Homoseksualūs
5 (100%) 1 vote

Homoseksualūs

11213141516171

Homoseksualių tėvų įtaka vaiko seksualinei orientacijai ir psichologinei

raidaiVykstant šeimos transformacijai mūsų visuomenėje jau nieko nestebina tokie

šeimų tipai kaip bevaikės šeimos, vienišos motinos ar tėvai ir

nesusituokusios poros. Tačiau, kai kalbama apie meilę ir seksualinį

gyvenimą, į bendras normas “netelpantys” asmenys išstumiami iš daugumos

gretų. Taigi homoseksualumas – lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui

– yra problema pati savaime. Lietuvoje egzistuoja daugybė neigiamų

homoseksualumą stereotipų: gėjai yra vaikų tvirkintojai, jie nekontroliuoja

savo seksualinio potraukio, nesugeba sukurti ilgalaikių santykių ir pan.

Skaitant lietuvišką periodiką, susidaro įspūdis, kad nepakankamai dėmesio

skiriama homoseksualų problemoms, visuomenė labiausiai susirūpinusi tuo ar

gali homoseksualūs žmonės egzistuoti mūsų visuomenėje, o toks klausimas

kaip vaikas homoseksualioje šeimoje iš viso nediskutuojamas arba

kategoriškai atmetamas: “Ypatingą pasibjaurėjimą kelia leidimas

homoseksualioms “šeimoms” įvaikinti kūdikį. Kas gresia vaikui? Geriausiu

atveju – psichinis suluošinimas, blogiausiu – “įtėviai” jį paprasčiausiai

ištvirkins” (13). Taigi mūsų visuomenę galima laikyti homofobiška. 1999

metais atlikto Europos vertybių tyrimo duomenimis Lietuva užima

priešpaskutinę vietą iš 32 šalių pagal homoseksualumo pateisinimo rodiklius

(mūsų šalyje šis rodiklis yra tik 1,86, Olandijoje – 7,83, Švedijoje –

7,72). Net 67,8 % Lietuvos gyventojų atsakė, jog nenorėtų homoseksualios

orientacijos kaimynų. Kodėl ši nuomonė tokia negatyvi? R. Mikalajūnaitės

(15) teigimu, homofobiją palaiko neigiami stereotipai ir neigiama nuomonė

apie seksualines mažumas, o ji yra susijusi su informacijos trūkumu. Todėl

labai svarbu apie tai kalbėti: teigiamo požiūrio formavimas, švietimas ta

tema padės suvokti egzistuojančius stereotipus ir integruotis

homoseksualams į visuomenę, sumažins visuomenės homofobiškumą.Apie homoseksualumą galima kalbėti įvairiais aspektais, kadangi ši tema

daugialypė. Mes aptarsime homoseksualių tėvų įtaką vaikui: kaip tai lemia

vaiko seksualinę orientaciją ir jo raidą. 2000 metais Socialinės apsaugos

ministerijos užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų firma

“Spinter”atliko tyrimą, siekdama išsiaiškinti seksualinę prievartą prieš

vaikus ir komercinį vaikų išnaudojimą. Šio tyrimo rezultatai patvirtina,

kad Lietuvos gyventojai homoseksualistus sieja su vaikų prievartautojais ir

tvirkintojais. Problemos nagrinėjimas padės suvokti šį mitą ir atsakyti į

klausimą, ar homoseksualūs tėvai nulemia vaiko homoseksualumą. Pirmiausia

svarbu apibrėžti sąvokas, kadangi orientacija ir tapatybė nėra tas pats.

Homoseksuali orientacija yra lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui,

o homoseksualumas yra platesnė sąvoka: tai homoseksualios orientacijos

pripažinimas ir atskleidimas kitiems. Nagrinėdami tėvų įtaką vaiko

seksualinei orientacijai, apie homoseksualią orientaciją kalbėsime kaip

apie homosekualios tapatybės dalį.

Homoseksualumo teorinis pagrindimas

Homoseksualumas egzistuoja nuo pat žmonijos pradžios.

