Hormonų apžvalga
5 (100%) 1 vote

Hormonų apžvalga

Turinys

Įvadas. 2

Hormonų sintezė ir sekrecija. 2

Hormonų veikimo mechanizmai. 3

Funkcinė pagumburio ir hipofizės sistema. 4

Priekinės hipofizės dalies hormonai. 4

Tarpinės hipofizės dalies hormonai. 6

Užpakalinės hipofizės dalies hormonai. 6

Antinksčių hormonai 7

Endokrininė kasos funkcija 7

Skydliaukės hormonai 8

Priešskydinių liaukų, čiobrialiaukės ir kankorėžinės liaukos hormonai 8

Lytinių liaukų hormonai 8

Difuzinė endokrininė sistema 9

Literatūra 11ĮVADAS.

Endokrininės, arba vidinės sekrecijos liaukos, kurias pirmą kartą 1855 m. taip pavadino prancūzų fiziologas C. Bernard’as, sintetina aktyvias medžiagas – hormonus (gr. hormaein – dirginti). Hormonai – tai specifinės, fiziologiškai aktyvios medžiagos, išskiriamos į kraują, limfą ir tarpląstelinį skystį. Jos, humoraliniu keliu perduodamos informaciją, veikia organizmo struktūrą ir funkcijas. Hormonams būdingas specifinis, distancinis ir stiprus fiziologinis poveikis. Nuolat patekdami į kraujo apykaitą, hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, ląstelių diferenciaciją, jų augimą, endokrininių liaukų bei centrinės nervų sistemos (CNS) funkcijas. Nors hormonai atlieka svarbią komunikacinę ir koordinuojančią daugelio ląstelių, organų veiklą, tačiau tiksli ir efektyvi funkcijų reguliacija galima tik tada, kai integruojamos nervinė ir endokrininė sistemos. Nustatyta, kad kai kurios CNS struktūros ne tik pasižymi nerviniu jaudrumu, bet pačios gamina bei išskiria neurohormonus. Tada nerviniai signalai pakeičiami hormoniniais impulsais, ir neuroendokrininė sistema efektyviau moduliuoja funkcijų reguliaciją, kol organizmas prisitaiko prie nuolat kintančios aplinkos. Nervinė reguliacija per tiesioginius ryšius su efektoriniais audiniais tiksliai bei greitai perduoda jiems informaciją, o hormoninis signalas į visas organizmo ląsteles sklinda radijo bangų veikimo principu. Šią informaciją priima tik ląstelės taikiniai, turinčios specifinius receptorius.

Hormonus sintetina ne tik vidinės sekrecijos liaukos, bet ir daugelis ląstelių, kurios išsisklaidę visame organizme (CNS neuronai, virškinimo trakto, trombocitai ir kt.)todėl organizme funkcionuoja ir difuzinė neuroendokrininė sistema, kurią anglų mokslininkas pavadino APUD sistema. APUD sistemos hormonai pasižymi autokrininiu ir parakrininiu poveikiu, t.y. plinta difuziškai ir atitinkamai veikia tos pačios (autokrininis) ar gretimų ląstelių (parakrininis) aktyvumą.

HORMONŲ SINTEZĖ IR SEKRECIJA.

Atsižvelgiant į cheminę struktūrą ir poveikį, hormonai skirstomi į 2 pagrindines grupes: baltyminius ir steroidinius hormonus. Baltyminės kilmės hormonai skirstomi: 1) baltymai (insulinas, somatotropinas, gonadotropinas, kalcitoninas); 2) peptidai (statinai, liberinai, oksitocinas); 3) aminorūgščių dariniai (adrenalinas, tironinai). Jie sintetinami ląstelės endoplazminio tinklo ribosomose, kuriose gaminami preprohormonai, iš kurių susidaro mažesnės molekulinės masės pirmtakai – prohormonai. Goldžio komplekse, veikiant proteazėms, susidaro hormonai, kurie kaupiasi sekrecinėse granulėse. Baltyminių hormonų sintezė trunka 1-3 val., jų veikimo pusperiodis yra 10-20 min. Steroidinius hormonus gamina antinksčių žievė (aldosteronas, kortizolis), kiaušidės ir placenta (estrogenai, progesteronas), sėklidės (testosteronas) ir inkstai (kalcitriolis). Jie kaupiasi juos gaminančioje ląstelėje. Veikiant dirgikliui, vyksta greita steroidų sintezė ir sekrecija.

Hormonų sekrecijos intensyvumas yra nevienodas, gali trukti nuo kelių minučių iki keletos dienų. Hormonus kraujyje perneša baltymai – albuminai, globulinai bei specifiniai baltymai. Kraujo apytakoje susidaro dinamiškos hormonų atsargos, nes susijungusių su juos pernešančiais baltymais hormonų neveikia fermentai. Hormonai yra fiziologiškai aktyvūs tik būdami laisvi, t.y. nesusijungę su juos pernešančiais baltymais. Mažėjant aktyvaus (laisvo) hormono koncentracijai kraujyje, intensyvėja jo sintezė ir sekrecija. Hormonus suardo kraujo, kepenų, inkstų ląstelių proteazės, tačiau inaktyvacijos greitis yra nevienodas, nuo jo priklauso jų veikimo pusperiodžio trukmė. Hormonų skilimo produktai dažniausiai išsiskiria su šlapimu ir tulžimi. Tai netiesiogiai parodo hormonų sekrecijos intensyvumą. Hormonų metabolitai gali būti ir fiziologiškai aktyvūs. Hormonų koncentracijos kraujyje nustatymas geriau apibūdina jų sekrecijos aktyvumą negu skilimo produktų nustatymas. Radioimuniniai tyrimo metodai RIA nustato labai mažas hormonų koncentracijas (10-12M), t.y. aptinka vieną hormono molekulę tarp 50 milijardų vandens molekulių.

Hormonų sekrecijos intensyvumą organizme reguliuoja grįžtamasis ryšys: didėjant arba mažėjant hormonų koncentracijai kraujyje, atitinkamai slopinama arba aktyvinama jų sekrecija. Pirminis hormoninis signalas ląstelę-taikinį pasiekia daug kartų sustiprėjęs. Hormonų sekrecijos savireguliacijos mechanizmas gali sutrikti, tada endokrininės liaukos veikla patologiškai pakinta. Esant hiperfunkcijai, hormono sekrecija nuolat didėja. Hipofunkcijos atveju organizme nuolat trūksta hormono dėl endokrininės liaukos veiklos silpnėjimo arba greito hormono irimo. Jeigu endokrininė liauka nebegamina hormonų, prasideda jos funkcija, o sutrikus sekretuojamų hormonų kiekybiniams santykiams –
disfunkcija.

HORMONŲ VEIKIMO MECHANIZMAI.

Hormono – receptoriaus kompleksas – tai pirmoji hormoninės informacijos (signalo) perdavimo grandis. Prie receptoriaus aktyviojo centro prisijungia hormonas. Vykstant konformaciniams pokyčiams, prasideda signalo perdavimas ląstelei. Ląstelė-taikinys gali turėti 2-10 tūkst. receptorių, kurių skaičius nuolat keičiasi ir priklauso nuo hormono veiklos specifikos. Didelė hormono koncentracija mažina receptorių tankį, todėl mažėja elektorinių ląstelių jautrumas hormonui. Ląstelės membranos paviršiuje hormono ir receptoriaus kompleksas, perdavęs informaciją endocitozės būdu, patenka ląstelę ir joje suyra. Dalis buvusių receptorių recirkuliuoja iš ląstelės į membranos išorinį paviršių, o kita dalis gaminama iš naujo.

Hormonų signalas perduodamas 3 pagrindiniais būdais: 1) per membranoje esančius receptorius baltyminės kilmės hormonai informaciją perduoda, dalyvaujant antriniams signalo perdavikliams; 2) riebaluose tirpūs steroidiniai hormonai, difundavę per membraną, jungiasi su citoplazmoje esančiais receptoriais. Steroidinio hormono ir receptoriaus kompleksas migruoja į ląstelės branduolį ir, susijungęs su branduolyje esančiais chromuotino nehistoniniais baltymais, aktyvina struktūrinių genų veiklą, iRNR sintezę ir naujų baltymų gamybą ribosomose. Steroidiniai hormonai informaciją perduoda lėtai (valandomis), o dalyvaujant antriniams signalo perdavikliams, signalas perduodamas per sekundes, minutes; 3) per ląstelės branduolyje esančius receptorius mažos molekulinės masės tiroidiniai hormonai aktyvina transkripciją, transliaciją, specifinių baltymų sintezę, skatina ląstelių diferenciaciją, daiginimąsi, energijos apykaitą. Jų poveikis tęsiasi daug ilgiau (dienomis ir savaitėmis).

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 944 žodžiai iš 2801 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.