visiems žinoma, tačiau dažnai sąmoningai
ignoruojama ar atmetama, kaip nepriimtina mūsų kultūrinei tradicijai. Kol
kas ši tema dažniausiai nagrinėjama žiniasklaidoje. Kai vienas ar kitas
periodinis leidinys, televizijos kanalas ar radijo stotis užmezga
sensacingą diskusiją apie seksualines mažumas, ir sprendžia gėjų ir
lesbiečių buvimo visuomenėje klausimą. Vakaruose homofobijos tema yra
plačiai diskutuojama. Tai nėra tik žiniasklaidos straipsnių objektas, o
politinių, akademinių ir mokslinių diskursų tema.
Lietuvoje išsamių studijų apie homofobiją, toleranciją kitos
seksualinės orientacijos žmonėms kol kas neturime. Tačiau negalima teigti,
jog visiškai tyrimais nepaliesta tema. Seksualinių mažumų tematika
paliečiama bendruose gyventojų, ar atskirų jų grupių vertybių ar situacijų
tyrimuose. Tokiuose tyrimuose dažniausiai nagrinėjami tolerancijos
klausimai, homoseksualios orientacijos žmonių teisių problemos.
Netolerancijos ir priešiškumo homoseksualios orientacijos žmonėms
apraiškų galima rasti
kiekvienoje visuomenėje, tačiau netolerancija
seksualinėms mažumoms Lietuvoje yra bene labiausiai išreikšta, lyginant su
kitomis Europos valstybėmis. 1999 metais “Baltijos tyrimų” atliktas
Lietuvos gyventojų vertybių tyrimas.
Tarp 32 valstybių dalyvavusių tyrime Lietuva pagal homoseksualumo
pateisinimo rodiklius užima priešpaskutinę vietą. (Žr. 1 lentelę)Pritarimo/nepritarimo homoseksualizmui rodikliai
|Valstybių pavadinimai |Vidurkiai |
|Olandija |7.83 |
|Švedija |7.72 |
|Islandija |7.19 |
|Danija |6.59 |
|Liuksemburgas |5.88 |
|Ispanija |5.51 |
|Čekija |5.50 |
|Vokietija |5.34 |
|Belgija |5.25 |
|Austrija |5.21 |
|Prancūzija |5.20 |
|Anglija |5.06 |
|Graikija |4.95 |
|Slovakija |4.92 |
|Italija |4.83 |
|Slovėnija |4.62 |
|Airija |4.20 |
|Portugalija |3.36 |
|Estija |3.02 |
|Baltarusija |2.91 |
|Lenkija |2.84 |
|Kroatija |2.72 |
|Bulgarija |2.66 |
|Malta |2.55 |
|Ukraina |2.35 |
|Rusija |2.13 |
|Rumunija |1.91 |
|Latvija |1.90 |
|Lietuva |1.86 |
|Vengrija |1.44 |
Labiausiai homoseksualizmas pateisinamas Olandijoje (vidurkis – 7.83),
Švedijoje –7.72, Islandijoje – 7.19 ir Danijoje – 6.59. Lietuvoje
homoseksualumo pateisinimo rodiklis 1.86. griežčiau nei Lietuvoje
homoseksualumas vertinamas tik Vengrijoje (1.44). Iš trijų Baltijos
valstybių Homoseksualumas labiausiai pateisinamas Estijoje – 3.02,
(Latvijoje – 1.9)
Lietuvos gyventojai nepateisina homoseksualių santykių ir netoleruoja
seksualinių mažumų atstovų.
Lietuvos visuomenėje skiriasi seksualinių mažumų vertinimai įvairiuose
jos amžiaus grupėse: tarp jaunimo (16 –29m.) homoseksualumo pateisinimo
rodiklis (2.68). Vyresnių gyventojų homoseksualumo vertinimai akivaizdžiai
konservatyvesni. Vidutinio amžiaus 30 –49 metų Lietuvos gyventojų
homoseksualumo pateisinimo rodiklis 1.93, vyresnių nei 50 metų – 1.34.
