Homoseksualių tėvų įtaka vaiko seksualinei orientacijai ir psichologinei
raidaiVykstant šeimos transformacijai mūsų visuomenėje jau nieko nestebina tokie
šeimų tipai kaip bevaikės šeimos, vienišos motinos ar tėvai ir
nesusituokusios poros. Tačiau, kai kalbama apie meilę ir seksualinį
gyvenimą, į bendras normas “netelpantys” asmenys išstumiami iš daugumos
gretų. Taigi homoseksualumas – lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui
– yra problema pati savaime. Lietuvoje egzistuoja daugybė neigiamų
homoseksualumą stereotipų: gėjai yra vaikų tvirkintojai, jie nekontroliuoja
savo seksualinio potraukio, nesugeba sukurti ilgalaikių santykių ir pan.
Skaitant lietuvišką periodiką, susidaro įspūdis, kad nepakankamai dėmesio
skiriama homoseksualų problemoms, visuomenė labiausiai susirūpinusi tuo ar
gali homoseksualūs žmonės egzistuoti mūsų visuomenėje, o toks klausimas
kaip vaikas homoseksualioje šeimoje iš viso nediskutuojamas arba
kategoriškai atmetamas: “Ypatingą pasibjaurėjimą kelia leidimas
homoseksualioms “šeimoms” įvaikinti kūdikį. Kas gresia vaikui? Geriausiu
atveju – psichinis suluošinimas, blogiausiu – “įtėviai” jį paprasčiausiai
ištvirkins” (13). Taigi mūsų visuomenę galima laikyti homofobiška. 1999
metais atlikto Europos vertybių tyrimo duomenimis Lietuva užima
priešpaskutinę vietą iš 32 šalių pagal homoseksualumo pateisinimo rodiklius
(mūsų šalyje šis rodiklis yra tik 1,86, Olandijoje – 7,83, Švedijoje –
7,72). Net 67,8 % Lietuvos gyventojų atsakė, jog nenorėtų homoseksualios
orientacijos kaimynų. Kodėl ši nuomonė tokia negatyvi? R. Mikalajūnaitės
(15) teigimu, homofobiją palaiko neigiami stereotipai ir neigiama nuomonė
apie seksualines mažumas, o ji yra susijusi su informacijos trūkumu. Todėl
labai svarbu apie tai kalbėti: teigiamo požiūrio formavimas, švietimas ta
tema padės suvokti egzistuojančius stereotipus ir integruotis
homoseksualams į visuomenę, sumažins visuomenės homofobiškumą.Apie homoseksualumą galima kalbėti įvairiais aspektais, kadangi ši tema
daugialypė. Mes aptarsime homoseksualių tėvų įtaką vaikui: kaip tai lemia
vaiko seksualinę orientaciją ir jo raidą. 2000 metais Socialinės apsaugos
ministerijos užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų firma
“Spinter”atliko tyrimą, siekdama išsiaiškinti seksualinę prievartą prieš
vaikus ir komercinį vaikų išnaudojimą. Šio tyrimo rezultatai patvirtina,
kad Lietuvos gyventojai homoseksualistus sieja su vaikų prievartautojais ir
tvirkintojais. Problemos nagrinėjimas padės suvokti šį mitą ir atsakyti į
klausimą, ar homoseksualūs tėvai nulemia vaiko homoseksualumą. Pirmiausia
svarbu apibrėžti sąvokas, kadangi orientacija ir tapatybė nėra tas pats.
Homoseksuali orientacija yra lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui,
o homoseksualumas yra platesnė sąvoka: tai homoseksualios orientacijos
pripažinimas ir atskleidimas kitiems. Nagrinėdami tėvų įtaką vaiko
seksualinei orientacijai, apie homoseksualią orientaciją kalbėsime kaip
apie homosekualios tapatybės dalį.
Homoseksualumo teorinis pagrindimas
Homoseksualumas egzistuoja nuo pat žmonijos pradžios.
