Humanistine psichologija
5 (100%) 1 vote

Humanistine psichologija

HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA: SVARBIAUSIOS IDĖJOS, PRIVALUMAI IR SILPNYBĖS

Darbo vadovas

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………. 3

I. HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA……………………………………………. 4

1. Atsiradimo prielaidos……………………………………………………………. 4

2. Požiūris į žmogaus prigimtį…………………………………………………… 5

3. Vidinės asmenybės dvasinės prigimties išsiskleidimas……………… 6

II. A.H.MASLOW……………………………………………………………………….. 7

1. A.H.Maslow apie pedagogikos problemas………………………………. 7

2. Motyvacijos teorija……………………………………………………………… 11

3. Savireguliacija…………………………………………………………………….. 12

III. C.R.ROGERSAS……………………………………………………………………… 14

1. Į asmenį nukreiptas požiūris…………………………………………………… 14

2. Asmenybės ugdymo tikslas – harmoninga asmenybė………………… 18

IV. A.COMBS………………………………………………………………………………. 20

V. HUMANISTINIS POŽIŪRIS Į UGDYMĄ…………………………………. 21

VI. HUMANISTINĖS KRYPTIES VERTINIMAS…………………………… 25

IŠVADOS……………………………………………………………………………….. 28

PANAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………. 30

ĮVADAS

Aktualumas – humanistinė psichologija atsirado JAV po antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje, ir atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes – laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Asmenybę laikydama svarbiausiu savo tyrimų objektu, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę ir kuri visai neskaidoma į atskirus elementus – refleksus, pažintinius procesus, intelektualines žinias – į socialinius – biologinius automatizmus. Humanistinė psichologija atsigręžė į žmogų su visa jo būties pilnatve – su mirties baime, nesugražinamų praradimų išgyvenimais, atsiskyrimu nuo gyvenimo, bejėgiškumu prieš stichines nelaimes ir socialinius kataklizmus.

Tyrimo objektas – humanistinės psichologijos atstovų teorijos ir teiginiai.

Problema – minėta psichologija padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapsmas (tapimas asmenybe), kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis. Kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė – nepakartojama, unikali. Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas jei augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius – pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam. Netinkamas lavinimas, ugdymas nėra šiandien specifiška ,,lietuviška” problema – daugelio šalių švietimo sistemos išgyveno ar tebeišgyvena etapą, kai pereinama nuo tradicinio prie humanistinio, demokratiško, į vaiką orientuoto lavinimo.

Humanistinės psichologijos tikslas – padėti žmogui priimti visa tai, kartu išsaugant gyvenimo prasmę, tikėjimą ir atsakomybę, padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis nebūtų, kartu pozityviai augti. Įgavusi ,,trečiosios jėgos” pavadinimą, humanistinė psichologija apjungė filosofus, psichologus, sociologus ir pedagogus – visus tuos, kurie ieškojo labiau pozityvių ir gyvenimą įtvirtinančių žmogaus psichinės prigimties tyrimo ir analizės metodų.

Humanistinė psichologija atsirado kaip individualaus psichologų ir psichoterapeutų darbo su tūkstančiais suaugusiųjų ir vaikų, jų mokymo mokyklose patirties apibendrinimas. Nemažą įtaką šiai psichologijos krypčiai turėjo religijos ir Rytų filosofija. Jos kūrėjai atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir vidinių konfliktų iškėlimo. Jie nepritarė fragmentiškoms elgesio psichologijos pažiūroms į asmenybę ir žmogaus tyrimus vien gamtos mokslų būdais, bet vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias savybes. Humanistinio Amerikos psichologų judėjimo pagrindiniais lyderiais laikomi A. H. Maslow, C. R. Rogers ir A. Combs. A. H. Maslow savo koncepciją pagrindė motyvacijos studijomis, C. R. Rogers – psichoterapeuto darbo patirtimi, kurią apibendrino savo asmenybės teorijoje, A. Combs’o samprotavimų išeities tašku buvo kognityvinės pažiūros. Šių autorių idėjos atsispindi jų požiūriuose į ugdymą ir švietimą.

Kursinį darbą sudaro 6 skyriai, kuriuose aptariama humanistinės psichologijos esmė, jos žymesnių atstovų – A.H.Maslow, C.Rogerso, A.Combs teorijos, humanistinio ugdymo ypatumai bei humanistinės krypties vertinimas.