Pavyzdžiui, Spartoje homoseksualumas buvo skatinama politikos dalis, o

Romos imperatoriaus Nerono laikais buvo leidžiamos homoseksualistų

santuokos. Tačiau daugelį amžių po Kristaus homoseksualūs žmonės buvo

laikomi nusikaltėliais, atsirado įvairių teorijų, bandančių paaiškinti

homoseksualumą. Medikai daug energijos išliejo ieškodami vaistų nuo šios

ligos. 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą

iš psichikos ligų sąrašo: gėjams ir lesbietėms leista dirbti mokyklose,

tarnauti kariuomenėje, globoti vaikus ir t. t. Aiškinant homoseksualumą

buvo pradėtos kurti įvairos teorijos. Čia apžvelgsime biologinį modelį, Z.

Froido teoriją ir feminizmo teoriją.Biologinės teorijos šalininkai teigia, kad trauka tos pačios lyties

asmenims yra susijusi su genetika ir hormonais. Kai vyro organizme

atsiranda per daug moteriškųjų hormonų, sumoteriškėja jo išvaizda ir

elgesys. Šią nuostatą išreiškia S. Dimbelio (4, p.56) žodžiai: „Lytinė

orientacija užkoduojama dar motinos įsčiose<…> Vėlesnę seksualinę elgseną

lemia vyriškų ir moteriškų hormonų santykinė koncentracija<…>“. Taigi

remiantis šia teorija, būtų galima daryti prielaidą, kad tėvai vaiko

homoseksualiai orientacijai įtakos neturi. Tačiau biologinės teorijos

pagrįstumas nėra įrodytas konkrečiais eksperimentais. Abejonių kelia tai,

kad įvairūs bandymai paveikti homoseksualus lytiniais hormonais konkrečių

rezultatų nedavė. Taigi nors šios teorijos ir negalime visiškai atmesti

kaip iki galo neištirtos, vis dėlto vien ja remtis aiškinti homoseksualumą

būtų nepakankama. Pastaruoju metu daugelis tyrinėtojų mano, kad

homoseksualumą lemia ir biologinės, ir sociologinės priežastys. Tačiau

svarbios ir psichologinės teorijos.Štai Z. Froidas atrado „aukso vidurį“ aiškindamas homoseksualumą –

homoseksualumas nėra nieko gėdinga ir negali būti klasifikuojamas kaip

liga. Lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui atsiranda dėl nesveikos

įtakos asmenybės raidai. Z. Froidas teigė, kad homoseksualumas gali

atsirasti kaip padarinys įvairių sunkumų, pereinant iš vienos raidos

stadijos į kitą (5).
Anot jo, visi kūdikiai yra homoseksualūs iš

prigimties, o psichoseksualinė raida gali sustoti būdama tokios stadijos,

kuri yra prieš heteroseksualinį vystymąsi, – tuomet vaikas bus

homoseksualus. Homoseksualumą Z. Froidas aiškina nesugebėjimu įveikti Edipo

komplekso. Moterų homoseksualumo šaknis jis įžvelgė santykiuose su tėvu:

mergaitės trokšta išnešioti tėvo kūdikį ir jaučia neapykantą motinai. Tai

įvardijama kaip „Elektros kompleksas“. Tačiau Froidas homoseksualumą

aiškino labiau remdamasis vyrų patirtimi. Jis teigia, kad jeigu tėvo nėra

arba jis yra pasyvus, berniukas nesugeba internalizuoti tvirto savo

vyriškumo jausmo. Buvo atlikta įvairių tyrimų ir surinkta nemažai įrodymų,

kad homoseksualūs vyrai vaikystėje turėjo dominuojančias motinas ir

pasyvius tėvus. Tačiau ne visi žmonės, kuriems būdinga tokia vaikystės

patirtis tampa homoseksualūs.Taigi remiantis Froido teorija niekaip negalima atmesti tėvų įtakos, tačiau

ji negali paaiškinti tų atvejų, kai homoseksualas savo tėvus vertina

pozityviai. Taip pat būtų sunku paaiškinti ir homoseksualių tėvų įtaką

vaikų homoseksualumui formuotis. Tad, manytume, reikia aptarti ir vieną iš

teorijų, kuri pabrėžia socialinio konstravimo svarbą.