Pavyzdžiui, Spartoje homoseksualumas buvo skatinama politikos dalis, o
Romos imperatoriaus Nerono laikais buvo leidžiamos homoseksualistų
santuokos. Tačiau daugelį amžių po Kristaus homoseksualūs žmonės buvo
laikomi nusikaltėliais, atsirado įvairių teorijų, bandančių paaiškinti
homoseksualumą. Medikai daug energijos išliejo ieškodami vaistų nuo šios
ligos. 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą
iš psichikos ligų sąrašo: gėjams ir lesbietėms leista dirbti mokyklose,
tarnauti kariuomenėje, globoti vaikus ir t. t. Aiškinant homoseksualumą
buvo pradėtos kurti įvairos teorijos. Čia apžvelgsime biologinį modelį, Z.
Froido teoriją ir feminizmo teoriją.Biologinės teorijos šalininkai teigia, kad trauka tos pačios lyties
asmenims yra susijusi su genetika ir hormonais. Kai vyro organizme
atsiranda per daug moteriškųjų hormonų, sumoteriškėja jo išvaizda ir
elgesys. Šią nuostatą išreiškia S. Dimbelio (4, p.56) žodžiai: „Lytinė
orientacija užkoduojama dar motinos įsčiose<…> Vėlesnę seksualinę elgseną
lemia vyriškų ir moteriškų hormonų santykinė koncentracija<…>“. Taigi
remiantis šia teorija, būtų galima daryti prielaidą, kad tėvai vaiko
homoseksualiai orientacijai įtakos neturi. Tačiau biologinės teorijos
pagrįstumas nėra įrodytas konkrečiais eksperimentais. Abejonių kelia tai,
kad įvairūs bandymai paveikti homoseksualus lytiniais hormonais konkrečių
rezultatų nedavė. Taigi nors šios teorijos ir negalime visiškai atmesti
kaip iki galo neištirtos, vis dėlto vien ja remtis aiškinti homoseksualumą
būtų nepakankama. Pastaruoju metu daugelis tyrinėtojų mano, kad
homoseksualumą lemia ir biologinės, ir sociologinės priežastys. Tačiau
svarbios ir psichologinės teorijos.Štai Z. Froidas atrado „aukso vidurį“ aiškindamas homoseksualumą –
homoseksualumas nėra nieko gėdinga ir negali būti klasifikuojamas kaip
liga. Lytinis potraukis tos pačios lyties asmeniui atsiranda dėl nesveikos
įtakos asmenybės raidai. Z. Froidas teigė, kad homoseksualumas gali
atsirasti kaip padarinys įvairių sunkumų, pereinant iš vienos raidos
stadijos į kitą (5).
Anot jo, visi kūdikiai yra homoseksualūs iš
prigimties, o psichoseksualinė raida gali sustoti būdama tokios stadijos,
kuri yra prieš heteroseksualinį vystymąsi, – tuomet vaikas bus
homoseksualus. Homoseksualumą Z. Froidas aiškina nesugebėjimu įveikti Edipo
komplekso. Moterų homoseksualumo šaknis jis įžvelgė santykiuose su tėvu:
mergaitės trokšta išnešioti tėvo kūdikį ir jaučia neapykantą motinai. Tai
įvardijama kaip „Elektros kompleksas“. Tačiau Froidas homoseksualumą
aiškino labiau remdamasis vyrų patirtimi. Jis teigia, kad jeigu tėvo nėra
arba jis yra pasyvus, berniukas nesugeba internalizuoti tvirto savo
vyriškumo jausmo. Buvo atlikta įvairių tyrimų ir surinkta nemažai įrodymų,
kad homoseksualūs vyrai vaikystėje turėjo dominuojančias motinas ir
pasyvius tėvus. Tačiau ne visi žmonės, kuriems būdinga tokia vaikystės
patirtis tampa homoseksualūs.Taigi remiantis Froido teorija niekaip negalima atmesti tėvų įtakos, tačiau
ji negali paaiškinti tų atvejų, kai homoseksualas savo tėvus vertina
pozityviai. Taip pat būtų sunku paaiškinti ir homoseksualių tėvų įtaką
vaikų homoseksualumui formuotis. Tad, manytume, reikia aptarti ir vieną iš
teorijų, kuri pabrėžia socialinio konstravimo svarbą.
