Kontrolinis darbas
I. Kanto dorovės teorijos analizė
Įvadas
Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žymaus XVIII-tojo
amžiaus mąstytojo Imanuelio Kanto sukurta dorovės teorija. Pagrindinis šio
darbo tikslas: išnagrinėti I. Kanto sukurtą dorovės teoriją, aptarti
vertybių vaidmenį joje. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai:
1. Susipažinti su „vertybės“ sąvoka. Žinoti, kas tai yra „
dorovinės vertybės“, kokia jų reikšmė žmogui.
2. Trumpai aptarti, kuo I. Kanto etika skyrėsi nuo ikikantinės
etikos.
3. Išnagrinėti kategorinį imperatyvą, kuriuo ir rėmėsi I.
Kantas, kurdamas šią dorovės teoriją.
4. Rasti pagrindines vertybes, kurias privalėjo turėti žmogus,
norėdamas būti doras.
Taip pat rašydama šį darbą, stengsiuosi atsakyti į man iškilusius
klausimus, nagrinėjant šią temą pvz.:
• Ar I. Kantas buvo teisus etiką nukreipdamas į
privalėjimą?
• Ar I. Kantas buvo teisus sakydamas šiuos žodžiais:
“Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras,
jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti-
pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui“.[ I.
Kantas, 1987 p.13]
• Ar šiais laikais „pareigos“ sąvokos supratimas labai
skiriasi nuo I. Kanto supratimo?
• Ar I. Kantas neprieštarauja savo posakiui, kad žmonės
bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą
visiškai tokius, kokie jie yra, savo teorijoje?
ir į daugelį kitų klausimų.
Rašydama šį kontrolinį darbą rėmiausi įvairia literatūra. Teko
perskaityti ir I. Kanto „ Praktinio proto kritika“, „Dorovės metafizikos
pagrindai“. Šių knygų turinys nebuvo lengvas, tad rėmiausi ir kita
literatūra tam, kad būtų aiškiau suprasti I. Kantą ir jo sukurtą dorovės
teoriją.
1. Kas tai yra dorovinės vertybės?
Kalbant apie tai, kas yra dorovinės vertybės, kokia jų specifika,
reikia bent trumpai paliesti vertybių sampratą. Etikos etiudų knygoje
„Dorovinės vertybės“ [ 1982 p. 60] yra labai aiškiai ir suprantamai
paaiškinama, kad vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrą gamtos ir
kultūros faktų reikšmingumą, atsirandantį visuomeninės praktinės žmonių
veiklos pagrindu. Kai kurie daiktai, kultūros reiškiniai, žmogaus poelgiai
dėl savo vietos ir vaidmens praktiniuose žmonių santykiuose pasidaro tam
tikra prasme, teigiamu ar neigiamu požiūriu visuomeniškai reikšmingi.
Vertybėmis paprastai laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai. Juose
„kristalizuojasi“ visuomeniniai interesai, dėl to jie atlieka dvejopas
funkcijas- patenkina pavienių žmonių ar ištisų jų grupių poreikius, taip
pat bendros jų veiklos interesus, o kartu pastaruosius iš dalies skatina,
palaiko ir formuoja, tikslingai kreipia žmonių veiklą, normina jų
santykius.
Šios knygos pradžioje [ 1982, p. 6] yra apibrėžta ir kas tai yra
dorovinės vertybės –tai specifiška dvasinių vertybių sritis. Paprastai
skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios-
tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmogiškumo, teisingumo ir
kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis
vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės
vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamų
charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio
pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai
taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja
save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina
esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai.
Toje pačioje knygoje, antrame jos skyriuje, rašoma, kad vertybės
nėra „įskiepijamos“ į individo sąmonę. Individas, kaip dorovės subjektas,
bręsta kaip automatiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovines
vertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimo
patirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę,
privalėjimą, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiški
fenomenai. Dorovinės vertybės yra tik ta įpareigojanti visuomeninė aplinka,
kurioje formuojasi individuali dorovinė sąmonė [ Etikos etiudai, 1982, p.
71]. Sutinku su šiais žodžiais. Aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kas tai
yra tos dorovinės vertybės. Manau, kad nėra tokio asmens, kuris būtų
visiškai nedoras, tiesiog, dažnai aplinkiniai susidaro tokią nuomonę apie
vieną ar kitą asmenį. Manau, kad taip
būna todėl, kad ne visi žmonės žino
ar supranta , kas tai yra toji dora, kas tai yra tos dorovinės vertybės. I.
Kantas teigė, kad žmogui nebūtina išeiti mokslų, kad būtų doras, tačiau aš
manau priešingai, žmogus turi mokytis, turi šviestis, bent dėl minimalaus
savo išprusimo.
Apžvelgėme, kas tai yra dorovinės vertybės. Manau, kad visiems
yra suprantama tai, kad skirtingose praktinės žmonių veiklos srityse
istoriškai susiformuoja skirtingos ir savitos vertybės, skirtingi jų
vertinimai. Taigi, sekančioje šio kontrolinio darbo dalyje, kalbėsiu, apie
garsųjį Imanuelį Kantą, apie tai, kokios gi jam tuo metu atrodė
svarbiausios vertybės, koks tuomet turėjo būti moralus, dorovingas žmogus,
kuom jis rėmėsi visą tai įrodinėdamas.
2. Imanuelio Kanto teorija, svarbiausių vertybių vaidmuo joje
A. MacIntyre‘o žodžiais tariant, etikos istorijoje Kantas yra
viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių
filosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš
Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Daugeliui tų, kurie
niekada negirdėjo apie filosofiją, jau nekalbant apie Kantą, dorovė yra
daugmaž tai, ką apie ją sakė Kantas. Kodėl taip yra, galima būtų paaiškinti
tuo, kad kai Kantas apie tai kalbėjo, jį išgirdo ir suprato [A. MacIntyre,
2000, p. 174]. Norėčiau bent trumpai aptarti, kuom I. Kantas skyrėsi nuo
kitų filosofų. J. Baranovos manymu, I. Kanto klausimas „Ką aš privalau
daryti?“ radikaliai skiriasi nuo antikos etikos klausimo „Kaip žmogui
geriausia gyventi?“. I. Kantas savo etiką grindė kasdiene moralia sąmone.
Jis veikiau ne tiek tęsė ankstesnę moralės filosofijos tradiciją, kiek
kritikavo ją. Visų pirma jis paneigė eudemonistinę etikos tradiciją.
Aristotelio manymu, žmogaus gyvenimo siekiamybė yra laimė ( eudaimonia,
palaima, gerovė), I. Kanto požiūriu– pareiga. Etiką jis laikė mokslu,
nurodančiu žmogui, ne kaip tapti laimingam, o kaip tapti vertam laimės.
Kita vertus, ankstesnės etikos kūrėjai, I. Kanto manymu, labai klydo
manydami, kad moralės fenomeną galima kildinti iš svetimų jai dalykų. Jie
grindė etiką heteronominiais empiriniais principais. I. Kantas pirmasis
pabandė atskleisti moralės fenomeno autonomiškumą. I. Kantas savo etiką
grindė ne jausmu, o praktiniu protu. Praktinio proto sugebėjimas vadovautis
tik mąstymu, atsisakius visko, kas susiję su jausmais, kas empiriška, ir
yra , pasak jo, moralės dėsnio galimybės sąlyga. I. Kanto etika pagrįsta
ikipatyriminiais ( aprioriniais), protu suvokiamais moralės principais. [
J. Baranova, 2002, p. 197-198]. Sutinku su I. Kantu. Tik man norėtųsi