Idealios šeimos modelis apsakyme “Sutkai”
Nesunku suvokti: kiekvienas mūsų esame asmenybė, atskiras jausmų ir minčių “kamuolys”. Mes gyvename sau ir kitiems, tik dažnai pamirštame, kad nuo mūsų priklauso ir kitų, aplinkinių žmonių, gyvenimas. Beje, ir mūsų šeimos narių laimė…
Žemaitės apsakymo “Sutkai” pradžioje pristatomi du jauni ir nepatyrę “žmogeliai”. Tai Magdelė ir Juozapas, tarp kurių įsiliepsnojusi jaunatviška meilė. Tai nebuvo atsitiktinis įsimylėjimas, tai buvo tikroji meilė, kuri yra daugelio nuostabių dalykų gimimo priežastis. Juozapo ir Magdelės jausmai yra labai stiprūs, įsišakniję. Atrodo, jog šios dvi esybės gimę viena kitai, susietos jau neišardomais saitais visam gyvenimui.
Remarkas yra pasakęs : “Žmogaus gyvenimas per ilgas meilei. Tiesiog per ilgas.” Ir aš manau, jog bėgant laikui, meilė tarp dviejų žmonių iš dalies virsta į didelę draugystę, pagarbą, atsakomybę. Taip atsitiko ir su Magdelės bei Juozapo jausmais.
Magdelė ir Juozapas sukuria šeimą, mano manymu, labai laimingą. Aš kartais savęs klausiu: kur slepiasi šeimyninės laimės paslaptis, kas ją nulemia? Greičiausiai patys žmonės. Žmonės ir jų taurieji jausmai…
Žemaitės apsakymo “Sutkai” veikėjai ( Juozapo tėvai, Magdelė ir Juozapas, jų vaikai) puikiai suvokė, ką reiškia žmogui tikra meilė, grožis, užuojauta, artimo šiluma. Sutkų šeima gerbė tauriuosius jausmus, niekuomet nesišvaistė jais. Rodos, meilė artimui įaugus šiems žmonėms į kraują nuo gimimo dienos.
Laimė Sutkų šeimoje sukurta visų jos narių pastangomis. Net keista, koks pasitikėjimas įsiviešpatavęs tarp šių žmonių. Meilė, pasitikėjimas, atsakomybė sudaro tvirtus pamatus šiai šeimai.
Skaitant apsakymą “Sutkai”, negalima nesistebėti Juozapo kantrybės ištekliais. Nudvėsus karvelei, Juozapą užklumpa didelis rūpestis ir širdgėla, bet jis nežiūri savęs, pirmiausia puola guosti savo mylimą žmonelę, o kaltę lyg ir sau nori prisiimti: “Nusimalšyk… negaliu niekur tvertis, kad tu verki! Bene čia mano kaltė?”
Žemaitė nuostabiai pavaizdavo, kaip žmona ir vyras dalijasi skausmu, guodžia vienas kitą. Mane nustebino ir tai, kad šeimoje niekur nematyti pykčio, niekad negirdėti barnių. Šie žmonės kenčia, bet visą savo dėmesį nukreipia ne į savo kančias, bet į kito, niekad nesistengia ką nors apkaltinti. Beje, tėvužį kartą buvo apkrikę abejonės, kai jis negalėjo apsispręsti, ar atiduoti savo 15 rublių naujai karvelei pirkti. Juk tai jo laidutuvėms buvo skirti pinigai. Tačiau ilgai abejoti neteko…