Pagal feminizmo teoriją, į seksualumą galima žvelgti dviem būdais:? esencialistiniu;
? konstruktyvistiniu.Esencializmo teorija teigia, kad seksualumas yra susijęs su biologija, o
asmens seksualinė orientacija įsigali vaikystėje. Tačiau socialinio
konstruktyvizmo teoretikai teigia, kad seksualumas yra sukurtas visuomenės
ir kultūros, todėl seksualinis identitetas laikomas silpna ir nestabilia
konstrukcija (14). Šį požiūrį palaiko ir viena iš feminizmo atstovių
Barbara Smith. Ji teigia, kad homoseksualai nėra viena iš grupių, kurios
identitetas aiškus nuo gimimo. Per atsiskleidimo procesą asmuo gali įgyti
identitetą bet kuriuo gyvenimo momentu (1). Taigi pagal šią teoriją būtų
lengviausia interpretuoti vaiko homoseksualioje šeimoje problemą. Jei
svarbūs ne tik vaikystės, bet ir viso gyvenimo procesai, tuomet galima
daryti prielaidą, kad vaiko seksualinei orientacijai turi įtakos ne vien
šeima, bet ir žiniaskaida, draugai ir t. t. Čia būtų galima prisiminti ir
simbolinio interakcionizmo etikečių teoriją, kuri teigia, kad prisitaikymas
priklauso ne tiek nuo to, ką žmogus daro, bet nuo to, kaip į jo veiksmus
reaguojama, tai yra vaiko prisitaikymą lemia ne homoseksualūs tėvai, o
visuomenės reakcija ir stigmatizavimas. Žmogui priklijuota tam tikra
etiketė veikia jo elgesį ir savęs vertinimą, imamos ignoruoti kitos
savybės. Vaikas matomas tik kaip homoseksualios šeimos vaikas, ir paprastai
tikima, kad jis irgi bus tokios pačios orientacijos.Kad atsakytume į klausimą, ar homoseksualūs tėvai lemia vaiko seksualinę
orientaciją ir kokią įtaką tai turi vaiko raidai, naudosimės mokslinės
literatūros analize. Iš pradžių aptarsime įvairius tyrimus ir jų išvadas,
paskui – homoseksualių ir heteroseksualių porų skirtumus, kurie padės
suprasti, su kokiomis problemomis susiduria homoseksualių tėvų vaikai ir
dėl ko jos kyla – ar dėl to, kad tėvai yra homoseksualūs, ar dėl visuomenės
neigiamos reakcijos. Galiausiai aptarsime vedybų ir įvaikinimo klausimą,
kadangi jis labai susijęs su vaiko reakcija į savo šeimą ir integracija.
Homoseksualūs tėvai – homoseksualūs vaikai?
Yra apskaičiuota, kad Jungtinėse Amerikos valstijose yra nuo 6 iki 14
milijonų vaikų, kurių nors vienas iš tėvų yra gėjus (2). Kiek tokių vaikų
yra Lietuvoje, jokių duomenų nėra.Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad augimas homoseksualioje šeimoje vaikui
žalingas tiek psichologinei, tiek seksualinei vaiko raidai. Pagrindinis
priešininkų argumentas – vaikams reikia abiejų lyčių kaip vaidmenų
pavyzdžių, todėl neturėdamas vaidmens vaikas bus homoseksualus. Tačiau vis
daugiau tyrinėtojų teigia, kad tokios nuomonės yra susidarytos iš tyrimų,
pagrįstų išankstiniu nusistatymu. 1990 metais Sietle Julie Gottman atliktas
tyrimas parodė, kad nėra jokių nepalankių psichologinių padarinių. Ji
lygino dvi grupes: 35 vaikus, augintus lesbiečių mamų po skyrybų su tėvais,
ir 35 heteroseksualios orientacijos moteris. Lesbiečių mamų vaikai buvo
labiau linkę į homoseksualumą, tačiau Gottman teigia, kad tam įtakos turėjo
tai, ar moteris turėjo partnerį, ar ne, o ne motinų seksualinė orientacija.
Šią išvadą patvirtino ir Charlotte Petterson tyrimai. Palyginusi
homoseksualių ir heteroseksualių tėvų vaikus, ji nenustatė nei socialinės,
nei emocinės raidos skirtumo. Amerikos Psichologų Asociacija apibendrino
įvairias studijas ir padarė išvadą, kad homoseksualių tėvų vaikai visiškai
nesiskiria nuo heteroseksualių tėvų vaikų (9).Tačiau tai, kad jų tėvai yra tos pačios lyties, neabejotinai sukelia tam
tikrų sunkumų. Jei vaikų seksualinė orientacija nepriklauso nuo tėvų
homoseksualumo, tuomet kyla klausimas, iš kur tuomet vaikas ima lyties
vaidmens pavyzdį? 1981 metais atlikus tyrimą paaiškėjo, kad heteroseksualų
ir lesbiečių vaikai nuo 6 iki 9 metų nesiskyrė pagal tai, kokius žaislus ar
žaidimus jie renkasi, o stipriausią įtaką vaikams turėjo ne jų mamos, o
žaidimo draugai. Iš to galima daryti išvadą, kad homoseksualūs tėvai
nesukelia vaikui lyčių vaidmens sumaišties, lyčių modelius
jis gali
suprasti iš supančios aplinkos.Vis dėlto, anot Mondimore (16), šališką visuomenės požiūrį į
homoseksualizmą vaikai perima labai anksti. Anksčiau, negu gebama suvokti
seksualinės orientacijos sąvoką, vaiko sąmonėje homosekualumas įgauna
nepageidaujamumo atspalvį, kadangi apibūdinamas tokiais epitetais kaip
“pedas”, “iškrypėlis” ir pan. Problemų vaikams iškyla ankstyvojoje
paauglystėje, kai labai svarbu būti panašiems į savo bendraamžius. Tad nuo
ko priklauso jų reakcija į savo homoseksualius tėvus?
Veiksniai, lemiantys vaikų reakciją į homoseksualius tėvus
Labai svarbu tai, kokioje visuomenėje gyvena homoseksuali šeima ir kaip
joje vertinamas homoseksualumas. Suprantama, kad homofobiškoje visuomenėje,
kur homoseksualai tapatinami su iškrypėliais, vaikai skaudžiau reaguos į
faktą, kad jo tėvai arba vienas iš tėvų yra homoseksualus. Tėvai, kurie
gėdijasi savo homoseksualumo, paprastai sulaukia neigiamų savo vaikų
reakcijų. Be to, labai svarbu tai, kokie yra tėvų ir vaikų santykiai, ar
vaikas jaučiasi laimingas tokioje šeimoje ir, kokio amžiaus jis apie tai
sužino.N. Benokraitis teigia, kad juo anksčiau vaikai apie tai sužino, tuo mažiau
problemų jiems iškyla (2). Nors daugelis vaikų ir priima savo tėvus, kokie
jie yra, tačiau paprastai laiko tai paslaptyje: nepasakoja apie tėvus savo
draugams. “Kauno dienos” straipsnyje “Gyvenimas neįprastoje šeimoje”
vaikai, kurie gyveno homoseksualioje šeimoje, prisipažįsta, kad slėpė tai
nuo draugų, nes bijojo neigiamos visuomenės reakcijos, o jiems patiems tėvų
homoseksualumas nesudarė labai daug problemų. Vaikinas, kurio tėvas yra
gėjus, teigia: “Žmonėms atrodo, kad turėjau praeiti pragarą, kol
susitaikiau su ta mintim apie tėvą. Man atrodo viskas normalu. Kas esi, tas
esi: mano tėvas negali pasikeisti, o aš ir nenoriu”. 24 metų moteris, kurią
augino dvi mamos, pasakoja: tai buvo mano šeima, mano normalus gyvenimas.
Apie jos seksualinę pusę net nenorėjau žinoti” (8). Tėvai, patys susidūrę
su panašiomis problemomis, gali padėti vaikui jas įveikti. Vaikai susitaiko
su tuo, kad jų šeima yra kitokia, lygiai kaip ir vaikai iš kitų mažumų
šeimų, pavyzdžiui, religinių mažumų ar skirtingos rasės šeimų (24).Taigi paprastai vaikai priima savo tėvus, ir problemų kelia ne tėvų
homoseksualumas, bet visuomenės reakcija: ar ji toleruoja kitos
orientacijos žmones, ar vertinant homoseksualumą remiamasi įvairiais
mitais, kurie trukdo tiek patiems homoseksualams, tiek jų vaikams
integruotis į visuomenę. Tačiau patys homoseksualai teigia, kad “mes esam
visai tokie pat kaip ir jūs”. Daugeliu aspektų homoseksualios ir
heteroseksualios šeimos yra išties panašios: tėvai uždirba pinigus, šeimos
susiduria su įprastais gyvenimo sunkumais ir turi ieškoti problemų
sprendimo būdų, tačiau reikėtų aptarti ir skirtumus, kurie gali būti
svarbūs vaiko raidai (2).
