Humanizmas
5 (100%) 1 vote

Humanizmas

1121314151

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………………2

1. Abrahamas Maslow (Poreikiai, kaip veiksniai, motyvuojantys žmogaelgesį)…………………………..3 – 5

2. Carlas Rodžersas (Į asmenybę nukreiptas požiūris)………………………………………………………..5

3. Savasties tyrimas………………………………………………………………………………….5 – 6

4. Geras savęs vertinimas………………………………………………………………………………6

5. Savasties vertinimo būdai…………………………………………………………………………..6

6. Humanistinė psichologija siekia………………………………………………………………….6

7. Humanistinis sveikatos modelis………………………………………………………………….7

8. Humanistinė teorija ir socialinis darbas…………………………………………………..7 – 9

9. Atvejo pristatymas………………………………………………………………………………9 – 10

10. Humanistinės teorijos pritaikymas………………………………………………………10 – 13

11. Literatūra……………………………………………………………………………………………….14

Įvadas

Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Naujoji psichologijos kryptis buvo pavadinta „trečiąja kryptimi“, priešpastatant ją biheviorizmui ir psichoanalizei.

Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.

Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. danų filosofas, šiuolaikinio egzistencializmo pradininkas Siorenas Kjerkegoras.

Žymiausiais humanistinės psichologijos atstovais laikomi amerikiečių psichologai Abrahamas Maslou (A.Maslow), Karlas Rodžersas (C.Rogers) ir Rollo Mėjus (R.May) . Pripažintos ir plačiai taikomos yra A.Maslou idėjos apie saviaktualizaciją, žmogaus poreikių hierarchinę struktūrą, stokos ir vystymosi motyvaciją, didžiulę įtaką psichologijai turėjo jo atliktas brandžių, save realizavusių asmenybių tyrimas ir žmogiškųjų vertybių analizė. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių, kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiai giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai. Humanistinės psichologijos idėjos plačiai taikomos šiuolaikinėje medicinoje, pedagogikoje ir organizacijų valdyme.

Abrahamas

Maslow

(Poreikiai, kaip veiksniai, motyvuojantys žmogaus elgesį)

Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Pirmosios dvi poreikių rūšys būdingos kiekvienam žmogui, o buvimo vertybės potencialiai gali būti lemtos kiekvienam, bet dažniausiai jomis gyvena asmenys, skyrę daug pastangų ir triūso savajam vystymuisi.

Poreikiai hierarchizuo¬jumi pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais.

Žemiausieji biologiniai poreikiai atitinka psichofizinę žmo¬gaus koncepciją. Tai yra pagrindiniai ir patys stipriausi porei¬kiai. Jei jie bent iš dalies nepatenkinami, negali veikti aukštes¬nieji poreikiai. Tų poreikių hierarchija yra tokia:

1. Fiziologiniai poreikiai: alkis, troškulys, seksas, deguonis, miegas ir šalinimas.

2. Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Kartais žmogui padeda žinios apie tai, kaip elgtis grėsmės atveju.

Saugumo poreikiai kartais leidžia įveikti grėsmės situacijas ir išvengti katastrofiško skausmo.

3. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis („meilės troškimas“). Žmogus taip pat trokšta gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais. Tai yra du meilės poreikio lygiai:

a) meilės poreikis, sukeltas kažkokio deficito,

b) nesavanaudiškas meilės poreikis.

Tačiau kad galėtum siekti aukštesniosios meilės, turi būti patenkintas tas pagrindinės meilės poreikis.

Pastaroji jau yra viena iš buvimo vertybių ir vienas iš labai brandžių poreikių. Meilės, kaip aukštesniosios vertybės apibrėžimas papildomas tokiais bruožais, kaip sąžiningumas, natūralumas, pasižymintis nuostata akceptuoti kito žmogaus ir silpnąsias, ir stipriąsias puses, bendradarbiaujant ir lygiomis teisėmis bendraujant su mylimu asmeniu, pagarba jam, jo poreikiams ir individualumui.

4. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Panašiai kaip AdIeris, Rogersas, Frommas ir Eriksonas, Maslow’as nepaprastai svarbiu laiko pranašumo ir pagarbos siekį. Žmogus iš principo nuolat kažko siekia, siekia būti pripažintas ir gerbiamas, tačiau pastarieji poreikiai kyla tik tada, kai yra patenkinti du pirmieji. Maslow’as dar įspėja, kad tikrasis orumo jausmas remiasi vien tik realiais laimėjimais, o ne nepelnyta šlove.

5. Savęs relizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta igimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė – įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl kiekvienas kitokiu būdu realizuoja šią tendenciją: „ Žmogus privalo daryti tai, kam yra individualiai gabus“ – muzikantas privalo groti, tapytojas tapyti – jei tikrai nori sutarti pats su savimi.

Dualistinė motyvacijos teorija:

1. Pirmosios rūšies motyvai – tai instinktyvūs impulsai, ku¬rie verčia žmogų rinktis elgesį, sumažinant i ar panai¬kinantį įtampą bei diskomfortą, pvz., alkį, troškuli, pa¬vojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą. Tai yra deficitiniai motyvai (D-motyvai). Esminis ko nors sty¬gius reikalauja patenkinimo. Šie poreikiai yra bendri vi¬siems žmonėms.

