Idealistinės filosofijos pradžia platonas
5 (100%) 1 vote

Idealistinės filosofijos pradžia platonas

TURINYS

Įvadas – idealistinės filosofijos pradžia……………………………………………..3

Platono gyvenimas …………………………………………………………………..5

Platono “idėjos”………………c………………………………………………………7

Platonas apie valstybę ………………………………………………………………10

Platono veikalas “Valstybė”…………………………………………………………15

Pabaiga – Platono įtaka………………………………………………………………22

Summary (santrauka)…………………………………………………………………23

Bibliografija………………………………………………………………………….25

Įvadas

Vakarų filosofija atsirado senovės Graikijoje VI a. pr. Kr. pradžioje. Graikai svarstė, iš ko susideda pasaulis, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti. Tai skatino žmogų atitrūkti nuo religijos teiginių, pradėti mąstyti kitaip. Galbūt dar svarbiau, kad graikai sukūrė pasaulio mąstymo būdą, vadinamą filosofija. Jiems labai rūpėjo viską pažinti ir suprasti. Graikų idėjomis remiasi šių laikų gamtos mokslai ir medicina, matematika ir geografija.

Senovės graikai tūrėjo labai garsių mokslininkų ir mąstytojų. Vienas jų-Platonas . (428/427 -348/347 pr.k.), kuris padarė didžiulę įtaką visai Vakarų filosofijos raidai. Taip pat Platonas laikomas idealistinės filosofijos pradininku, sukūrusiu objektyviojo idealizmo sistemą. Šios filosofijos atsiradimą lėmė ankstesnė vergovinė Graikijos filosofija, prieštaravimai tarp atskirų koncepcijų ir ta aplinka, kurioje gyveno Platonas. Tuo metu klestėjo nevaržoma demokratija, sudariusi visas sąlygas pasireikšti kūrėjams. Tačiau tam tikri visuomenės sluoksniai nesaikingai naudojosi laisve, o tai išryškino vergovinės santvarkos trūkumus.Ypač tiek politiškai, tiek morališkai, tiek ekonomiškai Atėnus smukdė Peloponeso karas ir jo sukeltos pasekmės. Platonas matydamas krašto negandas priėjo išvados,kad viską reikia tvarkyti moksliškai. Jis nusprendė atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą ir parodyti, kokia turėtų būti valstybė. Savo filosofijoje Platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais. Jis domėjosi Heraklito, Anaksagoro pažiūromis,bet didžiausią įtaką jam padarė Sokratas.(470-399 m. pr.k.) Sokratas – vienas iš pirmųjų filosofų, kurių pagrindinis objektas – žmogus. Sokratas atmetė gamtos mokslus, nusprendęs, kad jie nenaudingi žmogui. Juk net jei žmogus suprastų, kaip vyksta gamtos reiškiniai, jis vis tiek negalėtų nieko pakeisti. Todėl Sokratas visą savo dėmesį sutelkė į žmogų ir mokslai apie žmogų jam atrodė daug svarbesni : jie padeda žmogui pažinti save ir savo darbus, aiškina santykį tarp valstybės, piliečio ir įstatymo. Platonas, panašiai kaip ir jo mokytojas Sokratas, galvojo, jog žinojimas pasiekiamas protu,sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu.