Kuo skiriasi homoseksuali šeima nuo heteroseksualios?
Visuomenėje įprasta skirstyti žmones pagal lytį ir seksualinę
orientaciją. Skirtumai gali būti arba normalizuojami, arba patalogizuojami,
o tai priklauso nuo visuomenės, kurioje gyvenama, taip pat nuo lyties,
religijos, kultūros ir t. t. Tačiau bendrieji skirtumai būtų tokie:
1. Homoseksualai yra laisvi kurti naujas santykių formas, jų nevaržo
lyties vaidmenų apribojimai. Taigi homoseksualios poros gali pabrėžti savo
išskirtinumą, kadangi jos yra už dominuojančios grupės ribų. Kaip teigia
vienas gėjus, “tu esi pakraštyje, taigi tu turi daugiau erdvės būti tuo,
kuo tu esi. <…> Tu gali kurti savo tradicijas” (7). Tačiau tai labai
priklauso nuo amžiaus, lyties, klasės: pavyzdžiui, darbininkų klasės gėjų
pora iš kaimo vietovės jausis visiškai kitaip nei gėjų pora iš San
Fransisko, kur plačiai diskutuojamas įvaikinimo klausimas. Be to, negalime
netasižvelgti ir į individualias poros savybes. Kai kas homosekualumą gali
priimti kaip mados dalyką siekiant patraukti aplinkinių dėmesį ar
išpopuliarėti (pavyzdžiui, muzikos žvaigždės). Vis dėto dažniausiai gėjų
šeimos yra idealistiškai apibrėžiamos kaip laisvai pasirinktos.2. Homoseksuali šeima dėl savo orientacijos gali netekti giminių ir
artimųjų paramos. Taigi pora gali išgyventi nusivylimą ir liūdesį. Šiuo
atveju svarbu paminėti identifikavimosi su biologine ir pasirinkta šeima
opoziciją. Dauguma gėjų ir lesbiečių savo šeimos narius įvardija kaip
tuos, kurie yra visada šalia, ir tu gali tikėtis tiek emocinės, tiek
finansinės jų paramos. Taigi nors daugelis šeimų pabrėžia, kad pasirinkta
šeima pakeičia biologinę, vis dėlto galima išgirsti kad ir tokią nuomonę:
“visada bus tuščia vieta, kur turėtų būti kraujo ryšiais susieta šeima”
(17).3. Namai tampa vienintelė privati vieta, vienintelė prieglauda, kur
pora gali jaustis nediskriminuojama. Seksualumas paprastai siejamas su
privatumu, ir heteroseksualumas tampa nepastebimas viešoje sferoje. Tačiau
tyrimai rodo, kad dauguma respondentų nėra priešiški homoseksualistams, kol
jie nerodo savo seksualinės orientacijos viešai (7). Taigi gėjumi ar
lesbiete galima būti tik specifinėse erdvėse arba vietose (gėjų baruose,
įvairiuose klubuose ir privačioje namų erdvėje). Dažnai homoseksualūs
žmonės tampa ne tik diskriminacijos, bet ir
prievartos aukomis. 92 %
lesbiečių ir gėjų teigia, kad yra patyrę grasinimus ir gąsdinimus, 24 %
teigia buvę fiziškai užpulti dėl savo seksualinės orientacijos. Moterys
lesbietės dažnai tampa seksualinės prievartos aukomis.4. Tų pačių lyčių santykiai yra labiau pagrįsti lankstumu,
lygiateisišku sprendimų priėmimu ir lygybe. Kadangi jie neturi vaidmens
modelių pavyzdžių, patys gali kurti lanksčias santykių formas. Gėjų porose
paprastai didesnę galią turi vyresnis partneris, o lesbietės, kadangi jos
buvo socializuotos kaip moterys, yra linkusios pabrėžti lygybės svarbą,
artumą ir intymumą. Palyginti su heteroseksualiais tėvais, daugelis
homoseksualių tėvų pabrėžia verbalinį ryšį su vaikais. Be to, “jie labiau
reaguoja į vaiko poreikius ir dažniau dalyvauja vaiko užsiėmimuose” (2).5. Homoseksualūs tėvai kartais linkę griežčiau vertinti savo vaikų
elgesį. Priežastis paprasta – baimė būti apkaltintiems, kad jie blogi
tėvai. Mokytojai pastebi, kad vaikai iš homoseksualių šeimų turi stipresnį
atsakomybės jausmą ir mažiau elgesio problemų, palyginti su heteroseksualių
tėvų bendraamžiais (2). Tačiau teisėjai dažnai nepaiso mokslinių faktų ir
atima teisę globoti ir lankyti savo vaikus.6. Nors kai kuriose šalyse jau leidžiama homoseksualioms poroms
įteisinti savo santykius vedybomis, daug kur ši teisė vis dar nesuteikta.