I. Humanistinė psichologija

1. Atsiradimo prielaidos

Kaip teigia

D.G.Myers (2000), apie 1960 m. kai kurių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Freudo teorijos negatyvumas, bruožų psichologijos objektyvumas ir pašiepiamai vadinamos ,,žiurkių psichologijos” akivaizdus nereikšmingumas. Kitaip negu Freudas, kuris nagrinėjo ,,nesveikų” žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į ,,sveikų” žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Kitaip negu bruožų teorijos šalininkai, pateikinėję asmenybės profilius, jie teigė, jog asmuo yra vientisas, daug sudėtingesnis nei gali parodyti daugybės testų įvertinimai. Kitaip negu biheviorizmo mechanistinė analizė, kuri nuvertina subjektyvią patirtį ir sieja žmogaus elgesį su sąlyginėmis reakcijomis, jie ragino gilintis į tai, kaip žmogus patiria liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistinės psichologijos pradininkų teorijos vaizdžiai parodo tai, ką pabrėžia humanistinė asmenybės samprata: žmogaus galias ir pasaulio suvokimą asmens (o ne tyrėjo) akimis. G.Butkienė, A.Kepalaitė rašo, jog jie manė, kad ,,žmogus privalo (nes jis žmogus) harmoningai gyventi (C.Rogers), jo Savastis (Aš) turi būti vientisai integruota ir save realizuojanti (A.Maslow), žmogui būtinas savęs supratimo jausmas, susikoncentravimas (R.May) ir būties autentiškumas (Bugental). Asmenybės esmė – žmogaus dvasinė prigimtis, kurios turinį sudaro vidinė išmintis, meilė ir gera valia. Tuo kiekvienas žmogus yra vertybė, jo asmenybė – nepakartojama, unikali.”( G.Butkienė, A.Kepalaitė. Mokymasis ir asmenybės ugdymas. – V., 1996. – P. 25)

Tai, kad humanistinei psichologijai atsirasti turėjo įtakos daugelis Rytų ir Vakarų filosofijos ir psichologijos mokyklų bei religinė mintis, ir tai, kad šiame judėjime susiliejo tokios teorinės orientacijos kaip neopsichoanalizė, fenomenologija, geštaltpsichologija, egzistencializmas, tapo humanistinės krypties integruoto teorinio pagrindo stokos priežastimi. 1970 m. įvykusio Pirmojo tarptautinio humanistinės psichologijos kongreso vienu svarbiausių uždavinių buvo apibrėžti ir suderinti pagrindines šio judėjimo sąvokas. Po poros metų Š. Buler, šio kongreso prezidentė, pateikė šių sampratų sąrašą:

a) viso asmens priėmimas, individualaus ,,aš” išryškinimas;

b) pozityvus teorinis asmens kaip aktyvaus, laisvo, atsakingo ir esančio pastoviame tapsmo procese modelis;

c) pažinimo teorija, pagrįsta pozityviais santykiais su tikrove;

d) ,,aš” (savastis) (self) pagrindinė asmens šerdis, sąmoningumas kaip pagrindas savęs atskleidimui;

e) vertybės, orientuotos į gyvenimo tikslus, savęs aktualizacija ir kūrybiškumas kaip universalios žmogaus charakteristikos .

2. Požiūris į žmogaus prigimtį

Pozityvi žmogaus prigimtis skleidžiasi savaime, jei bręsdamas, augdamas jis gali įgyvendinti savo pagrindinius fiziologinius (būti aktyvus, ilsėtis, maitintis, saugiai jaustis ir kt.) ir dvasinius poreikius – pirmiausia poreikį būti pastebėtam, išgirstam, išklausytam, poreikį būti suprastam ir priimtam tokiu, koks yra, poreikį mylėti ir būti mylimam, kurio laikosi dauguma, jeigu ne visi humanistinės psichologijos atstovai. Būtent požiūris į žmogiškąją prigimtį tapo jų minčių traukos lauku ir visą humanistinį judėjimą vienijančiu elementu. Šis požiūris nėra skaitomas tarp eilučių, bet aiškiai išreikštas kaip jų minčių esmė. Anot humanistinių psichologų, asmuo yra pastoviame tapsmo procese. Asmuo yra aktyvus, autonomiškas, į pasirinkimą orientuotas, prisitaikantis ir kintantis, išties nuolat ,,tampantis”.

