Hospitalinė infekcija jos įtaka
5 (100%) 1 vote

Hospitalinė infekcija jos įtaka

TURINYS

ĮVADAS …………………………………………………………………………………………………… 02

1. HOSPITALINĖS INFEKCIJOS SAMPRATA …………………………………. 03

2. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJOS …………………………………………… 04

3. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJŲ PREVENCIJA …………………….. 06

3.1. Ikioperacinis periodas ………………………………………………………………………. 06

3.1.1. Ligonio paruošimas operacijai ………………………………………………………. 06

3.1.2. Operacinės personalo pasiruošimas operacijai …………………………………. 08

3.1.3. Antibiotikų profilaktika ………………………………………………………………… 09

3.2. Operacinių žaizdų infekcijų prevencija operacijos eigoje …………………….. 10

3.3. Operacinių žaizdų infekcijų prevencija, prižiūrint pacientus pooperaciniame laikotarpyje …………………………………………………………………………………….. 13

IŠVADOS ………………………………………………………………………………………………… 15

LITERATŪRA ………………………………………………………………………………………… 16

PRIEDAI

ĮVADAS

Hospitalinės infekcijos nėra naujas reiškinys. Nežiūrint didelių šio amžiaus hospitalinių infekcijų prevencijos pasiekimų, hospitalinių infekcijų problema aktuali ir šiuolaikinėse ligoninėse. Pasireikšdamos didesniais ar mažesniais protrūkiais, hospitalinės infekcijos nuolat padaro didelių moralinių ir materialinių nuostolių, didina gydymo išlaidas, o svarbiausia – didina ligonių mirštamumą.

Be jau esamų ligonio kančių ir pavojų, hospitalinės infekcijos labai sukomplikuoja pasveikimo procesą bei yra tiesioginių ir netiesioginių išlaidų priežastis. Mokslininkų paskaičiavimais, hospitalinės infekcijos JAV kainuoja apie 4,5 mlrd. Dolerių, Jungtinėje Karalystėje – iki 2 mln. svarų sterlingų. (Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija Nr. R (84) 20).

Taigi, hospitalinės infekcijos yra rimta ir brangiai kainuojanti problema visuomenei, tiesiogiai susijusi su:

– didėjančiu pacientų imlumu infekcijoms dėl platesnės ligoninių pacientų amžiaus struktūros ir sudėtingesnių bei radikalesnių gydymo ir diagnostikos metodų.

– beatodairišku antibiotikų vartojimu, t.y. ir pastoviu jų vartojimu profilaktikos tikslu, kurie sukelia ne tik apgaulingą saugumą, bet ir sąlygoja ypatingai pavojingų mikroorganizmų paplitimą ligoninėse.

– nepakankamu ligoninių personalo apmokymu, kaip perspėti kryžminę esamų infekcijų perdavimą. (Europos Tarybos Ministrų komiteto Rezoliucija (72)).

Lietuvoje hospitalinės infekcijos taipogi yra rimta problema ir jų prevencijai skiriamas didelis dėmesys. Hospitalinių infekcijų registravimas Lietuvoje yra privalomas. 1996 m. Higienos institute vykdant Hospitalinių infekcijų kontrolės programą, buvo atliktas infekcijų paplitimo Lietuvos ligoninėse tyrimas. Nustatyta, jog didžiausias hospitalinių infekcijų paplitimas buvo respublikinėse ligoninėse (7,6%) lyginant su miestų (4,7%) ir rajonų (3,9%), bei reanimacijos (29,6%), traumatologijos (11,7%) ir chirurgijos skyriuose (9,7%).

Didžiausią hospitalinių infekcijų dalį sudaro kvėpavimo takų (37,6%) ir operacinių žaizdų infekcijos (26,4%) (R.Valintėlienė, 2000, p. 8).