Pagal feminizmo teoriją, į seksualumą galima žvelgti dviem būdais:? esencialistiniu;

? konstruktyvistiniu.Esencializmo teorija teigia, kad seksualumas yra susijęs su biologija, o

asmens seksualinė orientacija įsigali vaikystėje. Tačiau socialinio

konstruktyvizmo teoretikai teigia, kad seksualumas yra sukurtas visuomenės

ir kultūros, todėl seksualinis identitetas laikomas silpna ir nestabilia

konstrukcija (14). Šį požiūrį palaiko ir viena iš feminizmo atstovių

Barbara Smith. Ji teigia, kad homoseksualai nėra viena iš grupių, kurios

identitetas aiškus nuo gimimo. Per atsiskleidimo procesą asmuo gali įgyti

identitetą bet kuriuo gyvenimo momentu (1). Taigi pagal šią teoriją būtų

lengviausia interpretuoti vaiko homoseksualioje šeimoje problemą. Jei

svarbūs ne tik vaikystės, bet ir viso gyvenimo procesai, tuomet galima

daryti prielaidą, kad vaiko seksualinei orientacijai turi įtakos ne vien

šeima, bet ir žiniaskaida, draugai ir t. t. Čia būtų galima prisiminti ir

simbolinio interakcionizmo etikečių teoriją, kuri teigia, kad prisitaikymas

priklauso ne tiek nuo to, ką žmogus daro, bet nuo to, kaip į jo veiksmus

reaguojama, tai yra vaiko prisitaikymą lemia ne homoseksualūs tėvai, o

visuomenės reakcija ir stigmatizavimas. Žmogui priklijuota tam tikra

etiketė veikia jo elgesį ir savęs vertinimą, imamos ignoruoti kitos

savybės. Vaikas matomas tik kaip homoseksualios šeimos vaikas, ir paprastai

tikima, kad jis irgi bus tokios pačios orientacijos.Kad atsakytume į klausimą, ar homoseksualūs tėvai lemia vaiko seksualinę

orientaciją ir kokią įtaką tai turi vaiko raidai, naudosimės mokslinės

literatūros analize. Iš pradžių aptarsime įvairius tyrimus ir jų išvadas,

paskui – homoseksualių ir heteroseksualių porų skirtumus, kurie padės

suprasti, su kokiomis problemomis susiduria homoseksualių tėvų vaikai ir

dėl ko jos kyla – ar dėl to, kad tėvai yra homoseksualūs, ar dėl visuomenės

neigiamos reakcijos. Galiausiai aptarsime vedybų ir įvaikinimo klausimą,

kadangi jis labai susijęs su vaiko reakcija į savo šeimą ir integracija.

Homoseksualūs tėvai – homoseksualūs vaikai?

Yra apskaičiuota, kad Jungtinėse Amerikos valstijose yra nuo 6 iki 14

milijonų vaikų, kurių nors vienas iš tėvų yra gėjus (2). Kiek tokių vaikų

yra Lietuvoje, jokių duomenų nėra.Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad augimas homoseksualioje šeimoje vaikui

žalingas tiek psichologinei, tiek seksualinei vaiko raidai. Pagrindinis

priešininkų argumentas – vaikams reikia abiejų lyčių kaip vaidmenų

pavyzdžių, todėl neturėdamas vaidmens vaikas bus homoseksualus. Tačiau vis

daugiau tyrinėtojų teigia, kad tokios nuomonės yra susidarytos iš tyrimų,

pagrįstų išankstiniu nusistatymu. 1990 metais Sietle Julie Gottman atliktas

tyrimas parodė, kad nėra jokių nepalankių psichologinių padarinių. Ji

lygino dvi grupes: 35 vaikus, augintus lesbiečių mamų po skyrybų su tėvais,

ir 35 heteroseksualios orientacijos moteris. Lesbiečių mamų vaikai buvo

labiau linkę į homoseksualumą, tačiau Gottman teigia, kad tam įtakos turėjo

tai, ar moteris turėjo partnerį, ar ne, o ne motinų seksualinė orientacija.