Pirmosios filosofinės mokyklos atsirado VII-VI a.p.m.e. Susiformavo dvi ankstyvosios Graikijos filosofinės mokyklos – jonynų ir italikų, kurios sudarė visos vėlesnės filosofijos pagrindą. Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai, o italikais – pietų Italijos ir netoli jų esančių salų kolonistų mąstytojai. Šios kryptys buvo savitos, turėjo savo stilių. Jonėnai daugiausia tyrinėjo empirinius faktus, pasaulio sandarą, italikai – mąstymo procesą. Pastarieji dažnai rėmėsi religiniais mitais, todėl jų filosofija pasižymi didesniu spekuliatyvumu. Ryškiausi jonėnų atstovai yra Talis, Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas iš Efero. Pirmieji trys žinomi kaip pirmosios antikinės filosofinės mokyklos, įsteigtos Mileto mieste, atstovai. Šios mokyklos pradininku laikomas Talis. Talis ( apie 625 – 547 m.p.m.e. ) daug keliavo. Lankydamasis kaimyniniuose kraštuose, daugiausia Finikijoje, jis studijavo tų kraštų papročius, žmonių poelgius, mėgino suprasti jų esmę. Talio nuomone, žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Tai įrodo, jog Antikos filosofai tikrai siūlė žmonėms atsiriboti nuo religijos. Talis išgarsėjo tuo, kad numatė Saulės užtemimą, kuris įvyko 585 m. p. m. e. ir buvo istorikų užfiksuotas. Iš to žinome apytikriai jo gyvenimo metus. Talį domino gamtos sandara, reiškinių vidiniai ir išoriniai ryšiai. Jo nuomone, filosofijos uždavinys – nustatyti, kas yra pasaulis, kur buvo jo pradžia, koks jis. Talis padarė prielaidą, kad viskas susideda iš vieningos medžiagos ( jis manė, kad tai vanduo ), todėl visa, kas egzistuoja, yra tolygiai tarpusavyje susiję.

Šioje temoje bandysiu apžvelgti visą idealistinės filosofijos pradžią. idealizmas Idealizmas, ko gero, yra pati seniausia Vakarų kultūroje filosofijos tradicija, prasidėjusi dar antikoje nuo Platono. Žinoma, filosofijos ir filosofų būta ir iki Platono, tačiau būtent jis sukūrė vieną iš didžiausia įtaka padariusių filosofijų. Apskritai idealistai vienintele tikra būtimi laiko idėjas. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nepripažįsta materijos, veikiau manoma, kad
materialusis pasaulis yra kintamas, nepastovus ir netikras, o idėjų esama pastovių. Taigi gal tiksliau šią filosofiją apibudintų ne idealizmo, bet idėjizmo pavadinimas. Vis dėlto reikėtų vengti perdėm supaprastinti šią sudėtingą filosofiją ir pasistengti suvokti ją kuo išsamiau ir plačiau. Taigi.



Platono gyvenimas

Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, būdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo(431-404 m.p.m.e.) metu. Šio karo nelaimės jau buvusius galingus Atėnus smukdė ekonomiškai, politiškai, morališkai. Visuomeniniame gyvenime pradėjo įsigalėti tie, kurių noras patogiai įsikurti nustelbdavo sąžinę. Krašte viešpatavo kyšininkavimas, išdavystės ir nepasitenkinimas. Dori ir sąžiningi žmonės buvo laikomi kvailiais, o triumfuojantys skriaudikai laikė save išminčiais. Klestinti demokratiija užleido vietą nuolatiniam valdančiųjų “partijų” keitimuisi, kurį lydėjo teroro bangos. Visų tų blogybių šaltinis buvo valdžios troškimas. Tačiau valstybės reikalams graikai nebuvo abejingi. Jie siūlė įvairias reformas, stengėsi taisyti tai, kas jiems atrodė negera.

Peloponeso karas nualino kraštą. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu – vastybe, jos išlikimu ir smukimu. Platono filosofinės pažiūros susiformavo ne iš karto. Jos nuolat įgydavo vis naujų niuansų. To jis semdavosi iš šių šaltinių;

1. elėjiečių mokymo apie tikrą vieningą ir nejudinamą būtį;

2. pitagoriečių mokymo apie skaičius kaip apie tikrą daiktų esmę;

3. Sokrato mokymo apie „visuotinumą“ kaip etikos pagrindą – teisinga moralė grindžiama dvasinio prado pripžinimu.

Platonas (428/427-348/347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokritui (460-370 p.m.e.) sukūrus mechanistinę pasaulio aiškinimo teoriją. Būtį jis regi patvariuose besiskiriančiuose forma dydžiu atomuose. Nebūtis irgi egzistuoja, tai – tuščia erdvė, kurioje juda atomai. Čia jie susiduria ir sudaro kūnus ir tai vyksta dėl mechanistinio būtinumo, čia nieko nėra atsitiktinio. Taip iš chaoso susidaro kosmosas ir ji tėra tik aklo mechanistinio poveikio išdava.