Iš to kyla daugybė problemų: partneriai negali suteikti vienas kitam
sveikatos draudimo, jie negali lankyti vienas kito ligoninėje ir pan. Jei
šeimoje yra vaikas, nebiologinis partneris negali jo įsivaikinti. Tai gali
turėti įtakos jų santykių stabilumui, be to, tėvai negali apginti vaiko
ekonominių interesų ir suteikti socialinių garantijų.7. Homoseksualių šeimų stigmatizavimas išskiria jas iš “normaliųjų”
tarpo, visi veiksmai interpretuojami per homoseksualumo prizmęrėmus. Nors
dabar stigmatizacija sumažėjo, tačiau ji vis dar egzistuoja, daug kur
homoseksualumas apibrėžiamas kaip nusikalstama veikla, gėjams ir lesbietėms
draudžiama užimti tam tikras pareigas. Tad jeigu vaikas mato, kad jo tėvai
arba vienas iš jų yra nepageidautinas, “nenormalus”, be abejonės, tokiam
vaikui kils nemažai sunkumų.Aišku, būtų galima rasti ir daugiau heteroseksualių ir homoseksualių šeimų
skirtumų. Čia paminėjome tik pagrindinius, galinčius turėti įtakos vaiko
raidai. Kaip matome, daugiausia problemų, susijusių su skirtingos
seksualinės orientacijos šeimomis, gali kilti dėl visuomenės reakcijos:
draugų ir giminių paramos netekimo, diskriminacijos ir prievartos,
stigmatizacijos. Tačiau skirtumai, nesusiję su visuomenės reakcija, gali
teikti netgi pranašumų: nesant tradicinių vaidmenų santykiai yra laisvesni,
tėvai priima sprendimus lygiateisiškai, labiau įsitraukia į bendrą veiklą
su vaikais labiau reaguoja į vaiko poreikius. Be to, tėvai griežčiau
vertina vaikų elgesį, todėl vaikai turi stipresnį atsakomybės jausmą,
mažiau elgesio problemų.Taigi vaiko gyvenimas homoseksualioje šeimoje yra glaudžiai susijęs su
visuomenės požiūriu į homoseksualumą. Suprantama, tose visuomenėse, kuriose
įteisintos homoseksualių šeimų vedybos, vaikas susidurs su mažesnėmis
problemomis. Tad aptarsime vedybų klausimą.