2. Kitos rūšies motyvai – tai vystymosi, augimo motyvai; jie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologi¬niame lygyje, nepriklauso nuo aplinkos ir yra tipiški kiek¬vienam individualiam žmogui. Tai tokie motyvai:

– ko nors ieškojimas iš smalsumo,

– neegoistiška meilė,

– ko nors mylėjimas nesavanaudiškai,

– savo potencijų vystymas ir realizavimas,

– aukščiausiųjų vertybių, tokių kaip gėris, mokslas, reli¬gija, realizavimas.

Deficitiniai motyvai išblėsta, kai tik stygius kompensuoja¬mas; vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja.

Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Deficitinių poreikių tenkinimas padeda išvengti ligos, o augimo poreikių tenkinimas kuria pozityvią sveikatą.

Maslow teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsiti¬kinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis. Kiekvie¬nas žmogus pasižymi tendencijomis, poreikiais ir sugebėjimais, būdingais visai žmonių padermei, prasiveržiančiais pro bet ko¬kius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi. Bruožai vystosi veikiami vidinių veiksnių; daug mažiau juos formuoja aplinkos įtaka.

Patologijos atsiradimą lemia tai, ar žmogus įstengė realizuoti visas savo galimybes ir patenkinti savo esminius poreikius.

Carlas Rodžersas

(Į asmenybę nukreiptas požiūris)

Daugeliui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Rogersas (1980) manė, jog norint, kad aplinka skatintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos – nuoširdumas, palankumas ir empatija
(įsijautimas).

Anot Rogerso, žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs – atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodytis kitokie nei yra, atsiskleisdami.

Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta.

Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. Mes retai klausomės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami,“ – sako Rogersas. Tačiau būtent toks ypatingas klausymas yra viena stipriausių jėgų, galinčių ką nors pakeisti“.

Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Empatiškai išklausomi žmonės išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę“,

Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata – visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?“ Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama – jei savo pačių akyse mes esame toli nuo mūsų „idealaus Aš“, tai, pasak Rogerso, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi.

Savasties tyrimas

Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pradėjo domėtis Williams Jamesas. Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Dabar, praėjus šimtmečiui nuo Jameso veikalo pasirodymo, savastis yra viena iš psichologijos energingiausiai gvildenamų ir tiriamų temų.

Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus, kuris plėtoja galimą Aš sampratą. Jūsų galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti – turtingas Aš, liesas Aš, mylimas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote tapti – neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti energijos. Sutinka visi humanistinės krypties psichologai, kad savastis, arba Aš, kuris tvarko mūsų mintis, jausmus ir veiksmus, yra svarbiausioji asmenybės dalis

Geras savęs vertinimas

Geras savęs vertinimas – savosios vertės jausmas – yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni (Broekner ir Hulton, 1978; Brown, 1991).

Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Tie, kurių savivaizdis neatitinka to, kuo jie mano privalą būti, linkę nerimauti.

Žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų rasių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner,ir.kt., 1989;.Croeoker ir Sehwartz, 1985). Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu (Amabile, 1983). Šie duomenys atitinka Maslow ir Rogerso teiginius, kad „sveikas“ savivaizdis yra naudingas.

Savasties vertinimo būdai

Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Jis tikėjosi, kad vis panašėjantys tikrojo ir idealiojo Aš vertinimai leis parodyti kliento asmenybės tobulėjimą veikiant psichoterapijai.

Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus. Neversdami žmogaus atsakinėti į siaurai apibrėžtų kategorijų klausimus, jie tikisi paprastais nuoširdžias pokalbiais geriau suprasti kiekvieno asmens nepakartojamą patirtį.

Humanistinė psichologija siekia:

1. Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.

2. Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.

3. Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.

4. Neapsiriboti tradiciniais žmogaus ir psichikos fenomenų aiškinimais, suvedančiais įvairiapusiškumą į apibendrinančias koncepcijas.

5. Integruoti į psichologiją transpersonalinius potyrius, išeinančius už įprastinės sąmonės ribų.

Humanistinis sveikatos modelis

Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo – tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo – tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. jis turi tikslą, vertybes, prasmę ir įgyja patyrimą apie
sveikatą ir ligą.

Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.

Humanistinė teorija ir socialinis darbas

Socialiniame darbe yra taikoma nemažai socialinio darbo teorijų. Jos yra skirstomos į: specifines, kurios siūlo specifines technikas socialiniame darbe (pvz.,komunikacijos teorija); perspektyvines, kurios siūlo platų požiūrį į pasaulį, į asmeninius pokyčius (pvz., humanistinė, egzistencinė, sistemų teorija); pritaikomąsias, kurios siūlo specifines technikas tinkančias tam tikroje situacijoje, sprendžiant asmens ir socialines problemas (pvz., krizių, įgalinimo, advokatavimo teorijos). Įdomiausia tai, kad kiekviena teorija tą pačią situaciją gali paaiškinti skirtingai, arba viena teorija persipina su kita. Tačiau mano manymu, socialiniame darbe viena pagrindinių teorijų – humanistinė, ir kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų pasižymėti humanistinėmis vertybėmis. Socialinis darbas iš šios teorijos perėmė labai svarbias šiai profesijai vertybes, principus.