Nežiūrint sutarimo, kad tapsmo procesas apibūdina žmogaus prigimtį, humanistiniai psichologai nesutarė dėl šio proceso tikslių priežasčių. A. H. Maslow, C. R. Rogers ir kiek mažiau G. W. Allport tikėjo, kad tapsmo procesas turi biologinį pagrindą, bet jie vengė sugrįžti į paprastą biologinį determinizmą. A. H. Maslow manė, kad žmogaus būtis turi vidinę instinktų šerdį, kurioje slypi saviraiškos galimybės. Panašiai C. R. Rogers įrodinėjo, kad žmogaus organizme slypi vidinių potencijų kryptingo realizavimo galimybės. Tačiau May ir Bugental visas biologines prielaidas suprato kaip miglotas. Jie tapsmo procesą aiškino kaip savęs supratimo produktą ir troškimo spręsti egzistencijos diktuojamus atsitiktinumus patvirtinimą. G. W. Allport, A. H. Maslow ir C. R. Rogers tikėjo, kad žmogaus prigimčiai būdingas gerumas, kai yra įprasta aplinka ir palankios galimybės augimui ir saviraiškai. May buvo optimistas, galvodamas apie žmogaus prigimtį, bet jis taip pat tikėjo, kad ir blogis bei nerimas vaidina svarbų vaidmenį kaip pasirinkimo, atsakingumo, autentiškumo motyvai.

Kiekvienam, neatsižvelgiant į tai, kokio amžiaus jis bebūtų, ypač svarbu būti pastebėtam ir priimtam tokiu, koks jis yra. Bėdos prasideda tada, kai vaikas negali realizuoti šio svarbaus poreikio – ir praranda galimybę mylėti, ir būti mylimam. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, jei tokios situacijos kartojasi, kyla antriniai jausmai, žlugdantys asmenybę, – abejingumas, pyktis, agresija. Tada vietoj išsiskleidžiančios laisvos asmenybės auga besiblaškantis žmogus.Jo sielos gelmėse lieka nepanaudota vidinė išmintis, meilė ir gera valia.

Humanistinė psichologija pripažįsta
asmenybės raidą, kurią skatina ,,čia ir dabar” įsisąmoninimas. Humanistinės psichologijos požiūriu, pozityvi žmogaus prigimtis savaime skleidžiasi per autentiško buvimo savimi akimirkas, tarsi sustojant tyloje ir visiškai įsisąmininant, kas manyje vyksta. Tai pirmasis asmenybės tapsmo dėsningumas, kuriuo vadovaudamiesi, branginame buvimą dabarties momentu (,,čia ir dabar”), įsisąmonindami save. Antrąjį asmenybės tapsmo dėsningumą galima taip nusakyti: asmenybė sparčiau auga, įveikdama vidinį prieštaravimą tarp subjektyvaus suvokimo (,,koks esu”) ir savęs – trokštamo (,,koks noriu būti”) – įsivaizdavimo. Suvokimas trokštamo savęs ateityje yra pasikeitimų manyje dabar priežastis.

3. Vidinės asmenybės dvasinės prigimties išsiskleidimas

Humanistinės psichologijos tiesas šiandien patvirtina psichoterapinio darbo, pagrįsto geštaltinės psichologijos (psichologijos krypties, psichikos procesus laikanti vientisais ir neskaidomais elementais) principais, ir psichosintezės, kaip praktinės humanistinės psichologijos srities, patirtis. Ji patvirtina ir tai, kad;

2) asmenybės kitimas psichoterapijos arba lygiateisio pagarbaus bendravimo metu yra pasekmė žmogaus ryšio su savo asmenybės esme – vidiniu Aš, kai pradeda išsiskleisti jame esančios vidinės galios;

3) vidinio Aš pojūtis atsiranda per tvarkingą vidinių išgyvenimų, vis labiau įsisąmoninant atskirus savo asmenybės komponentus, seką; visų kitų asmenybės komponentų harmonija su išsiskleidžiančiu vidiniu Aš žiedu sukelia naują supratimą ir vidinės palaimos jausmą;

4) tėvo, motinos, mokytojo ar psichoterapeuto funkcija – padėti vaikui sužadinti savo asmenybėje savipildą ir vidinę integraciją.

Toks teorinis požiūris ir praktinis saviugdos šia kryptimi principas remiasi trimis dvasingo žmogaus prigimties teiginiais:

1) asmenybės savęs determinavimo tendencija; 2) savireguliacija; 3) dvasinio vidinio Aš buvimu.

Savęs determinavimo tendencija pasireiškia kiekvieno žmogaus sugebėjimu pasirinkti tai, kas gerins jų gyvenimą. Geras tėvas, mokytojas ar psichoterapeutas gali padėti vaikui ar jaunuoliui tapti save determinuojančia asmenybe.

Savireguliacija – tai pripažinimas, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Kaip negalima pakeisti upelio tėkmės, taip pašaline jėga negalima pakeisti žmogaus raidos. Šis principas leidžia kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti savo mintis, norus ir jausmų būdus. Jei kito žmogaus siūlomos paslaugos nesiderina su jo kryptingumu ir ritmu, jis jų nepriims. Padėti kitam galima tik tada, jei šis to nori, ir tik užmezgant tikrą ryšį su juo. Tam reikia specialios patirties.

II. A.H. Maslow

Tai amerikiečių psichologas, vienas humanistinės psichologijos kūrėjų. Gimė Brukline, Niujorko valstijoje. Magistro ir daktaro laipsnius įgijo Viskonsino U – te, kur tyrinėjo primatų elgesį. 1937 -1951 m. dirbo Bruklino koledže. 1951 – 1969 m. – Brendeis (Masačiūseto) U – to profesorius. Dar Brukline nutraukęs ankstesnius tyrimus, susidomėjo žmogaus potencinių galimybių ir jų realizavimo problema, ėmėsi iniciatyvos burti psichologus, ieškančius žmogaus tyrimo krypties, skirtingos nuo biheiviorizmo ir ortodoksinės psichoanalizės. Buvo vienas ,,Humanistinės psichologijos žurnalo” (pradėto leisti 1961 m.) ir asociacijos už humanistinę psichologiją steigėjų.

1. A.H.Maslow apie pedagogikos problemas

A.H.Maslow teigė, jog, jei pažvelgtume į švietimą mūsų visuomenėje, pamatytume du labai skirtingus dalykus. Pirma, dauguma pedagogų yra mokytojai, direktoriai, programų sudarytojai, mokyklų inspektoriai, pasiryžę perteikti žinias, kurių reikia vaikams, norintiems gyventi mūsų industrinėje visuomenėje. Jie nėra nei labai lakios vaizduotės, nei labai kūrybingi, nei dažnai klausia savęs, kodėl jie moko tų dalykų, kurių moko. Svarbiausias jų rūpestis – produktyvumas, t.y. kuo daugiau faktų įskiepyti kuo didesniam skaičiui vaikų su minimaliomis laiko, lėšų ir pastangų sąnaudomis. Antra, mažuma pedagogų yra humanistinės orientacijos, jų tikslas – išugdyti žmones, sugebančius save tobulinti, arba, psichologiniais terminais tariant, save realizuoti ir save pranokti.

Mokymas klasėje visuomet turi tikslą, apie kurį nekalbama – įtikti mokytojui. Paprastai vaikai klasėje labai greitai sužino, kad už kūrybingumą baudžiama, o už įsimintą atsakymą – apdovanojama, ir rūpinasi tuo, ką mokytojas nori iš jų išgirsti, o ne kaip problemą suprasti. Kadangi mokymasis klasėje labiau orientuotas į elgesį, o ne į mąstymą, vaikas išmoksta tiksliai elgtis, savo mintimis su niekuo nesidalydamas.

Mąstymas iš tikrųjų dažnai nereikalingas neesminiam, išoriniam išmokimui. Kai suprantama, išnyksta visi efektai – propagandos, apmokymo ir operantinio sąlygojimo. Paprasčiausi vaistai nuo jos yra tiesa.

Kuo skiriasi vidinis, esminis ir išorinis, neesminis mokymosi koledže aspektai, parodo tokia Uptono Sinclairo istorija. Kai jis buvo jaunas, vieną dieną paaiškėjo, kad jis daugiau nebegali mokėti pinigų už koledžo lankymą. Bet, atidžiai perskaitęs koledžo programą, jis aptiko štai ką: jei studentas neįsisavina kurso, jis skolos negauna, bet užtat turi lankyti kitą kursą. Už II kursą koledžui mokėti nereikia, nes manoma, kad jau vieną kartą jis užmokėjo už
įskaitą. U.Sinclairis pasinaudojo šia politika ir įgijo išsilavinimą kaip laisvas klausytojas, sąmoningai sužlugdydamas visus kursus.

Frazė ,,užsitarnauti laipsnį” apibendrina visas į išorę orientuotos pedagogikos blogybes. Studentas savaime gauna savo laipsnį, investavęs universitete tam tikrą skaičių valandų, vadinamų įskaitomis. Visos universitete suteikiamos žinios turi įskaitų ,,perkamąją galią”, kuri nepriklauso arba mažai priklauso nuo pačių universitete dėstomų dalykų. Kadangi tikrąją vertę turi tik galutinis laipsnis, visuomenė mano, kad išėjimas iš koledžo, nebaigus paskutiniojo kurso yra laiko gaišinimas, o tėvai – kad nedidelė tragedija.