Demokritas – materializmo tikrąja to žodžio prasme pradininkas. Etinės Demokrito nuostatos išreiškė tai, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra siekti aukščiausio gėrio. Filosofas apibrėžė valstybės ir piliečių santykį: „ Valstybė – žmogaus dvasinio tobulėjimo padarinys, todėl žmogus privalo rūpintis valstybės stiprinimu“. Demokritas atskyrė juslinį ir racionalųjį pažinimo būdus, kaip kokybiškai skirtingus. Jis neigė dievus, bet ne religiją, nes pastariejin neatitiko jo atomistinės teorijos. Taigi, Demokritas sukūrė materialistinę filosofinę sistemą, kurios užuomazgas galime rasti dar Mileto naturfilosofų darbuose. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo.

Platono mokytoju buvo žymus to meto filosofas Sokratas. Jo mėgstamiausias teiginys: ”Aš žinau, kad nieko nežinau”. Sokratas globojo Platoną – tai buvo vienas iš geriausių jo mokinių. Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”(2-10 knygos), ”Parmeoridas”(apie platoniškai suprantamą dialektiką), ”Sofistas”(apie būtį), ”Politikas”, ”Įstatymai”(sušvelninta idealios valstybės teorija). Pagal pažiūrų genezę Platono veikalai chronologiškai skirstomi į tris laikotarpius.

1.Ankstyvosios kūrybos veikalai:“Eutifronas“(apie dievobaimingumą),“Lachetas“(apie drąsą),“Charmidas“(apie protingumą),“Protagoras“(apie dorovę),“Georgijas“(apie retoriką, hedonizmo ir egoizmo kritiką),“Sokrato apologija“.I“Valstybės“knyga ir kt. Tuo laikotarpiu mąstytojas dar labai sekė Sokratu ir, vadovaudamasis jo metodu, kovojo su jam nepriimtinomis pažiūromis, ypač su sofistais.

2.Viduriniojo kūribos laikotarpio veikalai:“Menonas“(apie galimybę išmokti dorovės),“Kratilas“(apie kalbą),“Fedras“(apiesantykį tarp sieloe iridėjos),“Fedonas“(apie sielos nemirtingumą),“Puota(apie meilę),“Valstybės“II-X knygos,“Teaitetas“(apie pažinimą) ir kt. Šiuo laikotarpiu buvo sukurta dualistinė Platono filosofija, idėjų teorija.

3.Vėlyvosios kūrybos veikalai:“Parmenidas“(apie Platoniškai supramtamą dialektiką),“Sofistas“(apie būtį),“Politikas“,“Timajas“(apie gamtą),“Įstatymai“(sušvelninta idealios valstybės teorija) ir kt.

Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė“, sukurtas apie 360 m.p.m.e. Tai daugiaplanis kūrinys, kuriame Platonas siekia išsiaiškinti teisingumo problemą,
pradėjęs ją analizuoti, jis toli gražu neišsitenka šios etinės problemos rėmuose ir paliečia beveik visas pagrindines filosofines problemas. Todėl neatsitiktinai tyrinėtojai tegia kad „Valstybėje išdėstyta visa Platono subrendimo laikotarpio filosofinė sistema, kurioje pasigendama tik kosmologijos. Platonas daugiau rėmėsi dvasine ir politine sfera. Todėl nieko nuostabaus, kad valstybės teoriją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias. Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas jį valdovo dispozicijai. Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių paverčia jį nenuosekliu idealistu. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas.

Platono Idejos

Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirado pagrindinė jo filosofijos kategorija – „eidos“ (idėja). Platonui idėja reiškia rūšį, formą; daikto atžvilgiu ji yra pirminė; prie jos nieko negalima nei pridėti nei atimti; ji tarsi idealus daikto kriterijus. Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis. Platonas priešpastato idėją materijai, kaip nebūčiai iš kurios ir turi atsirasti daiktai.