Todėl operacinių žaizdų infekcijų prevencijai chirurgijos skyriuose turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Šio referato tikslas – apibrėžti hospitalinės infekcijos sąvoką, išnagrinėti jos įtaką chirurginių pacientų priežiūroje.

1. HOSPITALINĖS INFEKCIJOS SAMPRATA

Hospitalinės infekcijos sąvokos apibrėžimas kito istoriškai.

Tai daugiau nei 2500 m. žmogaus socialinio gyvenimo istorija. (R.Valintėlienė, 1999 m. p. 3).

Jei penktajame – šeštajame dešimtmetyje hospitalinės infekcijos pasaulyje buvo siejamos su stafilokokine infekcija, vėliau – su antibiotikams atsparių hospitalinių štamų sukelta infekcija, kuria ligonis užkrečiamas ligoninėje, tai šiuo metu jos suvokiamos daug plačiau. (R.Valintėlienė, 2000 m., p. 7).

Hospitalinė infekcija – tai bet kokie bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimai, susiję su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu joje. (Sveikatos priežiūros įstaigos higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai HN 47, 2003).

Hospitaline (ar nozokomialine) infekcija laikomas bet koks mikrobinės kilmės susirgimas, kuris kliniškai ir/ar mikrobiologiškai nustatomas ligoniams ar personalui ir yra susijęs su ligonio paguldymu ar gydymu ligoninėje ar bet kurioje kitoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su personalo darbu jose, nepriklausomai nuo to, ar simptomai pasireiškia jiems tebeesant minėtose įstaigose ar ne (Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija Nr. R (84)20). Taigi hospitalinėms priskiriamos ne tik egzogeninės (kai infekcija perduodama vieno žmogaus kitam, nesvarbu ar tai būtų ligoniai ar personalas), bet ir endogeninės (sukeltos paties asmens nešiojamų normalios ar patogeninės mikrofloros, įskaitant ir tą, kuria jis buvo
kolonizuotas ligoninėje) kilmės kliniškai pasireiškusios infekcijos, kurių nebuvo pacientui atvykstant į ligoninę. Toks apibrėžimas Lietuvoje oficialiai įsigaliojo nuo 1998 m., tačiau dar daugelis hospitalinę infekciją sieja vien tik su medikų darbo broku, klaidomis, higieninio režimo pažeidimas.

Teisingai suvokiant hospitalines infekcijas akivaizdu, kad visai jų išvengti neįmanoma, tačiau, įdiegus moksliškai pagrįstas profilaktikos priemones, didelės jų dalies galima būtų išvengti. (R.Valintėlienė, 2000 m., p. 7).

2. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJOS

Būtina sąlyga operacinei žaizdos infekcijai atsirasti – mikrobinė žaizdos kontaminacija (J.Griškevičienė, 2003, p. 1)

Kontaminacija – procesas, kurio metu ant įrangos ar žmonių patenka patogeniniai ar potencialiai patogeniniai mikroorganizmai (R.Valintėlienė, 1999, p. 1).

Galimi mikroorganizmų šaltiniai:

 Endogeniniai – nuo ligonio odos, gleivinių, iš vidaus organų ir kt.

 Egzogeniniai – nuo operuojančio personalo rankų, operacinės įrangos, visų instrumentų ir medžiagų, patenkančių į operacinį lauką.

Operacinės žaizdos infekcijos atsiradimo rizika priklauso nuo patekusių bakterijų dozės, patogeniškumo bei ligonio atsparumo. (J.Griškevičienė, 2003, p. 1).

Tarptautinė infekcijų valdymo federacija (1999, p. 25, 26) dar išskiria šiuos pooperacinių žaizdų infekcijų dažnį padidinančius rizikos veiksnius, kurie yra susiję su:

Ligoniu

 Ligonio amžius.

 Mitybos būklė. Sunkus badavimas gali būti susijęs su didesniu operacinių žaizdų infekcijų skaičiumi.

