I kanto dorovinės teorijos analizė
5 (100%) 1 vote

I kanto dorovinės teorijos analizė

Kontrolinis darbas

I. Kanto dorovės teorijos analizė

Įvadas

Šiame kontroliniame darbe bus nagrinėjama žymaus XVIII-tojo

amžiaus mąstytojo Imanuelio Kanto sukurta dorovės teorija. Pagrindinis šio

darbo tikslas: išnagrinėti I. Kanto sukurtą dorovės teoriją, aptarti

vertybių vaidmenį joje. Pagrindiniai šio darbo uždaviniai:

1. Susipažinti su „vertybės“ sąvoka. Žinoti, kas tai yra „

dorovinės vertybės“, kokia jų reikšmė žmogui.

2. Trumpai aptarti, kuo I. Kanto etika skyrėsi nuo ikikantinės

etikos.

3. Išnagrinėti kategorinį imperatyvą, kuriuo ir rėmėsi I.

Kantas, kurdamas šią dorovės teoriją.

4. Rasti pagrindines vertybes, kurias privalėjo turėti žmogus,

norėdamas būti doras.

Taip pat rašydama šį darbą, stengsiuosi atsakyti į man iškilusius

klausimus, nagrinėjant šią temą pvz.:

• Ar I. Kantas buvo teisus etiką nukreipdamas į

privalėjimą?

• Ar I. Kantas buvo teisus sakydamas šiuos žodžiais:

“Kad žmogus elgtųsi moraliai, būtų garbingas ir doras,

jam nereikia išeiti mokslų ir sugebėti filosofuoti-

pakanka paklusti kategoriniam imperatyvui“.[ I.

Kantas, 1987 p.13]

• Ar šiais laikais „pareigos“ sąvokos supratimas labai

skiriasi nuo I. Kanto supratimo?

• Ar I. Kantas neprieštarauja savo posakiui, kad žmonės

bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą

visiškai tokius, kokie jie yra, savo teorijoje?

ir į daugelį kitų klausimų.

Rašydama šį kontrolinį darbą rėmiausi įvairia literatūra. Teko

perskaityti ir I. Kanto „ Praktinio proto kritika“, „Dorovės metafizikos

pagrindai“. Šių knygų turinys nebuvo lengvas, tad rėmiausi ir kita

literatūra tam, kad būtų aiškiau suprasti I. Kantą ir jo sukurtą dorovės

teoriją.

1. Kas tai yra dorovinės vertybės?

Kalbant apie tai, kas yra dorovinės vertybės, kokia jų specifika,

reikia bent trumpai paliesti vertybių sampratą. Etikos etiudų knygoje

„Dorovinės vertybės“ [ 1982 p. 60] yra labai aiškiai ir suprantamai

paaiškinama, kad vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrą gamtos ir

kultūros faktų reikšmingumą, atsirandantį visuomeninės praktinės žmonių

veiklos pagrindu. Kai kurie daiktai, kultūros reiškiniai, žmogaus poelgiai

dėl savo vietos ir vaidmens praktiniuose žmonių santykiuose pasidaro tam

tikra prasme, teigiamu ar neigiamu požiūriu visuomeniškai reikšmingi.

Vertybėmis paprastai laikomi teigiamos reikšmės reiškiniai. Juose

„kristalizuojasi“ visuomeniniai interesai, dėl to jie atlieka dvejopas

funkcijas- patenkina pavienių žmonių ar ištisų jų grupių poreikius, taip

pat bendros jų veiklos interesus, o kartu pastaruosius iš dalies skatina,

palaiko ir formuoja, tikslingai kreipia žmonių veiklą, normina jų

santykius.

Šios knygos pradžioje [ 1982, p. 6] yra apibrėžta ir kas tai yra

dorovinės vertybės –tai specifiška dvasinių vertybių sritis. Paprastai

skiriamos dorovinės sąmonės, charakterio ir elgesio vertybės. Pirmosios-

tai doroviniai idealai, normos, principai, gėrio, žmogiškumo, teisingumo ir

kitos sąvokos. Nuo žmogaus santykio su jomis priklauso jo socialinis

vertingumas, jo gyvenimo ir elgesio prasmingumas. Svarbios dorovinės

vertybės yra darbštumas, drausmingumas, kuklumas ir daugelis kitų teigiamų

charakterio ypatybių, nuo kurių priklauso ir kasdienio žmogaus elgesio

pobūdis. Pagaliau patys žmonių poelgiai, realūs jų doroviniai santykiai

taip pat turi vertybinės reikšmės, nes jais žmogus išreiškia ir realizuoja

save kaip asmenybę, veikia visuomeninį gyvenimą, stiprina arba silpnina

esamus visuomeninius santykius, padeda arba kliudo dorovinei pažangai.