Idėjos ir daiktai, būtis ir reiškiniai, nors nevienodai realūs ir tobuli, yra susiję tarpusavyje. Jau vien daiktų ir idėjų pavadinimų bendrumas, pavyzdžiui, „gražūs daiktai“ ir „grožio idėja“, rodo jų ryšį. Daiktai, kad ir neprilygstantys idėjoms, yra į jas panašūs; taip yra dėl to, aiškino Platonas, kad daiktai priklauso nuo idėjų; ši priklausomybė nėra priežastinė, idėjos yra ne priežastys, o daiktų pavyzdžiai. Daiktai tarsi „dalyvauja“ idėjose ir dėl to įgyja jų savybių. Abiejų pasaulių prigimtis skirtinga, bet jų sandara ta pati, nes realaus pasaulio tvarka yra idėjų pasaulio atspindys.

Idėja tolygi vyrui (aktyviajam pradui), o materija – moteriai (pasyviajam pradui) ir tik abiejų kategorijų atsiranda daiktas. Idėja įtakoja daikto išliekamąją vertę ir panašumą į kitus tos pačios rūšies daiktus, o materija tuo tarpu sąlygoja nepastovumą ir žuvimą, dėl jos daiktas tėra panašus į savo idėją, t.y. tėra tik šešėlis. Stebėdami pasaulį per jusles pažįstame tik daiktus, idėjos yra pažįstamos protu-siela. Taip atskiriamas juslinis ir racionalusis pažinimas. Savo teorijai pagrįsti Platonas reformuoja ir sielos supratimą. Nuo materialaus sielos aiškinimo pereinama prie idėjinio. Sieloje egzistuoja trys pradai – geidžiantysis, impulsyvusis ir protingasis, žmogaus gyvenimą sąlygoja sielos harmonija, kuri pasiekiama teisingumui suvaldžius tris pirminius pradus. Siela yra nemirtinga ir dėl ankstesnio buvimo idėjų pasaulyje, ji gali pažinti mus supančias idėjas per jų atspindžius. Apie sielą ir jos gyvenimą.

Platonas plačiai aprašė viename iš savo kūrybos ”viršūnių“ – „Faidonas, arba apie sielą“. Tai perpasakotas dialogas: Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį savo pažįstamam pasakoja įvykio liudytojas Faidonas. Jis prisipažįsta, jog šalia Sokrato patyręs nepaprastą jausmą. „Faidone“ visų Sokrato kalbų tikslas – „užkeikti įkyrųjį sielos palydovą, priversti į mirtį žiūrėti ne kūno, bet sielos akimis, įžvelgti joje ne skaudžią fizinę nelaimę, bet didingą ir viltingą dvasios įvykį“ (Nr.1// 10 psl.). Čia iškeliami nemirtingumo įrodymai. O štai kūno vaidmuo „Faidone“ gana paradoksalus: „jis – pikčiausias sielos priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nelabas gundytojas, siekiąs savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę“ (Nr.3// 10 psl.).Šis kūrinys skirtas Sokrato sielai atminti ir “palydėti” ją į geresnį gyvenimą Hade. Jo pabaigoje pats Sokratas dėkoja už kūniniame gyvenime sunkiai “sirgusios” sielos išgyjimą.

Toks net mitiškai pagrįstas sielos aiškinimas parodo, kad Platonas atitrūkęs nuo daiktų pasaulio racionaliems argumentams pagrįsti griebiasi iracionalių argumentų. Tikroji būtis yra gyva, veikianti ir mąstanti. Platono idėjų pasaulis neprimena chaoso, tai veikiau teleologinė sistema, kurioje viskas pajungta absoliučiam gėriui. Kiekvienos žemesniosios idėjos tikslas aukštesnioji idėja, aukščiausia idėja – absoliutaus gėrio idėja.