Supažindinant visuomenę su netradicinės orientacijos žmonėmis,
publikuojami įvairūs straipsniai, kurių tikslas ugdyti visuomenės
toleranciją homoseksualams ir supažindinti su jų gyvenimo įpatumais,
poreikiais. Gėjai ir jų pasaulis yra nušviečiamas žymiai dažniau nei
lesbiečių. Pastebima, kad dažnai visos seksualinės mažumos yra įvardijamos
apibendrintai – „gėjai“. Daugelyje publikacijų apie homoseksualumą kalbama
apskritai: jo prigimtį, genetinius tyrimus ir panašiai.
2. Homoseksualų teisės Lietuvoje
2.1. Lietuvos Gėjų Lyga (LGL) – tai nepriklausoma nevyriausybinė
nacionalinė organizacija, vienijanti homoseksualius ir biseksualius
piliečius nuo 18 metų. LGL – Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos
(ILGA) tikroji narė nuo 1994 metų.
LGL pradėjo kurtis 1993 metų gruodžio 3 dieną. Vilniuje vykusiame
tarptautiniame vakarėlyje dalyvavo apie 120 žmonių. 1994 metų sausio mėnesį
pasirodė pirmasis laikraščio “Amsterdamas” numeris. 1994 metų balandžio
mėnesį Palangoje įvyko Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos (ILGA)
Rytų Europos konferencija. 1995 metų sausio 20 dieną buvo atidarytas
pirmasis Lietuvos lesbiečių ir gėjų centras Vilniuje, Basanavičiaus 18. LGL
oficialiai įregistruota Teisingumo ministerijoje 1995 metų gegužės 4 dieną.
Pgrindiniai LGL tikslai
• mažinti šalies gėjų ir lesbiečių izoliaciją ir priespaudą
sukuriant informacijos ir komunikacijos tinklą bei homoseksualų
informacijos ir paramos centrus;
• skleisti objektyvią informaciją apie homoseksualumą visuomeninėms
institucijoms siekiant mažinti homoseksualų diskriminaciją;
• dalyvauti rengiant antidiskriminacinius ir registruotos
partnerystės įstatymus;
• organizuoti visuomeninius ir kultūrinius renginius
homoseksualams.
Vyrų homoseksualizmas
Senovės Graikijoje
pasirenkant seksualinį partnerį buvo svarbu ne tiek
asmens lytis, kiek socialinis statusas. Teisę rinktis Graikijos kultūroje
turėjo brandaus amžiaus vyras pilietis, o bet kokio amžiaus moterys ir
vergai bei piliečio statuso dar neturintys jauni vyrai buvo traktuojami
kaip pasirenkamieji objektai. Tad nukrypimu nuo normos būtų buvę laikomi
atvejai, kai brandaus amžiaus pilietis prisiima pasyvų vaidmenį pasirenkant
partnerį ar socialinį statusą neatitinkančias pozicijas lytinio akto metu,
nes seksualinis aktas atkartojo socialinę struktūrą ir nebuvo suvokiamas
kaip privati gyvenimo sritis. Kita kategorija vyrų, turinčių šeimas, bet
retkarčiais pasinaudojančių kitais vyrais kaip moterimis, taip pat laiko
save heteroseksualiais. Trečia kategorija vyrų pripažįsta esantys
homoseksualūs, bet yra aiškiai pasiskirstę vaidmenimis. Visuomenės
pasmerkimo labiau sulaukia tie, kurie užima pasyviąją, moters, poziciją,
nes griauna griežtą socialinės lyčių sistemos supratimą ir normatyvinio
vyriškumo normas. Ketvirtas homoseksualumo tipas būtų tarp išsilavinusių
vyrų ir daugiausia miestuose atsirandanti gėjų kultūra. Joje laužomas
homoseksualistams būdingas griežtas pasiskirstymas vaidmenimis, bendravimas
grindžiamas lygiaverte partneryste.