Šią išvadą patvirtino ir Charlotte Petterson tyrimai. Palyginusi

homoseksualių ir heteroseksualių tėvų vaikus, ji nenustatė nei socialinės,

nei emocinės raidos skirtumo. Amerikos Psichologų Asociacija apibendrino

įvairias studijas ir padarė išvadą, kad homoseksualių tėvų vaikai visiškai

nesiskiria nuo heteroseksualių tėvų vaikų (9).Tačiau tai, kad jų tėvai yra tos pačios lyties, neabejotinai sukelia tam

tikrų sunkumų. Jei vaikų seksualinė orientacija nepriklauso nuo tėvų

homoseksualumo, tuomet kyla klausimas, iš kur tuomet vaikas ima lyties

vaidmens pavyzdį? 1981 metais atlikus tyrimą paaiškėjo, kad heteroseksualų

ir lesbiečių vaikai nuo 6 iki 9 metų nesiskyrė pagal tai, kokius žaislus ar

žaidimus jie renkasi, o stipriausią įtaką vaikams turėjo ne jų mamos, o

žaidimo draugai. Iš to galima daryti išvadą, kad homoseksualūs tėvai

nesukelia vaikui lyčių vaidmens sumaišties, lyčių modelius
jis gali

suprasti iš supančios aplinkos.Vis dėlto, anot Mondimore (16), šališką visuomenės požiūrį į

homoseksualizmą vaikai perima labai anksti. Anksčiau, negu gebama suvokti

seksualinės orientacijos sąvoką, vaiko sąmonėje homosekualumas įgauna

nepageidaujamumo atspalvį, kadangi apibūdinamas tokiais epitetais kaip

“pedas”, “iškrypėlis” ir pan. Problemų vaikams iškyla ankstyvojoje

paauglystėje, kai labai svarbu būti panašiems į savo bendraamžius. Tad nuo

ko priklauso jų reakcija į savo homoseksualius tėvus?

Veiksniai, lemiantys vaikų reakciją į homoseksualius tėvus

Labai svarbu tai, kokioje visuomenėje gyvena homoseksuali šeima ir kaip

joje vertinamas homoseksualumas. Suprantama, kad homofobiškoje visuomenėje,

kur homoseksualai tapatinami su iškrypėliais, vaikai skaudžiau reaguos į

faktą, kad jo tėvai arba vienas iš tėvų yra homoseksualus. Tėvai, kurie

gėdijasi savo homoseksualumo, paprastai sulaukia neigiamų savo vaikų

reakcijų. Be to, labai svarbu tai, kokie yra tėvų ir vaikų santykiai, ar

vaikas jaučiasi laimingas tokioje šeimoje ir, kokio amžiaus jis apie tai

sužino.N. Benokraitis teigia, kad juo anksčiau vaikai apie tai sužino, tuo mažiau

problemų jiems iškyla (2). Nors daugelis vaikų ir priima savo tėvus, kokie

jie yra, tačiau paprastai laiko tai paslaptyje: nepasakoja apie tėvus savo

draugams. “Kauno dienos” straipsnyje “Gyvenimas neįprastoje šeimoje”

vaikai, kurie gyveno homoseksualioje šeimoje, prisipažįsta, kad slėpė tai

nuo draugų, nes bijojo neigiamos visuomenės reakcijos, o jiems patiems tėvų

homoseksualumas nesudarė labai daug problemų. Vaikinas, kurio tėvas yra

gėjus, teigia: “Žmonėms atrodo, kad turėjau praeiti pragarą, kol

susitaikiau su ta mintim apie tėvą. Man atrodo viskas normalu. Kas esi, tas

esi: mano tėvas negali pasikeisti, o aš ir nenoriu”. 24 metų moteris, kurią

augino dvi mamos, pasakoja: tai buvo mano šeima, mano normalus gyvenimas.

Apie jos seksualinę pusę net nenorėjau žinoti” (8). Tėvai, patys susidūrę

su panašiomis problemomis, gali padėti vaikui jas įveikti. Vaikai susitaiko

su tuo, kad jų šeima yra kitokia, lygiai kaip ir vaikai iš kitų mažumų

šeimų, pavyzdžiui, religinių mažumų ar skirtingos rasės šeimų (24).Taigi paprastai vaikai priima savo tėvus, ir problemų kelia ne tėvų

homoseksualumas, bet visuomenės reakcija: ar ji toleruoja kitos

orientacijos žmones, ar vertinant homoseksualumą remiamasi įvairiais

mitais, kurie trukdo tiek patiems homoseksualams, tiek jų vaikams

integruotis į visuomenę. Tačiau patys homoseksualai teigia, kad “mes esam

visai tokie pat kaip ir jūs”. Daugeliu aspektų homoseksualios ir

heteroseksualios šeimos yra išties panašios: tėvai uždirba pinigus, šeimos

susiduria su įprastais gyvenimo sunkumais ir turi ieškoti problemų

sprendimo būdų, tačiau reikėtų aptarti ir skirtumus, kurie gali būti

svarbūs vaiko raidai (2).

Kuo skiriasi homoseksuali šeima nuo heteroseksualios?

Visuomenėje įprasta skirstyti žmones pagal lytį ir seksualinę

orientaciją. Skirtumai gali būti arba normalizuojami, arba patalogizuojami,

o tai priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvenama, taip pat nuo lyties,

religijos, kultūros ir t. t. Tačiau bendrieji skirtumai būtų tokie:

1. Homoseksualai yra laisvi kurti naujas santykių formas, jų nevaržo

lyties vaidmenų apribojimai. Taigi homoseksualios poros gali pabrėžti savo

išskirtinumą, kadangi jos yra už dominuojančios grupės ribų. Kaip teigia

vienas gėjus, “tu esi pakraštyje, taigi tu turi daugiau erdvės būti tuo,

kuo tu esi. <…> Tu gali kurti savo tradicijas” (7). Tačiau tai labai

priklauso nuo amžiaus, lyties, klasės: pavyzdžiui, darbininkų klasės gėjų

pora iš kaimo vietovės jausis visiškai kitaip nei gėjų pora iš San

Fransisko, kur plačiai diskutuojamas įvaikinimo klausimas. Be to, negalime

netasižvelgti ir į individualias poros savybes. Kai kas homosekualumą gali

priimti kaip mados dalyką siekiant patraukti aplinkinių dėmesį ar

išpopuliarėti (pavyzdžiui, muzikos žvaigždės). Vis dėto dažniausiai gėjų

šeimos yra idealistiškai apibrėžiamos kaip laisvai pasirinktos.2. Homoseksuali šeima dėl savo orientacijos gali netekti giminių ir

artimųjų paramos. Taigi pora gali išgyventi nusivylimą ir liūdesį. Šiuo

atveju svarbu paminėti identifikavimosi su biologine ir pasirinkta šeima

opoziciją. Dauguma gėjų ir lesbiečių savo šeimos narius įvardija kaip

tuos, kurie yra visada šalia, ir tu gali tikėtis tiek emocinės, tiek

finansinės jų paramos. Taigi nors daugelis šeimų pabrėžia, kad pasirinkta

šeima pakeičia biologinę, vis dėlto galima išgirsti kad ir tokią nuomonę:

“visada bus tuščia vieta, kur turėtų būti kraujo ryšiais susieta šeima”

(17).3. Namai tampa vienintelė privati vieta, vienintelė prieglauda, kur

pora gali jaustis nediskriminuojama. Seksualumas paprastai siejamas su

privatumu, ir heteroseksualumas tampa nepastebimas viešoje sferoje. Tačiau

tyrimai rodo, kad dauguma respondentų nėra priešiški homoseksualistams, kol

jie nerodo savo seksualinės orientacijos viešai (7). Taigi gėjumi ar

lesbiete galima būti tik specifinėse erdvėse arba vietose (gėjų baruose,

įvairiuose klubuose ir privačioje namų erdvėje). Dažnai homoseksualūs

žmonės tampa ne tik diskriminacijos, bet ir
prievartos aukomis. 92 %

lesbiečių ir gėjų teigia, kad yra patyrę grasinimus ir gąsdinimus, 24 %

teigia buvę fiziškai užpulti dėl savo seksualinės orientacijos. Moterys

lesbietės dažnai tampa seksualinės prievartos aukomis.4. Tų pačių lyčių santykiai yra labiau pagrįsti lankstumu,

lygiateisišku sprendimų priėmimu ir lygybe. Kadangi jie neturi vaidmens

modelių pavyzdžių, patys gali kurti lanksčias santykių formas. Gėjų porose

paprastai didesnę galią turi vyresnis partneris, o lesbietės, kadangi jos

buvo socializuotos kaip moterys, yra linkusios pabrėžti lygybės svarbą,

artumą ir intymumą. Palyginti su heteroseksualiais tėvais, daugelis

homoseksualių tėvų pabrėžia verbalinį ryšį su vaikais. Be to, “jie labiau

reaguoja į vaiko poreikius ir dažniau dalyvauja vaiko užsiėmimuose” (2).5. Homoseksualūs tėvai kartais linkę griežčiau vertinti savo vaikų

elgesį. Priežastis paprasta – baimė būti apkaltintiems, kad jie blogi

tėvai. Mokytojai pastebi, kad vaikai iš homoseksualių šeimų turi stipresnį

atsakomybės jausmą ir mažiau elgesio problemų, palyginti su heteroseksualių

tėvų bendraamžiais (2). Tačiau teisėjai dažnai nepaiso mokslinių faktų ir

atima teisę globoti ir lankyti savo vaikus.6. Nors kai kuriose šalyse jau leidžiama homoseksualioms poroms

įteisinti savo santykius vedybomis, daug kur ši teisė vis dar nesuteikta.

Iš to kyla daugybė problemų: partneriai negali suteikti vienas kitam

sveikatos draudimo, jie negali lankyti vienas kito ligoninėje ir pan. Jei

šeimoje yra vaikas, nebiologinis partneris negali jo įsivaikinti. Tai gali

turėti įtakos jų santykių stabilumui, be to, tėvai negali apginti vaiko

ekonominių interesų ir suteikti socialinių garantijų.7. Homoseksualių šeimų stigmatizavimas išskiria jas iš “normaliųjų”

tarpo, visi veiksmai interpretuojami per homoseksualumo prizmęrėmus. Nors

dabar stigmatizacija sumažėjo, tačiau ji vis dar egzistuoja, daug kur

homoseksualumas apibrėžiamas kaip nusikalstama veikla, gėjams ir lesbietėms

draudžiama užimti tam tikras pareigas. Tad jeigu vaikas mato, kad jo tėvai

arba vienas iš jų yra nepageidautinas, “nenormalus”, be abejonės, tokiam

vaikui kils nemažai sunkumų.Aišku, būtų galima rasti ir daugiau heteroseksualių ir homoseksualių šeimų

skirtumų. Čia paminėjome tik pagrindinius, galinčius turėti įtakos vaiko

raidai. Kaip matome, daugiausia problemų, susijusių su skirtingos

seksualinės orientacijos šeimomis, gali kilti dėl visuomenės reakcijos:

draugų ir giminių paramos netekimo, diskriminacijos ir prievartos,

stigmatizacijos. Tačiau skirtumai, nesusiję su visuomenės reakcija, gali

teikti netgi pranašumų: nesant tradicinių vaidmenų santykiai yra laisvesni,

tėvai priima sprendimus lygiateisiškai, labiau įsitraukia į bendrą veiklą

su vaikais labiau reaguoja į vaiko poreikius. Be to, tėvai griežčiau

vertina vaikų elgesį, todėl vaikai turi stipresnį atsakomybės jausmą,

mažiau elgesio problemų.Taigi vaiko gyvenimas homoseksualioje šeimoje yra glaudžiai susijęs su

visuomenės požiūriu į homoseksualumą. Suprantama, tose visuomenėse, kuriose

įteisintos homoseksualių šeimų vedybos, vaikas susidurs su mažesnėmis

problemomis. Tad aptarsime vedybų klausimą.

Homoseksualių porų vedybos

Heteroseksualumas yra institucionalizuojamas vedybomis, tačiau homoseksualų

vedybos ir šeima laikoma svetimu dalyku. Paradoksas tas, kad gėjai ir

lesbietės paprastai “reprezenuoja” socialines problemas, tačiau sprendžiant

tas problemas seksualinės mažumos paprasčiausiai ignoruojamos. Atmetant

homoseksualių santuokų įteisinimą, pateikiami įvairūs argumentai: tokios

santuokos keliančios grėsmę visuomenės stabilumui, prieštarauja esminei

šeimos prokrecijos funkcijai ir pan.Teisė į privatų gyvenimą iš dalies pripažįstama Europos komisijos ir