Toje pačioje knygoje, antrame jos skyriuje, rašoma, kad vertybės

nėra „įskiepijamos“ į individo sąmonę. Individas, kaip dorovės subjektas,

bręsta kaip automatiška, aktyvi ir atsakinga asmenybė, kuri dorovines

vertybes įsisąmonina savarankiškai, laisvai, suderindama su savo gyvenimo

patirtimi. Įsisąmonindamas dorovines vertybes, individas ugdo savo sąžinę,

privalėjimą, pareigos pajautimą, kurie yra individualūs asmenybiški

fenomenai. Dorovinės vertybės yra tik ta įpareigojanti visuomeninė aplinka,

kurioje formuojasi individuali dorovinė sąmonė [ Etikos etiudai, 1982, p.

71]. Sutinku su šiais žodžiais. Aiškiai ir suprantamai paaiškinta, kas tai

yra tos dorovinės vertybės. Manau, kad nėra tokio asmens, kuris būtų

visiškai nedoras, tiesiog, dažnai aplinkiniai susidaro tokią nuomonę apie

vieną ar kitą asmenį. Manau, kad taip
būna todėl, kad ne visi žmonės žino

ar supranta , kas tai yra toji dora, kas tai yra tos dorovinės vertybės. I.

Kantas teigė, kad žmogui nebūtina išeiti mokslų, kad būtų doras, tačiau aš

manau priešingai, žmogus turi mokytis, turi šviestis, bent dėl minimalaus

savo išprusimo.

Apžvelgėme, kas tai yra dorovinės vertybės. Manau, kad visiems

yra suprantama tai, kad skirtingose praktinės žmonių veiklos srityse

istoriškai susiformuoja skirtingos ir savitos vertybės, skirtingi jų

vertinimai. Taigi, sekančioje šio kontrolinio darbo dalyje, kalbėsiu, apie

garsųjį Imanuelį Kantą, apie tai, kokios gi jam tuo metu atrodė

svarbiausios vertybės, koks tuomet turėjo būti moralus, dorovingas žmogus,

kuom jis rėmėsi visą tai įrodinėdamas.

2. Imanuelio Kanto teorija, svarbiausių vertybių vaidmuo joje

A. MacIntyre‘o žodžiais tariant, etikos istorijoje Kantas yra

viena didžiausių išskirtinių figūrų. Nes greičiausiai dauguma vėlesnių

filosofų, taip pat ir daugelis tų, kurie buvo sąmoningai nusiteikę prieš

Kantą, etiką, kaip dalyką, apibrėžė Kanto terminais. Daugeliui tų, kurie

niekada negirdėjo apie filosofiją, jau nekalbant apie Kantą, dorovė yra

daugmaž tai, ką apie ją sakė Kantas. Kodėl taip yra, galima būtų paaiškinti

tuo, kad kai Kantas apie tai kalbėjo, jį išgirdo ir suprato [A. MacIntyre,

2000, p. 174]. Norėčiau bent trumpai aptarti, kuom I. Kantas skyrėsi nuo

kitų filosofų. J. Baranovos manymu, I. Kanto klausimas „Ką aš privalau

daryti?“ radikaliai skiriasi nuo antikos etikos klausimo „Kaip žmogui

geriausia gyventi?“. I. Kantas savo etiką grindė kasdiene moralia sąmone.

Jis veikiau ne tiek tęsė ankstesnę moralės filosofijos tradiciją, kiek

kritikavo ją. Visų pirma jis paneigė eudemonistinę etikos tradiciją.

Aristotelio manymu, žmogaus gyvenimo siekiamybė yra laimė ( eudaimonia,

palaima, gerovė), I. Kanto požiūriu– pareiga. Etiką jis laikė mokslu,

nurodančiu žmogui, ne kaip tapti laimingam, o kaip tapti vertam laimės.

Kita vertus, ankstesnės etikos kūrėjai, I. Kanto manymu, labai klydo

manydami, kad moralės fenomeną galima kildinti iš svetimų jai dalykų. Jie

grindė etiką heteronominiais empiriniais principais. I. Kantas pirmasis

pabandė atskleisti moralės fenomeno autonomiškumą. I. Kantas savo etiką

grindė ne jausmu, o praktiniu protu. Praktinio proto sugebėjimas vadovautis

tik mąstymu, atsisakius visko, kas susiję su jausmais, kas empiriška, ir

yra , pasak jo, moralės dėsnio galimybės sąlyga. I. Kanto etika pagrįsta

ikipatyriminiais ( aprioriniais), protu suvokiamais moralės principais. [

J. Baranova, 2002, p. 197-198]. Sutinku su I. Kantu. Tik man norėtųsi

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1107 žodžiai iš 3671 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.