Vienas svarbiausių humanistinės teorijos teiginių, kuris ypač svarbus socialiniame darbe, tai, kad, reikia suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra (būti tolerantiškiems). Šiame teiginyje glūdi labai gilūs ir svarbūs dalykai. Manau, kiekvienas socialinis darbuotojas turi pasižymėti šiuo bruožu. Galima šį teiginį paanalizuoti ir plačiau. Mes gan dažnai girdime, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakeičiamas, nepakartojamas ir t.t. Tačiau ar visi tai suvokia? Socialinis darbuotojas tai turėtų suprasti ir žinoti, priešingu atveju ar jis galės padėti žmogui? Kadangi mes esame kiekvienas unikalus, tad negali būti socialiniame darbe sukurtas standartinis šablonas pagal kurį reiktų dirbti, ar spręsti iškilusias problemas. Negalima visiems savo klientas taikyti tą patį problemų sprendimo modelį, vien tik todėl, kad niekuomet ir nebūna identiškų problemų, situacijų, kaip ir identiškų žmonių. (apie tai t.p. kalbėjo humanistinės teorijos šalininkai).

Mums labai dažnai kyla sunkumų priimti kitą žmogų, tokį koks jis yra, nesmerkti jo, neniekinti. Visada esame linkę iškarto vertinti kitą žmogų, ar jis geras ar blogas, jis tą padarė gerai, o tą ne, ir taip vienus pasmerkiame, o kitus išteisiname. Socialinis darbuotojas neturėtų taip elgtis, jam reiktų priimti žmogų toks koks jis yra su savo trūkumais ir pliusais, stengtis jį suprasti ir padėti – tiesiog reiktų būti humaniškiem. Tolerancija kitų žmonių atžvilgiu labai gali pasitarnauti mūsų darbe, pvz, kai klientas mato, kad tu jo nesmerki, neniekini užtai, kad jis yra kitoks ar pasielgė ne taip kaip priimta, įgauni jo pasitikėjimą, jis labiau išsipasakoja, galų gale jis jaučiasi kažkieno išgirstas ir neatstumtas. Tačiau socialiniai darbuotojai taip pat yra žmonės ir ne visuomet sugeba visas žmonių grupes priimti, jų nesmerkiant, ypač tuomet kai tai susiję su jų pačių sunkia, skaudžia patirtimi.

Kitas labai svarbus humanistinės teorijos teiginys, kad privaloma aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą, pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą. Ištiesų toks požiūris labai svarbus ir socialiniame darbe, svarbu, kad socialinis darbuotojas suvoktų, kad žmogaus asmenybė yra nepakartojama ir neskaidoma į kokias nors sudėtines dalis.

Maslow kėlė mintį, kad mūsų motyvus sudaro poreikių hierarchija, kuriuos jis skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Ši Maslow teorija socialiniam darbuotojui, turėtų būti žinoma ir gan svarbi. Kiekvienas socialinis darbuotojas turėtų žinoti visą poreikių piramidę, kas po ko seka. Ko dėl tai svarbu? poreikiai hierarchizuo¬jumi pagal jų atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais. Būtent todėl socialinis darbuotojas turėtų labai gerai išmanyti šiuos poreikius, kad pirmiausiai būtų „patenkinami“ tie poreikiai, kurie svarbiausi, o ne atvirkščiai, pavyzdžiui, socialinė darbuotoja tvarko asmeninius dokumentus (pvz., pasą) ar būsto reikalus, kad žmogus jaustųsi saugesnis (būtų patenkintas saugumo poreikis), nors šiuo metu žmogus neturi nei ką valgyti, nei kuo apsirengti. Be to, suprantan nepatenkintų poreikių reikšmę, galią socialinis darbuotojas gali suprasti savo kliento tam tikrą elgesį, pvz., kodėl klientas vagia maistą.

Rogersas manė, kad žmonės padeda kitiems augti, būdami nuoširdūs, palankūs, empatiški. Visos šios trys savybės yra labai svarbios ir socialiniame darbe, galima net pasakyti, kad tai yra pagrindinės socialinio darbo vertybės. Mes nuolatos girdime, kad su klientais turime būti empatiški, nuoširdūs ir atviri. Tai manau yra tiesa, pvz., kaip žmogus pamato, kad ištiesų mes neapsimetinėjame, jo problemos tikrai mums svarbios ir ištiesų mes esame nuoširdūs, atviri to kliento atžvilgiu, žmogus labiau atsiskleidžia, išsako mums savo problemas, pasijaučia jis pats kažkam reikalingas, pradeda savimi labiau pasitikėti ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2976 žodžiai iš 5838 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.