Europos teismo: individas turi būti apgintas nuo neteisėto kišimosi į jo

privačią erdvę ir autonomiją. Be teisės į šeimos gyvenimą, namus, ginamas

individo identitetas, integralumas, autonomija, asmeniniai ryšiai ir

seksualumas (17). Tačiau teisė į lesbiečių ir gėjų šeimos gyvenimą nėra

pripažinta Europos komisijos ir Europos teismo. Pagal šią komisiją, šeima

susideda iš vyro, moter ir jų biologinių ar įvaikintų vaikų (8(1)

straipsnis). Taigi gėjų ir lesbiečių poros neatitinka šeimos sąvokos, nors

jau kurį laiką nevedybiniai ryšiai buvo pripažįstami kaip šeimos tipai:

brolių ir seserų, kitų giminių, tėvų su vaiku, gimusiu ne santuokoje ar po

skyrybų, poligaminiai santykiai. Tačiau gėjų ir lesbiečių sąvoka paprastai

vartojama daug siauriau. 1992 metais olandų gėjų poros prašymas suteikti

jiems tėvystės teises buvo atmestas argumentuojant, kad šeimos sąvoka

negali būti suprantama taip plačiai. Vis dėlto nuo to laiko daugelyje šalių

gėjų ir lesbiečių judėjimai nemažai pasiekė: partnerystės įstatymas yra

priimtas Danijoje (1989), Norvegijoje (1993), Švedijoje (1994),

Grenlandijoje (1996), Islandijoje (1996), Olandijoje (1997). Suomijoje,

praėjus 4 mėnesiams nuo įstatymo, leidžiančio įteisinti homoseksualų

santuoką, užregistruotos 208 poros. Taigi šeimos samprata Europoje kinta

labai sparčiai. Tačiau kokia padėtis Lietuvoje?

Lietuvos šeimos ir santuokos kodekse nėra užuominų apie

registruotą

partnerystę, partnerių atsakomybę, teises ir pareigas ar galimybę

lesbietėms naudotis dirbtiniu apvaisinimu ar įvaikinti vaiką. Mokyklose

kalbama tik apie heteroseksualią šeimą. Homoseksualams priskiriami visi

įmanomi lytiniai iškrypimai, kuriuos dabartinis mokslas yra paneigęs.

Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjas V. Mikelėnas tvirtino, kad “reikės

palaukti mažiausiai 10 metų, kol Lietuvoje bus galima pradėti diskusijas

apie gėjų santuokas”. Šiuo metu mažumų teisėmis Lietuvoje domisi Europos

Parlamentas bei JAV Kongresas (3). Ataskaitose apie žmogaus teisių apsaugą

pasaulyje rašoma, kad Lietuvos baudžiamajame kodekse įteisinta gėjų

diskriminacija ir naujame kodekse ji vėl bus įteisinta – vienas jo

straipsnis skelbia, kad vienalytės santuokos šalyje draudžiamos (23). 2003

metų gegužės 1 d. įsigalios naujasis Baudžiamasis kodeksas, kuris panaikins

122 straipsnį pavadinimu “Vyro lytinis santykiavimas su vyru” – šis

straipsnis numato laisvės atėmimą iki 8 metų už vyrų santykiavimą iki 18

metų. Be to, šių metų balandžio 11 d. pasirašytas projektas dėl lygių

galimybių plėtros Lietuvoje. Šiuo projektu siekiama skatinti toleranciją

įvairiais pagrindais ir mažinti diskriminacijos formas. Taigi mūsų šalyje

jau daroma pažanga teisės srityje ginant homoseksualios orientacijos

asmenis, tačiau kada visuomenė liausis žiūrėjusi į juos kaip į iškrypėlius,

neaišku.

Išvados

Kalbant apie homoseksualumą paprastai remiamasi ne mokslininkų atliktais

tyrimais, o vyraujančiais stereotipais ir mitais. Homoseksualai minimi kaip

iškrypėliai ir vaikų tvirkintojai. Taip yra dėlto, kad trūksta

informacijos: apie tai vengiama kalbėti. Lietuva priskiriama homofobiškoms

šalims: vaiko klausimas homoseksualioje šeimoje atmetamas kaip grėsmė

visuomenės stabilumui, vyrauja nuomonė, kad homoseksualių tėvų vaikas bus

homoseksualios orientacijos.Bandant aiškinti homoseksualumą, kuriamos įvairios teorijos. Pagal

biologinį modelį, homoseksualumas yra susijęs su hormonais ir genetika, Z.

Froido teorija pabrėžia dominuojančių tėvų svarbą vaiko homoseksualumui

formuotis, taip pat perėjimo iš vieno tarpsnio į kitą sunkumus. Dažnai

aiškinant homoseksualumą pasitelkiamos įvairios teorijos, tačiau šiame

straipsnyje iškeltoms hipotezėms patvirtinti geriausiai tinka feminizmo

teorija, kuri homoseksualumą aiškina kaip socialiai konstruojamą: svarbi

yra ne tik vaikystės, bet ir viso žmogaus gyvenimo patirtis.Apžvelgus įvairius tyrimus ir mokslininkų išvadas, abi hipotezės

pasitvirtina: vaiko buvimas homoseksualioje šeimoje nelemia jo

psichologinės raidos, tai taip neturi įtakos jo seksualinei orientacijai.

Tokiam vaikui daugiausia problemų kyla ne dėl to, kad jo tėvai yra

homoseksualios orientacijos, bet dėlto, kad visuomenės požiūris į

homoseksualumą yra neigiamas. Išsiaiškinus homoseksualių ir heteroseksualių

šeimų skirtumus, paaiškėjo, kad homoseksualūs tėvai gali turėti netgi

teigiamos įtakos: tokiose šeimose augantys vaikai kelia mažiau elgesio

problemų, jie yra atsakingesni.Nors gėjai ir lesbietės įgyja vis daugiau teisių, vis dėlto dar labai

nedaug kur leidžiamos homoseksualių porų vedybos, o tai gali turėti

neigiamos įtakos vaikui. Lietuvoje dar tik kalbama apie gėjų ir lesbiečių

diskriminaciją, nors jau kyla diskusijų homoseksualių vedybų klausimu.

Domėjimasis šia tema ir egzistuojančių mitų suvokimas padės formuoti

teigiamą požiūrį į seksualines mažumas, mažinti jų diskriminaciją,

integruotis į visuomenę tiek homoseksualiems tėvams, tiek jų vaikams.

HOMOSEKSUALUMAS

—————————————————————————-

—-Pagal žodyno apibrėžimą homoseksualas yra „asmuo, kuris jaučia seksualinį

potraukį tos pačios lyties žmonėms“. Ir vyras, ir moteris gali būti

homoseksualai, arba gėjai, nors kai kurios gėjės linkusios vadintis

lesbietėmis.Kai kurie žmonės suvokia, kad jie yra homoseksualai jau labai ankstyvame

amžiuje, ir puikiai jaučiasi tai suprasdami. Tuo tarpu kiti užgniaužia savo

jausmus, kartais visam gyvenimui, nes jie bijo ir gėdijasi būti kitokie.Įvairiais moksliniais tyrinėjimais mėginama išsiaiškinti, kas verčia žmones

būti homoseksualiais, o ne heteroseksualiais.

Aišku tik tai, kad niekas iš tikrųjų nežino.

Sekso būdaiKai kurie homoseksualūs vyrai praktikuoja analinį seksą, tačiau jokiu būdu

ne visi (kai kuriems heteroseksualiems vyrams ir moterims taip pat patinka

analinis seksas). Kai kuriems homoseksualams patinka abipusė masturbacija,

oralinis seksas ar anilingas (laižymas aplink išeinamąją angą). Lesbietėms

taip pat gali patikti oralinis seksas, stimuliacija pirštais ar

vibratoriais – kaip ir kai kuriems heteroseksualams.Tiksliai apibrėžti seksualumą tiktai pagal sekso būdus būtų labai

trumparegiška. Seksualumui emocijos yra svarbios ne ką mažiau už patį

seksą.Didžioji dalis sekso būdų yra beveik vienodi. Jie paprastai susiję su

jauduliu ir meile, nepriklausomai nuo to, koks jūsų seksualumas.

Homoseksualumas ir istorija

Homoseksualumas yra vis labiau pripažįstamas ir suprantamas mūsų

visuomenėje, tačiau ne visada taip buvo. Įstatymai prieš „sodomiją“, kuri

yra kitas analinio sekso pavadinimas, siekia imperatoriaus Justiniano (562-

483 m. pr. Kr.) laikus. Jis manė,
lytinis aktas yra

pagrindinė žemės drebėjimų priežastis.Karalius Henrikas VIII buvo griežtai nusiteikęs pries „pederastiją“ ir 1533

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3959 žodžiai iš 7882 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.