Homoseksualių porų vedybos
Heteroseksualumas yra institucionalizuojamas vedybomis, tačiau homoseksualų
vedybos ir šeima laikoma svetimu dalyku. Paradoksas tas, kad gėjai ir
lesbietės paprastai “reprezenuoja” socialines problemas, tačiau sprendžiant
tas problemas seksualinės mažumos paprasčiausiai ignoruojamos. Atmetant
homoseksualių santuokų įteisinimą, pateikiami įvairūs argumentai: tokios
santuokos keliančios grėsmę visuomenės stabilumui, prieštarauja esminei
šeimos prokrecijos funkcijai ir pan.Teisė į privatų gyvenimą iš dalies pripažįstama Europos komisijos ir
Europos teismo: individas turi būti apgintas nuo neteisėto kišimosi į jo
privačią erdvę ir autonomiją. Be teisės į šeimos gyvenimą, namus, ginamas
individo identitetas, integralumas, autonomija, asmeniniai ryšiai ir
seksualumas (17). Tačiau teisė į lesbiečių ir gėjų šeimos gyvenimą nėra
pripažinta Europos komisijos ir Europos teismo. Pagal šią komisiją, šeima
susideda iš vyro, moter ir jų biologinių ar įvaikintų vaikų (8(1)
straipsnis). Taigi gėjų ir lesbiečių poros neatitinka šeimos sąvokos, nors
jau kurį laiką nevedybiniai ryšiai buvo pripažįstami kaip šeimos tipai:
brolių ir seserų, kitų giminių, tėvų su vaiku, gimusiu ne santuokoje ar po
skyrybų, poligaminiai santykiai. Tačiau gėjų ir lesbiečių sąvoka paprastai
vartojama daug siauriau. 1992 metais olandų gėjų poros prašymas suteikti
jiems tėvystės teises buvo atmestas argumentuojant, kad šeimos sąvoka
negali būti suprantama taip plačiai. Vis dėlto nuo to laiko daugelyje šalių
gėjų ir lesbiečių judėjimai nemažai pasiekė: partnerystės įstatymas yra
priimtas Danijoje (1989), Norvegijoje (1993), Švedijoje (1994),
Grenlandijoje (1996), Islandijoje (1996), Olandijoje (1997). Suomijoje,
praėjus 4 mėnesiams nuo įstatymo, leidžiančio įteisinti homoseksualų
santuoką, užregistruotos 208 poros. Taigi šeimos samprata Europoje kinta
labai sparčiai. Tačiau kokia padėtis Lietuvoje?
Lietuvos šeimos ir santuokos kodekse nėra užuominų apie
registruotą
partnerystę, partnerių atsakomybę, teises ir pareigas ar galimybę
lesbietėms naudotis dirbtiniu apvaisinimu ar įvaikinti vaiką. Mokyklose
kalbama tik apie heteroseksualią šeimą. Homoseksualams priskiriami visi
įmanomi lytiniai iškrypimai, kuriuos dabartinis mokslas yra paneigęs.
Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjas V. Mikelėnas tvirtino, kad “reikės
palaukti mažiausiai 10 metų, kol Lietuvoje bus galima pradėti diskusijas
apie gėjų santuokas”. Šiuo metu mažumų teisėmis Lietuvoje domisi Europos
Parlamentas bei JAV Kongresas (3). Ataskaitose apie žmogaus teisių apsaugą
pasaulyje rašoma, kad Lietuvos baudžiamajame kodekse įteisinta gėjų
diskriminacija ir naujame kodekse ji vėl bus įteisinta – vienas jo
straipsnis skelbia, kad vienalytės santuokos šalyje draudžiamos (23). 2003
metų gegužės 1 d. įsigalios naujasis Baudžiamasis kodeksas, kuris panaikins
122 straipsnį pavadinimu “Vyro lytinis santykiavimas su vyru” – šis
straipsnis numato laisvės atėmimą iki 8 metų už vyrų santykiavimą iki 18
metų. Be to, šių metų balandžio 11 d. pasirašytas projektas dėl lygių
galimybių plėtros Lietuvoje. Šiuo projektu siekiama skatinti toleranciją
įvairiais pagrindais ir mažinti diskriminacijos formas. Taigi mūsų šalyje
jau daroma pažanga teisės srityje ginant homoseksualios orientacijos
asmenis, tačiau kada visuomenė liausis žiūrėjusi į juos kaip į iškrypėlius,
neaišku.
Išvados
Kalbant apie homoseksualumą paprastai remiamasi ne mokslininkų atliktais
tyrimais, o vyraujančiais stereotipais ir mitais. Homoseksualai minimi kaip
iškrypėliai ir vaikų tvirkintojai. Taip yra dėlto, kad trūksta
informacijos: apie tai vengiama kalbėti. Lietuva priskiriama homofobiškoms
šalims: vaiko klausimas homoseksualioje šeimoje atmetamas kaip grėsmė
visuomenės stabilumui, vyrauja nuomonė, kad homoseksualių tėvų vaikas bus
homoseksualios orientacijos.Bandant aiškinti homoseksualumą, kuriamos įvairios teorijos. Pagal
biologinį modelį, homoseksualumas yra susijęs su hormonais ir genetika, Z.