 Bendra būklė, lydinčios ligos (pvz., diabetas).

 Rūkymas. Nikotinas lėtina pirminį žaizdos gijimą.

 Infekcijos.

 Kraujo transfuzijos.

 Kolonizacija. Nosiaryklės kolonizacija. S. aureus. 20% – 40% sveikų asmenų yra S. aureus nešiotojai. Įrodyta, kad tai yra rimtas rizikos faktorius operacinių žaizdų infekcijoms po širdies ir krūtinės ląstos operacijų.

 Ilga hospitalizacija prieš operaciją.

Operacijos rūšimi

 Užterštų, infekuotų arba greta jų esančių audinių operacijos.

 Transplantavimo ar implantavimo operacijos.

Operacijos eiga

 Bloga chirurginė technika.

 Atsitiktinis žarnyno turinio išsiliejimas.

 Neribotas diatermijos naudojimas.

 Ilga operacijos trukmė.

 Hemoragijos ar hematomos.

 Drenų naudojimas.

Ligonio priežiūra operacijos metu

 Operacinės personalas su odos infekcijomis.

 Neribojamas personalo judėjimas.

 Neteisingas operacinės rūbų naudojimas.

 Nepakankama operacinės ventiliacija.

 Kelios operacijos vienoje operacinėje.

Įranga

 Nepakankama sterilizacija/dezinfekcija.

 Netinkamai paruoštų invazinių instrumentų naudojimas.

Chirurgijos skyriumi

 Nepakankamas slaugos ir klinikinio personalo paruošimas.

 Netinkama žaizdų tvarstymo tvarka.

Pooperacinės žaizdų infekcijos ilgina sveikimą, dažniausiai pratęsia paciento gulėjimo trukmę, gali sukelti komplikacijų, reikalauja papildomų išlaidų tyrimams, gydymui bei priežiūrai.

3. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJŲ PREVENCIJA

Operacinių žaizdų infekcijų profilaktika ar jų skaičiaus sumažinimas yra labai svarbūs pacientų sveikatos priežiūros kokybei, todėl jai turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys. (Tarptautinė infekcijų valdymo federacija, 1999, p. 26)

3.1. Ikiopperacinis periodas

Ikioperaciniame periode, kalbant apie operacinių žaizdų infekcijų prevenciją, būtų galima išskirti šiuos pagrindinius etapus: ligonio paruošimą operacijai, bei operacinės personalo pasiruošimą operacijai.

3.1.1. Ligonio paruošimas operacijai

Tai labai svarbus momentas nuo kurio labai priklauso operacijos sėkmė bei tolimesnis paciento sveikimas. Todėl patartina:

 Prieš planines operacijas nustatyti ir išgydyti visas infekcijas.

 Nustačius lydinčias ligas, jei įmanoma, operaciją atidėti ir gydyti.

 Siekti nutraukti bet kokį tabako vartojimą 30 dienų iki planinės operacijos.

 Trumpinti, kiek įmanoma, ligonio ikioperacinį gulėjimą stacionare (Tarptautinė infekcijų valdymo federacija, 1999, p. 26).

 Plaukų šalinimas.

Nešalinti plaukų nuo operacinio pjūvio vietos, nebent jie labai trukdytų operacijai. Jei plaukus vis dėlto būtina pašalinti, tai reikia daryti prieš operaciją, geriausia su elektriniu prietaisu (R.Valintėlienė, 1999, p. 1).

Plaukų skutimas operacijos išvakarėse yra nepatartinas, nes yra tiesiogiai susijęs su didesniu operacinių žaizdų infekcijų skaičiumi, kadangi atsiranda odos mikrotraumos, kuriose kaupiasi ir dauginasi mikroorganizmai. Operacinių žaizdų infekcijų dažnis šalinant plaukus 5,6%, ne – 0,6% (J.Griškevičienė, 2003, p. 2).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1190 žodžiai iš 3917 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.