Lietuvoje dar gyvi seni prietarai. Dažniausiai gėjai tapatinami
su pedofilais ir pravardžiuojami „piderais“. Iš tiesų pederastija – vyro
sueitis su berniuku ar paaugliu – pasitaiko tarp homoseksualistų ne dažniau
nei įprastinės seksualinės orientacijos vyrų santykiai su nepilnametėmis
mergaitėmis. Kiti visuomenėje paplitę prietarai yra nuomonė, kad kitokia
seksualinė orientacija yra neteisingo auklėjimo padarinys arba neteisingų
lytinių santykių įpročio rezultatas.2.2. SAPPHO – Lietuvos lesbiečių organizacija, formaliai įkurta
1995 m. vasario mėn. Svarbiausias organizacijos tikslas – savitarpio
supratimo paieška.. Iki SAPPHO įkūrimo Lietuvoje neveikė jokia lesbiečių
organizacija. Nors Lietuvoje nebuvo nei formaliai įkurtų, nei veikiančių
lesbiečių organizacijų, LALGO (Lietuvos gėjų ir lesbiečių organizacijos
asociacija) sukūrimas neatsižvelgė į Lietuvos lesbiečių poreikius.
Klaidinga būtų teigti, kad lesbietės priklauso LALGO. Todėl būtina SAPPHO
veiklą pripažinti kaip nepriklausomą nuo LALGO ir jos veiklą pripažinti
kaip Lietuvos lesbiečių esminę veiklą. SAPPHO savo ateities veiklą ruošiasi
sieti su ILGA (Tarptautinė lesbiečių ir gėjų asociacija) ir EB – jos PHARE
programos dalimi dėl Lietuvos lesbiečių bendruomenės vystymosi. Organzacija
palaiko artimus ryšius su kitų šalių lesbiečių organizacijomis, planuoja
atidaryti filialus Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje.Homoseksuali moteris
Homoseksuali moteris Lietuvoje dabar išgyvena ypatingą momentą.
Socialistinė Lietuvos Respublika begėdiškai norėjo reguliuoti žmonių
gyvenimą. Seksualinės mažumos neturėjo teisės į asmeninį gyvenimą.
Buvusioje Tarybų Sąjungoje gėjai ir lesbietės už savo meilę buvo sodinami į
kalėjimus kartu su nusikaltėliais arba “geresniu” atveju guldomi į
psichiatrines ligonines ir įrašomi į policijos įskaitas. Žodis “lesbietė”
buvo analogiškas prostitucijai, ištvirkavimui, traktuojamas kaip
nusikaltimas. Daugeliui žmonių svarbu žinoti sausus faktus ir skaičius, kad
pradėtų pastebėti homoseksualias moteris. Daugelis inteligentų nežino, kad
penktadaliui moterų yra tekę turėti epizodinių homoseksualių kontaktų, o 3-
4% moterų yra visiškai homoseksualios. Teigiama, kad tikrasis
homoseksualizmas išsivysto dėl įgimtų biologinių polinkių. Auklėjimas
šeimoje taip pat turi reikšmės: yra 10% tikimybė, kad labai vyriškos
mergaitės taps lesbietėmis, jeigu tėvai neugdys jų moteriškųjų savybių. Kai
kurios moterys lesbietėmis tampa ir per prievartą, ypač atsidūrusios
uždarose moterų grupėse, pvz.: kalėjimuose. Dalis moterų laisvai pasirenka
moteris meilės objektais ir gyvenimo partnerėmis. Dauguma lesbiečių
fiziškai, išoriškai nesiskiria nuo heteroseksualių moterų. Jos patiria
tokius pačius pavydo, atsakomybės, meilės, neapykantos, švelnumo,
pasibjaurėjimo ir kt. jausmus, kaip ir visos moterys. Jos tiek pat reiklios
partnerių vidinėms ir išorinėms ypatybėms, kiek ir kitos moterys ar vyrai,
ir netiesa, kad jas gali patraukti bet kuri mergina ar moteris. Kai kurios
moterys tikisi, kad lesbietiškuose santykiuose tikrai gaus atsaką į savo
meiles, prisirišimo bei švelnumo poreikius ir laiko juos tarsi privilegija.
Mūsų šalyje dar daug baimės prisipažinti, kas esi. Daugelis bėdų lesbiečių
gyvenime atsiranda dėl to, kad jos priverstos slapstytis, jaučia visuomenės
nuomonės spaudimą. Todėl homoseksualios moterys Lietuvoje sukūrė