Froido teorija pabrėžia dominuojančių tėvų svarbą vaiko homoseksualumui
formuotis, taip pat perėjimo iš vieno tarpsnio į kitą sunkumus. Dažnai
aiškinant homoseksualumą pasitelkiamos įvairios teorijos, tačiau šiame
straipsnyje iškeltoms hipotezėms patvirtinti geriausiai tinka feminizmo
teorija, kuri homoseksualumą aiškina kaip socialiai konstruojamą: svarbi
yra ne tik vaikystės, bet ir viso žmogaus gyvenimo patirtis.Apžvelgus įvairius tyrimus ir mokslininkų išvadas, abi hipotezės
pasitvirtina: vaiko buvimas homoseksualioje šeimoje nelemia jo
psichologinės raidos, tai taip neturi įtakos jo seksualinei orientacijai.
Tokiam vaikui daugiausia problemų kyla ne dėl to, kad jo tėvai yra
homoseksualios orientacijos, bet dėlto, kad visuomenės požiūris į
homoseksualumą yra neigiamas. Išsiaiškinus homoseksualių ir heteroseksualių
šeimų skirtumus, paaiškėjo, kad homoseksualūs tėvai gali turėti netgi
teigiamos įtakos: tokiose šeimose augantys vaikai kelia mažiau elgesio
problemų, jie yra atsakingesni.Nors gėjai ir lesbietės įgyja vis daugiau teisių, vis dėlto dar labai
nedaug kur leidžiamos homoseksualių porų vedybos, o tai gali turėti
neigiamos įtakos vaikui. Lietuvoje dar tik kalbama apie gėjų ir lesbiečių
diskriminaciją, nors jau kyla diskusijų homoseksualių vedybų klausimu.
Domėjimasis šia tema ir egzistuojančių mitų suvokimas padės formuoti
teigiamą požiūrį į seksualines mažumas, mažinti jų diskriminaciją,
integruotis į visuomenę tiek homoseksualiems tėvams, tiek jų vaikams.
HOMOSEKSUALUMAS
—————————————————————————-
—-Pagal žodyno apibrėžimą homoseksualas yra „asmuo, kuris jaučia seksualinį
potraukį tos pačios lyties žmonėms“. Ir vyras, ir moteris gali būti
homoseksualai, arba gėjai, nors kai kurios gėjės linkusios vadintis
lesbietėmis.Kai kurie žmonės suvokia, kad jie yra homoseksualai jau labai ankstyvame
amžiuje, ir puikiai jaučiasi tai suprasdami. Tuo tarpu kiti užgniaužia savo
jausmus, kartais visam gyvenimui, nes jie bijo ir gėdijasi būti kitokie.Įvairiais moksliniais tyrinėjimais mėginama išsiaiškinti, kas verčia žmones
būti homoseksualiais, o ne heteroseksualiais.
Aišku tik tai, kad niekas iš tikrųjų nežino.
Sekso būdaiKai kurie homoseksualūs vyrai praktikuoja analinį seksą, tačiau jokiu būdu
ne visi (kai kuriems heteroseksualiems vyrams ir moterims taip pat patinka
analinis seksas). Kai kuriems homoseksualams patinka abipusė masturbacija,
oralinis seksas ar anilingas (laižymas aplink išeinamąją angą). Lesbietėms
taip pat gali patikti oralinis seksas, stimuliacija pirštais ar
vibratoriais – kaip ir kai kuriems heteroseksualams.Tiksliai apibrėžti seksualumą tiktai pagal sekso būdus būtų labai
trumparegiška. Seksualumui emocijos yra svarbios ne ką mažiau už patį
seksą.Didžioji dalis sekso būdų yra beveik vienodi. Jie paprastai susiję su
jauduliu ir meile, nepriklausomai nuo to, koks jūsų seksualumas.
Homoseksualumas ir istorija
Homoseksualumas yra vis labiau pripažįstamas ir suprantamas mūsų
visuomenėje, tačiau ne visada taip buvo. Įstatymai prieš „sodomiją“, kuri
yra kitas analinio sekso pavadinimas, siekia imperatoriaus Justiniano (562-
483 m. pr. Kr.) laikus. Jis manė,
lytinis aktas yra
pagrindinė žemės drebėjimų priežastis.Karalius Henrikas VIII buvo griežtai nusiteikęs pries „pederastiją“ ir 1533