Platonas suskirstęs pažinimą į jutiminį ir racionalųjį, galvojo, kad idėjos pažinti jutimais negalima. Daiktų pasaulyje, anot jo, žmonės gyvena prikaustyti prie olos taip, kad jie negali atsigręžti. Už jų pečių esančios šviesos, saulę primenančios idėjos. Stebėjimą, vaizdinį Platonas susieja su manymu. Praktinėje veikloje manymo dažniausiai ir pakanka. Tačiau tai dar ne tikras žinojimas. Jis”tamsesnis už žinojimą, bet aiškesnis už nežinojimą”. Tikrajam žinojimui rūpi idėjos, o jos pažystamos protu. Todėl Platonas visą dėmesį ir sutelkia į racionalų pažinimą, suskirstydamas jį į diskursyvųjį (loginį) ir intuiciją, kurią supranta kaip tiesioginį objekto stebėjimą protu. Betgi, atplėšus racionalųjį pažinimą nuo jutiminio, būtinai turėjo iškilti klausimas – kaip žmogaus sieloje atsiranda bendros sąvokos. Sokratas bendrybę indukcijos
vedė iš konkrečių pavyzdžių. Platonui tas metodas pasidarė nepakankamas. Jis teigė, kad sąvokos prototipas jau turėjęs būti sieloje iki suvokimo. Daiktai, būdami panašūs į idėjas, galėtų jas priminti, panašiai kaip pažįstamo žmogaus portretas primena patį žmogų. Platonas neabejojo įgimtų idėjų egzistavimu, tačiau reikėjo parodyti, iš kur jos sieloje atsirado. Tam reikalui jis, nevaržydamas fantazijos, davė naują sielos supratimą.

Iki Platono graikų filosofijoje vyravo materialistinis sielos supratimas. Dažniausiai siela būdavo suprantama kaip kūniška judėjimo ir gyvybės priežastis. Platonas prie biologinės ir fiziologinės interpretacijos pridėjo mistinę, religinę, kurią greičiausiai bus perėmęs iš pitagoriečių. Žmogų Platonas suprato sudarytą iš kūno ir sielos Sieloje jis matė trijų sielų – geidžiančiosios, impulsyviosios, ir protingosios – pradus. Platonui “kiekviena siela nemirtinga”. Prieš įsikūnydama žmoguje, ji, esą, gyvenusi idėjų pasaulyje, už nuodėmes buvusi nutrenkta į žemę ir žmogaus kūne atliekanti bausmę. Siela, pasak Platono, ilgisi prarastojo idėjų pasaulio ir stengiasi per pažinimą vėl jį atgauti. Tačiau kūnas jai nuolatos trukdo. Kūno vaidmuo „Faidone“ gana paradoksalus: „jis – pikčiausias sielos priešas, kvailas apgavikas, netinkamas bendrininkas, nelabas gundytojas, siekiąs savo tikslams pavergti veržliąją sielos meilę“ (Nr.7// 10 psl.).

Pažinimo teorija sąlygoja ir požiūrį į mokslą. Ta pirmoji mus pasiekusi mokslo teorija yra aprioristinė ir grynai racionalistinė. Faktai ir stebėjimai Platonui net astronomijoje yra tik iliustracija. Tokią poziciją apsprendė idealistinis teorijos pagrindas, iš dalies ir mokslinė filosofo orientacija. Platoną labiausiai domino matematika ir dialektika.

Dialektika (dialegos -graikų k. diskusija, disputai) Platonas vadino antologija. Tai “tikrosios būties” (idėjų) teorija, kuriai mąstytojas suteikia loginį, gnoseologinį ir metodo aspektus. Taip plačiai suprantama dialektika buvo ne kas kita, kaip filosofija. Platono interpretacijoje ji jau turi tendenciją išsikristalizuoti į savarankišką mokslą. Mąstytojas ja ir rėmėsi, kurdamas pasaulio, pasaulio sielos, dangaus sferų ir kitas teorijas.

Kurdamas idėjų ir jų pažinimo teoriją, Daltonas iškėlė proto reikšmę pažinime, akcentavo, kad protas kokybiškai skiriasi nuo jutiminio pažinimo. Tuo mąstytojas toli pažengė teorinio mąstymo srityje. Tačiau vienpusiškai protą suabsoliutindamas ir atitraukdamas jį nuo pojūčių, Platonas tapo nenuoseklus idealistas. Jis ir pats matė, kad jo teorija apie idėjų santykį su daiktu, apie bendrybės kilmę yra nepakankama ir prieštaringa. Sunkumus, susijusius su šia problema, jis matė ir Parmenido filosofijoje, juos analizavo, svarstė, tačiau matyt, negalėdamas surasti geresnio sprendimo liko aprioristas. (a priori iš lot. k. pažinimas nepriklausant nuo patirties )

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2778 žodžiai iš 9127 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.