Idealiame koledže, anot A.H.Maslow, neturėtų būti įskaitų, laipsnių ir privalomų kursų. Žmogus mokytųsi to, ko nori.

Idealiame koledže esminis išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam norinčiajam, nes kiekvienas gali tobulėti ir mokytis. Jame mokytųsi ir kūrybingi, protingi vaikai, ir suaugusieji; ir genijai, ir silpnapročiai (nes ir silpnapročiai gali emociškai bei dvasiškai mokytis). Koledžas turėtų būti visur – t.y. jo turėtų neriboti pastatai ir tam tikras laikas, ir mokytojais galėtų būti bet kas, kas norėtų su kitais kuo nors pasidalyti. Koledžas turėtų tęstis visą gyvenimą, nes mokytis galima visą gyvenimą. Net mirtis gali filosofiškai apšviesti, suteikti labai pamokomos patirties.

Idealus koledžas turėtų būti tam tikras lavinimosi prieglobstis, kad atsisyrę pamėgintume save atrasti, sužinoti, ką mėgstame ir ko norime, ką sugebame ir ko nesugebame. Žmonės rinktųsi įvairius dalykus, lankytų visokius seminarus, gerai net nežinodami, kur jie eina, bet judėtų link pašaukimo suradimo, ir kai jau jį surastų, tada galėtų gerai pasinaudoti technologiniu švietimu. Idealaus koledžo pagrindiniai tikslai turėtų būti tapatumo ir kartu pašaukimo atradimas. Tapatumas – tai supratimas, kokie yra realūs jūsų norai ir savybės, bei sugebėjimas gyventi taip, kad juos išreikštumėte.Jūs išmokstate būti autentiškas, sąžiningas ta prasme, kad leidžiate savo elgesiui ir kalbai būti savo vidinių jausmų teisinga ir spontaniška išraiška.

Kitas tikslas, kurio turėtų siekti mokyklos ir mokytojai – padėti rasti pašaukimą – dalią ir lemtį. Iš dalies sužinodami, kas esate, iš dalies sugebėdami girdėti savo vidinius balsus, suvokiate, ką savo gyvenime norėtumėte nuveikti. Savo tapatybės atradimas yra beveik sinonimas savo užsiėmimo suradimui, nurodantis koks tas aukuras, ant kurio žmogus save aukos. Užsiėmimo visam gyvenimui suradimas šiek tiek primena savo poros suradimą. Kartais atsitinka labai panašiai, kai surandamas savo užsiėmimas, mėgstamas darbas visam gyvenimui. Tačiau mūsų mokyklose daug profesijos konsultantų neturi supratimo, kokie gali būti žmogaus egzistavimo tikslai, ar net ko būtinai reikia, kad jaustumeisi laimingas. Visi šie konsultantai atsižvelgia tik į tai, kad visuomenei reikia kosmoso inžinierių ar dantų gydytojų. Niekas niekada neužsimena, kad jei esate nelaimingas darbe, tai praradote svarbiausią savo pilnatvės pajautimo būdą.

Apibendrinant galima teigti: mokyklos turėtų padėti vaikams pažvelgti į save ir iš šio savęs pažinimo kildinti vertybių grupę. Tai galėtų atitraukti nuo kovos dėl religijos, kai bažnyčia atskirta nuo valstybės, valdininkams nusprendus, kad svarstymais apie vertybes turėtų užsiimti bažnyčia, o pasaulietiškoms mokykloms turėtų rūpėti kitos problemos.

Šalia daugelio humanistinės pedagogikos teorijos sąlygotų pasekmių yra kitokia savasties samprata. Tai labai sudėtinga samprata , kurią sunku apibūdinti trumpai, nes ji pirmą kartą prabyla apie šimtmečius susiformavusią vidinę esmę, vidinę prigimtį, rūšinę kilmę, tam tikrą gyvūniškąją prigimtį. Ji ryškiai kontrastuoja su Europos egzistencialistais, ypač su J.P.Sartre’u, kuriam žmogus yra visiškas savo paties projektas, visiškas tik jo paties sutartinis, savarankiškas valios produktas. J.P.Sartre’ui ir visiems jo įtakotiesiems savastis tampa sutartiniu pasirinkimu, norėjimu paliepus kažkuo tapti ar ką nors atlikti be jokių orientyrų, nurodančių, kas gerai ir kas blogai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2811 žodžiai iš 9291 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.