Endokrinologija – mokslas apie hormonų, sekretuojamų organizmų endokrininėse liaukose sukeliamus cheminius homeostatinius prisitaikymus ir kitus poveikius.
Ląstelė – ląstelė tipo ryšio būdai:
– betarpiškiausias ryšys tarp ląstelių yra plyšinės jungtys
– signalinės molekulės ant kai kurių ląstelių paviršinės membranos leidžia joms specifiniu būdu tiesiogiai sąveikauti su tam tikromis ląstelėmis
– populiariausias ryšio tarp ląstelių būdas yra cheminių medžiagų – pernešėjų (messengers) panaudojimas
Medžiagų – pernešėjų tipai:
– parakrinai
– neuropernešėjai
– hormonai
– neurohormonai
Endokrininė sistema:
– kontroliuoja organinio metabolizmo, vandens ir elektrolitų balansą
– indukuoja adaptyvius pokyčius, padedančius organizmui susitvarkyti su stresinėmis situacijomis
– skatina tolygų, nuoseklų augimą ir vystymąsi
– kontroliuoja dauginimąsi
– reguliuoja eritrocitų gamybą
– kartu su autonomine nervų sistema kontroliuoja, integruoja kraujotaką ir maisto virškinimą bei absorbciją
Endokrininę sistemą sudaro:
– kankorėžinė liauka (pineal)
– pagumburis
– hipofizė (pituitary)
– priešskydinė liauka
– skydliaukė
– užkrūčio liauka (thymus)
– širdis
– skrandis
– antinksčiai
– kasa
– dvylikapirštė žarna
– inkstai
– oda
– kiaušidės
– sėklidės
– placenta nėščioje moteryje
Hormonai:
– trofiniai, kurių pirminė funkcija yra kitų hormonų sekrecijos reguliavimas
– netrofiniai, kurie veikia neendokrininius audinius
Endokrininės sistemos kompleksiškumą pabrėžiantys faktai:
– viena endokrininė liauka gali gaminti keletą įvairių hormonų
– tą patį hormoną gali sekretuoti keletas endokrininių liaukų
– gana dažnai vienas hormonas turi keletą tipų ląstelių – taikinių
– tą pačią ląstelę – taikinį gali veikti keletas hormonų
– tas pats cheminis pernešėjas gali būti hormonu arba neuropernešėju, priklausomai nuo jo šaltinio ir būdo, kuriuo jis pasiekia ląstelę – taikinį
– kai kurie organai pagal funkcijas yra išimtinai endokrininiai, kiti endokrininės sistemos organai šalia hormonų sekrecijos atlieka ir neendokrinines funkcijas
Pagal savo biocheminę struktūrą hormonai skirstomi į:
– peptidus ir baltymus
– aminus:
– skydliaukės
– antinksčių šerdies (katecholaminai)
– steroidus:
– antinksčių žievės
– gonadų
– dauguma placentos hormonų
Hormonų skirtumai tirpumo požiūriu:
– visi peptidai ir katecholaminai yra hidrofiliški ir lipofobiški
– visi steroidai ir skydliaukės hormonai yra lipofiliški ir hidrofobiški
Peptidinių hormonų sintezėje skiriami šie pagrindiniai etapai:
– didelius pirminius baltymus – preprohormonus sintetina ribosomos ant grubaus endoplazminio tinklo
– kelionės per endoplazminį tinklą ir Goldži kompleksą metu didelės preprohormono molekulės paverčiamos prohormonais ir galiausiai aktyviais hormonais. (pro-opiomelanokortinas: adrenokortikotrofinis hormonas (ACTH), melanocitus – stimuliuojantis hormonas (MSH) ir b – endorfinas)
– Goldži kompleksas koncentruoja galutinius hormonus, pakuoja juos į sekrecines pūsleles, kurios yra pašalinamos ir kaupiamos citoplazmoje tol, kol atitinkamas signalas sukelia jų sekreciją
– esant atitinkamai stimuliacijai, sekrecinės pūslelės susilieja su plazmos membrana ir išskiria savo turinį į išorę egzocitozės būdu
Steroidogeninėse ląstelėse vykstantys procesai:
– -cholesterolis yra bendras visų steroidinių hormonų pirmtakas
– įvairių steroidinių hormonų sintezė iš cholesterolio vyksta dėka fermentinių reakcijų serijų, modifikuojančių bazinę cholesterolio molekulę
– steroidiniai hormonai po jų sintezės nėra kaupiami
– po sekrecijos į kraują, kai kurie steroidiniai hormonai patiria tolimesnes transformacijas kraujyje ar kituose organuose, kur jie paverčiami į stipresnius ar skirtingus hormonus
Aminai:
– gaminami iš natūraliai esančios amino rūgšties tirozino
– nė vienas iš fermentų, dalyvaujančių bet kurio iš šio tipo hormonų sintezėje, nėra išsidėstęs sekretuojančios ląstelės organėlėse
– abiejų tipų aminai yra kaupiami prieš sekreciją
Hormonų transportavimas:
– hidrofiliniai peptidiniai hormonai transportuojami paprasčiausiai ištirpę plazmoje
– didžioji dalis lipofilinių hormonų cirkuliuoja plazmoje susijungę su plazmos baltymais
Pagal receptorių padėtį ant ląstelių – taikinių hormonai skirstomi į dvi grupes:
– hidrofiliniai peptidai ir katecholaminai, blogai tirpstantys lipiduose, negali įveikti ląstelių – taikinių lipidinių membranų barjero, todėl jie sąveikauja su specifiniais receptoriais išsidėsčiusiais ant išorinio ląstelių – taikinių plazminės membranos paviršiaus
– lipofiliniai steroidai ir skydliaukės hormonai lengvai įveikia ląstelės membraną ir sąveikauja su receptoriais, esančiais ląstelės – taikinio viduje
Visų hormonų poveikis ląstelėms- taikiniams pasireiškia per ląstelės baltymų veiklos pakeitimą: